- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-21
- Bylos Nr.
- 1A-61/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Kęstutis Jucys (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- J. K.
- Civilinis ieškovas
- V. L.
- Advokatai
- Antanas Vitlipas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) laisvės atėmimu devyniems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo J. K. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. L. priteista 1 509,53 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Laikinai apribotos J. K. turto nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą: XXX Lt; X/X gyvenamojo namo, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X klėties, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X ūkinio pastato, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X tvarto, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X ūkinio pastato, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X ūkinio pastato, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X pirties, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X tvarto, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X kitų kiemo statinių, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX, įregistruotus nekilnojamojo turto registre Nr. XXXX-XXXX-XXX ir X/X X,X ha žemės sklypo, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX, įregistruotą nekilnojamojo turto registre Nr. XX/XXXX, esančius (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 19 d., laikotarpiu tarp 19 val. ir 20 val. 30 min., name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų metu tyčia sudavė tris smūgius peiliu nukentėjusiajam M. L., taip padarė jam du paviršinius odos įpjovimus kairio riešo srityje, vieną durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą kairėje nugaros pusėje su plaučio sužeidimu, dėl ko išsivystė ūmus vidinis nukraujavimas ir nukentėjusysis M. L. įvykio vietoje mirė, taip tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusįjį M. L. nužudė netyčia, savo namuose gindamasis nuo girto nukentėjusiojo smūgių. Teigia, kad nukentėjusysis jam grasino ir sudavė daugybę smūgių rankomis, kojomis, taip pat porą kartų trenkė kumščiu į veidą. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis M. L. buvo jaunesnis ir fiziškai stipresnis už jį, todėl jis (apeliantas), būdamas senyvo amžiaus norėjo tik apsiginti. Pasak apelianto, nukentėjusysis M. L. jį ankščiau ne kartą buvo sumušęs. Prašo atsižvelgti į tai, kad labai gailisi dėl savo netikėtų veiksmų, kuriuos išprovokavo nukentėjusysis, atsiprašo nukentėjusiojo artimųjų ir giminių. Skunde taip pat nurodo, kad yra senyvo amžiaus, pensininkas, todėl negalės atlyginti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. L. priteistos 1 509, 53 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos. Prašo sumažinti arba panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi jis gynėsi, todėl nesijaučia kaltas dėl padaryto nusikaltimo.
Nuteistojo J. K. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. J. K. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusįjį M. L. nužudė netyčia, dėl neatsargumo. Iš nuteistojo parodymų teisme matyti, kad M. L. į nugarą dūrė peiliu gindamasis, kai nukentėjusysis jį sugriebė už kairės rankos ir tempė į lauką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokius nuteistojo argumentus įvertino ir atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kadangi toks nuteistojo teiginys nepagrįstas, nes neatitinka bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. K. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad nukentėjusysis jam sudavė apie 10-12 smūgių į įvairias kūno vietas. Po to nukentėjusysis M. L. nusisuko ir pasakė: „palauk aš tuoj ateisiu, vis tiek užmušiu tave“, ir išėjo į koridorių. Po šių žodžių, nuteistasis išsigando, kad gali blogai baigtis, nes nukentėjusysis yra stambaus kūno sudėjimo ir nuo jo neatsigins. Nuteistasis išėjo paskui M. L. į koridorių ir peiliu, kuriuo valė grybus, dūrė kažkur į nugarą (t. 1, b. l. 112-113). Nuteistasis šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 120-126). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu J. K. apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas ir dar kartą nurodė tokias pačias aplinkybes parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui. Tiek nuteistasis, tiek kiti proceso dalyviai dėl šių ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų ir surašytų procesinių dokumentų jokių pastabų nepareiškė. Teisėjų kolegijos nuomone, šie įrodymai gauti teisėtai, todėl jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir surinktus įrodymus motyvuotai ir pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios V. L., liudytojų A. L., K. Ž. parodymais, iš kurių matyti, kad būtent nuteistasis dar ankstesnių konfliktų metu su peiliu yra puolęs M. L., šaudė dujiniu pistoletu (t. 2, b. l. 84-85-87). Nuteistasis ir nukentėjusysis nuolatos bendravo, nuteistasis prižiūrėdavo nukentėjusiajam priklausantį arklį, o nukentėjusysis iš nuteistojo imdavo vandenį arkliui girdyti, nors dažnai dėl to paties arklio pykdavosi. Todėl tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis vienas kitą gerai pažinojo, kiekvieno iš jų elgesys nekėlė netikėtumų, nes jų tarpusavio santykiai buvo nusistovėję. Iš teismo medicinos specialisto Ą. Sutkaus parodymų matyti, kad peilis buvo įdurtas į nukentėjusiojo kūną įstrižai, beveik 45 laipsnių kampu iš viršaus žemyn ir iš nugaros į priekį. Tokia žaizdos kanalo kryptis įrodo, kad labiausiai tikėtina, jog M. L. buvo sužalotas jam stovint arba sėdint, peiliu smūgiuojant iš nugaros pusės, iš viršaus (t. 2, b. l. 105-106). Akivaizdu, kad toks sužalojimo pobūdis ir mechanizmas atitinka nuteistojo pirminius parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis vėliau ikiteisminio tyrimo metu pakeitė savo parodymus ir teigė, kad nukentėjusįjį sužalojo, kai šis jį (nuteistąjį) tempė už kairės rankos. Iš teismo medicinos specialisto Ą. Sutkaus parodymų teisme matyti, kad mažai tikėtina, jog nuteistasis nukentėjusiajam esant tokioje padėtyje galėjo įdurti į nugarą ir padaryti tokius sužalojimus (t. 2, b. l. 2, 105-106). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis negalėjo objektyviai ir įtikinamai paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasčių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo pakeisti parodymai nepagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino kaip siekimą palengvinti savo atsakomybės laipsnį. Sužalojimo pobūdis rodo, kad nuteistasis panaudojo fizinį smurtą iš nugaros pusės, kai M. L. buvo nusisukęs. Tai reiškia, kad nukentėjusysis tuo metu nesikėsino į nuteistojo sveikatą ar gyvybę. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis rankomis ir kojomis jam (nuteistajam) neva sudavė daugybę smūgių į veidą, kojas. Tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nuteistajam J. K. konstatuotos poodinės kraujosruvos nugaroje, dešinėje ir kairėje rankose, dešinėje kojoje ir odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 136). Akivaizdu, kad nuteistojo veide ar galvoje nėra konstatuota jokių sužalojimų, todėl tokie apelianto parodymai neatitinka tikrovės. Aukščiau paminėtos aplinkybės įrodo, kad tarp J. K. ir nukentėjusiojo M. L. įvyko konfliktas, tačiau byloje surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje. Tai, kad J. K. yra vyresnis (gimęs XXXX m.), o nukentėjusysis M. L. (gimęs XXXX m.) buvo nežymiai jaunesnis ir fiziškai stipresnis, neduoda jokio pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. nužudė M. L. dėl asmeninių nesutarimų, nuteistojo veiksmai dėl kilusio pykčio protrūkio buvo kaip atsakomoji reakcija į rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau kerštas nebuvo šio nusikaltimo padarymo pagrindinis motyvas, nes tokius nuteistojo veiksmus iš dalies sąlygojo rizikingi nukentėjusiojo veiksmai. Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas kerštą nurodė kaip šio nusikaltimo padarymo motyvą (t. 2, b. l. 118), tačiau tai nekeičia teismo nustatytų faktinių aplinkybių ar nuosprendžio esmės.
Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas J. K. dėl tyčinio nužudymo konstatavo netiesioginę tyčią. Teismas, įvertinęs suduotų smūgių skaičių, jų intensyvumą ir lokalizaciją, nusikaltimo padarymo įrankį (peilį, kuriuo buvo smūgiuota į nugarą, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai) padarė teisingą išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. J. K. apeliacinio skundo argumentas, kad M. L. sužalojo netyčia (dėl neatsargumo) laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje vietoj J. K. pavardės klaidingai nurodė J. K. pavardę (t. 2, b. l. 118). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė techninę klaidą, kuri neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ir nuteistojo veikos kvalifikavimui, todėl ištaisoma nekeičiant nuosprendžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino J. K. asmenybę (yra pensininkas, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad J. K. nusikalstamą veiką padarė spontaniškai, o nukentėjusiojo veiksmai įvertinti kaip rizikingi ir teisingai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kauno apygardos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. K. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. K. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir nesigailėjo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis bylos aplinkybes traktuoja tik sau naudinga linkme, taip stengiasi sumažinti savo veiksmų apimtį ir sušvelninti atsakomybę. Nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitai faktinei bylos medžiagai. Akivaizdu, kad J. K. prisipažinimas ir gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra tik formalus ir nenuoširdus. Todėl pripažinti J. K. jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis pranešė V. L., jog nukentėjusiajam reikalinga medicinos pagalba. Nors nuteistasis skunde teigia, kad labai gailisi dėl savo netikėtų veiksmų, kuriuos išprovokavo nukentėjusysis, atsiprašo nukentėjusiojo artimųjų ir giminių, tačiau to nepakanka, kad būtų galima sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti. Teisėjų kolegijos nuomone, J. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, J. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš jo nepagrįstai priteisė 1 509,53 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes yra senyvo amžiaus pensininkas, todėl prašo priteistą neturtinę žalą panaikinti arba jos dydį sumažinti iki minimumo. Apeliantas pažymi, kad Kauno apygardos teismas priteisdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus neatsižvelgė į tai, kad jis gynėsi, todėl nesijaučia kaltas dėl padaryto nusikaltimo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje dėl M. L. nužudymo kaltu pripažintas būtent nuteistasis J. K., todėl jis privalo nukentėjusiajai atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios V. L. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Toks ieškinys pagrįstas ir įrodytas dokumentais, t. y. iš J. K. priteista 1 509,53 Lt už laidojimo išlaidas ir sugadintus rūbus. Nuteistasis skunde jokių argumentų dėl šios žalos atlyginimo panaikinimo ar dydžio sumažinimo skunde nenurodo.
Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas iš nuteistojo J. K. priteisė 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kai žala padaryta tyčia, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį neturi atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nuteistojo J. K. nukentėjusiajai V. L. priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant užtikrinti civilinio ieškinio atlyginimą, J. K. turtui taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (t. 2, b. l. 44, 100-101). Tai patvirtina, kad nuteistojo turtinė padėtis nėra sunki, jis turi pakankamai turto, kurį realizavus bus užtikrintos nukentėjusiosios teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą ir nuteistojo padėties yra išlaikyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.