Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-271-64/2009

1.2.19.3.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.; 2.4.; 2.4.7.; 2.4.9.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. balandžio 17 d. apie 9 val. 15 min. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus, (duomenys neskelbtini), patalpose, darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė 500 litų kyšį valstybės tarnautojui - Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiajam darbo inspektoriui K. J., padėdamas sulankstytas dvi kupiūras po 200 litų ir vieną 100 litų kupiūrą ant jo darbo stalo po knygomis, tuo siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo K. J. veikos vykdant įgaliojimus, tai yra siekdamas, kad pastarasis nevykdytų Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos pareigos, nustačius darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti bei nesurašytų tokio reikalavimo dėl 2009-04-08 UAB „(duomenys neskelbtini)" nustatytų darbuotojų saugos, sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimų pašalinimo.

Teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo skundas netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų ir pagrįstai V. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.

Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. atsiranda tam, kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, jei kyšio vertė daugiau kaip 250 MGL, arba jei asmuo šią veiką padarė, siekdamas neteisėtos paperkamo asmens veikos vykdant įgaliojimus. Minėto įstatymo dispozicijoje papirkimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl Lietuvos Respublikos BK 227 str. taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Papirkimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta: 1) pasiūlius duoti kyšį; 2) pažadėjus duoti kyšį; 3) davus kyšį. Iš V. V. pareikšto kaltinimo matyti, jog jis kaltinamas davus kyšį valstybės tarnautojui K. J.. Pagal teismų praktiką, kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kada kyšis duodamas – prieš ar po pageidaujamų veiksmų atlikimo (ar neatlikimo) – veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pažymėtina, kad pagal įstatymą susitarimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne susitarimo tarp kaltininko ir valstybės tarnautojo buvimas ar nebuvimas, o tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą. Taip pat įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 227 straipsnį visais atvejais būtinai nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos paperkamas asmuo atliko (neatliko) ar turėtų atlikti (neatlikti) papirkėjo naudai.

Pagal BK 227 str. baustinas ne tik siekimas kyšiu savo naudai kokių nors konkrečių teisėtų ar neteisėtų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų (neveikimo) vykdant įgaliojimus, bet ir siekimas kyšiu išimtinės padėties ar apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje. Vadinasi, pagal BK 227 str. kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pažeidė šias nuostatas ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. V. padarė nusikalstamą veiką – t.y. kad jis tiesiogiai davė 500 Lt kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, kad darbo inspektorius nerašytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo metu nustatytų pažeidimų reikalavimo pašalinti nustatytus pažeidimus, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. V. kaltės grindė liudytojų K. J., S. J., Z. G., iš dalies ir paties nuteistojo V. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolų duomenimis.

Teismui nebuvo pagrindo netikėti liudytojo K. J. parodymais apie tai, kad, iš jo darbo kabineto išėjus V. V., po darbo knygomis rado sulankstytus pinigus, ką suprato kaip kyšį dėl reikalavimo pašalinti per UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą patikrinimą nustatytiems pažeidimams nerašymo. Savo parodymus K. J. patvirtino ne tik akistatos su V. V. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu, bet ir apklausiamas teisiamajame posėdyje ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, pats nuteistasis V. V. parodė, jog jokių piktumų nei su vienu darbo inspektoriumi neturi, liudytoją K. J., kaip darbo inspektorių, matė pirmą kartą. Taigi, daroma išvada, kad nėra pagrindo manyti, kad liudytojas K. J. apkalba V. V. ar turi suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl liudytojo K. J. parodymai laikytini patikimais ir pagrįstai jais teismas rėmėsi įrodydamas apelianto kaltę.

Liudytojas K. J. nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko patikrinimą, kurio metu nustatė darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų, kitų normatyvų pažeidimus, dėl ko pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 str. 2 d. 1 p., jis, kaip darbo inspektorius, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka privalėjo surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti. Dėl minėtų nustatytų pažeidimų V. V. buvo atėjęs pas liudytoją K. J. į darbo kabinetą, jam buvo nurodyta data, kada bus surašytas reikalavimas pašalinti pažeidimus ir kad gali, nelaukdamas surašyto reikalavimo, nustatytus pažeidimus pašalinti. Šias aplinkybes patvirtino ir pats nuteistasis V. V.. Byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 17 d. ryte V. V. buvo atvykęs į darbo inspekciją, kur su K. J. kalbėjosi jo darbo kabinete, o V. V. išėjus, K. J. praskleidęs ant stalo darbo knygas pastebėjo, kad palikti sulankstyti pinigai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme V. V. ir K. J. patvirtino, jog jokio susitarimo tarp jų dėl kyšio davimo nebuvo, o susitikimo iniciatoriumi buvo būtent pats darbo inspektorius K. J.. Tačiau tiek nuteistasis, tiek ir liudytojas K. J. patvirtino, kad susitikimo priežastis buvo – V. V. paliktas darbo sutarčių registro žurnalo. Minėtą dieną ryte pokalbis vyko tik tarp nuteistojo ir liudytojo K. J., kitų asmenų, kurie patvirtintų ar paneigtų tiek liudytojo K. J., tiek ir nuteistojo V. V. parodymų, todėl teismas šių asmenų parodymus vertina tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Nuteistasis V. V. tvirtina, kad minėto pokalbio metu, jis jam darbo inspektorius parodė kaip užpildyti žurnalą ir jis pasiėmęs darbo sutarčių registro žurnalą išėjo, nieko darbo inspektoriaus kabinete nepaliko, o pinigai galėjo jam iškristi imant raktus arba pinigus galėjo palikti kiti pas liudytoją buvę lankytojai. Tačiau ši nuteistojo versija yra paneigtina nuosekliais liudytojo K. J. parodymais, jog V. V. būnant pas jį kabinete, jis atidavė jam paliktą darbo sutarčių registro žurnalą, pasakė, kad reikalavimas dėl nustatytų pažeidimų pašalinimo dar nesurašytas, dėl ko nusisukęs tikslino datą, kada V. V. pas jį turėjo atvykti atsiimti surašyto reikalavimo, nuteistasis pasakė, kad „gal nereikia rašyti to reikalavimo“, atsakė, kad reikalavimą jis turi surašyti, taip pat tuo pačiu metu girdėjo kažkokį šnaresį, lyg būtų sklaidomos ant stalo buvusios darbo knygos. Kai liudytojas atsisuko, V. V. atsisveikino ir išėjo, po ko liudytojas pastebėjo, kad jo darbo knygos buvo suglaustos, t.y. buvo ne taip kaip jis paliko ant stalo, todėl praskleidęs pamatė sulankstytus pinigus, dėl ko padarė išvadą, jog pinigus paliko V. V.. Šiuos parodymus liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, pademonstruodamas kaip iki tol buvo ant stalo padėtos knygos, ir kaip jas jis rado iš kabineto išėjus V. V. (b.l. 16-20, t. 1). V. V. atvykęs atsiimti palikto darbo sutarčių registracijos žurnalo, sužinojęs, kad reikalavimas pašalinti reikalavimus dar nesurašytas, darbo inspektoriui pasakė, kad „gal nereikia rašyti“, kas pagal minėtą įstatymo normą būtų laikoma neteisėta veikla vykdant Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo ir kitais norminiais aktais liudytojui, kaip darbo inspektoriui, numatytos pareigos nevykdymu.

Nuteistasis apeliuoja, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog knygos yra sudėtos netvarkingai, tačiau įvertinus liudytojo K. J. kategorišką nurodymą į tai, kad knygos ant darbo stalo iki tol nebuvo sudėtos tvarkingai, bei į tai, kad tik praskleidus knygas buvo įmanoma pastebėti po knyga padėtus sulenktus pinigus, teismas daro išvadą, jog tik tyčiniais aktyviais veiksmais buvo įmanoma po knyga padėti sulenktus pinigus ir knygas sudėti tvarkingai taip paslepiant pinigus. Nors liudytojas K. J. pripažino, kad nei kalbos apie pinigų davimą nebuvo, nei paties pinigų davimo (palikimo bei paslėpimo po knygomis) momento nematė, tačiau tai nepašalina baudžiamosios atsakomybės, nes Lietuvos Respublikos BK 227 str. numatyta nusikalstama veika – papirkimas gali būti padaroma įvairiais veiksmais, tame tarpe ir apie pinigų davimą neužsimenant paperkamam asmeniui, be to, stengiamasis pinigus – kyšį paduoti neakivaizdžiai.

Iš vaizdo įrašo matyti, jog V. V. išėjus iš K. J. darbo kabineto ir lipant laiptais žemyn, jam iš paskos ėjo ir pats liudytojas K. J.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas K. J., parodęs, jog pastebėjęs sulenktus pinigus, jis iš karto išėjo paskui V. V., pasakė jam sugrįžti ir pasiimti tai ką paliko, tarp jų ant laiptų buvo nedidelis atstumas, dėl ko darė išvadą, jog V. V. girdėjo ką jam pasakė, nes į pasakymą V. V. sureagavo – pakėlė galvą, pasižiūrėjo, šyptelėjo ir nuėjo. Liudytojas S. J. parodė, jog matė greitai laiptais iš penkto aukšto ties ketvirtu aukštu besileidžiantį vyriškį ir girdėjo viršuje kažką garsiai šaukiant, po ko į jo kabinetą atėjo susijaudinęs K. J. ir pranešė, jog vienas darbdavys paliko pinigus. Nuteistasis V. V. iš dalies patvirtino šią aplinkybę, jog girdėjo, kad liudytojas K. J. kažką sakė ant laiptų, tačiau tvirtina nesupratęs, kad buvo sakoma jam, kadangi aplinkui buvo ir kitų asmenų. Teismas įvertinęs paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į toliau vykusius veiksmus: liudytojo S. J. skambutį V. V. sugrįžti ir pasiimti tai ką paliko praėjus trumpam laiko tarpui po jo pasišalinimo iš K. J. kabineto, V. V. sugrįžimas į darbo inspekciją bei siekį paimti pinigus teigiant, kad gal jo pinigai galėjo iškristi bei jo pasišalinimas sužinojus, jog yra iškviesti pareigūnai, teismas daro išvadą, kad V. V. suprato, jog būtent jam liudytojas K. J. liepė sugrįžti ir pasiimti tai ką paliko, t.y. pinigus., todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog jis nesupratęs, kas jam buvo sakoma.

Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, jog išėjęs paskui V. V. iš darbo kabineto, liudytojas K. J. į jį grįžo kartu su liudytoju S. J., kuris patvirtino matęs sulenktus pinigus, jų nelietė bei paskambinęs V. V. griežtu tonu liepė sugrįžti ir pasiimti tai ką paliko. Šią aplinkybę patvirtina ne tik liudytojo K. J. parodymai, bet ir liudytojo S. J. parodymai, jog jis kartu su K. J. grįžo į pastarojo darbo vietą, kur pamatė sulenktus pinigus ir paskambino V. V.. Be to, byloje nustatyta, kad V. V. buvo sugrįžęs į darbo inspekciją, ir po kelių minučių iš ten pasišalino. Liudytojai K. J. ir Z. G. parodė, kad V. V. sugrįžęs teigė, kad gal tai iš jo iškritę pinigai, dėl ko liudytojai iš V. V. judesio suprato, kad pastarasis nori pasiimti pinigus, tačiau tai jam nebuvo leista padaryti, pranešant, kad yra iškviesti pareigūnai ir V. V. palauktų. Taip pat abu liudytojai parodė, kad sugrįžęs V. V. pasakė „gal viską baigiam, aš pasiimu pinigus“, kas leido teismui daryti išvadą, kad K. J. kabinete rasti sulenkti ir po knygomis padėti pinigai priklausė V. V..

Nuteistasis apeliuoja taip pat į tai, kad pinigus galėjo palikti kiti pas K. J. buvę lankytojai, tačiau liudytojas K. J. parodė, kad lankytojai pas jį buvo iki ateinant V. V. ir darbo knygos ant stalo buvo sudėtos netvarkingai. Iš vaizdo įrašo matyti, jog išėjus vienam lankytojui, liudytojas K. J. pats pasikvietė V. V. į darbo kabinetą, iš kur išėjus V. V., paskui jo išėjo ir liudytojas K. J., o į darbo kabinetą K. J. grįžo kartu su liudytoju S. J.. Be to, pastebėtina, kad paties nuteistojo argumentai dėl paliktų pinigų priklausomybės yra prieštaringi, nes V. V. iš pradžių teigia, kad pinigus galėjo palikti pas liudytoją buvę kiti lankytojai, o vėliau tvirtina, kad pinigai galėjo iškristi ir jam, kas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms – pinigai buvo rasti praskleidus ant stalo po knygomis. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo V. V. argumentas, kad pinigus paliko kiti lankytojai yra nepagrįstas.

Teismas įvertinęs liudytojų, kurie būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, davė parodymus, kurie visumoje yra nuoseklūs, išsamūs, vieni kitus ne tik kad patvirtina, bet ir neesminėse detalėse papildo vieni kitus, teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais. Be to, liudytojų parodymai iš dalies sutampa ir su nuteistojo parodymais. Nuteistojo V. V. parodymai, jog jis sąmoningai pinigų liudytojui K. J. nepaliko, o jie tiesiog galėjo iškristi, laikytini apelianto pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir teismas V. V. parodymais pagrįstai nesivadovavo priimant nuosprendį. Įvertinus tokius atliktus veiksmus ir jų seką bei V. V. išsakytas frazes apie reikalavimo nerašymą, pinigų pasiėmimą ir visko baigimą, teismas daro išvadą, kad būtent V. V. sąmoningai po K. J. darbo knygomis paliko sulenktus pinigus, t.y. davė valstybės tarnautojui kyšį už pastarojo neteisėtą veikimą – reikalavimo pašalinti nustatytus pažeidimus nesurašymą. Taigi, atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai V. V. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nevertino jo parodymų bei jį teisinančių duomenų, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tame tarpe ir nuteistojo V. V. parodymus. Byloje nenustatyta, kad yra duomenys, kurie leistų suabejoti liudytojų ar kitų byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patikimumu.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis tyrimas byloje atlikti neišsamiai ir šališkai, nes nebuvo atlikta ekspertizė tikslu nustatyti ar ant rastų pinigų kupiūrų yra jo pirštų antspaudai, kas neginčijamai būtų patvirtinę ar paneigę jo kaltę. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla teismui buvo perduota dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, kurio viena iš sąlygų yra – aiškios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Kaip jau buvo minėta, teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų parodymais apie tai, jog pas liudytoją K. J. darbo kabinete ant stalo po darbo knygomis rasti palikti sulenkti pinigai priklausė V. V., be to, visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad rastų pinigų nei vienas iš jų nelietė, todėl nebuvo abejonių, kad pinigai gali priklausyti ne V. V.. Ikiteisminio tyrimo metu nėra būtina atlikti visus įstatymo numatytus galimus tyrimo veiksmus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats savarankiškai sprendžia, kokie tyrimo veiksmai reikalingi, siekiant ištirti padarytą nusikalstamą veiką. Todėl apelianto argumentai, kad nebuvo atliekama ekspertizė, atmestini. Be to, pažymėtina, kad ekspertizės neatlikimas nurodomas tik apeliaciniame skunde, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, dalyvaujant V. V. pasirinktam gynėjui – adv. V.Blažaičiui, nebuvo pareikšti prašymai dėl ekspertizės paskyrimo. Kadangi aplinkybė dėl pinigų, rastų pas liudytoją K. J. ant darbo stalo, priklausomybės V. V. yra įrodyta kitomis priemonėmis – liudytojų K. J., S. J., Z. G. parodymais, liudytojo K. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, vaizdo įrašu. Taigi, byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido teigti, kad būtent V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo jo naikinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio atmesti.