Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu ir 3 dalimi paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Vadovaujantis BK 71 straipsnio pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 25 MGL, t. y. 941,50 eurų įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą (duomenys neskelbtini) (AB SEB bankas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas.

Priteista iš kaltinamojo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) sav., civiliniam ieškovui Valstybės įmonei Turto bankas, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 331 094,33 eurų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 9 d., būdamas V. G. gamybinės įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) sav.) savininku, kuris pagal LR individualių įmonių įstatymo (2003 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-1805) 7 straipsnio 1 dalies nurodymus kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip ir kuriam pagal 2 dalies nurodymus, priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija, pažeisdamas 7 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. XI-350 redakcija) nurodymus, kad individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui, turėdamas pareigą pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, mokėti mokesčius:

pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 14 d., 2012 m. rugsėjo 14 d., 2012 m. spalio 15 d. pateiktas mėnesines pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas už 2012 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, nesumokėjo 9 690,43 Lt (2 806,54 eurų) gyventojo pajamų mokesčio;pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos 2011 m. gegužės 30 d. pateiktą metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2010 metus, nesumokėjo 29 905,11 Lt (8 661,12 eurų) pelno mokesčio;pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos 2011 m. sausio 30 d., 2012 m. sausio 31 d. pateiktas avansinio pelno mokesčio deklaracijas už 2011 ir 2012 metus, nesumokėjo 89 817 Lt (26 012,80 eurų ) avansinio pelno mokesčio;pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 24 d., 2010 m. gruodžio 23 d., 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 24 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. birželio 26 d., 2011 m. liepos 24 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugsėjo 25 d., 2011 m. spalio 25 d., 2011 m. lapkričio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. vasario 24 d., 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. birželio 24 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. spalio 24 d. pateiktas Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2010 m. spalio, lapkričio, gruodžio, 2011 m. sausio, vasario, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio, 2012 m. sausio, kovo, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesius, nesumokėjo 1 013 789,96 Lt (293 613,87 eurų) pridėtinės vertės mokesčio;po to, kai Valstybė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 12 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2012 m. lapkričio 16 d. registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini), įteiktas 2012 m. lapkričio 20 d. jo namuose, adresu (duomenys neskelbtini) raj., pasirašant 2012 m. lapkričio 20 d. atiduotų pašto siuntų sąraše, priminė apie pareigą sumokėti mokesčius bendroje sumoje 1 269 038,08 Lt (367 538,83 eurų), iš kurių 125 835,58 Lt (36 444,50 eurų) delspinigiai.Marijampolės rajono apylinkės teismas priimdamas 2016 m. spalio 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad byloje pareikštas kaltinimas V. G. pasitvirtino. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. G. gynėjas advokatas Egidijus Milašius prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skirti finansinę ekspertizę V. G. gamybinei įmonei ir pavesti ją atlikti Lietuvos ekspertizės centrui. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir ydingai pritaikė BK 219 straipsnio 2 dalies normą, kadangi netinkamai identifikavo nusikaltusį asmenį. Be to, nesant nusikaltimo subjekto, nėra ir objektyviosios nusikaltimo sudėties, kadangi jei nuteistasis pats nuo savęs ar savo vardu neturėjo teikti kokių nors mokesčių deklaracijų, tai jis neprivalėjo ir mokėti jam nepriklausančių mokesčių, kurių jis nedeklaravo ir neturėjo pareigos deklaruoti. Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog V. G. gamybinė įmonė veiklą vykdo per valdymo organus (savininkas ir vadovas yra V. G.), todėl vadovas atsako ir pagal baudžiamuosius įstatymus kaip fizinis asmuo, ši teismo pozicija prieštarauja BK 219 straipsnio visai konstrukcijai, kuri numato baudžiamąją atsakomybę dviejų rūšių subjektams (fiziniams ir juridiniams). Teismas neskyrė dviejų skirtingų subjektų ir neįvertino nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio LR individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Be to, yra pažeistas teisingumo principas, nes dėl priimto skundžiamo nuosprendžio gaunasi, jog nuteistasis turės sumokėti civiliniam ieškovui nusikaltimu padarytą turtinę žalą net 2 kartus, kadangi tokią pat kreditorinio reikalavimo sumą kreditorius Valstybės įmonė Turto bankas pasitvirtino ir bankroto byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teisme, iškeltoje 2014 m. gegužės 30 d. Taip pat skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 18 punkto 2 dalies nuostatos, nes jei mokesčių mokėtojas iki nusikaltimo buvo nemokus, tai jam atsakomybė pagal BK 219 straipsnį nekyla. V. G. gamybinė įmonė, būdama nemoki 2011 m. lapkričio 8 d., 2011 m. gruodžio 7 d., 2012 m. rugsėjo 10 d. ir 2012 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į VMI ir prašė netaikyti ar stabdyti priverstinio išieškojimo procedūras, kadangi įmonės įsiskolinimas vis didėjo. Šios aplinkybės rodo esminę V. G. gamybinės įmonės finansinę būklę – įmonė buvo nemoki ne tik ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01017-13 pradžios metu, bet dar 2011 metų lapkričio mėnesį. Nors ir specialistas, padarydamas išvadą, jog nuteistasis V. G. turėjo finansinę galimybę sumokėti 2012 m. lapkričio 12 d. priminime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą 1 269 038,08 Lt mokesčių sumą, tačiau nei V. G., nei jo vardo gamybinė įmonė, nei ikiteisminiame tyrime, nei baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo kaltinami aplaidžiu ar apgaulingu V. G. gamybinės įmonės apskaitos tvarkymu (BK 223 straipsnis ir 224 straipsnis). Įmonės apskaitos duomenys, kad jos savininkas V. G. turėjo pasiėmęs didelę ir nepanaudotą avanso sumą, tik iš dalies atskleidė įmonės apskaitos pobūdį ir finansinės būklės rodiklius. Įmonės nemokumas jau buvo atsiradęs anksčiau, tapęs pastoviu reiškiniu ir įgijo ilgalaikį tęstinį pobūdį. Įmonės vyr. finansininkė V. Z. taip pat nurodė įmonės nemokumo aplinkybę 2012 metais, nes reikėjo mokėti pieno tiekėjams, įmonės pajamų sumažėjo, trūko pinigų apyvartinėms lėšoms, kad V. G. neturėjo piktos valios nemokėti mokesčių.Skunde apeliantas nurodo ir tai, jog kaltinimas dėl mokesčių nemokėjimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį buvo pateiktas ne V. G. gamybinei įmonei, o pačiam jos savininkui bei teisme nesiaiškinta ar V. G. galėjo sumokėti jo įmonei priskaičiuotus mokesčius ar turėjo 1 610 448,77 Lt nepanaudotą įmonės reikmėms išimtą iš įmonės kasos avanso sumą. Teismas nevertino, kad V. G. gamybinės įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo viskas tvarkingai fiksuojama, dėl ko buvo būtina tiksliai nustatyti ir išsiaiškinti V. G. gamybinės įmonės ir AB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytos ūkinės – finansinės veiklos ir visų ūkinių įvykių užfiksavimą šių įmonių buhalterinėje apskaitoje bei AB „(duomenys neskelbtini)“ faktinę skolą V. G. gamybinei įmonei, iššaukusią tiesioginį didelės apimties V. G. gamybinės įmonės nemokumą. Dėl tokių duomenų iš esmės netikslūs ir abejotini buvo 2015 m. gegužės 28 d. specialisto išvados trečias ir ketvirtas atsakymai į užduotus klausimus dėl šios išvados skirtumų palyginus su 2013 m. rugpjūčio 19 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Skunde teigiama, kad specialisto išvadai nepanaudojus V. G. gamybinės įmonės ir AB „(duomenys neskelbtini)“ pirminių apskaitos dokumentų originalų, gautos nevienareikšmės išvados, vienašališkai nenaudingos teisiamajam, užkertančios kelią motyvuotai apsiginti ir realizuoti apelianto teisę į teisingą teismą. Pirminės apskaitos buhalteriniai dokumentai, kurie nėra originalūs, neturi dalies ar visų privalomų rekvizitų, nėra tinkami pagal įstatymų normas forminti, todėl negali būti laikytini pagrįstais ir išsamiais. Pirmosios instancijos teismui neskyrus finansų ekspertizės, apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskirti finansinę ekspertizę.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. G. ir jo gynėjas advokatas E. Milašius prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes V. G. nepadarė nusikalstamos veikos, prokuroras prašė skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir niekas nekaltas nėra nubaustas.Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su skundžiamu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai ir nuteistasis V. G. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos.Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti. BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius. Išimtis būtų tik tie atvejai, kai nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius.Apeliantas nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 9 d., būdamas V. G. gamybinės įmonės savininku bei įmonės vadovu ir pateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos (toliau – VMI) deklaracijas, nesumokėjo privalomų mokesčių. VMI 2012 m. lapkričio 12 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini) per 20 dienų nuo registruotos siuntos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri įteikta 2012 m. lapkričio 20 d., nesumokėjo 1 269 038,08 Lt (367 538,83 eurų) mokesčių. Nuteistasis savo kaltės nepripažino, tačiau nusikaltimas įrodytas liudytojų parodymais, specialisto išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga. Apeliantas skunde neginčija, jog nuo 1993 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo V. G. gamybinės įmonės vadovas, o iki dabar ir šios įmonės savininkas. Visas deklaracijas teikė ne V. G., o V. G. gamybinė įmonė, kuri ir gavo priminimą dėl nesumokėtų mokesčių. Pasak apelianto, teismas netinkamai individualizavo nusikaltimo subjektą, tačiau su tokia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.Nagrinėjamu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pateikė deklaracijas bei laiku pagal jas nesumokėjo apskaičiuotų mokesčių. Nusikalstamos veikos subjektas yra V. G. įmonė, o nuteistasis V. G. nusikaltimo padarymo bei baigtumo metu buvo įmonės savininkas bei vadovas. Jis atsakingas už įmonės veiklą ir tuo pačiu turi pareigą ne tik pateikti VMI mokesčių deklaracijas, bet ir sumokėti mokesčius. Kadangi, V. G., veikdamas įmonės interesais, ir pateikus kompetentingai institucijai reikiamas deklaracijas, gavęs priminimą, laiku nesumokėjo paskaičiuotų pagal pateiktas mokesčių deklaracijas mokesčių, todėl, būdamas V. G. gamybinės įmonės vadovu, patrauktas atsakomybėn teisingai. Taigi, nusikaltimo subjektas šioje baudžiamojoje byloje detalizuotas, pirmosios instancijos teismas savo išvadas motyvavo, jos teisingos, šis nusikaltimo sudėties požymis nustatytas tinkamai ir pagrįstai, todėl skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.Apeliacinis skundas grindžiamas ir baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe – įmonės nemokumu. Jo duomenimis V. G. įmonė jau buvo nemoki 2011 m. lapkričio 8 d., 2011 m. gruodžio 7 d., 2012 m. rugsėjo 10 d. ir 2012 m. rugsėjo 13 d., nes šiomis datomis kreipėsi į VMI prašant netaikyti ar stabdyti priverstinio išieškojimo procedūras, kadangi įmonės įsiskolinimas vis didėjo. Įmonės nemokumas buvo dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento.Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šią reikšmingą aplinkybę, kuri aktuali nusikaltimo sudėčiai, rėmėsi įmonės finansinių dokumentų visetu, kuris nusako įmonės finansinę būklę. Be skundžiamame nuosprendyje nurodytų finansinių dokumentų ir jų analizės, teismas vadovavosi specialisto D. M. išvada, jo apklausos metu nurodytais argumentais, kuriuos apeliantas kritikuoja. Baudžiamosios bylos duomenų, reikšmingų V. G. gamybinės įmonės mokumui nustatyti, visuma pagrįstai davė pirmosios instancijos teismui pagrindą daryti išvadą, jog V. G. įmonė buvo moki ir turėjo galimybę sumokėti apskaičiuotus mokesčius. Specialisto išvada analizuota, tirta, gretinta su kitais objektyviais bylos duomenimis, taip pat atliktas ir papildomas tyrimas, kur specialistas nurodė, jog buvo galimybė įmonei sumokėti priminime nurodytą 1 269 038,08 Lt mokesčių sumą, nes 2012 m. lapkričio 20 d. įmonės savininkas ir vadovas V. G. disponavo didesne nei įpareigotas sumokėti VMI apskaičiuotas ir primintinas mokesčių sumas. Be nurodytų ir analizuotų dviejų specialisto išvadų (2013 m. rugpjūčio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2015 m. gegužės 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini)) turinio, iš teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos V. Z., kuri V. G. įmonėje dirbo buhaltere nuo 2007 m. iki įmonės bankroto paskelbimo, parodymų nustatyta, jog mokesčiai pilnai nebuvo mokami. Liudytoja nurodė, kad kai būdavo pinigų, tai įmonės vadovas leisdavo juos pervesti iš banko sąskaitos, tačiau ne tiek, kiek reikėdavo. Patvirtino, jog V. G. apie mokesčių skolas buvo žinoma. Jos teigimu, paskutiniais tikrinto laikotarpio mėnesiais atsiskaityti su valstybe galimybės nebuvo, nes turėjo atsiskaityti su pieno tiekėjais, tačiau įmonės pinigai (1 mln. 800 litų) buvo V. G. avansinėje apyskaitoje ir tai, kad jie būtų buvę panaudoti, jokių dokumentų liudytoja nematė. Be analizuotų ir tiesiogiai teismo ištirtų liudytojų parodymų, įmonės mokumą ir galimybę sumokėti priminime nurodytą mokesčių sumą patvirtina ir kita objektyvi baudžiamosios bylos medžiaga (VMI 2013 m. sausio 14 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 22 d. VMI raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nepaneigė šios inkriminuoto nusikaltimo sąlygos buvimo. Nors apeliantas kelia abejones dėl 2015 m. gegužės 28 d. specialisto išvadoje nurodytų teiginių dėl duomenų kitimo pagal 2013 m. rugpjūčio 19 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2014 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau išvadų objektyvumu nesuabejota, jos įvertintos nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, todėl daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Įmonės mokumas nepaneigtas, jis įrodytas aptarta baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinio skundo argumentai šiame kontekste vertintini tik kaip prielaidos, neatitikimų dokumentuose nenustatyta, jų neįvardijo ir pats apeliantas, tyrimui pateikti dokumentai, jų įvertinimas suponavo specialisto išvadas, kurias teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas, įspėtas dėl atsakomybės, pilnai patvirtino.Teisėjų kolegija, nusprendusi įrodymų tyrimo neatlikti bei neskirti prašomos finansinės ekspertizės, įvertino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų patvirtinančių kaltinimą, kuris inkriminuotas nuteistajam, atlikti tyrimai, specialistų išvados, apklausti liudytojai, kurie įspėti dėl atsakomybės duoti teisingus parodymus, todėl abejoti surinktų ir ištirtų bei įvertintų reikšmingų aplinkybių ir įrodymų patikimumu ir pakankamumu, teismas neturi pagrindo. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, įvertinęs minėtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog V. G., būdamas V. G. gamybinės įmonės savininku bei įmonės vadovu ir už mokesčių deklaravimą bei sumokėjimą atsakingas asmuo, pateikęs VMI mokesčių deklaracijas, gavo iš įstaigos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius – 1 269 038,08 Lt, tačiau jų tyčia nesumokėjo dėl priežasčių, nesusijusių su įmonės nemokumu. Šie teismo nustatyti faktai visiškai atitinka mokesčių nesumokėjimo nusikaltimo sudėties požymius ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 219 straipsnio 2 dalį.Be objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės abejonių teisėjų kolegijai nesukėlė ir nusikaltimo sudėties subjektyvioji pusė, t. y. ištirta baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistasis suvokė, kad pateikė mokesčių deklaracijas, suvokė, jog būtina sumokėti mokesčius, kurie paskaičiuoti pagal pateiktas deklaracijas, tačiau jų nesumokėjo, o gavus priminimą iš VMI vis tik šios prievolės vengė ir neįvykdė per nustatytą laiką, nors įmonė buvo moki, todėl kaltininko tiesioginė tyčia akivaizdi ir nepaneigta.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą teisingumo principą, kadangi iš nuteistojo bus išieškoti dvigubo dydžio nesumokėti mokesčiai. Pagal BPK 6 straipsnio 2 dalį teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nurodytų BPK straipsnio nuostatų nepažeidė, vykdydamas savo pareigą, teisingumą įgyvendino tinkamai, nurodė motyvus dėl kalto asmens, ir jo nusikalstamų veiksmų įrodytumo, aplinkybių ir duomenų byloje dėl šio BPK straipsnio pažeidimo konkrečiai nenurodo ir pats apeliantas. Jo abstraktus manymas nesuteikia pagrindo situaciją vertinti būtent taip kaip nurodyta apeliaciniame skunde, todėl tokie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje išspręstas teisingai, ieškinio pateikimo ir tenkinimo motyvai nurodyti, sprendimas šiuo klausimu priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normų, įrodymų, jog civiline tvarka civilinio ieškovo reikalavimai yra patenkinti šioje byloje nėra, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis nėra baudžiamas antrą kartą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė bausmės skyrimo motyvus ir pagrįstai padarė išvadą, kad paskirta bausmė atitinka tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek ir apelianto asmenybę, visus motyvus išdėstydamas nuosprendyje. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir bešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepažeisdamas teisingumo principo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo V. G. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.