Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjai V. B., atsakovės Kauno teritorinės ligonių kasos atstovei R. B.-R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. patikslintą skundą atsakovei Kauno teritorinei ligonių kasai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. B. patikslintu skundu (reg. Nr. DOK-6309) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno teritorinės ligonių kasos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 10-1345 bei įpareigoti Kauno teritorinę ligonių kasą išnagrinėti jos 2019 m. spalio 24 d. prašymą iš naujo.

Pareiškėja skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d. jos dukros, gimusios (duomenys neskelbtini), buvo paskiepytos „(duomenys neskelbtini)“ vakcina nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos. Teigė, kad už jaunesniosios dukros vakcinavimą nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos mokėti nereikėjo, o už vyresniosios dukros vakcinavimą buvo sumokėta 122,50 Eur. Pabrėžė, jog po dviejų mėnesių vakcinavimas abiem dukroms buvo pakartotas ir už vyresniosios dukros vakcinavimą vėl buvo sumokėta 122,50 Eur, todėl 2019 m. spalio 24 d. ji kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą su prašymu atlyginti patirtas išlaidas. Nurodė, jog 2019 m. gruodžio 12 d. ji gavo atsakovės ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta atlyginti jos patirtas išlaidas. Mano, kad papildytas Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius galioja visiems Lietuvos Respublikos vaikams, kadangi teisės aktuose nėra nurodyta, kad papildžius kalendorių, jis galios tik daliai vaikų. Pareiškėjos įsitikinimu, kalendoriuje numatytas vaikų skiepijimo periodiškumas yra rekomendacinio pobūdžio, nes pati atsakovė 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime pažymi, kad jei vaikas laiku nepaskiepijamas, jam gali būti sudaromas individualus skiepijimų kalendorius. Pareiškėjos vertinimu, jei periodiškumas yra rekomendacinio pobūdžio ir vaikams gali būti sudaromi individualūs skiepijimo planai, atsakovė neturi teisinio pagrindo jos dukrai neskirti kompensacijos. Teigė, kad jos dukra nebuvo paskiepyta laiku, t. y. pagal rekomendacijas, todėl jai gali būti sudaromas individualus valstybės kompensuojamų skiepijimų kalendorius pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, t. y. pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Pažymėjo, kad nors atsakovė ginčijamame sprendime nurodo, kad jos dukra nepateko į nemokamai skiepijamų vaikų grupę, tačiau Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriuje nėra nurodytos konkrečios nemokamai skiepijamų vaikų grupės, todėl atsakovė, atsisakydama atlyginti išlaidas, tokiu argumentu remtis negalėjo. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Kauno teritorinė ligonių kasa atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, ir įgaliota atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad privalomojo sveikatos draudimo valdymas yra viešosios teisės sritis, paremta imperatyviu reguliavimo metodu. Teisės aktai, reglamentuojantys vaikų profilaktinius skiepus, nustato standartizuotą tvarką bei yra privalomi asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, organizuojančioms ir vykdančioms skiepijimus. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri vykdo centralizuotų imuninių vaistinių preparatų, švirkštų pirkimą, t. y. visos Lietuvos mastu, atsižvelgdama į vaikų skaičių tais metais, kuriems konkretūs skiepai priklauso pagal amžių, vadovaujantis skiepijimų kalendoriumi, taip pat Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius planuoja ir paskirsto asmens sveikatos priežiūros įstaigoms imuninius vaistinius preparatus, švirkštus pagal skiepijimų kalendorių, t. y. imuniniai vaistiniai preparatai bei švirkštai skirstomi, atsižvelgiant, kiek kurioje savivaldybėje yra konkretaus skiepijimo amžiaus sulaukusių vaikų, kiek ir kokių vakcinų priklauso. Akcentavo, kad teisės aktuose nustatyta tvarka taikoma ne tik institucijoms, bet ir pacientams. Asmuo negali įgyti daugiau teisių, nei numato įstatymai ir juos lydintys teisės aktai, nes priešingu atveju būtų pažeisti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo pamatiniai principai. Pabrėžė, jog pareiškėjos teiginiai dėl jos vaiko diskriminacijos, dėl rekomendacinio pobūdžio skiepijimų kalendoriuje nurodyto vaikų skiepijimo periodiškumo yra tik pačios pareiškėjos nuomonė ir atsakovė nesutinka su tokiais pareiškėjos teiginiais, kadangi jie prieštarauja sveikatos priežiūros prieinamumo sąvokai, kuri, kaip nurodyta galiojančiuose teisės aktuose, suprantama ne tik kaip paslaugų priimtinumas vienam individui, bet ir kaip ekonominis, komunikacinis ir organizacinis priimtinumas visuomenei. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) infekcijos vakcina, pagal vaikų skiepijimų kalendorių, PSDF lėšomis skiepijami kūdikiai: pirmoji dozė, sulaukus 3 mėn. amžiaus, antra - 5 mėn. ir trečia (stiprinamoji) dozė - 12–15 mėn., todėl 2019 metais buvo suplanuota ir nupirkta bei paskirstyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tiek vakcinos, kiek tais metais buvo šio amžiaus sulaukusių kūdikių. Teigė, jog pareiškėjos noras, kad šia vakcina būtų skiepijami visi Lietuvos vaikai, neatsižvelgiant į jų amžių, ne tik, kad taptų nepakeliama našta PSDF biudžetui, bet taip pat prieštarautų Sveikatos draudimo įstatymui, Sveikatos sistemos įstatymui, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymui, taip pat šiuos įstatymus įgyvenančioms Sveikatos apsaugos ministro tvarkoms bei teismų formuojamai praktikai. Pabrėžė, kad valstybė, turėdama ribotus finansinius išteklius, pasirinko finansuoti labiausiai šios ligos pažeidžiamus, pačius mažiausius vaikus bei nustatė aiškią tvarką. Atkreipė dėmesį, jog vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus 8 punktas numato, kad, jei vaikas laiku nepaskiepijamas, jam sudaromas individualus skiepijimų kalendorius pagal indikacijas, nurodytas vaistinių preparatų charakteristikų santraukose, t. y., jei skiepas numatytas 3 mėn. amžiaus, bet kūdikis dėl objektyvių priežasčių to skiepo negavo (sirgo, karščiavo), tuomet jo šeimos gydytojas priima sprendimą sudaryti individualų skiepijimų kalendorių, tokiu atveju konkretus skiepas, priklausantis vaikui pagal jo amžių, yra nukeliamas ar kitokiais intervalais išdėstomas. Paaiškino, kad pareiškėjos vyresnioji dukra vakcinacijos metu nepateko į teisės akte numatytą amžių, kadangi pagal teisinį reguliavimą, jai (duomenys neskelbtini) infekcijos vakcina PSDF lėšomis nebuvo nupirkta ir nepriklausė. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės ligonių kasos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 10-1345 „Dėl prašymo“, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai kompensuoti vakcinos nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja 2019 m. spalio 24 d. prašymu kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Prašyme nurodė, jog 2019 m. rugpjūčio 19 d. dvi pareiškėjos dukros, gimusios (duomenys neskelbtini), buvo paskiepytos „(duomenys neskelbtini)" vakcina nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos. Už vyresniosios dukros vakcinavimą turėjo sumokėti 122,50 Eur. Po dviejų mėnesių vakcinavimas abiem dukroms buvo pakartotas. Už vyresniosios dukros vakcinavimą vėl sumokėjo 122,50 Eur. Iš viso už vyresniosios dukros vakcinavimą nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos sumokėjo 245,00 Eur. Už jaunesniosios dukros vakcinavimą nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos mokėti nereikėjo. Todėl prašymu prašė nurodyti ir teisės aktų normomis pagrįsti priežastis, kodėl vyresniajai dukrai nebuvo kompensuota vakcina nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos, o nemokamą vakcinavimą gavo tik jaunesnioji dukra, bei prašė atlyginti patirtas išlaidas dėl dukters vakcinavimo nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos pagal pateiktas sąskaitas faktūras - iš viso 245,00 Eur.

Kauno teritorinė ligonių kasa, išnagrinėjusi pareiškėjos 2019 m. spalio 24 d. prašymą, 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 10-1345 „Dėl prašymo“ (toliau- ir Sprendimas), atsisakė pareiškėjai kompensuoti vakcinos nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos išlaidas.

Sprendime nurodė, jog vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-21 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. V-l 101 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ pakeitimo“, vakcina nuo (duomenys neskelbtini) infekcijos buvo įtraukta į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių ir pradėta pirkti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Įtraukus šią vakciną į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, buvo numatytas ir vaikų skiepijimo periodiškumas, skiepijamų vaikų amžius. (duomenys neskelbtini) infekcijos vakcina skiepijami 3, 5 ir 12-15 mėn. amžiaus vaikai. Jei vaikas laiku nepaskiepijamas, jam gali būti sudaromas individualus skiepijimų kalendorius pagal indikacijas, nurodytas vaistinių preparatų charakteristikų santraukose. Pareiškėjos vyresnioji dukra (gim. (duomenys neskelbtini)) įsigaliojus minėtam įsakymui jau nepateko į nemokamai skiepijamų vaikų grupę, nes buvo (duomenys neskelbtini) amžiaus. Pacientai, kurie nepatenka į įsakyme numatytas amžiaus grupes, gali būti skiepijami mokamomis vakcinomis, todėl pareiškėjos prašymas grąžinti sumokėtus pinigus netenkinamas.

Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu teigė, kad papildytas Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius galioja visiems Lietuvos Respublikos vaikams. Teisės aktuose nėra nurodyta, kad papildžius kalendorių, jis galios tik daliai vaikų. Kalendoriuje numatytas vaikų skiepijimo periodiškumas yra rekomendacinio pobūdžio ir vaikams gali būti sudaromi individualūs skiepijimo planai, taigi atsakovė neturi teisinio pagrindo būtent pareiškėjos dukrai neskirti kompensacijos ir jai gali būti sudaromas individualus valstybės kompensuojamų skiepijimų kalendorius pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, t. y. pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.

Atsakovė atsiliepime į skundą gi nurodė, kad pareiškėjos vyresnioji dukra vakcinacijos metu 2019 m. rugpjūčio 19 d. bei 2019 m. spalio 22 d. buvo atitinkamai (duomenys neskelbtini) amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), taigi ji nepateko į teisės akte numatytą amžių. Pagal teisinį reguliavimą, jai (duomenys neskelbtini) infekcijos vakcina Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis nebuvo nupirkta ir nepriklausė. Atsižvelgiant į tai, atsakovei nekyla pareiga padengti pareiškėjos vyresniosios dukros vakcinacijos teikimo išlaidas. Šią išvadą patvirtina ir Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 14 punktas, kuriame nurodoma, kad visais kitais atvejais imunoprofilaktika atliekama paciento ar kitomis lėšomis.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis).

Aiškindamas minėtas įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-1101 buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, kuris Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-21 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. V-1101 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas patvirtintas Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, o būtent papildytas 10 punktu: (duomenys neskelbtini) infekcijos vakcina pagal vaikų skiepijimų kalendorių, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis skiepijami kūdikiai: pirmoji dozė, sulaukus 3 mėn. amžiaus, antra - 5 mėn. ir trečia (stiprinamoji) dozė - 12-15 mėn.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ (toliau- ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. V-955) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. V-1101 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ pripažintas netekusiu galios nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, kurio 9 punkte numatyta, kad (duomenys neskelbtini) infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai: pirmoji dozė, sulaukus 3 mėn. amžiaus, antra - 5 mėn. ir trečia (stiprinamoji) dozė - 12-15 mėn. Šiame 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakyme Nr. V-955 (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2018 09 01) numatyta, kad skiepijimai atliekami pagal vaistinio preparato charakteristikų santrauką (6 punktas), o jei vaikas laiku nepaskiepijamas, jam sudaromas individualus skiepijimų kalendorius pagal indikacijas, nurodytas vaistinių preparatų charakteristikų santraukose (8 punktas).

Kaip matyti iš ginčijamo Kauno teritorinės ligonių kasos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 10-1345 „Dėl prašymo“ turinio, jame nėra nurodyti teisės aktai, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį dėl imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai (skiepijimai atliekami pagal vaistinio preparato charakteristikų santrauką, ar yra faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų sudaryti individualų skiepijimų kalendorių pagal indikacijas, nurodytas vaistinių preparatų charakteristikų santraukose ir vertinamas pareiškėjos dukros amžius, kurie pagrįstų išvadą, jog visais kitais atvejais imunoprofilaktika atliekama paciento ar kitomis lėšomis) bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Taigi neįvertinus minėtų faktų ir nenurodžius teisės aktų nėra aišku, kokios konkrečios teisės aktų nuostatos buvo pagrindas atsakovės neigiamam sprendimui, jog pacientai, kurie nepatenka į įsakyme numatytas amžiaus grupes, gali būti skiepijami mokamomis vakcinomis, todėl pareiškėjos prašymas grąžinti sumokėtus pinigus netenkinamas, ir asmuo (pareiškėja), kuriam adresuotas aktas, iš esmės negalėjo ir neturėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinio ir teisinio pagrindų, jo priėmimo motyvų. Tokiu būdu iš prašomo panaikinti Sprendimo turinio negalima suprasti visuomeninių santykių esmės, subjektų, dalyvaujančių šiuose santykiuose, neaiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno teritorinės ligonių kasos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 10-1345 „Dėl prašymo“, yra priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes yra abstraktaus pobūdžio (administracinis sprendimas yra nepagrįstas faktais, įrodymais ir individualia teisine argumentacija), todėl teismui yra apsunkintos galimybės patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apibendrinus nurodytus argumentus, šis Sprendimas laikytinas neteisėtu ir naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kaip priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu.

Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti Kauno teritorinę ligonių kasą išnagrinėti jos 2019 m. spalio 24 d. prašymą iš naujo.

Teismui konstatavus, kad atsakovė priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjos V. B. 2019 m. spalio 24 d. prašymą dėl išlaidų atlyginimo iš naujo taip pat tenkintinas.

Pareiškėja prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus bei pateikia 2020 m. sausio 11 d. Mokėjimo nurodymą iš kurio matyti, kad pareiškėja sumokėjo 30,00 Eur žyminį mokestį (b. l. 11).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Kaip minėta, pareiškėjos pateiktas 2020 m. sausio 11 d. Mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėja už skundo padavimą sumokėdama žyminį mokestį patyrė 30,00 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės Kauno teritorinės ligonių kasos (ABTĮ 40 str.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 – 41 straipsniais, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno teritorinės ligonių kasos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 10-1345 „Dėl prašymo“.

Įpareigoti atsakovę Kauno teritorinę ligonių kasą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos V. B. 2019 m. spalio 24 d. prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės Kauno teritorinės ligonių kasos pareiškėjos V. B. naudai 30,00 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.