Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9963-1009/2018, kuria ieškovės UAB „Legal Balance“ pareikštas ieškinys atsakovui E. S. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Apeliacijos dalykas yra skundžiama nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, konstatavus, kad jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.

6. CPK 782 straipsnis įpareigoja teismą savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šiame straipsnyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta, kad, jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

7. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovo E. S. priteisimo buvo priimtas nagrinėti Šiaulių apylinkės teisme. Ieškinyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje –(duomenys neskelbtini). Šiuo adresu atsakovui teismo išsiųsti procesiniai dokumentai neįteikti. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog atsakovas yra išvykęs į Jungtinę Karalystę, o Lietuvoje neturi registruotino nekilnojamojo turto, taip pat nesant duomenų, kad Lietuvoje atsakovas turėtų ir socialinių ar ekonominių interesų, sprendė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, konstatuodamas, kad ieškinys turi būti pareikštas būtent kompetentingam Jungtinės Karalystės teismui. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą ir išaiškino ieškovei teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.

8. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad atsakovas apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą savo kreditorės neinformavo, jo gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje nežinoma, atsakovas deklaravo tik išvykimą į užsienio valstybę, tačiau savo gyvenamosios vietos šioje valstybėje nedeklaravo, todėl nežinant atsakovo pasikeitusios nuolatinės gyvenamosios vietos, ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį paskutiniu žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu.

9. Vadovaujantis CK 2.17 straipsnio 1 dalimi, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje valstybėje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jei asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra jo darbo vieta, kur jis ilgiausiai gyvena ir kt.), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta.

10. Iš tiesų, Lietuvos teismų sistemos „LITEKO“ registrų duomenimis atsakovas E. S. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu: – (duomenys neskelbtini). Nors atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau byloje nėra duomenų apie gyvenamosios vietos šioje valstybėje deklaravimą, nežinomas ir gyvenamosios vietos adresas. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

11. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, taip pat vadinamo reglamentu „Briuselis I“. Nuo 2015 m. sausio 10 d. yra taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012), kuris yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau, taip pat autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau (66 straipsnis).

12. Reglamentas Nr. 1215/2012 pakeičia Reglamentą Nr. 44/2001, todėl Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-969/2017).

13. Pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Nr. 1215/2012 4, 5 straipsniai).

14. Nagrinėjamu atveju aktualus Reglamento Nr. 1215/2012 2 skirsnis, kuriame numatyta, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose (7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir, jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos (7 straipsnio 1 dalies1 punkto b papunktis, atitinkama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalis).

15. Europos Teisingumo Teismas sąvoką „prievolė“ aiškina kaip iš sutarties kylančią prievolę, kurios neįvykdymu grindžiamas ieškinys ir šios prievolės vykdymo vieta nustatoma pagal šią prievolę reglamentuojančius teisės aktus, remiantis teismo, į kurį kreiptasi, kolizinėmis normomis (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. C-419/11). Europos Teisingumo Teismo aiškinimu, prievolė privalo būti identifikuota, nes jurisdikcija pagal šią nuostatą nustatoma pagal atitinkamos prievolės vykdymo vietą.

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį dėl 750,00 Eur negrąžinto kredito dalies, 188,64 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 748,79 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškinio pagrindu nurodydama tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta rašytinė vartojimo kredito sutartis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju apylinkės teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo išvykimo į Jungtinę Karalystę faktą, nes skundžiamoje teismo nutartyje nurodoma ši aplinkybė gali būti tik vienu iš jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų, bet ne vieninteliu ir lemiančiu skolininko gyvenamosios vietos konstatavimą, o kartu ir išvadą dėl bylos teismingumo.

17. Įvertinus ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, darytina išvada, jog pareikštas reikalavimas yra kilęs iš sutarties (šalių susitarimo) ir šalys buvo aptarusios konkrečią prievolės įvykdymo vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, įvertinant Reglamento Nr. 1215/2012 2 skirsnio taikymo išimtinumą, pripažintina, kad civilinė byla nagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose.

18. Papildomai teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalių vartojimo kredito sutarties bendrosiose nuostatose nėra aptarto sutartinio teismingumo, tačiau 1.4. punkte nurodoma, kad visi sutartyje neaptarti klausimai yra sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais.

19. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.