Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė, rašytinio proceso tvarka spręsdama pareiškimo priėmimo klausimą civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo byloje – O. L.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja T. N. kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydama pripažinti asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – vieno kambario 33,20 kv. m. butą, esantį Šviesos g. 7A-89, Grigiškės, Vilniuje.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimą atsisakytina priimti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Nutarimas) nurodė, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydama pripažinti jos asmeninės nuosavybės teise butą, esantį Šviesos g. 7A-89, Grigiškės, Vilniuje. Pažymėtina, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo iškeliamos ir nagrinėjamos, kai yra visos CPK 444, 445 straipsniuose nurodytos sąlygos: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumento, kuris patvirtintų juridinę reikšmę turintį faktą. Nesant bent vienos šių sąlygų, byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti nagrinėjama teisme. Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėja siekia pripažinti asmenine nuosavybe butą, kuris jos buvo įgytas iki ištuokos fakto įregistravimo, tai yra formaliai būnant santuokoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis numato, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Atitinkamai nuosavybės teisių įgijimo ir praradimo pagrindai bei savininko teisių apsauga reglamentuota Civilinio kodekso normose, todėl niekas negali nustatyti su kito asmens nuosavybe susijusių faktų, kai toks faktas teisinių pasekmių jam nesukuria. Kaip matyti ir pareiškimo turinio ir Nekilnojamojo turto registro išrašo, butas yra įgytas ir registruotas tik pareiškėjos vardu, tačiau tai nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad turtas, įgytas santuokoje, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, kol neįrodyta kitaip (CK 3. 88 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Kai turtas santuokoje įgytas tik už vieno sutuoktinio lėšas, jis gali būti pripažintas asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tačiau tokias aplinkybes reikia įrodinėti rašytiniais įrodymais (CK 389 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu darytina išvada, kad pareiškėjos nurodytas faktas yra įrodomasis, o ne juridiškai reikšmingas. Kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka, nes turi būti reiškiamas ieškinys dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka. Nutarimo 1.3 punktas numato, kad kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas, – bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atsisakytina priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka. Pareiškėjai išaiškintina, kad dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ji turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka, sumokant atitinkamo dydžio žyminį mokestį, paskaičiuotą pagal turto rinkos vertę.

Pareiškėjai grąžintinas jos sumokėtas 41 EUR žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 290-292 straipsniais, teismas

nutarė:

atsisakyti priimti pareiškėjos T. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme.

Išaiškinti pareiškėjai, kad dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ji turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka, sumokant atitinkamo dydžio žyminį mokestį, paskaičiuotą pagal turto rinkos vertę.

Grąžinti T. N., a. k. (duomenys neskelbtini) žyminį mokestį – 41 EUR (keturiasdešimt vieną eurą), sumokėtą 2016 m. gruodžio 7 d., mokėjimo užduoties kodas (ID): ZE55387.

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.