Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui adv. Tadui Dumbliauskui, Kauno miesto savivaldybės atstovei R. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui 550,67 Lt turtinę žalą dėl 2012-05-12 eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės dalių atkūrimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Vadovaujantis minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Vis dėlto teismas kiekvienu atveju privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos. Šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz,. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2012-05-12 S. P., vairuodamas transporto priemonę priemonę Toyota Avensis, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas Pramonės pr. Kaune, kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Šią aplinkybę patvirtina 2012-05-12 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir liudytojo S. P. parodymai. Nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, patrulio Ž. B. nurodytuose papildomuose duomenyse apie eismo įvykį buvo nurodyta, jog eismo įvykyje buvo sugadinta: dešinės pusės priekinio rato ratlankis ir padanga, dešinės pusės užpakalinio rato padanga. 2012-05-17 Transporto priemonės techninės apžiūros akte, kurį surašė pareiškėjo darbuotojas, buvo nurodyta, jog būtina keisti priekinę dešinės pusės padangą ir priekinį dešinės pusės rato varžtą ir remontuoti dešinės pusės priekinį ratlankį, galinį dešinės pusės ratlankį, atlikti ratų geometrijos patikrą ir patikrinti galinę dešinės pusės padangą.

Pareiškėjas apskaičiavo, kad dėl eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 550,67 lt, bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Iš 2012-05-22 ekspertizės/sąmatos Nr. 1267649 akivaizdu, jog buvo remiamasi „Audatex“ kompiuterinės sistemos atliktais skaičiavimais ir būtinas transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidas sudarė remonto darbai (287,00 Lt) ir dalys (263,67 Lt). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad galinės dešinės pusės padangos pakeitimas, įvertinant nusidėvėjimą, sudarė 131,8 Lt. Kaip jau buvo paminėta, 2012-05-17 Transporto priemonės techninės apžiūros akte, kurį surašė pareiškėjo darbuotojas, buvo nurodyta, jog būtina patikrinti galinę dešinės pusės padangą, tačiau byloje nepateikta jokių duomenų, kad ši padanga buvo patikrinta ir buvo nuspręsta ją pakeisti. Be to, teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas S. P. nurodė, jog po įvažiavimo į duobę, automobilis su galine dešinės pusės padanga buvo parvairuotas į Kėdainius ir tik po to pateiktas apžiūrai, todėl teismas sprendžia, jog galinės dešinės pusės padangos keitimas ir galinės dešinės pusės ratlankio remontas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvažiavimu į duobę Pramonės pr.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą, nes remiantis šiais įrodymais galima vienareikšmiškai teigti, jog S. P. įvažiavo būtent į nurodytą duobę Pramonės pr., kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei, kas sąlygojo automobilio apgadinimą. Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas byloje įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos, kurią jis patyrė išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką už priekinę dešinės pusės padangą, priekinį dešinės pusės rato varžtą, priekinį dešinės pusės ratlankio remontą ir atliktą ratų geometrijos patikrą.

Kaip jau buvo paminėta, galinės dešinės pusės padangos keitimas ir galinės dešinės pusės ratlankio remontas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvažiavimu į duobę Pramonės pr., todėl turi būti atlyginta 348,87 Lt. išmokėtos sumos, nes prašoma priteisti žala mažintina galinės dešinės pusės padangos verte ir 1 val. remonto darbų verte, kuri 2012-05-22 ekspertizės/sąmatoje Nr. 1267649 įkainota 70 Lt. Tokio dydžio remonto vertė mažintina CK 6.24 straipsnio 1dalyje aptartu atveju, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio S. P. neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, jog S. P. pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo aptariamas eismo įvykis. Tuo tarpu byloje esantys duomenys – eismo įvykio vietos schema, 2012 m. gegužės 12 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną rodo, jog automobilį vairavęs S. P. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ar Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina, kad atsakovas, teigdamas, jog pagrindinė įvykio priežastis buvo vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau atsakovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių priežastį ryšį tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, patikimumu bei jais nesiremti. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar kad egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 straipsniai). Todėl spręstina, jog atsakovas privalo atlyginti 348,87 Lt žalą dėl automobilio vertės atkūrimo.

Atsakovas nesutinka su žalos dydžiu, nurodydamas, jog paskaičiuota tik orientacinė patirto remonto kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu. Tačiau Susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr.120/101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 10 punkte nustatyta, kad atkūrimo (remonto) kaštai - tai išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių bei įtvirtina atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai. Transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai (15 punktas). Automobiliui esant nesuremontuotam, turi būti atlyginta suma, kuri reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Ekspertas E. B., atlikęs apgadinto automobilio vertinimą, turi teisę verstis turto vertinimo veikla, jam yra suteikta vertintojo asistento kvalifikacija (Vertintojo asistento pažymėjimas Nr. A001785), abejoti jo kompetencija atlikti šio pobūdžio turto vertinimą nėra pagrindo, todėl 2012-05-22 ekspertizės/sąmata Nr. 1267649 pripažintina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu būsimo remonto išlaidas. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą. Proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.), tačiau atsakovas niekuo nepagrindė, jog ekspertizės/sąmatoje numatyta TP KPL matuoti prieš remontą (ratų geometrijos patikra) nebuvo, kokrečiu atveju, būtina. Taigi, atsakovo argumentai dėl žalos dydžio nepagrįsti.

Teismas atmeta atsakovo nurodytą aplinkybę, kad draudėjo sumokėta įmoka visiškai padengia pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką, todėl žalos priteisimas draudimo bendrovei yra negalimas, nes toks aiškinimas visiškai paneigia subrogacijos instituto, įtvirtinto Lietuvos teisėje, taikymą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, priteistina pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 30 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 str. 6 d. numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateiktas išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21, išrašas iš sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 185, 2013-07-26 mokėjimo pavedimas Nr. 95294 patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo teismui surašymą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose. Tuo atveju, kai teismo sprendimu patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, turi įvertinti, kiek pareiškėjo naudai yra priimtas teismo sprendimas ir atitinkamai nuspręsti, kokia dalis pareiškėjo patirtų teismo išlaidų, numatytų ABTĮ 44 straipsnyje, jam turi būti atlyginta. Teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, todėl patirtos išlaidos priteistinos atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį. Dėl to nustatytinas koeficientas, kuris taikytinas priteistinoms išlaidoms skaičiuoti. Pareiškėjas kėlė du reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovo 550,67 Lt turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmasis skundo reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, t. y. 0,63 dalimi (348,87 / 550,67), nes pareiškėjas prašė priteisti 550,67 Lt, o priteista 348,87 Lt. Tai sudaro 0,32 dalį nuo 0,5 reikalavimų (0,5 x 0,63). Antrasis reikalavimas, kuris sudaro 0,5 dalį visų reikalavimų, patenkintas pilnai (prašymas priteisti 5 proc. palūkanas nuo teismo priteistos sumos patenkintas). Taigi, visi pareiškėjo reikalavimai buvo patenkinti 0,82 (0,5 + 0,32) dalimi. Todėl atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį, išlaidų priteisimui taikytinas koeficientas 0,82. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį, bylos sudėtingumą, maksimalias galimas priteisti sumas, į tai, kad šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui priteistina 164 Lt (200 x 0,82) išlaidų suma (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

Prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 p. atitikties LR Konstitucijos 21, 29, 94 str. netenkintinas, nes prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (ABTĮ 111 str. 2 d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teisėjas

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 348,87 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 30 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 164 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.