Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Leonarda Gurevičienė, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-21 nutarimo, kuriuo G. K. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 1200 eurų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. 2015-07-01 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto bei 99 str. 6 d. nuostatas, o būtent: ji, būdama G. K. individualios įmonės vadove, pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 ir 2 p., 99 str. 6 d. nuostatas, kadangi neužtikrino, kad įmonės kavinėje, Savanorių pr. 217, Vilniuje, 2015-06-22 11.20 val. dirbantis asmuo – G. I. būtų pasirašiusi darbo sutartį ir apie minėtos darbuotojos priėmimą į darbą būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Šiais savo veiksmais G. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad nuosekli bylos duomenų analizė ir jų vertinimas, logiškai jungiant vienus bylos duomenis su kitais, leidžia pripažinti, kad G. K., būdama informuota apie atvykusią darbo ieškoti G. I., telefonu liepė laukti įmonės savininkės iki 12 val. Teismo manymu, akivaizdu, kad, siekiant tik susitikti ir pasikalbėti su atvykusia darbo ieškoti G. I., nebuvo pagrindo varžyti pastarosios laisvės ir įpareigoti ją laukti įmonės savininkės daugiau nei 2 valandas. Šio laikotarpio tikslas akivaizdžiai buvo nukreiptas tam, kad per tą laiką G. I. išbandytų bei dirbtų darbą, kurio pasiūla tuo metu buvo dėl atleistos indų plovėjos T. A.. G. K. nurodymu G. I. buvo suteiktos darbo priemonės, reikalinga darbo apranga, parodytas darbo pobūdis ir leista jai dirbti, nors tuo metu su G. I. nebuvo pasirašyta darbo sutartį ir apie minėtos darbuotojos priėmimą į darbą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

2015-07-31 Vilniaus apygardos teisme gautas G. K. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti 2015-07-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą ir administracinę bylą jos atžvilgiu nutraukti.

2015-08-17 Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vedėjos Teresos Aksionovos atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo prašoma apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-21 nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-21 nutarimas naikintinas dėl žemiau nurodytų argumentų.

Pagal Lietuvos Respublikos DK 98 str. 1 d. 1 p. nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra šio LR DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 eurų.

Siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Taigi teismas privalo nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (tame tarpe ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nesant nors vieno iš jų administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama administracinė nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9-990/2006).

Įrodymų, neginčijamai patvirtinančių G. K. kaltę dėl G. I. nelegalaus darbo, byloje nėra.

Apylinkės teismas nevertino, kad iš surašyto G. I. paaiškinimo ir vaizdo įrašo matyti, kad pastaroji blogai supranta lietuviškai, tačiau jai nebuvo užtikrinta teisė į vertėją, iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad inspektorė D. L. su I. bendrauja tik lietuviškai, G. I. paaiškinimas taip pat surašytas lietuvių kalba su akivaizdžiomis klaidomis (b.l .8). Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad G. I. nuo pat pradžių nurodė, kad blogai supranta lietuviškai, tačiau iš jos primygtinai reikalaujama nurodyti sutartą darbo užmokestį užduodant jai menamus klausimus. Iskenderovos teigimu, jai buvo daromas spaudimas ir ji paaiškinime nurodė, tai, kas jai buvo diktuojama. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių D. L. argumentus, kad su G. I. buvo bendrauta jai suprantama kalba (lietuviškai ir rusiškai).

Byloje taip pat nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad G. K. būtų aptarusi su G. I. darbo sutarties sąlygas ir būtų pavedusi jai vykdyti darbo funkcijas, juo labiau kad tą dieną G. I. į įmonę atvyko Darbo biržos siuntimu (b.l. 11), o G. K. tuo metu įmonėje nebuvo, todėl ji neturėjo ir negalėjo iš anksto žinoti apie G. I. galimą atvykimą.

Kadangi apylinkės teismas nepašalino šių prieštaravimų, nėra pagrindo neginčijamai tvirtinti, jog G. K. neužtikrino, kad įmonės kavinėje, Savanorių pr. 217, Vilniuje, 2015-06-22 11.20 val. dirbantis asmuo – G. I. – būtų pasirašiusi darbo sutartį ir apie minėtos darbuotojos priėmimą į darbą būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių duomenų, neginčijamai patvirtinančių administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą aplinkybę, kad G. I. 2015-06-22 būtų realiai dirbusi sutartus darbus.

Apie tai, jog apylinkės teismo sprendimas pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis, patvirtina ir apylinkės teismo išvada, kurioje nurodyta kad, „kad nuosekli bylos duomenų analizė ir jų vertinimas, logiškai jungiant vienus bylos duomenis su kitais, leidžia pripažinti, kad G. K., būdama informuota apie atvykusią darbo ieškoti G. I., telefonu liepė laukti įmonės savininkės iki 12 val. Akivaizdu, kad, siekiant tik susitikti ir pasikalbėti su atvykusia darbo ieškoti G. I., nebuvo pagrindo varžyti pastarosios laisvės ir įpareigoti ją laukti įmonės savininkės daugiau nei 2 valandas. Šio laikotarpio tikslas akivaizdžiai buvo nukreiptas tam, kad per tą laiką G. I. išbandytų bei dirbtų darbą, kurio pasiūla tuo metu buvo dėl atleistos indų plovėjos T. A.. G. K. nurodymu G. I. buvo suteiktos darbo priemonės, reikalinga darbo apranga, parodytas darbo pobūdis ir leista jai dirbti, nors tuo metu su G. I. nebuvo pasirašyta darbo sutartį ir apie minėtos darbuotojos priėmimą į darbą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.“

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šioje administracinėje byloje teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesisėmė veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai, neištyrė ir neįvertino visų bylai išspręsti teisingai būtinų aplinkybių, nepašalino byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų, sprendimą priėmė vadovaudamasis prielaidomis, tai yra, šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgus į tai, kad byloje esančių prieštaravimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. K. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. padarymo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-21 nutarimas yra naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p.

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą G. K. atžvilgiu nutraukti.

Nutartis neskundžiama.