Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos, dalį ploto užėmė baldai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas absoliutus reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

Atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje, kurios plotas 40,69 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 1 brigadą, kurios plotas 52,02 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,25 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3 būrio 2 brigadą, kurios plotas 66,56 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 35, 36).

Taigi, pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK karantino kameroje, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 6 paras – pareiškėjui trūko 0,47 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad virtuvėlė buvo per maža dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl buvo sudėtinga pasigaminti maistą, nuolat kildavo konfliktai, nebuvo įrengta poilsio kambario.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Atsakovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2 ir 3 būriuose yra įrengtos virtuvėlės (b.l. 37). Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažų virtuvėlių laikytinos nepagrįstomis. Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 16 d. pažymoje Nr. 88-214 (b.l. 36-38) nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti. Taigi, atsakovui pripažinus, kad 2-ame sektoriuje poilsio kambarių nuteistiesiems nėra įrengta šis pažeidimas laikytinas nustatytu.

Pareiškėjas skundžiasi, kad Pravieniškių PN-AK pastatai dengti asbesto danga.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad konstrukcijos, kuriose buvo asbesto, būtų laužomos, tik deklaratyviai teigė, jog bet kuriuo momentu produktas turintis asbesto gali būti pažeistas, asbestiniai lakštai gali būti pradėti laužyti nuteistųjų. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo sveikatai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpose buvo per mažai sanitarinių įrenginių, todėl susidarydavo eilės.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatė 1 praustuvę 15 nuteistųjų, 1 klozetą (gali būti ir tupimas) arba pisuarą 15 nuteistųjų.

Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, jog 2 būryje įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė, 3 būryje įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė (b.l. 37). Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu aukščiau paminėtuose būriuose buvusį nuteistųjų skaičių. Pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog dušu galima buvo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Dėl to pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, teko praustis prausimosi kriauklėse visiems matant. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neneigia, jog galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę jam buvo suteikta, todėl jo argumentai dėl teisės pasinaudoti dušu nesuteikimo daugiau nei vieną kartą per savaitę atmestini.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti, per maži dideliam nuteistųjų skaičiui, vienu metu pasivaikščioti eina per didelis kiekis žmonių. Teismas pažymi, kad jau minėtose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai bei vienu metu kiemelyje leidžiamas laikyti asmenų skaičius. Nuteistieji pagal Pataisos įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali būti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet judėti po visą lokalinį sektorių (b. l. 41-54). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengta patalpų rūkymui, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais ir tapo rūkančiuoju.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau - HN 134:2015) 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodė, kad įstaigos būrių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais ženklais (b. l. 37-38). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam suteikta lova buvo blogos kokybės ir netinkama naudoti dėl pasibaigusio eksploatavimo laiko.

Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus minėtoje 2018 m. gegužės 16 d. pažymoje nurodyta, kad 2-o sektoriaus būriuose įrengtos metalinės lovos, įstaiga užtikrina tinkamą gulimo inventoriaus būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Inventorius yra atnaujinamas pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus (b.l. 36-38). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos baldų ir sanitarinių įrenginių būklės nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinamų lovų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Pravieniškių PN-AK galimybės tinkamai mokytis, kadangi pamokos dubliavosi su valgyklos laiku, apsipirkimui parduotuvėje būtinų prekių, maisto produktų ir dušo suteikimui bei kirpėjo paslaugoms skirtas laikas dubliavosi, todėl visur susidarydavo eilės, kirpykloje iškabintas negaliojantis higienos pasas, Pravieniškių PN-AK netoleruojamas skundų rašymas, kadangi parašius skundą pareigūnai atlieka neplanines kratas, skiria drausmines nuobaudas, pareigūnai toleruoja subkultūrą, teigė jog negavo raštiško atsakymo į jo prašymą leisti ilgesnį laiką naudotis kompiuteriu. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini, kadangi pareiškėjas nedetalizavo konkrečių pažeidimo aplinkybių, kilusių neigiamų pasekmių, neišskyrė priežastinio ryšio tarp galimai padarytų pažeidimų ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos (nenurodė, kada konkrečiai ir kokius sunkumus patyrė norėdamas apsipirkti, pasinaudoti dušu ar kirpėjo paslaugomis, kada rašė skundus Pravieniškių PN-AK administracijai ir kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, kuo pasireiškė Pravieniškių PN-AK subkultūros toleravimas ir kt.). Pareiškėjas teismui pateikė 2017 m. sausio 30 d. prašymą Nr. 71/4/116 (b.l. 78), kuriuo jis prašė leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu maksimaliai leistiną laikotarpį 8 val. per dieną. Ant minėto prašymo yra rezoliucija „Prieštarauju, nes laikmenos perduotos 2014 m.“, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog į pareiškėjo 2017 m. sausio 30 d. prašymą nebuvo atsakyta. Be to, pareiškėjas pateikė teismui 2017 m. birželio 5 d. prašymą Nr. 71/4/713, kuriuo prašė pateikti nutarimą dėl jo nubaudimo. Byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjo prašymas buvo tenkintas, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios neigiamos pasekmės, susijusios su atsakymų galimu nepateikimu į jo prašymus jam kilo, tik abstrakčiai konstatavo, jog „nenorima atsakinėti raštiškai“, todėl teismo vertinimu nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 5 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo (6 paras pareiškėjui karantino kameroje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), poilsio kambario nebuvimo, sanitarinių įrenginių trūkumo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia nepatogumais, psichologiniu išsekimu, fobijų atsiradimu, orumo pažeminimu, nemiga, dažnais galvos skausmais, sveikatos sutrikimais. Iš Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018 m. gegužės 8 d. pažymos Nr. 73(2)-390 matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis į psichologus dėl asmenybės sumenkinimo, orumo pažeminimo, psichologinės įtampos, kurias sukėlė blogos gyvenimo sąlygos (b.l. 34). Kitų įrodymų, apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą byloje nėra. Į medikus pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis dėl gerklės skausmo, odos paraudimų (b.l. 31-33). Minėtų susirgimų nėra pagrindo vertinti kaip įtakotų pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į tai, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nesikreipė dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 70 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R.P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R.P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.