- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-419-64-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- V. O.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnį ir Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį subendrinus jas apėmus ir subendrinus iš dalies sudedant su bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnį, V. O. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę subendrinus su Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, V. O. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. O. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. kovo 16 d. apie 18.30 val., A. N. gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu iš L. V. striukės, kuri buvo padėta ant kėdės atlošo, kišenės slapta pagrobė L. V. išduotą AB bankas „(duomenys neskelbtini)“ elektroninę mokėjimo kortelę VISA Electron Nr. (duomenys neskelbtini).
Be to, jis 2011 kovo 16 d. 18.53 val., AB bankui „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai atliko vieną finansinę operaciją su neteisėtai įgyta, svetima, L. V. priklausančia, AB bankas „(duomenys neskelbtini)“ išduota elektronine mokėjimo kortele VISA Electron Nr. (duomenys neskelbtini) – nuėmė nuo L. V. sąskaitos 460,00 Lt.
Be to, jis 2011 kovo 16 d. 18.53 val. AB bankui „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai atliko vieną finansinę operaciją su neteisėtai įgyta, svetima, L. V. priklausančia, AB bankas „(duomenys neskelbtini)“ išduota elektronine mokėjimo kortele VISA Electron Nr. (duomenys neskelbtini), nuimdamas nuo L. V. sąskaitos 460,00 Lt, tokiu būdu, apgaule, savo naudai įgijo svetimą, L. V. priklausantį turtą – 460,00 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. O. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę nesusijusia su laisvės atėmimu. Nurodo, kad savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, toks prisipažinimas buvo daromas laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, be to, nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikaltimą, neigiamai vertina savo poelgį, atsiprašė nukentėjusiojo. Mano, kad jo parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo – nurodė visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, padėjo surinkti daiktinius įrodymus, nurodė nusikalstamos veikos liudytojus. Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnyje nurodytas lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-112/2003). Mano, kad šiuo atveju lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažįstamas jo jaunas amžius, dėl ko pasielgė taip neapgalvotai, bei tai, kad jis su nukentėjusiuoju buvo draugai, nukentėjusysis nuolat prašydavo jo (apelianto) paimti jo banko kortelę ir išimti pinigus, nes pats to nemokėjo padaryti, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną norėjo pasiskolinti iš nukentėjusiojo pinigų, tačiau nukentėjusysis užmigo ir niekaip negalėjo prižadinti, todėl nusprendė paimti jo kortelę, o pinigus vėliau grąžinti. Paimta pinigų suma nebuvo didelė – 460 Lt. Taip pat skunde nurodo, kad vienas pats prižiūri ir išlaiko savo neįgalų dėdę ir senyvo amžiaus močiutę, todėl mano, kad jam gali būti skiriama švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė (BK 62 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Kadangi jo tėvai Lietuvoje neturėjo darbo, buvo sunku išgyventi, išvyko dirbti į užsienį, jis liko gyventi su močiute ir dėde, kuris yra neįgalus, nevaikšto, važinėja invalido vežimėlyje. Jis (apeliantas) sudaro jų poreikiams ir gyvenimui reikalingas sąlygas, slaugo, nuolat prižiūri, išlaiko materialiai – dirba pavienius darbus pas ūkininkus. Be jo priežiūros ir paramos jie negalėtų savimi pasirūpinti. Kitų artimųjų giminaičių, kurie galėtų juos prižiūrėti, nėra. Kadangi močiutė yra sena, o dėdė neįgalus, jiems reikia nuolat lankytis pas gydytojus, pirkti brangius vaistus. Be jo gaunamų pajamų jie neišgalėtų savęs išlaikyti. Tėvai iš užsienio taip pat negali skirti reikiamos pinigų sumos. Teigia, kad nukentėjusysis jam neturi jokių pretenzijų, jis (apeliantas) nukentėjusiojo atsiprašė ir savo noru atlygino jam padarytą visą žalą. Tvirtina, kad visos bylos aplinkybės rodo, kad jis nėra pavojingas, jo padaryta veika nebuvo pavojinga asmenims, ji buvo tik atsitiktinė, dėl padarytos nusikalstamos veikos labai gailisi, yra jaunas, nori toliau dirbti, siekti pilnaverčio gyvenimo, ko negalėtų padaryti atlikdamas laisvės atėmimo bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. O. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas. Nuteistasis neginčija savo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, prašo skirti švelnesnę bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. O., atsižvelgė, kad padarytos dvi apysunkės ir viena nesunki nusikalstama veika, visos veikos buvo padarytos veikiant tiesiogine tyčia, nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje, į apelianto asmenybę: teistas, nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, dirba pagal verslo liudijimą, yra nevedęs. Taip pat apylinkės teismas nustatė ir pripažino V. O. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kad savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), o atsakomybe sunkinančia aplinkybe – nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam atsižvelgė į tas pačias aplinkybes, kurias apeliaciniame skunde nurodo V. O.. Be to, apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. O. padarė nusikaltimų recidyvą, kad laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas V. O., kaip recidyvistui, vadovaudamasis BK 56 straipsnio nuostatomis, parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kuris savo dydžiu yra mažesnės nei BK 182 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies bei 215 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmės vidurkiai. Taigi, BK 61 straipsnio nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažintas jo jaunas amžius, kad jis su nukentėjusiuoju buvo draugai, kad nukentėjusysis dažnai prašydavo jo padėti paimti iš bankomato pinigus, kad įvykio metu norėjo paprašyti nukentėjusiojo paskolinti pinigų, tačiau negalėjo nukentėjusiojo prižadinti, kad nusikalstamos veikos padarytos atsitiktinai. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes būdams jaunas, V. O. yra teisiamas ne pirmą kartą, nusikalstamas veikas padarė praėjus nepilnai penkiems mėnesiams po teismo sprendimo, kuriuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Taigi, iš ankstesnio teistumo V. O. išvadų nepadarė. Todėl nėra pagrindo manyti, kad dėl jauno amžiaus jis pasielgė neapgalvotai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos atsitiktinai. Bylos medžiaga liudija, kad V. O. ne iš karto prisipažino nukentėjusiajam paėmęs jo mokėjimo kortele, tai padarė po to, kai ikiteisminis tyrimas jau buvo pradėtas. Versija, kad norėjo pasiskolinti pinigų iš nukentėjusiojo apeliantas nurodo tik apeliaciniame skunde, o ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. O. pripažino, kad nukentėjusiajam “nulūžus”, t. y. užmigus girtam, kilo mintis pagrobti nukentėjusiojo turėtą mokėjimo kortelę, o kadangi žinojo PIN kodą, iš bankomato paėmė nukentėjusiojo pinigus, kuriuos išleido alkoholiniams gėrimams. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jei nebūtų buvęs girtas, nebūtų padaręs nusikalstamų veikų. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo jauno amžiaus nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 2 dalis).
Taip pat nėra pagrindo tenkinti V. O. prašymą taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neskirti jam su laisvės atėmimu susijusios bausmės.
BK 62 straipsnyje numatyta bausmės švelninimo galimybė, kuria teismas gali pasinaudoti išskirtiniais atvejais, kai yra šio straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų visuma. Kartu pažymėtina, kad svarstant BK 62 straipsnio taikymo klausimą būtina ne tik formaliai nustatyti šiam straipsniui taikyti būtinas sąlygas, bet ir įvertinti, ar tokia bausmė bus teisinga, ar taip nebus pažeisti nukentėjusių asmenų ir visuomenės interesai. Net ir esant BK 62 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra diskrecinė teismo teisė, kuri įgyvendinama, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, bet ne pareiga.
BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Iš to darytina išvada, kad viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra aplinkybė, jog kaltininko išlaikomus sunkia liga sergančius ar neįgalius asmenis nebūtų kam prižiūrėti, jei būtų paskirta ir vykdoma straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatyta bausmė.
Nagrinėjamoje byloje V. O. nurodė, kad jis gyvena kartu su savo senyvo amžiaus močiute bei visišką negalią turinčiu dėde, kuriuos prižiūri ir jais rūpinasi bei juos materialiai išlaiko, pateikė patvirtinančius dokumentus, patvirtinančius, jog ji gyvenamoji vieta yra kartu su minėtais asmenimis, kad jis mokosi suaugusiųjų mokykloje, yra registruotas darbo biržoje, kad dėdei yra nustatytas neįgalumas. Tačiau teismas nesutinka su nuteistojo nurodytu teiginiu, jog jis išlaiko savo močiutę ir neįgalų dėdę. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad būtent apeliantas yra išlaikomas, nes jis pastovių legalių pajamų negauna – dirbo padienius darbus pas ūkininkus, šiuo metu yra registruotas darbo biržoje, be to, mokosi. Tuo tarpu apelianto močiutė gauna senatvės pensiją, o dėdė – neįgalumo pensiją. Pastebėtina, kad nuteistasis nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis materialiai išlaiko tiek savo močiutę, tiek ir neįgalų dėdę. Taip pat nėra duomenų, paneigiančių, kad apelianto močiutė negali prižiūrėti savo neįgalaus sūnaus. Įvertinus tai, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. O. vienintelis materialiai išlaiko neįgalų dėdę bei senyvo amžiaus savo močiutę, konstatuojama, kad nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ir V. O. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad BK 62 straipsnio nuostatos taikomos tik skiriant bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką, bet šio straipsnio nuostatos netaikomos subendrintai bausmei. Kadangi 2010-10-21 nuosprendžiu V. O. yra paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metai 2 mėnesiai, todėl nebūtų galimybės būtent šiai bausmei taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Be to, pastebėtina, kad skiriant galutinę subendrintą bausmę apeliantui, švelnesnė, negu įstatyme numatyta bausmė, privalėtų būti pakeista į laisvės atėmimo bausmę, kadangi, kaip buvo minėta, švelnesnės bausmės skyrimo nuostatos netaikomos bausmei, paskirtai pirmesniu nuosprendžiu, todėl V. O. vis viena būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgus į tai, kad nėra nustatyta sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam V. O. nėra pagrindo skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo bausmę už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką. Todėl nuteistojo apeliacini skundas netenkinamas.
Kolegija taip pat pažymi, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-189/2008, 2K-152/2009, 2K-105/2009 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, byloje nenustatyta. Taip pat kolegija nenustatė pagrindo nuteistajam dar kartą taikyti bausmės vykdymo atidėjimo nuostatas, nes būtent per bausmės vykdymo atidėjimą apeliantas padarė naujas nusikalstamas veikas, kas rodo, kad jis išvadų iš pirmesnio teistumo nepadarė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam V. O. baudžiamasis įstatymas pritaikytas ir bausmė individualizuota tinkamai, todėl apeliacinio skundo argumentais keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.
Atkreiptinas teismo dėmesys, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodyta pagal kokias BK 214 straipsnio ir 215 straipsnio dalis V. O. yra nuteisiamas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad „surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo V. O. kaltę nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Kaltinamojo V. O. nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai“. Tiek BK 214 straipsnis, tiek ir BK 215 straipsnis turi po dvi dalis, kurių antrose dalyse yra numatyta, kad už šiame straipsniuose numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas, nenurodydamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje BK 214 straipsnio ir 215 straipsnio dalių padarė techninę (rašybos) klaidą, kuri gali būti ištaisyta BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. O. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nuosprendžio.