- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- 2-1950-619/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09557-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- D. B.
- Ieškovas
- VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės
- Trečiasis asmuo
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovei D. B., adv. M. S.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo ir D. B. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, vykdanti veiklą per filialą Lietuvoje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Byloje kilo ginčas dėl VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo už pacientei D. B. netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sąlygas bei to pasekoje kilusį neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.
2. Nustatyta, kad LR Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2016-02-18 Sprendimu Nr. 56-16, nusprendė, jog ligoninė teikdama sveikatos priežiūros paslaugas pacientei D. B. padarė žalos bei įpareigojo atlyginti pacientei 10 000 EUR dydžio neturtinę ir 116,75 EUR turtinę žalą.
3. Minėtą Komisijos sprendimą Vilniaus apygardos teismui skundžia abi ginčo šalys. Ieškovas VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė laiko sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, prašo jį panaikinti.
Šalies argumentai
4. Ieškovė D. B. nesutinka su sprendimu dalyje dėl priteistos žalos dydžio, prašo jį padidinti ir priteisti iš atsakovo 30 000 EUR neturtinei žalai, 1 676,53 EUR turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. procesines palūkanas.
5. Ieškovas nurodė, kad D. B. 1996-04-18 Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje buvo atlikta inksto transplantacija. Pacientei inksto persodinimo operacija iš gyvo donoro atlikta po daugiau nei 1 m. ir 2 mėn. Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikose trukusių lėtinės hemodializės procedūrų. Nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio mėn. (17 metų) D. B. buvo stebima ir gydoma VMKL poliklinikos ir stacionaro gydytojų nefrologų. Pacientė į VMKL atvykdavo kas 3 mėnesius pasitikrinti sveikatos, atlikti tyrimus ir išsirašyti vaistų, kurie buvo reikalingi po atliktos inksto transplantacijos. Gydant uždegiminius susirgimus būdavo atliekami bilirubino bei kepenų fermentų tyrimai, ultragarsiniai kepenų, blužnies tyrimai, vertinami pacientės nusiskundimai, objektyvių tyrimų duomenys. 17 metų pacientei D. B. VMKL vykdyti sveikatos tyrimai aktyvaus hepatito B požymių nerodė.
6. 2001 m., 2002 m., 2003 m. ir 2004 m. gydytos pacientės transplantuoto inksto atmetimo krizės, kurių metu greta biopsinės medžiagos tyrimo rezultatų stebėtas transplantuoto inksto funkcijos pablogėjimas: padidėjęs kreatinino koncentracijos kiekis kraujyje iki 275 (ligos istorija Nr, 1219/4) iki 196 (ligos istorija Nr. 465/2) mkmol/1 ir glomerulų filtracijos greitis (GFG) sumažėjęs iki 22,4 - 38 ml/min. Po gydymo GFG atsistatydavo iki 60,0-59,0 ml/min.
7. Nuo 1996 m. iki 2013 m. nesant hepatito B paūmėjimo požymių: normalūs kepenų fermentų tyrimai, normalus bilirubino kiekis kraujyje, nebuvo indikacijų pacientės nukreipti infektologo konsultacijai.
8. 2013 m. D. B. du kartus pablogėjus sveikatai (nuo 2013-03-19 iki 2013-03-29 ir nuo 2013-06-09 iki 2013-06-20) buvo gydoma VMKL stacionare nefrologijos skyriuje. Pacientei atlikta transplantuoto inksto biopsija, pritaikyti medikamentai. Transplantuoto inksto funkcija ilgalaikio gydymo metu buvo patenkinama. 2013 m. birželio mėn. glomerulų filtracijos greitis (GFG) buvo 53 (ligos istorija Nr. 13AF3346) ml/min.
9. Nuo 2013 m. spalio mėn. D. B. gydoma Santariškių klinikų nefrologų, nuo tada ieškovas neteikė sveikatos priežiūros paslaugų.
10. 2013-11-13 Santariškių klinikose atlikus atsakovės transplantuoto inksto biopsiją nustatyta diagnozė: aktyvus hepatitas B, kepenų cirozė, ascitas, padidėjusi blužnis. 2013-11-13 nustatytam virusiniam hepatitui B gydyti skirtas nekompensuojamas vaistas Entecavir. Po nepilnų metų, virusinio hepatito B užuomazgų pacientės organizme nebebuvo.
Šalies argumentai
11. Ieškovo ginčijamame Komisijos Sprendime nurodoma, jog nuo 2015 m. pradžios pacientės sveikatos būklė pradėjo blogėti - kepenų cirozės komplikacijos sunkėja - sutriko baltymų apykaita, kraujo krešėjimas, prasidėjo gausūs kraujavimai mėnesinių metu. 2015-04-22 dėl nesustojančio kraujavimo pacientė stacionarizuota Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriuje. 2015-04-27 nepavykus sustabdyti kraujavimo, atsakovei atlikta gimdos pašalinimo operacija. Po operacijos pacientę vargino labai stiprūs pilvo skausmai, pilvo pūtimas. 2015-05-08 pacientė buvo perkelta į I-ą reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą, pacientė operuota - atlikta laparotomija, iš pilvo ertmės pašalinta 2200 ml. laisvo kraujo su ascitu ir kraujo krešuliais. Tam, kad dėl sutrikusio kraujo krešėjimo būtų atmesta leukemijos diagnozė, pacientei buvo atlikta kaulų čiulpų biopsija. Sprendime taip pat nurodoma, jog nuo 2015 m. pradėjo blogėti pacientės transplantuoto inksto rodikliai, buvo pradėtos taikyti hemodializės procedūros. Dėl kepenų cirozės ir po atliktos laparotomijos besikartojančių savaiminių peritonitų pacientė teigia nebegalinti rinktis peritoninės dializės, kuri labiau nei hemodializė tausoja organizmą.
12. Sprendime konstatuojama, jog 2015-10-02 Santariškių klinikų gydytojų konsiliumas nusprendė, kad nėra galimybės atlikti pacientės inksto transplantaciją, nes kepenys neatlaikytų po transplantacijos skiriamų vaistų. Šiuo metu atsakovei atliekamos hemodializės procedūros.
14. Ieškovo tvirtinimu, Sprendime nepagrįstai konstatuota jo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo visuma. Sprendime nepagrįstai nurodoma, jog VMKL neteisėta veika pasireiškė tuo, kad: „Ligoninės gydytojai nefrologai neatsižvelgė, kad dar prieš inksto transplantaciją, t. y. 1996-04-16 ultragarsinio tyrimo metu Pareiškėjai konstatuotas kepenų echogeniškumas ir blužnies padidėjimas, o išrašant pacientę iš stacionaro, gydęs gydytojas tarp lydinčių ligų nurodė lėtinį persistuojantį hepatitą bei rekomendavo tęsti hiperbarinės oksigenacijos procedūras ir gerti Karsilį, tačiau pareiškėjos detaliau netyrė ir neatmetė kitų galimų kepenų funkcijos pablogėjime priežasčių“.
Šalies argumentai
15. Ieškovas nurodė, kad prieš inksto transplantaciją pacientė daugiau kaip 1 metus buvo gydoma Santariškių klinikose, kur buvo atliekamas pasirengimas atlikti inksto persodinimą. Šių procedūrų metu pacientė užsikrėtė persistuojančiu hepatitu B, tai patvirtina pacientė savo paaiškinimuose. Baigus hemodializės procedūras, atsakovė kreipėsi į ieškovą dėl inksto transplantacijos.
16. Prieš inksto transplantaciją, 1996-04-16 pacientei atlikus ultragarsinį vidaus organų tyrimą pastebėtas kepenų echogeniškumo ir blužnies padidėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimų rezultatai ženklių indikacijų nefiksavo, 1996-04-18 sėkmingai atlikta inksto transplantacija, po kurios padidėjo kepenų funkcijos rodikliai, todėl skirtos hiperbarinės oksigenacijos procedūros (baro kamera), Karsilio tabletės. Išrašant atsakovę gydantis gydytojas lydinčių ligų tarpe nurodė lėtinį persistuojantį hepatitą B bei rekomendavo tęsti hiperbarinės oksigenacijos procedūras, gerti Karsilio tabletes.
17. Nuo 1996 m. iki 2013 m. (17 metų) pacientė buvo stebima ir gydoma VMKL poliklinikos ir stacionaro gydytojų nefrologų. Buvo nuolatos išrašomi imunosupresiniai vaistai inksto funkcijų veiklai palaikyti, periodiškai atliekami bilirubino bei kepenų fermentų tyrimai, ultragarsiniai kepenų, blužnies tyrimai, vertinami pacientės nusiskundimai, atliktų tyrimų rezultatai. Atliekami tyrimai aktyvaus hepatito B požymių niekada nerodė. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1996 m. iki 2013 m. nesant hepatito B paūmėjimo požymių: normalūs kepenų fermentų tyrimai, normalus bilirubino kiekis kraujyje, nebuvo indikacijų pacientės D. B. nukreipti infektologo konsultacijai, atlikti tyrimus bei taikyti papildomą gydymą medikamentais.
18. Pažymėjo, jog Komisijai pateiktoje gydytojų specialistų doc. dr. gydytojos gastroenterologės V. P. ir infekcinių ligų gydytojos V. M. atsakymuose nurodyta, kad kepenų funkcijų tyrimų atlikimo reguliarumas, sergant inkstų patologija ir diagnozavus kepenų patologiją nėra griežtai reglamentuotas. Tyrimų atlikimo dažnumą tokiu atveju apsprendžia paciento būklė ir atliktų tyrimų rezultatai. Ekspertės išvadoje taip pat nurodė, jog gydytojo infektologo konsultacija skiriama tais atvejais, kai gydantis gydytojas, įvertinęs klinikinius ir laboratorinių tyrimų duomenis, įtaria ūmų infekcinį uždegimą. Ekspertų išvadoje, įvertinus medicininius pacientės dokumentus konstatuota: „Kadangi pacientei nuolatos atliekami bilirubino, kepenų fermentų ir ultragarsinis pilvo organų tyrimai patologinių pakitimų kepenyse nerodė, dažnesnis jų atlikimas nebuvo būtinas“.
19. Taigi, net ir esant diagnozuotai kepenų ir inkstų patologijai, nagrinėjamu atveju atlikta inksto transplantacija, 1996 m. stebėtas pacientės kepenų echogeniškumo ir blužnies padidėjimas bei nustatytas persistuojantis hepatitas, tyrimų atlikimo dažnumą lemia objektyvių tyrimų rezultatai ir pacientės būklė. Atsižvelgiant į tai, kad pacientės būklė ir tyrimų rezultatai nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio mėn. aktyvaus hepatito B požymių niekada nerodė, infektologo konsultacija, tyrimai bei papildomas gydymas medikamentais pacientei nebuvo skiriamas. Taigi, atmestinas Komisijos argumentas, jog VMKL gydytojai laikotarpiu nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio privalėjo detaliau tirti pacientę.
Šalies argumentai
20. Ieškovo tvirtinimu, Sprendime taip pat nepagristai nurodoma, jog VMKL netaikė pacientei teisės aktuose numatyto lėtinio hepatito gydymo, todėl per 17 m. dėl negydyto virusinio hepatito B pacientei buvo padaryta žala sveikatai, išsivystė kepenų cirozė. Pažymėjo, jog Metodika buvo patvirtinta tik 2005-06-02, tuo tarpu pacientės gydymas buvo pradėtas dar 1996-04-16, todėl atmestinas Komisijos argumentas, jog VMKL gydytojai nefrologai privalėjo laikytis Metodikos reikalavimų visą pacientės gydymo laikotarpį, t. y. ir laikotarpiu nuo 1996-04-16 iki 2005-06-02.
21. Ieškovas pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2005-06-02 nebuvo specifinio teisės akto, kuris reguliuotų lėtinio hepatito B diagnostiką ir gydymą. Nuo 1996-04-16 iki 2005-06-02 pacientei buvo teikiamos tuo metu galiojančių teisės aktų, vidinių ligoninės dokumentų, medicinos diagnostikos ir gydymo metodų ir gerosios praktikos reikalavimų atitinkančios medicinos paslaugos. Įvertinus pacientės objektyvių tyrimų rezultatus, kurie aktyvaus hepatito B požymių nerodė, po operacijos bei išleidžiant pacientę iš stacionaro, jai buvo skirtas mediciniškai pagrįstas gydymas - hiperbarinės oksigenacijos procedūros bei Karsilio tabletės. Laikotarpiu nuo 1996-04-16 iki 2005-06-02 pacientei atliekami tyrimai aktyvaus hepatito B požymių nerodė, hepatitas pasižymėjo „vangia eiga“, todėl infektologo konsultacijos ir gydymas pacientei nebuvo skirtas. Taigi, laikotarpiu nuo 1996-04-16 iki 2005-06-02 VMKL gydytojai pacientei D. B. teikė kokybiškas medicinos paslaugos, todėl atmestinas Komisijos argumentas, jog dėl 17 m, negydyto virusinio hepatito B pacientei buvo padaryta žala sveikatai.
22. 2005-06-02 įsigaliojus Metodikai, buvo privaloma vadovautis Metodikos diagnostikos ir gydymo nuostatomis. Metodikos 1 str. numato lėtinio virusinio hepatito B diagnostikos kriterijus (serumo HBV DNR koncentracija, aminotransferazių reikšmė ir histologinis aktyvumas bei fibrozės stadija). Tik viršijus Metodikoje numatytus diagnostikos kriterijus, pacientui taikomas Metodikoje nurodytas gydymas. Pabrėžė, jog Europos hematologų asociacijos gairėse bei lėtinio virusinio hepatito B medicinos diagnostikos ir gydymo praktikoje numatyta, jog pacientus, kuriems diagnozuotas mažo aktyvumo lėtinis hepatitas B ar lėtinio hepatito B virusinė (HBV) infekcija, rekomenduojama tik stebėti ir periodiškai atlikti tyrimus.
23. Nuo 2005-06-02 iki 2013 m. spalio mėn. pacientei periodiškai atliekami bilirubino, kepenų fermentų ir ultragarsinis pilvo organų tyrimai patologinių pakitimų kepenyse nerodė, tyrimų rezultatai Metodikoje numatytų kriterijų neviršijo, todėl pacientei infektologo konsultacija, tyrimai bei gydymas medikamentais (lamivudinu po 100 mg per parą) nebuvo skiriamas. Ieškovo tvirtinimu, visą pacientės gydymo laikotarpį (nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio mėn.) atsakovei buvo teiktos visus rūpestingumo ir profesionalumo standartus atitinkančios medicinos paslaugos, todėl ieškovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Visą pacientės gydymo laikotarpį nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio mėn. pacientės objektyvių tyrimų rezultatams nefiksuojant hepatito B paūmėjimo, nebuvo medicininių indikacijų pacientei skirti papildomą gydymą, todėl VMKL negali būti atsakinga už pacientei po 17 metų atsiradusius neigiamus padarinius. Tik 2013-11-13 Santariškių klinikose pacientei D. B. nustatytas aktyvus hepatitas B ir kepenų cirozė. Savaime faktas, jog VMKL laikotarpiu nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio mėn. atliekami pacientės tyrimai aktyvaus hepatito 3 ir kepenų cirozės požymių nerodė, todėl gydymas jai nebuvo skirtas, nelėmė to, jog 2013-11-13 pacientei Santariškių klinikose diagnozuotas aktyvus hepatitas B ir kepenų cirozė.
24. Ieškovo tvirtinimu, padariniai yra teisiškai pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Taip pat ir po Metodikos įsigaliojimo 2005-06-02, persistuojantis hepatitas B neviršijo Metodikoje nustatytų ribinių dydžių, todėl pacientei gydymas medikamentais neturėjo būti skirtas. Taigi VMKL negali būti atsakinga už pacientės organizme vykstančius biologinius procesus, kurie nulėmė, jog 2013-11-13 jai buvo diagnozuotas aktyvus hepatitas B ir kepenų cirozė.
25. Todėl VMKL negali būti atsakinga už tai, kad lėtinis hepatitas B suaktyvėjo tik 2013-11-13 ir sukėlė pacientei neigiamus padarinius. Taigi nėra priežastinio ryšio tarp VMKL veiksmų ir atsiradusios žalos.
26. Nurodė, jog Komisija priimdama infektologų ir gastroenterologų detalioms ekspertinėms išvadoms prieštaraujantį Sprendimą nukrypo nuo teismų doktrinos ir priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą Sprendimą, kuris naikintinas.
Atsiliepimas
27. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, tvirtina, kad byloje pakanka įrodymų, kurie patvirtina apie tai, jog ligoninei kilo civilinė atsakomybė dėl jos pažeistų teisių, tačiau nesutinka su priteistu 3 kartus mažesniu (10.000,00 EUR) neturtinės žalos dydžiu. Ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas, nes pareiškėjos reiškiami savarankiški reikalavimai ligoninei kildinami dėl ligoninės darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) teikiant jai asmens sveikatos priežiūrą, kai ligoninė jau nuo 1996 m. žinojo apie pacientei nustatytą lėtinį persistuojantį hepatitą, tačiau nenustatė hepatito kilmės (etiologijos), pacientė nebuvo dėl to tiriama, gydoma, siunčiama specialistų konsultacijai, ilgą laiką negydytas virusinis hepatitas B diagnozuotas tik 2013 m. lapkričio mėn. ir dėl to neveikimo sukėlė pacientei ypač sunkias sveikatai pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
28. Faktines aplinkybes dėl ligoninės veiksmų (neveikimo) neteisėtumo patvirtina pacientės medicinos dokumentų įrašai, Komisijos 2016-02-18 sprendimas Nr. 56-16, Komisijos konsultantų išvados (jų dalis), Lėtinio virusinio hepatito B ir virusinės B kepenų cirozės diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodika, teismo Ekspertizės aktas.
29. Nurodė, kad 1996-04-18 ligoninėje jai atlikta inksto transplantacija. Epikrizėje Nr. 96/1464 (stacionarizavimas 1996-04-15-1996-05-28) nustatytos diagnozės: lėtinis glomerulonefritas, nefrosklerozė, būklė po inksto alotransplantacijos (gyvo donoro), lėtinis persistuojantis hepatitas. Nuo to laiko iki 2013 m. spalio mėn. pacientė stebima, prižiūrima ir gydoma gydytojų nefrologų. Pas nefrologus lankėsi mažiausiai kas 3 mėnesius, tačiau nebuvo informuota apie nustatytą lėtinio persistuojančio hepatito diagnozę, nebuvo dėl to tiriama, gydoma ar siunčiama pas specialistus (infektologus). Pažymėjo, kad Komisijos konsultantų išvadose nurodoma, kad hepatito B viruso infekcija po inksto transplantacijos yra pagrindinis kepenų funkcijos pablogėjimo rizikos veiksnys.
30. Net ir 2013 metais pradėjus reikštis įvairiems kitiems galimo kepenų funkcijos pablogėjimo požymiams - svorio kritimui, niežuliui, pykinimui, silpnumui - kepenų funkcija nebuvo ištirta, nors net 2 kartus (2013-03-19 - 2013-03-29 ir 2013-06-03 - 2013-06-20) gydėsi dėl pablogėjusios sveikatos būklės stacionare. Įrašų apie hepatitą nėra jokiuose vėlesniuose nuo 1996 iki 2013 m. medicinos dokumentuose, nei pagrindinių diagnozių sąraše pirmajame ambulatorinės kortelės puslapyje, nei kituose puslapiuose, o ant pacientės Ligoninėje pildomos ambulatorinės kortelės (forma Nr. 025/a) viršaus yra užrašas „Gelta (-)“.
31. Nurodė, kad nuo 2005-06-12 galioja ir nagrinėjamu atveju taikoma Lėtinio virusinio hepatito B ir virusinės B kepenų cirozės diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodika, kurioje įtvirtinti sveikatos priežiūros specialistams privalomi atlikti lėtinio virusinio hepatito S diagnostikos metodai (kriterijai) - aminotransferazės aktyvumo padidėjimas kraujo serume nustatymas, HBsAg kraujo serume nustatymas, dezoksiribonukleo rūgšties (HBV DNR) rezultatų nustatymas, biopsijos, jei nėra kontraindikacijų, ir bioptato tyrimo atlikimas. Kartu šioje metodikoje numatyti lėtinio virusinio hepatito B ir virusinės B kepenų cirozės gydymo kriterijai. Ligoninė nesivadovavo šia Metodika ir neatliko jai privalomų veiksmų, tą nustatė ir Komisija sprendime.
32. Ligoninė nenustatė hepatito kilmės (etiologijos), pacientė nebuvo jos prižiūrimų specialistų dėl to tiriama, gydoma, siunčiama specialistų gydytojų infektologų konsultacijai, ilgą laiką negydytas virusinis hepatitas B diagnozuotas tik 2013 m. lapkričio mėn. ir dėl to sukėlė pacientei ypač sunkias sveikatai pasekmes.
33. 2013-11-25 Išraše Nr. INI3-3593 patvirtinama, kad iškarto po inksto persodinimo pacientei buvo diagnozuotas lėtinis persistuojantis hepatitas, bet etiologija tuomet nebuvo išaiškinta. 2003 m. aptikti hepatito B žymenys, tačiau dėl to papildomai netirta. 2013 m. spalio mėn. tiriant stacionare nustatytas kepenų fermentų aktyvumas, HBV infekcijos žymenys, sonoskopiškai nustatyti kepenų cirozės ir ascito požymiai.
34. 2013-11-19 Išraše Nr. CR13-142581 patvirtinama, kad pacientei Santariškių klinikose nustatytos klinikinės diagnozės: Lėtinis virusinis B (HBsAG(+), HBV DNR (-) hepatitas, aktyvi virusinė B kepenų cirozė, Bortinės hipertenzijos sindromas: splenomegalija (padidėjusi blužnis), ascitas. Patvirtintose diagnozėse nurodoma apie lėtinį virusinį B hepatitą ir dėl to kilusią aktyvią virusinę B kepenų cirozę. Minėti kepenų pažeidimai - cirozė gali atsirasti 15-20 metų negydant lėtinio virusinio hepatito B, o ligos paūmėjimą galėjo išprovokuoti ir didelės dozės steroidinių vaistų Medrol.
35. Ligoninės specialistai nebuvo atidūs, rūpestingi ir kvalifikuoti, todėl nebuvo pacientei nustatyta lėtinio virusinio hepatito B diagnozė, o tai galutiniame rezultate lėmė skaudžias komplikacijas ir ženklų pacientės sveikatos pablogėjimą ir labai ribotas teigiamas prognozes. Dėl negydyto lėtinio virusinio B hepatito išsivystė aktyvi virusinė B kepenų cirozė. Dėl išsivysčiusios kepenų cirozės pacientei sutriko baltymų apykaita, kraujo krešėjimas (trombocitai), prasidėjo gausus kraujavimas mėnesinių metu. Dėl nesustojančio kraujavimo 2015-04-27 atlikta histerektomija, pakartotinė pilvo laparatomija, kurios metu iš pilvo ertmės pašalinta 2200 ml laisvo kraujo su ascitu, kuris diagnozuotas kartu su kepenų ciroze, ir kraujo krešuliais (2015-06-12 Epikrizė Nr. 15-15936). Po šių operacijų pacientei nuolat diegia kairį šoną, skausmas pereina į kirkšnį ir koją. Dėl atliktos laparatomijos ir kepenų cirozės pasėkoje atsirandančių savaiminių (spontaninių) peritonitų, pacientė nebeturi galimybės pasirinkti peritoninės dializės, kuri yra labiau tausojanti organizmą, nei hemodializė. Teko atlikti kaulų čiulpų biopsijos tyrimą dėl sutrikusio kraujo krešėjimo tam, kad atmesti leukemijos tikimybę. Galiausiai nuo 2015 metų ženkliai pradėjo blogėti pacientei transplantuoto inksto rodikliai, kraujo tyrimai, arterinis kraujo spaudimas (AKS) tapo nebereguliuojamas, į vaistus atsako praktiškai nėra, AKS nuolat laikosi 180-220/120-140 mmHg, pakyla iki 240/140 mmHg. Tokiam spaudimui įtakos turi portinė hipertenzija, kurią sukėlė kepenų cirozė. Nuo 2015-09-22, transplantuotam inkstui neatlaikius nuolatinio aukšto spaudimo ir ženkliai pablogėjus tyrimams, pradėtos taikyti hemodializės procedūros.
36. 2015-10-02 Konsiliumo išvados Nr. KZ-15-31568 patvirtina, kad Santariškių klinikų gydytojų konsiliumas nusprendė, jog pacientei galimybės atlikti inksto transplantaciją nėra, nes kepenys neatlaikytų po transplantacijos skiriamų vaistų. Taigi transplantuoto inksto funkcijos blogėjimas galėjo būti sėkmingai gydomas retransplantacija, jei ne kepenų pažeidimas - kepenų cirozė. Ieškovės neveikimas nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis, tačiau neveikimu lemiamai prisidėta prie pacientei neigiamų ypač sunkių padarinių atsiradimo, nes savalaikiai ir tinkamai pagal šiuolaikinį medicinos mokslo lygį ir gerą praktiką (kokybiškai) suteikus paslaugą neatmetama, kad būtų išvengta tokių neigiamų ir sunkių pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
37. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. birželio 30 d. nutartimi sujungtos civilinės bylos Nr. e2-4322-392/2016 (ieškovės D. B. ieškinys atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl 1 676,53 EUR turtinės ir 30 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo, pažeidus paciento teises), prijungiant prie civilinės bylos Nr. 2-4786-619/2016.
38. D. B. pateikė ieškinį atsakovui, kuriame nurodė, kad sutinka, kad byloje pakanka įrodymų, kurie patvirtina apie tai, jog ligoninei kilo civilinė atsakomybė, tačiau nesutinka su priteistu 3 kartus mažesniu (10.000,00 EUR) nei pareiškime prašytu neturtinės žalos dydžiu. Prašė priteisti iš atsakovo 30 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo ir 1676,13 EUR turtinės žalos atlyginimo, procesines palūkanas.
39. Dėl faktinių aplinkybių papildomai nurodė, kad 2013 m. spalio-lapkričio mėn. (2013-11-19 išrašas) Santariškių klinikose buvo ieškoma negalavimų priežastis, atlikta eilė tyrimų, pakartotinė transplantuoto inksto biopsija (nes prieš tai atliktas tyrimas buvo neišsamus), ir nustatyta papildoma diagnozė: Lėtinis virusinis B (HBsAG(+), HBV DNR (+) hepatitas, aktyvi virusinė B kepenų cirozė, Portinės hipertenzijos sindromas, splenomegalija (padidėjusi blužnis), ascitas.
40. Apie tai, kad jau eilę metų pacientė serga virusiniu hepatitu B, ji nežinojo, ir tik pradėjus aktyviai domėti, surado 1996 metų epikrizę po inksto transplantacijos, kurioje nurodyta viena iš diagnozių - lėtinis persistuojantis hepatitas. Nuo 1996 iki 2013 metų spalio mėn. ligoninės gydančių nefrologų pacientė nė karto nebuvo nusiųsta infektologo konsultacijai dėl virusinio hepatito B, nebuvo atlikti tyrimai nustatyti, ar hepatitas B yra aktyvus. Hepatitas B greičiausiai buvo įneštas, kai 1995-1996 metais Santariškių klinikose buvo atliekamos hemodializės procedūros. Apie tai, kad pacientė serga virusiniu hepatitu B, ji nebuvo informuota, gydymas nebuvo taikytas.
41. Reikalavimai ligoninei kildinami dėl ligoninės darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) teikiant jai asmens sveikatos priežiūrą, kai ligoninė jau nuo 1996 metų žinojo apie pacientei nustatytą lėtinį persistuojantį hepatitą, tačiau nenustatė hepatito kilmės (etiologijos), jo netyrė, ilgą laiką negydytas virusinis hepatitas B diagnozuotas tik 2013 m. lapkričio mėn. ir dėl to sukėlė pacientei ypač sunkias sveikatai pasekmes. Virusinis hepatitas B buvo diagnozuotas kitoje gydymo įstaigoje (Santariškių klinikose).
42. Ligoninės specialistai nebuvo atidūs, rūpestingi ir kvalifikuoti, todėl nebuvo pacientei nustatyta lėtinio virusinio hepatito B diagnozė, o tai galutiniame rezultate lėmė skaudžias komplikacijas ir ženklų pacientės sveikatos pablogėjimą ir labai ribotas teigiamas prognozes.
Žemesnės instancijos teismas
43. Nurodė, kad vien dėl kepenų cirozės sukeliamų komplikacijų pacientei buvo pašalinta gimda, atlikta pakartotinė laparatomija, kurioje rastas ascitas ir kraujo krešuliai. Po šių operacijų pacientei nuolat diegia kairį šoną, skausmas pereina į kirkšnį ir koją. Dėl atliktos laparatomijos ir kepenų cirozės pasėkoje atsirandančių savaiminių (spontaninių) peritonitų, pacientė nebeturi galimybės pasirinkti peritoninės dializės, kuri yra labiau tausojanti organizmą, nei hemodializė. 2015-12-17 pacientei dėl hematurijos iš transplantuoto inksto, šis transplantuotas inkstas buvo pašalintas. Dėl šių priežasčių pacientė kiekvieną dieną patiria ir nuolat jaučia stiprų fizinį skausmą, labai sunkius dvasinius išgyvenimus, dvasinę depresija, nežinomybę ir baimę dėl ateities, mirties baimę.
44. Ieškovė, po 1996 m. atlikto inksto transplantacijos, savo sveikatos būklę vertino palankiai, tačiau dabartinėje situacijoje, atsižvelgus į gydytojų prognozes, ji nebeturi vilties, palūžo, nes be inksto retransplantacijos reikia ir kepenų, o tai jau tik teorinė galimybė. Ieškovės dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai ir sukrėtimas dėl paties įvykio ir po jo sekusių aplinkybių stipriai ir ilgam įtakojo jos psichikos sveikatos būklę, dėl dvasinių ir emocinių išgyvenimų iš esmės sutriko jos psichinė sveikata. Ieškovė patiria nuolatinę emocijų kaitą, depresiją, nerimą, baimę, kas sąlygoja bendravimo net su pažįstamais sumažėjimą. Teko papildomai dvasiškai ir emociškai išgyventi kol buvo atliekami kaulų čiulpų biopsijos tyrimai dėl sutrikusio kraujo krešėjimo (kepenų cirozės pasekmė) tam, kad atmesti leukemijos tikimybę. Ieškovė turi nuolatinių veiklos ribojimų ir nepatogumų. Ji dėl tokios sveikatos būklės nebegali keliauti ar toliau išvykti nuo gydymo įstaigos, tuo pačiu apribotos galimybės bendrauti su giminėmis ir draugais kitose Lietuvos ir Europos vietose, kartu švęsti ir leisti laisvą laiką. Patirtą neturtinę žalą vertina 30.000,00 EUR suma, kuri jos manymu atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, taip pat patyrė 1.676,53EUR turtinės žalos.
45. Ligoninė su ieškiniu nesutiko, atsikirtinėjo ieškinyje nurodytų argumentų visuma. Pabrėžė, kad Ieškinyje nepagristai nurodoma, jog VMKL netaikė pacientei teisės aktuose numatyto lėtinio hepatito gydymo, nes Metodika patvirtinta tik 2005-06-02. Laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2005-06-02 nebuvo specifinio teisės akto, kuris reguliuotų lėtinio hepatito B diagnostiką ir gydymą. Nuo 1996-04-16 iki 2005-06-02 pacientei buvo teikiamos tuo metu galiojančių teisės aktų įstatymo, vidinių ligoninės dokumentų, medicinos diagnostikos ir gydymo metodų ir gerosios praktikos reikalavimų atitinkančios medicinos paslaugos. Įvertinus pacientės objektyvių tyrimų rezultatus, kurie aktyvaus hepatito B požymių nerodė po operacijos bei išleidžiant pacientę iš stacionaro, jai buvo skirtas tuo metu medicinos mokslo lygį atitikęs, mediciniškai pagrįstas gydymas - hiperbarinės oksigenacijos procedūros bei Karsilio tabletės.
46. 2005-06-02 įsigaliojus Metodikai, buvo privaloma vadovautis Metodikos diagnostikos ir gydymo nuostatomis. Metodikos 1 str. numato lėtinio virusinio hepatito B diagnostikos kriterijus (serumo HBV DNR koncentracija, aminotransferazių reikšmė ir histologinis aktyvumas bei fibrozės stadija). Tik viršijus Metodikoje numatytus diagnostikos kriterijus pacientui taikomas Metodikoje nurodytas gydymas. Pažymi, jog ir Europos hematologų asociacijos gairėse bei lėtinio virusinio hepatito B medicinos diagnostikos ir gydymo praktikoje numatyta, jog pacientus, kuriems diagnozuotas mažo aktyvumo lėtinis hepatitas B ar lėtinio hepatito B virusinė (HBV) infekcija, rekomenduojama tik stebėti ir periodiškai atlikti tyrimus. Nuo 2005-06-02 iki 2013 m. spalio mėn. pacientei periodiškai atliekami bilirubino, kepenų fermentų ir ultragarsinis pilvo organų tyrimai patologinių pakitimų kepenyse nerodė, tyrimų rezultatai Metodikoje numatytų kriterijų neviršijo, todėl pacientei infektologo konsultacija, tyrimai bei gydymas medikamentais nebuvo skiriamas.
47. Pabrėžė, jog viso pacientės gydymo VMKL metu objektyvūs medicininių tyrimai Metodikoje numatytų ribinių kriterijų niekada neviršijo, esant normaliems kepenų fermentų tyrimas nebuvo ir kepenų cirozės požymių. Taigi visą pacientės gydymo laikotarpį (nuo 1996-04-16 iki 2013 m. spalio mėn.) teiktos visus rūpestingumo ir profesionalumo standartus atitinkančios medicinos paslaugos, ligoninė negali būti atsakinga už pacientės organizme vykstančius biologinius procesus, kurie nulėmė, jog 2013-11-19 suaktyvėjo ir pacientei buvo diagnozuotas aktyvus hepatitas B ir kepenų cirozė.
48. Ieškovė ieškinyje prašo priteisti 1 676,53 EUR turtinės žalos: „2013 m. lapkričio mėn. nustačius pacientei lėtinį virusinį hepatitą B, buvo paskirtas gydymas vaistais Baraclude (0.5 mg tabletės N30), Hednavir (1mg tabletės N30), kurių veiklioji medžiaga Entecavir ir kuris nebuvo tuo metu kompensuojamas..> Žalos dydis pagal pateiktus kvitus – 1 559,78 EUR (5385,62 Lt).“ „Kepenų cirozei stabilizuoti pacientei reikėjo įsigyti specialius vaistus Spirix, Ursofalk, Kreon ir kt., kurie nėra kompensuojami ir kuriuos pacientė turės vartoti nuolat. Žalos dydis pagal pateiktus kvitus - 116,75 EUR (403,11 Lt).“ Kadangi vaistai hepatitui B gydyti Entecavir pradėti kompensuoti visiems apdraustiesiems, išlaidos už šiuos vaistus negali būti atlygintinos. Ieškinio tenkinimo atveju turėtų būti vertinamas tik turtinės žalos dėl 116,75 EUR, t.y. už išlaidas patirtas įsigyjant nekompensuojamus vaistus kepenų cirozei gydyti, atlyginimas.
49. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų pacientės būklės nulemtus nuolatinius veiklos ribojimus ir nepatogumus, reikalavimas priteisti 30 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą yra akivaizdžiai nepagrįstas ir nemotyvuotas todėl turėtų būti mažintinas. Ieškovas nurodė, kad atsakovė apie hepatitą B turėjo žinoti dar 1996 m. gegužės – birželio mėn. po inksto transplantacijos padarius pacientės epikrizę, tačiau žinodama apie nustatytą persistuojantį hepatitą B ir tai, kad gydytojai nesiunčia infektologo konsultacijai, turėjo kreiptis per 3 metus dėl žalos atlyginimo, nors kreipėsi tik 2015-11-06 praleidęs 3 metų senaties terminą. Todėl ieškovas prašo taikyti ieškinio senatį. Taip pat nurodė, jog ieškovo finansinė padėtis yra ypatingai sudėtinga, 2015 m. deficitas 241 197 EUR, ligoninė yra ribotos atsakomybės turtinės, todėl jai gali grėsti bankrotas, jeigu ieškinys būtų tenkintas pilna apimtimi.
Ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinys tenkintinas.
Ieškovės D. B. ieškinys atmestinas.
52. Pateikti į bylą duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo Komisija 2016 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 56-16 dėl D. B. pareiškimo, pareiškėjos prašymą dėl žalos atlyginimo tenkino iš dalies. Komisija konstatavo, kad žala, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei padaryta ir įpareigojo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialą atlyginti pareiškėjai 10 000 EUR dydžio neturtinę ir 116,75 EUR turtinę žalą.
53. Komisijos sprendimą skundžia abi ginčo šalys. Ieškovo tvirtinimu, gydytojų veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, turi būti vertinama visos pacientei teiktos paslaugos, jų kokybė, galioję teisės aktai, o ne tik atsiradęs rezultatas. Ieškinyje nurodė išsamius motyvus, kodėl nesutinka su Komisijos Sprendimu. Pacientė nesutinka su Komisijos nustatytu daliniu neturtinės ir turtinės žalos dydžiu. Pacientės tvirtinimu, ieškinyje nurodyta turtinė ir neturtinė žala kilo dėl viso gydymo pas atsakovą metu, nes nebuvo informuota apie nustatytą lėtinio persistuojančio hepatito diagnozę, nebuvo išaiškinta hepatito kilmė, ji nebuvo dėl to tiriama, gydoma ar siunčiama pas specialistus, ko pasekoje kilusi žala yra priežastiniame ryšyje su veiksmų neteisėtumu.
54. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. buvo gydoma stacionare VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje šiais laikotarpiais: 1996-04-18 Antakalnio ligoninėje pacientei buvo atlikta inksto transplantacija. Epikrizėje Nr. 96/1464 (stacionarizavimas 1996-04-15-1996-05-28) nurodomos nustatytos diagnozės: lėtinis glomerulonefritas, nefrosklerozė, būklė po inksto alotransplantacijos (gyvo donoro). Lydinčios ligos: lėtinis persistuojantis hepatitas.
55. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 1999-12-14 iki 1999-12-31 (gydymo stacionare istorijos Nr. 5096). Diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; simptominė arterinė hipertenzija; inksto transplantacija (1996-04-18); ūmus TR inksto pielonefritas; lėtinė TR atmetimo reakcija; dešinės pusės gimdos priedų lėtinis uždegimas. 1999-12-22 vidaus organų echoskopija: kepenys nepadidėjusios, homogeniškos, audinių echogeniškumas nepakitęs, kontūrai lygūs, kampai aštrūs.
56. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2000-02-23 iki 2000-03-17 (gydymo stacionare istorijos Nr. 5096). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; IFN III; inksto alotransplantacija; arterinė hipertenzija; lėtinė TR atmetimo reakcija; arterinė hipertenzija; hipertoninė krizė; renalinė osteodistrofija. Lydinčios ligos: dešinės pusės gimdos priedų lėtinis uždegimas, kairės pusės cista; CNS astenizacija; depresinis sindromas.
57. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2001-03-12 iki 2001-04-10 (gydymo stacionare istorijos Nr. 1177/1). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozinė stadija LIFN III; inksto alotransplantacija; arterinė hipertenzija; lėtinė TR atmetimo reakcija; ūmi transplantanto atmetimo reakcija lėtinio atmetimo fone; arterinė hipertenzija; nefrogeninė osteodistrofija; renalinė abiejų akių retinopatija; abipusė katarakta; metobolinė toksinė encefalopatija; lėtinis adneksitas iš dešinės; astenovegetacinis sindromas; ŪVRI.
58. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2002-01-25 iki 2002-02-25 (gydymo stacionare istorijos Nr. 963/2). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; IFN III; inksto alotransplantacija; arterinė hipertenzija; lėtinė TRnefropatija; ūmi transplanto atmetimo krizė; arterinė hipertenzija; anemija; renalinė osteodistrofija. Lydinčios ligos: pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkus epizodas be psichozės elementų. Gimdos kaklelio chlamidinis uždegimas.
59. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2003-11-28 iki 2003-12-18 (gydymo stacionare istorijos Nr. 4892/3). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; IFN III; inksto alotransplantacija; ūmi TR atmetimo reakcija lėtinės TR nefropatijos fone; arterinė hipertenzija II stadija, didelės rizikos; renalinė osteodistrofija, lėtinė CMV infekcija, astenovegetacinis sindromas; cerebrobrachialgija iš kairės stuburo kaklo osteochondrozės fone.
60. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2004-03-10 iki 2004-03-23 (gydymo stacionare istorijos Nr. 4892/3). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; IFN III; inksto alotransplantacija; ūmi TR atmetimo reakcija lėtinės TR nefropatijos fone; arterinė hipertenzija II stadija, didelės rizikos; renalinė osteodistrofija, lėtinė CMV infekcija.
61. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2008-09-26 iki 2008-10-03 (gydymo stacionare istorijos Nr. 4488/8). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; IFN III; inksto alotransplantacija; renovaskulinė hipertenzija II, medikamentinė ir hipertenzinė kardiomiopatija; sinusinė tachikardija, intermituojanti pilna DHPKB. LŠN B stadija; dislipedija. Erozinis duodenitas.
62. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2009-11-20 iki 2009-12-02 (gydymo stacionare istorijos Nr. 5779/9). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; LIFN IV; inksto alotransplantacija; lėtinė TR nefropatija; arterinė hipertenzija II AKS padidėjimas, didelės rizikos grupė HKP, TRFN I-II; anemija, ūmi virusinė infekcija; lėtinė CMV infekcija; mazginė storuma I A stadija, eutireozė.
63. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2013-03-19 iki 2013-03-29 (gydymo stacionare istorijos Nr. 5779/9). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; nefrosklerozė; LIL V stadija; inksto alotransplantacija; ūmi TR atmetimo krizė; lėtinis TR nefropatijos fone; lėtinė TR liga III stadija; GFG 49 ml/min. inkstinė ir steroidinė osteodistrofija. Simptominė anemija. Hipertenzinė kardiopatija. Podagra.
64. Pacientė ligoninėje Nefrologijos skyriuje buvo gydoma nuo 2013-06-03 iki 2013-06-20 (gydymo stacionare istorijos Nr. 13AF 3346). Galutinė diagnozė: lėtinis glomerulonefritas; LIL V stadija; inksto alotransplantacija; ūmi TR atmetimo krizė; lėtinis TR nefropatijos fone; TFN III stadija; anemija; arterinė hipertenzija; lėtinė TR liga III stadija; inkstinė ir steroidinė osteodistrofija; hipertenzinė kardiopatija; hipererurikemija; lėtinė CMV infekcija. KŠL stabili įtampos KA funkcinė klasė III, ŠN C stadija.
65. Remiantis 2013-11-19 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro apskaitos kortelės Nr. CR-13-142581, pacientei nustatyta klinikinė diagnozė: lėtinis virusinis B hepatitas, aktyvi virusinė B kepenų cirozė, portinės hipertenzijos sindromas; splenomegalija, ascitas. Hepatitų tyrimai (2013-11-13), HBV DNR kiekybinis nustatymas – aptikta, HBV DNR kiekybinis nustatymas 496000000 IU/ml.
66. Remiantis 2014-07-24 VšĮ universiteto ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centro laboratorinio tyrimo Nr. 5613881 rezultatais: HBV DNR kiekybinis nustatymas – aptikta; HBV DNR kiekybinis nustatymas (IU/ml) – 45935.
67. Iš 2015-10-02 VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centro Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus Konsiliumo išvados Nr. KZ-15-31568, išvados: Serga lėtiniu virusiniu hepatitu B, gydoma Entekaviru. Diagnozuota kepenų cirozė A kl. Pagal Child klasifikaciją. Konsiliumo metu nuspręsta, kad yra visos indikacijos pakartotinei inksto transplantacijai, tačiau dėl kepenų cirozės tik inksto transplantacija šiuo metu negalima. Nuspręsta tęsti virusinio hepatito B gydymą. 2015-12-17 pacientei dėl hematurijos iš transplantuoto inksto, šis transplantuotas inkstas buvo pašalintas (2015-12-23 Epikrizė Nr. 15-48194).
68. Taigi, D. B. nuo 1996-04-16 iki 2013 m. buvo gydoma ir stebima ir gydoma VMKL poliklinikos ir stacionaro gydytojų nefrologų.
69. Byloje yra kilęs ginčas dėl ligoninės gydytojų civilinės atsakomybės taikymo už ieškovės teigimu jų neveikimą, ko pasekoje priežastiniame ryšyje ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
70. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai), kurios institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai).
71. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika, sprendžiant sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, yra išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-408/2009). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui, ši prievolė turi būti vykdoma dedant maksimalias pastangas, o sprendžiant dėl gydytojų kaltės, turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų vertinimą protingumo, sąžiningumo kriterijais, konkrečiomis aplinkybėmis. Ar asmuo konkrečioje situacijoje buvo sąžiningas ir turi būti laikomas nekaltu, vertinama pagal tai, ar jis viską padarė, ko iš jo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. ir V. K. v. viešoji įstaiga Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, Sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-511/2004). Nurodyta kasacinio teismo praktika, leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą, dėdamas maksimalias pastangas. Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. VĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2011). Taigi, vertinant ar gydytojo veiksmas buvo teisėtas ar neteisėtas, vadovaujantis pirmiau pateiktais standartais, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą.
72. D. B. byloje tenka pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
73. Pacientės tvirtinimu, ligoninės specialistai nebuvo atidūs, rūpestingi ir kvalifikuoti, todėl nebuvo nustatyta lėtinio virusinio hepatito B diagnozė, o tai galutiniame rezultate lėmė skaudžias komplikacijas, ženklų pacientės sveikatos pablogėjimą ir labai ribotas teigiamas prognozes. Nustačius lėtinį persistuojantį hepatitą kaip lydinčią ligą 1996-05-22, gydytojai detaliau netyrė, nepatikslino hepatito atsiradimo priežasčių, nesiuntė pas infektologus ir neatmetė kitų galimų kepenų funkcijos pablogėjimo priežasčių bei pacientės apie nustatytą diagnozę neinformavo. Nuo 2005-06-12 galioja ir nagrinėjamu atveju taikoma Lėtinio virusinio hepatito B ir virusinės B kepenų cirozės diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodika, kurioje įtvirtinti sveikatos priežiūros specialistams privalomi atlikti lėtinio virusinio hepatito B diagnostikos metodai (kriterijai) - aminotransferazės aktyvumo padidėjimas kraujo serume nustatymas, HBsAg kraujo serume nustatymas, dezoksiribonukleo rūgšties (HBV DNR) rezultatų nustatymas, biopsijos, jei nėra kontraindikacijų, ir bioptato tyrimo atlikimas. Kartu šioje metodikoje numatyti lėtinio virusinio hepatito B ir virusinės B kepenų cirozės gydymo kriterijai. Tačiau Ligoninė nesivadovavo šia Metodika ir neatliko jai privalomų veiksmų pagal jos reikalavimus, tą nustatė ir Komisija sprendime. Dėl negydyto lėtinio virusinio B hepatito išsivystė aktyvi virusinė B kepenų cirozė. Dėl išsivysčiusios kepenų cirozės pacientei sutriko baltymų apykaita, kraujo krešėjimas (trombocitai), prasidėjo gausus kraujavimas mėnesinių metu. Dėl nesustojančio kraujavimo 2015-04-27 atlikta histerektomija, vėliau pakartotinė pilvo laparatomija. Po šių operacijų pacientei nuolat diegia kairį šoną, skausmas pereina į kirkšnį ir koją. Dėl atliktos laparatomijos ir kepenų cirozės pasėkoje atsirandančių savaiminių (spontaninių) peritonitų, pacientė nebeturi galimybės pasirinkti peritoninės dializės, kuri yra labiau tausojanti organizmą, nei hemodializė. Teko atlikti kaulų čiulpų biopsijos tyrimą dėl sutrikusio kraujo krešėjimo tam, kad atmesti leukemijos tikimybę.
74. Teismas, nagrinėdamas bylą, vertina šalių pateiktus įrodymus (CPK 178 str.), surinkus tiek išankstinėje neteisminėje ginčo stadijoje, tiek teisme. LSMUL KK Gastroenterologijos klinikos gastroenterologė, doc. Dr. V. P., infektologė gyd. V. M. 2016-01-19 atsakyme į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos klausimus dėl D. B. suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų įvertinimo nurodė, kad „nuo 1996 04 18 iki 2013 m. lapkričio mėnesio D. B. buvo gydoma ir stebima VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo gydytojų nefrologų. Per šį laikotarpį pacientei buvo periodiškai atliekami bilirubino, kepenų fermentų tyrimai ir ultragarsinis pilvo organų tyrimas. Šie tyrimai pataloginių pakitimų kepenyse nerodė. Gydytojo infektologo konsultacija skiriama tais atvejais, kai gydantis gydytojas, įvertinęs klinikinius ir laboratorinius tyrimų duomenis, įaria ūmų infekcinį kepenų uždegimą. Konstatavo, kad kadangi pacientei periodiškai buvo atliekami bilirubino, kepenų fermentų ir ultragarsinis pilvo organų tyrimai pataloginių pakitimų kepenyse nerodė, dažnesnis jų atlikimas nebuvo būtinas. Konstatavo, kad D. B. ligoninėje teiktos paslaugos adekvačios, savalaikės ir žalos pacientės sveikatai nepadaryta“.
75. Kadangi tarp šalių kilęs ginčas reikalavo specialių žinių medicinos srityje, byloje šalių prašymu teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi paskirta medicininė deontologinė ekspertizė, kurią buvo pavesta atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teismui į bylą pateiktas Deontologinės ekspertizės aktas Nr. EDG 86/2017 (01) bei Ekspertizės aktas Nr. pEDG 7 (83)/2019 (01). Minėtame ekspertizės akte yra konstatuota, kad pacientei 1996-04-18 atlikus inksto transplantaciją ir įvertinus nepatikslintą kepenų patalogiją (bilirubino padidėjimas, tyrimų rezultatuose transaminazių kiekis įvertintas kaip padidintas – abejotinas), 1996 m. – 2005 m. buvo paskirtas adekvatus nustatytai diagnozei gydymas pagal tuo metu galiojančią medicinos praktiką. Komisijos nuomone, 1996 m. Antakalnio ligoninėje pacientei lėtinio persistuojančio hepatito diagnozė nustatyta nepagrįstai, kadangi tam nepakanka objektyvių duomenų. Papildomoje išvadoje konstatuota, kad minėta diagnozė nustatyta remiantis tik padidintu bilirubinu, tačiau vien tik šis rodiklis yra nepakankamas lėtinio hepatito diagnozei nustatyti. Ekspertai nurodė, kad 1996-04-18 D. B. atlikus inksto transplantaciją ir lydinčių ligų tarpe nurodžius lėtinį persistuojantį hepatitą, VMKL gydantys gydytojai neprivalėjo siųsti pacientę infekcinių ligų gydytojo konsultacijai, nes ūminės kepenų patalogijos nebuvo nustatyta. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2013 m. (spalio mėn.) D. B. periodiškai buvo atliekami bilirubino, kepenų fermentų ir ultragarsiniai pilvo organų tyrimai nerodė patologinių pakitimų kepenyse. Nurodė, kad D. B. nuo 1999 metų kraujo tyrimu patvirtinta lėtinė hepatito b viruso infekcija (hepatito viruso nešiojimas), tačiau duomenų už virusinį hepatitą B nepakako. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2005 m. pacientei nebuvo moksliškai pagrįsta virusinio hepatito B diagnozė. Hepatito viruso nešiotojams specialus antivirusinis gydymas neskiriamas. Konstatavo, kad galimos kepenų cirozės atsiradimo priežastys: hepatotoksinis medikamentų poveikis, lėtinė hepatito viruso infekcija imunosupresijos fone. Komisijos vertinimu, iš turimų duomenų negalima tiksliai nustatyti, kada D. B. užsikrėtė B hepatito virusu. Nėra duomenų, kad pacientė virusiniu B hepatitu (nepainioti su B hepatito viruso nešiojimu) būtų sirgusi 17 metų. Ekspertų vertinimu, baltymų apykaitos, kraujo krešėjimo rodiklių sutrikimai, gausus kraujavimas mėnesinių metu, ascitas, bakterinis perotonitas galėjo atsirasti dėl kelių priežasčių: krioglobulinemijos glomerunefrito, gimdos adenomiozės, lėtinės hepatito B viruso infekcijos, ilgalaikio imunosupresinio gydymo. Ekspertai konstatavo, kad medicinos literatūros duomenimis mažai tikėtina, kad lėtinė hepatito B viruso infekcija sukeltų organizme krioglibolinų gamybą. Krioglobulinemija gali sukelti inksto pažeidimą. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė L. J. papildomai nurodė, kad „žiūrint vėliau, po gydytojų įrašytos diagnozės 1996 m. (lėtinis persistuojantis hepatitas), kepenų uždegimų pokyčių nebuvo užfiksuoti. Jeigu rodikliai normalizavusi, nebuvo ką tikslinti dėl diagnozės (į 14 kl. ekspertizės). Nurodė, kad 1999 m. pacientei nustačius HBSAG + (teigiamas infikuotumo žymuo) nebuvo jokių priemonių tuo metu pritaikyti gydymą, kepenų rodikliai buvo normalūs“.
76. Pažymėtina, kad ekspertizės išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, todėl ji turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis), tačiau kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje I. Ž. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-733/2002).
77. Išklausęs šalių paaiškinimus, ištyręs rašytinių įrodymų viseto, teismas daro išvadą, kad D. B. nenuginčijo ekspertizės akte išdėstytų akto išvadų dėl ieškovo neteisėtų veiksmų nebuvimo fakto, ji nėra paneigta kitais byloje esančiais įrodymais. Ekspertai patvirtino, kad lėtinio persistuojančio hepatito diagnozė 1996 m. Antakalnio ligoninėje buvo nustatyta nepagrįstai, nes padidinto bilirubino rodiklis yra nepakankamas lėtinio hepatito diagnozei nustatyti, kepenų fermentai kraujo tyrimuose, atspindintys kepenų uždegimo procesą buvo normos ribose, kepenys nebuvo padidėjusios. Remiantis ekspertų išvada, duomenų, kad pacientė virusiniu B hepatitu būtų sirgusi 17 metų, nėra. Ekspertai taip pat paneigė pacientės argumentus, kad 1996 m. gydantys gydytojai privalėjo ją siųsti infekcinių ligų gydytojo konsultacijai, nes ūminės kepenų patalogijos nebuvo nustatyta. Ir nors atsakovė kaip veiksmų neteisėtumo pagrindą nurodo tai, kad ieškovas neatliko privalomų veiksmų pagal 2005 m. patvirtintą lėtinio virusinio hepatito B ir virusinės B kepenų cirozės diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamojo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, Metodiką, ja nesivadovavo, teismas nurodo, kad minėta Metodika buvo patvirtinta 2005-06-02, o atsakovės gydymas buvo pradėtas dar 1996-04-16, t.y. iki Metodikos įsigaliojimo, todėl negalima daryti išvados, kad buvo pažeisti metodikoje nurodyti diagnostikos metodai. Pažymėtina, jog ekspertė patvirtino, kad 1999 m. nustačius pacientei HBSAG + nebuvo priemonių ir indikacijų taikyti gydymą. Ekspertų konstatuota, kad po 1996 m. pacientei atliktos inksto transplantacijos taikytas gydymas oksigenacijos procedūromis ir Karsilio tabletėmis atitiko tuo metu įprastą gydymo praktiką.
78. Ir nors atsakovė nurodo, kad dėl gydytojų kaltės nebuvo išsiaiškinta kepenų funkcijos pablogėjimo priežastis, kepenų uždegimas nebuvo patvirtintas histologiškai, t.y. neatlikta biopsija, iš ekspertizės akto turinio negalima daryti išvados, kad buvo indikacijos šių tyrimų atlikimui. Teismo vertinimu, ištyrus bylos medžiagą, apklausus ekspertę, negalima daryti išvados, kad nustačius aplinkybę, kad pacientė yra hepatito viruso nešiotoja buvo elgiamasi priešingai egzistuojančiai gydymo diagnostikai ir galimybėms, o duomenų už virusinį hepatitą nepakako. Iš medicininės dokumentacijos nustatyta, kad pacientei buvo nuolatos išrašomi imunosupresiniai vaistai inksto funkcijų veiklai palaikyti, periodiškai atliekami bilirubino bei kepenų fermentų tyrimai, ultragarsiniai kepenų, blužnies tyrimai, vertinami pacientės nusiskundimai, atliktų tyrimų rezultatai.
79. Teismas pažymi, kad sveikatos priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ar garantuoti rezultatą. Gydytojas dėl objektyvių priežasčių - individualių konkretaus žmogaus organizmo ypatumų ir jame vykstančių biologinių procesų, medicinos mokslo ir praktikos raidos lygio negali garantuoti rezultato ir visapusiškos diagnostikos, tačiau gydytojo, kaip profesionalo, pareiga teikiant gydymo paslaugas yra stengtis padėti pacientui pasveikti, t. y. išsaugoti paciento galimybę pasveikti. Šiuo atveju nėra paneigta ekspertų išvada, kad 1996 m. Antakalnio ligoninėje lėtinio persistuojančio hepatito diagnozė nustatyta nepagrįstai, nuo 1996 m. iki 2013 m. spalio mėnesio periodiškai pacientei atliekami bilirubino, kepenų fermentų ir ultragarsiniai pilvo organų tyrimai nerodė pataloginių pakitimų kepenyse, nėra duomenų apie tai, kad pacientė virusiniu B hepatitu būtų sirgusi 17 m., todėl negalima daryti išvados, kad atsakovei dėl ieškovės neveikimo pasireiškė aktyvi virusinė B kepenų cirozė, vėliau sąlygojusi histerektomiją, pakartotinę pilvo laparatomiją bei kitus sunkius jos nurodytus sveikatos sužalojimo padarinius, t.y. nėra įrodytas ir priežastinis ryšys.
80. Konstatuotina, kad paciento sveikatai padaryta žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, kai ji padaryta dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltės ir tik tuomet, kai dėl neteisėtos kaltos veikos ar neveikimo sutrikdyta paciento sveikata ir netinkamų ar nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą. Nesant nustatytų veiksmų, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, nes veiksmų neteisėtumas yra būtina atsakomybės sąlyga (CK 6.246 str.).
81. Taigi, remdamasis CPK 176 str., 185 str., įrodymų patikimumo taisykle, tikimybių teorijos pusiausvyros principu, teismas konstatuoja, kad D. B. neįrodė ieškovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos, o byloje pateiktų specialiųjų žinių pagrindu gauti įrodymai paneigia sveikatos priežiūros paslaugas teikusių gydytojų veiksmų neteisėtumą, kaltę. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinys tenkintinas, panaikintinas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo Komisijos 2016 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. 56-16. D. B. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atmestinas.
82. Ieškovo ieškinys apmokėtas 305 EUR žyminiu mokesčiu, ekspertizės išlaidos byloje sudarė 998,80 EUR, ieškovo išlaidos advokato pagalbai - 1 797,08 EUR (neviršija rekomenduojamų dydžių). Vadovaujantis CPK 79 str., 88 str., 97 str. ieškovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei priteistina iš atsakovės D. B. 3 100,88 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškovo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinį atsakovei D. B. tenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo Komisijos 2016 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 56-16 „Dėl D. B. pareiškimo.
Ieškovės D. B. ieškinį atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl 30 000 EUR neturtinės ir 1 676,53 EUR turtinės žalos atlyginimo, atmesti.
Priteisti ieškovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei (į.k. 302692454) iš atsakovės D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 3 100,88 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.