Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovėms Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. dėl administracinių aktų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2021-07-01 iki 2021-09-30 ir socialinės išmokos mokėjimo nutraukimo nuo 2019-12-01 teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius skundžiamais 2021-08-17 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą nuo 2021-07-01 iki 2021-10-01 ir 2021-08-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė socialinės išmokos mokėjimą nuo 2019-12-01 už laikotarpį nuo 2019-10-01 iki 2020-01-01, pareiškėjui nepateikus Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatytų dokumentų apie sutuoktinę E. B., jos pajamas ir turtą, būtinus įvertinti pareiškėjo teisę į socialinę paramą pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 2 punkto reikalavimus.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo sutuoktinės E. B. veiklos pajamas, turtą ir kt. Pareiškėjo nuomone, sutuoktinės turtas yra atskirtas ikivedybine sutartimi, todėl negali būti vertinamas skiriant pareiškėjui socialinę pašalpą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius nepagrįstai reikalauja pateikti duomenis apie E. B. pajamas, turtą ir kt.

Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas sudarė santuoką su E. B., kurią įregistravo 2019-10-10. Dar iki santuokos sudarymo pareiškėjas 2019-09-23 buvo sudaręs su E. B. ikivedybinę sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas dėl socialinės pašalpos skyrimo nuo 2021-07-01 iki 2021-10-01 kreipėsi 2021-07-15. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius skundžiamu 2021-08-17 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė skirti socialinę pašalpą pareiškėjui, kadangi pareiškėjas yra susituokęs ir privalėjo pateikti duomenis apie sutuoktinę E. B., t. y. duomenis apie jos pajamas, turtą ir kita.

Taip pat pareiškėjui, pasikeitus jo šeiminei padėčiai, 2019-10-10 įregistravus santuoką su E. B. ir nepateikus dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pajamas, turtą ir kt., iš esmės dėl tos pačios priežasties skundžiamu 2021-08-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2019-12-01 nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas už laikotarpį nuo 2019-10-01 iki 2020-01-01.

Pažymėtina, jog viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra socialinės pašalpos ir kompensacijų, numatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 43 p.).

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021-07-01 iki 2022-01-01). Paramos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas.

Viena iš piniginės socialinės paramos rūšių yra socialinė pašalpa (Paramos įstatymo 5 str. 1 p.). Teisę į socialinę pašalpą turi asmenys, kurie atitinka Paramos įstatymo 6 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad, skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas, išvardytas Paramos įstatymo 14 straipsnyje, inter alia (taip pat) nekilnojamasis turtas ir piniginės lėšos, turimos bankuose, kitose kredito įstaigose, taip pat bet kokios rūšies gaunamos pajamos (Paramos įstatymo 17 straipsnis).

Pagal Paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punktą, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui.

Svarbu pažymėti, jog bendrai gyvenančių asmenų samprata nurodyta Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią bendrai gyvenančiais asmenimis laikomi sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip vienas valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Vieno gyvenančio asmens apibrėžimas pateiktas Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šį apibrėžimą, vienas gyvenantis asmuo suprantamas kaip vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

Pareiškėjas pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką, ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Pažymėtina, jog, nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai.

Byloje taip pat nėra nustatyta duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kuomet baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (CK 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.).

Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 3.105 str. 1 p.).

Taigi, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją ir dokumentus apie turtą, pajamas siekdami gauti socialinę pašalpą.

Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 2 punkto nuostatos imperatyviai įpareigoja asmenis, besikreipiančius dėl piniginės socialinės pašalpos, pateikti Paramos įstatyme nurodytus duomenis apie save ir bendrai gyvenančius asmenis, kurie, kaip pirmiau minėta, yra laikomi sutuoktiniais nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, taip pat pateikti Paramos įstatyme nurodytą kitą būtiną informaciją, reikalingą socialinei pašalpai gauti.

Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus, prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (Paramos įstatymo 20 str. 2 d.).

Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys privalo pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus. Paramos įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje numatyta: jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo.

Taigi, asmeniui kreipiantis dėl socialinės pašalpos gavimo tenka pareiga pateikti nurodytus dokumentus, kurie viešojo administravimo subjekto įvertinami ir atsižvelgiant į juos priimamas atitinkamas sprendimas.

Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2021-08-17 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021-07-01 iki 2021-10-01, kadangi pareiškėjas buvo sudaręs santuoką ir nepateikė duomenų apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį ir pajamas už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Taip pat skundžiamu 2021-08-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo nutrauktas socialinės išmokos mokėjimas nuo 2019-12-01 už laikotarpį nuo 2019-10-01 iki 2020-01-01 pasikeitus pareiškėjo šeiminei padėčiai, pareiškėjui sudarius santuoką ir nepateikus dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pajamas ir turtą.

Pareiškėjui neįvykdžius Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 2 punkte nustatytos imperatyvios pareigos pateikti Paramos įstatyme nurodytus dokumentus apie save ir bendrai gyvenančius asmenis (sutuoktinius), nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, būtinus socialinei paramai gauti, ir nepateikus reikalingų dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pajamas ir turtą, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, atsakovė turėjo pagrįstą teisinį pagrindą priimti skundžiamus sprendimus, kadangi negalėjo įgyvendinti Paramos įstatyme numatytos pareigos tinkamai įvertinti bendrai gyvenančių asmenų turtą ir pajamas ir nustatyti, ar pareiškėjas ir bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į socialinę paramą.

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pajamas ir turtą, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas 2021-08-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, jog jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus. Taip pat socialinės pašalpos mokėjimas pagrįstai nutrauktas, vadovaujantis Paramos įstatymo 21 straipsnio 9 dalimi, pasikeitus pareiškėjo šeiminei padėčiai, t. y. pareiškėjui 2019-10-10 įregistravus santuoką su E. B., ir nepateikus dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pajamas, turtą.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius priimdamas sprendimą veikė teisėtai ir pagrįstai, jokių ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje suformuluotų bendrųjų aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo ir motyvuotumo reikalavimų individualiam administraciniam aktui ir šie reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti.

Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir veiksmingumo, lygių galimybių principai reiškia socialinės paramos teikimą siekiant sudaryti sąlygas tiems asmenims, kurie labiausiai pažeidžiami skurdo, nepriteklių dėl objektyvių priežasčių ir tada, kada jos labiausiai reikia, didinant motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų, racionaliai naudojant turimus išteklius.

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 8 d. nutarime pažymėjo, jog socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad socialinės paramos santykių reguliavimas įstatymais yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami sprendimai yra visiškai teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinę žalą. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo pagrindus nustato CK 6.250 straipsnis. Viešoji civilinė atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.271 str.). Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, tarp jų ir CK 6.250 straipsnyje apibrėžtą neturtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos, nagrinėjamo ginčo atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotojų neteisėtų veiksmų, ar to, kad priimti skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Nenustačius neteisėtos valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos ar to, kad skundžiami sprendimai buvo priimti nepagrįstai ir neteisėtai, Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir jo prašomas metines palūkanas.

Atmetus prašymą panaikinti skundžiamus sprendimus, netenkintini ir kiti pareiškėjo patikslinto skundo išvestiniai reikalavimai dėl atsakovių įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.