Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Victoria lux“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Top Management group“ iškelta bankroto byla, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. B. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Top Management group“ bankroto bylą.

2. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nevykdo savo prievolių, pradelsti įsipareigojimai sudaro 428 001 Eur, turto, kurį sudaro debitoriniai įsiskolinimai, vertė 195 911 Eur, registruotino turto neturi. Nuo 2019 m. gegužės įmonėje nėra samdomų darbuotojų, per 2018 m. įmonės veiklos rezultatas – 58 697 Eur nuostoliai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi iškėlė UAB „Top Management group“ bankroto bylą; įmonės administratore paskyrė UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“.

4. Teismas nustatė, kad atsakovė Juridinių asmenų registre yra įregistruota 2014 m. balandžio 4 d., pagrindinė jos veikla – bet kokia Lietuvos Respublikos įstatymais nedraudžiama komercinė- ūkinė veikla, vadovas – T. B.. Bendrovės balanse 2018 m. gruodžio 31 d. viso turto vertė nurodyta 319 662 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 535 621 Eur, 2018 m. gruodžio 31 d. pelno nuostolių ataskaitoje fiksuojamas 58 679 Eur nuostolis. 2019 m. spalio 18 d. balanse turtas sudaro 195 946 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 428 001 Eur. Tad teismas konstatavo, jog atsakovės įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.

5. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs teismui ieškovo pateiktus argumentus ir duomenis apie turto ir įsipareigojimų santykį, iš viešųjų registrų gautus duomenis, teismas darė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl jai iškėlė bankroto bylą.

6. Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa atrinkta bankroto administratorė UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“, kuri pareiškė sutikimą teikti atsakovei bankroto administravimo paslaugas. Duomenų, kad administratorės kandidatūra prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, teismas neturi, todėl atsakovės bankroto administratore paskyrė UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Kreditorė UAB „Victoria lux“ atskiruoju skundu prašo panaikinti 2019 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Kreditorė apie teismo posėdį, kurio metu atsakovei iškelta bankroto byla, jokios informacijos negavo, todėl negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

7.2. Iš atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018 m. matyti, jog atsakovės piniginės lėšos sudaro 60 826 Eur, todėl atsakovė gali atsiskaityti su kreditore. Įsiskolinimas kreditorei susidarė iki 2018 m. lapkričio, kas atskleidžia, jog atsakovė piktybiškai vengia atsiskaitymo.

7.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra nemoki. Priešingai, jos finansinių ataskaitų duomenys rodo, kad ji yra moki, gali vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

8. Ieškovas T. B. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Kreditorė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui įrodymus – atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2018 m. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors kreditorė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, dar nedalyvavo ir negalėjo pateikti kartu su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų, šie įrodymai negali būti laikomi naujais, nes jie buvo pateikti kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako šiuos įrodymus priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Kreditorė nurodo, jog apie ginčo teismo posėdį informuota nebuvo, negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, todėl bankroto byla atsakovei iškelta nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo kreditorės argumentu nesutinka bei pažymi, jog įmonės vadovui pateikus pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir (ar) tokį pareiškimą priėmus, įstatymas nenustato teismui pareigos identifikuoti visus įmonės kreditorius ir juos asmeniškai informuoti apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina teismo, gavusio pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, galią kviesti į teismą įmonės kreditorius, tačiau tokia galimybe teismas pasinaudoja tik nagrinėdamas pareiškimą teismo posėdyje, be to, iš nurodytos normos formuluotės negalima daryti išvados, kad teismas privalo į teismo posėdį kviesti ir išklausyti visus įmonės kreditorius. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškimo dėl bankroto iškėlimo pateikimo ir nagrinėjimo teisme metu turimus duomenis, į konkrečios bylos aplinkybes, jeigu konstatuoja, kad tai yra būtina teisingam pareiškimo išnagrinėjimui, gali informuoti atskirus kreditorius.

12. ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos įmonės kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Šios teisės įgyvendinimą užtikrina ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas privalo paskelbti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teisėjo rezoliucijos priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo; ši informacija skelbiama viešai specialioje interneto svetainėje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškimą iškelti atsakovei bankroto bylą priėmė 2019 m. spalio 28 d., tą pačią dieną apie tai viešai paskelbė įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat analogišku būdu viešai paskelbė apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei laiką ir vietą. Pareiškimas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, dalyvaujančių byloje asmenų nekviečiant ir jiems nedalyvaujant.

13. Atžvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tai, kad apeliantė kaip atsakovės kreditorė asmeniškai nebuvo informuota apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei nagrinėjimą, nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, viešai paskelbė apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei priėmimą bei apie pareiškimo nagrinėjimo laiką ir vietą, todėl darytina išvada, kad kreditorė turėjo visas įstatyme numatytas galimybes sužinoti apie ginčo posėdį bei pateikti savo poziciją bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimu.

14. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra nemoki, nes jos finansinių ataskaitų duomenys paneigia atsakovės nemokumą. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta. Pagal 2019 m. spalio 18 d. balansą atsakovės turtas sudaro 195 946 Eur, tuo tarpu iš atsakovės kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai yra 428 001 Eur. Tad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės nemokumo yra teisinga ir pagrįsta (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

15. Apeliantės teigimu, iš atsakovės 2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, jog atsakovės piniginės lėšos sudaro 60 826 Eur, todėl atsakovė gali atsiskaityti su kreditore. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas yra nepakankamas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovės nemokumo paneigti. Tad tai, kad atsakovės 2018 m finansinės atskaitomybės duomenys (kurie neatskleidžia nagrinėjamu metu esamos atsakovės turtinės padėties ir galimybių) rodė, kad turėjus 60 826 Eur piniginių lėšų, nereiškia, jog atsakovė skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo finansiškai pajėgi atsiskaityti su kreditore, juo labiau – su visais kreditoriais. Kaip minėta, atsakovės viso turto (įskaitant turimas lėšas) vertė 2019 m. spalio 18 d. balanso duomenimis daugiau kaip du kartus mažesnė už pradelstų (vadinasi nevykdomų) įsipareigojimų kreditoriams sumą. Tai atitinka jau minėtą įstatyme nurodytą įmonės nemokumo būseną pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Dėl to turi būti pripažintas nemokios atsakovės bankrotas bei siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės (atsakovės) turto tenkinant kreditorių reikalavimus, užtikrinant visų atsakovės kreditorių ir pačios atsakovės interesų pusiausvyrą (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog apeliantės pripažįstama aplinkybė, kad atsakovė vengia atsiskaitymo su ja kaip kreditore, yra pastiprinantis argumentas, sprendžiant dėl atsakovės nemokumo būsenos nustatymo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įstatymui įmonės nemokumą būseną siejant su įsipareigojimų nevykdymo fakto nustatymu.

16. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.