- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-495-337-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00028-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- M. B.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-495-337/2011
Teisėja Audra Kriščiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00028-2010-7
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. rugsėjo 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš M. B. priteista 40,90 Lt pašto išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 14 d. apie 1 val. iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė 1000 litų vertės K. R. priklausantį automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Apelianto teigimu, jis inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė. Apelianto nuomone, teismas buvo šališkas, nes netinkamai, vienpusiškai vertino įrodymus, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nepaisė daugybės prieštaravimų, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teigia, kad teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, tik iš dalies rėmėsi liudytojų parodymais, jų nevertino ir nelygino su visais objektyviai esančiais byloje duomenimis, deklaratyviai konstatuodamas kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, netinkamai ištyrė byloje esančius rašytinius tik iš dalies jo kaltę pagrindžiančius duomenis, nekreipė dėmesio į jį teisinančius duomenis. Apeliantas pažymi, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų, taip pat ir nukentėjusioji betarpiškai nematė paties nusikaltimo įvykio – automobilio vagystės, taip pat neparodė matę jį, M. B.. Be to, pasak liudytojų, iš automobilio pro vairuotojo pusės dureles iššokęs ir pabėgęs asmuo, buvo už jį (apeliantą) lieknesnis, apie 20 metų amžiaus, kas neatitinka jo požymių. Apeliantas teigia, kad teismas nevertino ir neatsižvelgė į specialisto išvados punktą, kad ant iš jo paimtų kelnių ir bliuzono, nėra pluoštų, vienodų su automobilio sėdynės apmušalo pavyzdžio audeklo pluoštais. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad iš jo paimti sportiniai drabužiai nėra individualūs, išskirtiniai. Apeliantas teigia, kad teismas specialisto išvadoje pateiktų duomenų nelygino su liudytojo M. V. duotais parodymais apie tai, kad asmuo iššokęs iš automobilio VW Golf per vairuotojo dureles vilkėjo rudu megztiniu, o iš jo paimtas bliuzonas yra melsvai juodos spalvos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, į tai, kad teismas nepagrįstai specialisto išvadą pripažino įrodymu, kadangi jo drabužiai buvo paimti kitoje ikiteisminio tyrimo byloje ir juos panaudoti tiriant šią bylą, vadovaujantis BPK 162 str., buvo galima tik esant ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimui. Teismas nepagrįstai paėmimo iš jo drabužių fakto nevertino kaip informacijos, susijusios su privačiu asmens gyvenimu, panaudojimo. Apeliantas mano, kad jo asmeniniai daiktai, taip pat ir drabužiai, yra priskiriami jo privataus gyvenimo sričiai. Nepagrįstai kritiškai teismas nevertinto ir specialisto išvados Nr. 140-l-(00023)-ISI-48 dėl pavogtame automobilyje paimtų kvapo pėdsakų. Iš teismo padarytų išvadų reikia manyti, kad jis turėjo būti tas asmuo kuris pabėgo iš automobilio išlipęs per dešinės pusės, t.y. vairuotojo dureles, tačiau specialistas, atlikęs odorologinį tyrimą nustatė, kad kategoriškai jo kvapas rastas ant kairės pusės, t.y. keleivio sėdynės, o ant dešinės pusės – ant vairuotojo sėdynės – tik tikėtinai. Teismas nekreipė dėmesio į šiuos išvadoje esančius prieštaravimus, jų nevertino ir nelygino su kitais įrodymais ir dėl šių prieštaravimų nepagrįstai nepasisakė. Skunde teigiama, kad nuosprendyje padaryta vienpusiška, tendencinga ir šališka teismo išvada dėl prie automobilio pamestos kepurės priklausomybės ir ją pametusio asmens. Teismas nustatydamas prie automobilio rastos juodos medžiaginės kepurės priklausomybę rėmėsi tik dalimi specialistų išvadų punktų ir padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, kadangi kiti tų pačių specialistų išvadų punktai aiškiai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Iš 2010-02-04 Nr. 140-1-(00013)-ISI-48 išvados matyti, kad kvapo pėdsake paimtame nuo medžiaginės kepurės yra ne tik jo, bet ir kito asmens (A. R.) kvapas. Todėl darytina išvada, kad gal ši kepurė ir kada nors priklausė jam, bet ne jis vienas ją dėvėjo ir tai patvirtina jo (apelianto) parodymus dėl minėtos kepurės praradimo. Be to, pagal liudytojų V. B. ir M. V. parodymus kepurė buvo pamesta, kas rodo, jog kepurė ją dėvėjusiam asmeniui buvo per didelė.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo M. B. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 178 str. 2 d. bei paskyrė teisingą bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs liudytojų parodymus, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolus, specialistų išvadas ir kitus bylos duomenis, motyvuotai konstatavo įrodžius nuteistojo M. B. kaltę dėl jam inkriminuotos automobilio vagystės. Nors M. B. neigia dalyvavęs vykdant kaltinime nurodyto automobilio vagystę, tačiau tai patvirtina aukščiau nurodytieji byloje esantys duomenys. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2010-01-14 apie 1 val. iš (duomenys neskelbtini) kiemo buvo pagrobtas K. R. priklausantis automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutinkamai su liudytojų V. B. ir M. V. parodymais, šis automobilis buvo pastebėtas 2010-01-14 apie 2 val. nakties Kėdainių mieste Janušavos gatvėje. Policijos pareigūnams siekiant sustabdyti automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šis sustojo ir iš jo iššoko du jaunuoliai. Policijos pareigūnai V. B. ir M. V. parodė, kad iš vairuotojo pusės iššokęs vaikinas vilkėjo tamsiais drabužiais bei ant galvos turėjo juodą kepurę, kuri pastarajam bėgant netoli automobilio nukrito. Įvykio vietos apžiūros metu minėtoji kepurė buvo paimta, taip pat nuo jos ir nuo minėto automobilio priekinių sėdynių buvo paimti kvapo pėdsakai bei mikroplaušeliai. Nuteistasis neigė buvęs įvykio vietoje ir teigė įvykio metu buvęs namuose, tačiau šie teiginiai vertintini kritiškai, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys bei paneigia surinktų įrodymų visuma. Specialisto išvada konstatuota, kad ant iš įvykio vietos paimtos kepurės rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su M. B. genotipu. Šioje išvadoje be kita ko nurodyta, kad ant tos kepurės rasta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tačiau aiškus ir identifikuotinas tik M. B. – tai leidžia daryti išvadą, kad būtent nuteistojo pėdsakų, užgožiančių kažkokio kito asmens biologinius pėdsakus, identifikavimas patvirtina jį paskutinį dėvėjus tą kepurę. Be to, apeliantas pripažino, kad ši kepurė jam priklausiusi, kas kitų byloje esančių įrodymų kontekste taip pat vertintina kaip kaltę patvirtinantis įrodymas. M. B. teigė minėtąją kepurę praradęs, tačiau tokie jo teiginiai vertintini kritiškai, nes jų nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys, o aukščiau nurodytieji argumentai – paneigia. Kepurės nukritimas nuo galvos bėgant nuo policijos pareigūnų, priešingai apelianto subjektyviems samprotavimams, neleidžia daryti išvados apie kepurės dydžio netikimą ją dėvėjusiam asmeniui. Kepurės nukritimas minėtomis sąlygomis galimas dėl įvairių priežasčių (skubėjimo, pasimėtimo ir kt.), kurios, beje, nėra nagrinėjamu atveju reikšmingos. Be to, specialisto išvada nustatyta, kad nuo šios kepurės paimtame pėdsake tikėtina yra M. B. kvapas. Nuteistojo parodymus dėl automobilio negrobimo paneigia ir kitos byloje esančios specialisto išvados duomenys, iš kurių matyti, kad iš automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo dešinės pusės priekinės sėdynės rastas M. B. kvapas ir tikėtina, kad jo kvapas yra kvapo pėdsake, paimtame nuo minėto automobilio kairės pusės priekinės sėdynės. Pastaroji odorologinio tyrimo išvada įrodymų liečiamumo plotmėje dalinai patvirtina M. B. įvykdžius inkriminuotą vagystę. Pažymėtina, kad M. B. negalėjo argumentuotai paaiškinti savo kvapo atsiradimo pagrobtame automobilyje aplinkybių. Tuo tarpu nukentėjusioji K. R. parodė niekada savo automobilyje nevežusi jokio nepažįstamo asmens, tame tarpe ir apelianto. Netikėti ja nėra pagrindo. Visų pastarųjų įrodymų analizė, taip pat nuteistojo parodymų prieštaringumas kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis, priešingai jo paties teiginiams, atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. A. R. kvapo nustatymas ant automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių dešinės bei kairės pusių sėdynių ir tikėtina – ant įvykio vietoje rastos kepurės, apelianto M. B. dalyvavimo pagrobiant kaltinime nurodytą automobilį nepaneigia.
Liudytojas V. B. iš automobilio VW Golf vairuotojo pusės iššokusį vaikiną apibūdino kaip kiek lieknesnį nei teisiamojo posėdžio metu atrodęs M. B., tačiau tai paaiškintina tuo, kad nuo kaltinime nurodyto įvykio iki teisiamojo posėdžio praėjo daugiau nei vieneri metai ir natūralu, kad per šį laikotarpį asmens kūno masė bei išvaizda galėjo kisti. Atkreiptinas dėmesys ir į įvykio metu buvusį paros metą (vidurnaktis), kas taip pat galėjo turėti įtakos tam tikrų detalių suvokimui. Policijos pareigūnas V. B. nuo pat pradžių teigė, kad iš automobilio vairuotojo pusės iššokęs asmuo buvo apie 25-30 metų amžiaus, kas atitinka įvykio metu buvusį M. B. amžių. Liudytojo M. V. manymu, pastarojo amžius buvo apie 20 metų – nors jo nurodytas amžius kitoks nei V. B. nurodytas, tai tėra subjektyvus, nuo kito asmens matomo to paties vaizdinio galintis skirtis suvokimas. Taip pat vertintini ir M. V. teiginiai nurodant, kad iš automobilio vairuotojo pusės iššokęs asmuo vilkėjo rudu megztiniu. Kadangi M. V. yra miręs ir jo nurodytų aplinkybių patikslinti nėra galimybių, atsižvelgiant byloje esančių duomenų visetą šio liudytojo parodymai dėl minėtų aplinkybių laikytini nevisiškai tikslūs. Tačiau juos patikslina ir konkretizuoja kiti byloje surinkti duomenys. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl tą pačią įvykio dieną padaryto kito nusikaltimo kitoje byloje buvo paimti M. B. rūbai – striukė, melsvai juodos spalvos bliuzonas ir sportinės kelnės. Specialisto išvada nustatyta, kad ant lipnių juostų su nuo automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių sėdynių nurinktomis mikrodalelėmis rasta melsvai juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su M. B. bliuzono ir sportinių kelnių pluoštais. Skunde nepagrįstai teigiama apie tariamai neteisėtą, nesilaikant BPK 162 str. reikalavimų apelianto drabužių paėmimą kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, nes ši įstatyminė norma taikytina išimtinai dėl informacijos apie privatų asmens gyvenimą, o nusikalstamų veiksmų padarymo įkalčiai į privataus asmens gyvenimo sritį nepatenka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo M. B. veiką pagal BK 178 str. 2 d. ir pagrįstai pripažino jį kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas įvykdė vagystę, už kurią jis nuteistas, todėl išteisinti jį nėra jokio pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo M. B. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nors M. B. turi pastovią gyvenamąją vietą, vedęs, tačiau jis, būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, padarė vieną tyčinį apysunkį baigtą nusikaltimą, todėl sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis jis yra recidyvistas, be to, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių – pastarųjų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma. Todėl apylinkės teismas M. B. paskyrė realią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad M. B. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek trukme, kuri mažesnė nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalios ir maksimalios trukmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių M. B. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto M. B. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.