Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2016-04-05 · Byla Nr. ATP-177-174/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-05
Bylos Nr.
ATP-177-174/2016
Teisminio proceso Nr.
4-46-3-02252-2015-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Violeta Miliuvienė
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-177-174/2016Teisminio proceso Nr. 4-46-3-02252-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 79.1.; 45.4.4.; 45.4.5. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. balandžio 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimo M. G. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. gruodžio 8 d. M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 8 d., apie 9.20 val., Tarailių g. 3, Tauragės m., automobilių stovėjimo aikštelėje, važiuodamas atbuline eiga automobiliu „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į už galo stovėjusį automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Tuo M. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 5, 9, 219.1, 219.2 ir 222 punktų reikalavimus. Tokie M. G. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 26 d. nutarimu M. G. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė 28 Eur baudą, administracinio teisės pažeidimo bylą, iškeltą M. G. pagal ATPK 130 str. 1 d., nutraukė, nenustatęs jo veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyrius prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimo dalį, kuria pagal ATPK 130 str. 1 d. bylos teisena M. G. nutraukta, ir patraukti M. G. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d., paskiriant šio straipsnio sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą. Institucijos nuomone, teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir klaidingai taikė administracinių bylų nagrinėjimo nuostatas. Priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl toliau nurodytų priežasčių.

Teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad M. G. nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. Teismo vertinimu, byloje nėra surinkta duomenų, jog M. G. suprato padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalino.

Šalies argumentai

Institucijos apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusysis R. D. nurodė, jog būdamas bute išgirdo, kad lauke kaukia signalizacija, ir per langą pamatė, kad jo automobilį apžiūrinėja M. G.. Išėjęs į lauką pastebėjo, kad apgadintas galinis žibintas ir galinis buferis, tačiau M. G. jau nebebuvo. Institucijos nuomone, jeigu nukentėjusysis pastebėjo padarytus apgadinimus, tai ir M. G. turėjo juos matyti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas M. G. prašo atmesti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir, priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d., akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 str. 1 d., inter alia, nustatyta administracinė atsakomybė ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito asmens teisėtus interesus ir pan.

Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu M. G. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bylos teisena nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties, t. y. nenustačius subjektyviojo jos požymio – tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Šį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad M. G. iš įvykio vietos išvažiavo nesuprasdamas, kad atsitrenkdamas į R. D. automobilį jį apgadino ir padarė žalos, nes automobilių apgadinimai buvo labai nežymūs ir per purvą bei ledą buvo sunkiai pastebimi, todėl M. G. galėjo jų nepastebėti. Iš įvykio vietos jis išvažiavo įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio nesukėlė, todėl jam nekilo pareiga apie jį pranešti policijai.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 str. 1 d. aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti. Iš bylos medžiagos matyti, jog M. G. elgesyje nėra tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ATPK 130 str. 1 d. prasme.

Tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu (b. l. 49–50), tiek ir rašytiniame pasiaiškinime (b. l. 18) M. G., gailėdamasis ir pripažindamas kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo, nurodė, kad važiuodamas atbuline eiga išgirdo, jog kaukia kito automobilio signalizacija, todėl sustojęs išlipo ir apžiūrėjo automobilius, kurie buvo apšalę ir murzini, tačiau jokių apgadinimų nepastebėjo. Jam apžiūrint automobilius atėjo ir jo žmona, su ja dar kartą apžiūrėjo automobilius, tačiau jokių apgadinimų nepastebėjo. Neradęs apgadinimų išvažiavo, nes skubėjo į darbą. Tokius M. G. parodymus patvirtino ir kaip liudytoja teismo posėdžio metu apklausta jo žmona G. G. (b. l. 50).

Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 5–15) matyti, kad automobiliai apgadinti labai nežymiai, apgadinimai sunkiai pastebimi, tai teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir pats nukentėjusysis R. D., nurodydamas, kad M. G. apgadinimų galėjo nematyti, nes automobilis buvo apšalęs, jis automobilio apgadinimus pamatė tik gerai įsižiūrėjęs, t. y. nurodė: „<...> buvo rytas, mašinos apšalusios, jis priėjęs prie mašinos kampo apžiūrinėjo mano mašiną. Gal jis ir nepamatė kokių sužalojimų, pagalvojo, kad per arti privažiavo dėl to ir suveikė signalizacija. Aš pats kai išėjau į lauką gerai įsižiūrėjus buvo galima pamatyti. Atvykusi policija pamatė apgadinimus, buvo įskeltas galinis žibintams, sparnas prasikeitęs šiek tiek su buferiu, vienoje vietoje lygtai pabrėžta. Aš pats pabrėžimus nemačiau, policija pavaliusi pastebėjo. <...> Žymių automobilio pasikeitimų po įvykio negalima buvo pastebėti, galėjai pamatyti tuos apsikeitimus tik sulyginant kraštus.“ (b. l. 50). Todėl teismas laiko nepaneigtu tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas M. G. galėjo nepastebėti, jog eismo įvykio metu buvo padaryta turtinė žala.

Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. G., vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, kliudė stovintį automobilį „Audi A6“ ir jį apgadino. Tuoj po to, išgirdęs, kad kaukia kito automobilio signalizacija, išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilius, neskubėjo pasišalinti iš įvykio vietos, o tik įsitikinęs, kad žala nepadaryta, ir nesulaukęs automobilio savininko, išvažiavo. Sužinojęs, kad savo veiksmais padarė žalą, atsiprašė nukentėjusiojo, gailėjosi dėl padaryto pažeidimo (b. l. 50).

KET 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Institucijos apeliaciniame skunde teigiama, jog dėl to, kad nukentėjusysis matė automobilio apgadinimus, tai ir M. G. turėjo juos matyti ir nedelsdamas apie eismo įvykį turėjo pranešti policijai, o ne pasitraukti iš eismo įvykio vietos. Tačiau toks Institucijos apeliacinio skundo argumentas yra deklaratyvus, nes, kaip minėta, ne tik M. G. bei kaip liudytoja apklausta pastarojo žmona G. G., bet ir pats nukentėjusysis R. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jo automobilio apgadinimai per purvą ir ledą buvo sunkiai pastebimi, pasak paties nukentėjusiojo, juos buvo galima pamatyti labai gerai įsižiūrėjus, „<...> tik sulyginant kraštus“ (b. l. 50), o įbrėžimus tik pavaliusi kontakto vietą pastebėjo policija. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog M. G. nesuprato, kad jis savo veiksmais padarė turtinę žalą, ir dėl šios priežasties neveikė KET 234 p. nurodytu būdu, t. y. neiškvietė policijos pareigūnų ir nelaukė įvykio vietoje, kol šie atvyks. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. G. po eismo įvykio nesislapstė, policijos pareigūnams neneigė, jog buvo eismo įvykio vietoje, leido apžiūrėti savo automobilį ir tik tada, pavalęs nuo savo automobilio galinio buferio purvą, pastebėjo keletą nežymių nubrozdinimų, įvykio dieną buvo blaivus (b. l. 47). Tai rodo, jog M. G. nesiekė paslėpti eismo įvykio pėdsakų, tikrai nesuprato, jog važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į stovintį automobilį ir jį apgadino, taigi motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos bei išvengti atsakomybės neturėjo. Taigi, nors realiai jo veikimu buvo padaryta turtinė žala, M. G. veiksmai – nepranešė policijos pareigūnams ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos – formaliai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau pagal šio nusižengimo esmę dėl jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai (LAT nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012).

Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad M. G. nesuprato, jog atsitrenkdamas į R. D. automobilį jį apgadino ir padarė žalos, buvo įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio nesukėlė ir jam nekilo pareiga apie jį pranešti policijai. Įvertinus tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog M. G. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia.

Įvertinęs aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G. iš eismo įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės už turto apgadinimą, o tiesiog nesuprasdamas, kad savo veiksmais apgadino svetimą turtą. M. G., išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos, nesiekė už savo veiksmus išvengti atsakomybės, jis nesuvokė, jog jo pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. M. G. veiksmuose nenustačius ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios, teisėtai ir pagrįstai dėl šio pažeidimo bylos teisena M. G. buvo nutraukta.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas nutraukti M. G. bylos teiseną pagal ATPK 130 str. 1 d. priimtas išsamiai išsiaiškinus bylos aplinkybes ir teisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Keisti skundžiamą nutarimą Institucijos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Violeta Miliuvienė