Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo A. T. gynėjo ir nukentėjusiosios R. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p., ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., nuteistas laisvės apribojimu 2 metams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriose rūpinamasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 9 d., nuo 3 val. iki 5 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia sudavė savo motinai B. T. ne mažiau kaip 27 smūgius rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę, pilvą, nugarą, juosmenį, sėdmenis, kojas, tuo padarydamas nukentėjusiajai masyvias kraujosruvas juosmenyje, sėdmenyse bei dešinėje šlaunyje ir daugybines kraujosruvas galvoje, krūtinėje, pilve, nugaroje ir rankų minkštuose audiniuose, dešiniųjų VI-VII, kairiųjų VI-X šonkaulių viengubus lūžius, plaučių kairiojo inksto, plonžarnės pasaito, didžiosios ir mažosios taukinių sužalojimus, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, dėl ko nuo daugybinių ir masyvių kraujosruvų kūno minkštuosiuose audiniuose su abipusiais šonkaulių lūžiais ir plaučių, inksto, plonžarnių pasaito ir taukinių sužalojimų sukelto ūmaus vidinio kraujavimo ir šoko, kurie savo ruožtu sukėlė ūmų širdies ir kraujagyslių veiklos (kraujotakos) nepakankamumą, po kurio B. T. mirė, t.y. šiais veiksmais A. T. nužudė savo motiną, t.y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiosios R. U. ir nuteistojo A. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.).

Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, t.y., jog pažeistos nuosprendžio surašymo taisyklės, o tuo pačiu Lietuvos Respublikos BPK 305 str. Kolegija konstatuoja, kad BPK 305 str., kuriame nurodyta, kas turi būti išdėstyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje, reikalavimai nėra pažeisti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jo aprašomojoje dalyje nurodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, po to išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamas A. T. kaltumas, motyvai, kodėl teismas atmetė jo parodymus, duotus teisme, o vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir galiausiai aprašyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvai. Prokuroras net nenurodė, kokią BPK 305 str. dalį ar dalies punktą teismas pažeidė.

Iš prokuroro skundo turinio sprendžiama, jog jo nuomone teismas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą padarė į nuosprendžio aprašomąją dalį įrašydamas, kad A. T. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o vėliau, dėstydamas bausmės skyrimo motyvus jau konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad jis buvo neblaivus ir dėl to nėra jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Kolegija pripažįsta, kad tokia prieštaringa išvada išties yra nurodyta nuosprendyje, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, kad A. T. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Iš A. T. parodymų viso proceso metu matyti, jog jis išties prieš įvykį su draugais pas V. M. gėrė alų, tą patvirtino liudytojai V. M. ir P. J. . Pats A. T. pripažino 2005 m. sausio 8 d. vakarą – sausio 9 d. naktį išgėręs kelis 0,5 litro butelius alaus, tačiau teigė, kad girtas nuo tokio kiekio nesijautė, ką jis patvirtino ir apeliacinio teismo posėdyje. P. J. parodė, kad iš V. M. namų jis išėjo kartu su A. T. , lauke dar kalbėjosi ir rūkė, o tik po to jie išsiskyrė ir nuėjo į namus. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kolegija laiko, jog nepakanka duomenų, kad A. T. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai įtakojo jo nusikalstamiems veiksmams. Nors ši prieštaringa aplinkybė ir įrašyta nuosprendyje, tačiau kolegija nepripažįsta šio pažeidimo esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes įstatymų garantuotos A. T. teisės nebuvo suvaržytos, taipogi tai neturėjo jokios įtakos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Teismas faktinę aplinkybę, ,,būdamas apsvaigęs nuo alkoholio“, nustatė nepagrįstai, ji nepasitvirtino ir šios aplinkybės kolegija nepripažįsta atsakomybę sunkinančia, nors to prokuroras ir prašė savo skunde. Šioje dalyje prokuroro skundas netenkinamas.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tą pačią dieną praėjus kelioms valandoms po įvykio A. T. apklausė tyrėjas J. S. , kuriam nesukėlė jokio įtarimo apklausiamojo būsena ir jis nebuvo nukreiptas nustatyti girtumo laipsniui (1 t. b.l. 95-96). Vadinasi, apklausos metu A. T. buvo blaivus, o praėjus nedideliam laiko tarpui po įvykio, jis išties nebūtų spėjęs išsiblaivyti.

Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo A. T. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti šią veiką.

Iš aptartų A. T. parodymų matyti, kad jis nebuvo nuoširdus viso proceso metu – iš pradžių kategoriškai neigęs kaltę, vėliau pripažino spyręs motinai tik kelis kartus koja į šoną, sėdmenis, todėl, jo manymu, nuo tokių sužalojimų motina negalėjo mirti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. T. bandė klaidinti teismą ir iškėlė versiją, jog motina žadėjo vakare kažkur išeiti, todėl, jo nuomone, mirtinus sužalojimus galėjo patirti kitur. Esant tokiems A. T. parodymams, teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog jis prisipažino nužudęs motiną, o jo parodymai iš esmės neprieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir atitinka teismo medicinos specialisto išvadą.

Priešingai, nei teigiama nuosprendyje, A. T. nepripažino esminių bylos aplinkybių, todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. teismas neturėjo jokio pagrindo. Šiuo konkrečiu atveju teismas ignoravo 1999 12 23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkto išaiškinimą. Iš jo paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme taip pat matyti, kad jis nei prisipažino nužudęs motiną, nei nuoširdžiai gailėjosi: prašydamas išteisinti teigė spyręs tik 2-3 kartus ne į pilvą, o į šoną. Ekspertas J.Plenta kolegijos posėdyje patvirtino, kad nukentėjusiajai mirtini sužalojimai padaryti didele jėga spiriant koja, tame tarpe ir pilvo sužalojimai, tačiau jų nebuvo galima padaryti spiriant į šoną – smūgiai koja suduoti į pilvą.

Tačiau kolegija nesutinka su prokuroro teiginiu, jog nukentėjusiosios B. T. elgesys neturėjo jokios įtakos veikos padarymui, nes bylos duomenimis nustatyta, jog A. T. , sugrįžęs naktį į namus, rado motiną neblaivią gulinčią koridoriuje ir, pakėlęs ją, norėjo nuvesti paguldyti į lovą. B. T. nepakluso sūnui, pradėjo jį kolioti, pagrėbusi virdulį trenkė juo sūnui į nugarą, o šis supykęs, ją pastūmė ir nukritusiai 2-3 kartus spyrė koja. Po to nutempė į kambarį ir paguldė ant kilimo. Nužudytosios sesuo R. U. , jos motina V. M. patvirtino, kad nukentėjusioji neblaivi buvo agresyvi ir smurtavo savo motinos atžvilgiu, o nuteistasis, priešingai, buvo ramus ir gero būdo. Pats prokuroras skunde pripažįsta, jog A. T. iki įvykio niekada nesmurtavo prieš savo motiną, o kad jis buvo ramaus būdo, negirtavo, mokėsi patvirtino liudytojai N. M. , V. M. , P. J. , V. M. , R. U. .

Esant šioms aplinkybėms, teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis B. T. elgesys ir tai teismas konstatavo kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog A. T. nebuvo pagrindo taikyti BK 62 str. 1 d. ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Taip teismas netinkamai pritaikė BK 54 str. 2 d., bei 62 str. 1 d., 3 d. nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Bausmės skyrimo nuostatos yra numatytos BK VIII skyriuje. BK 54 str. įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto, teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nepaisė nurodytų įstatymų reikalavimų ir juos pažeidė. Klaidingai nuosprendyje konstatavęs, kad A. T. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui, teismas jam taikė BK 62 str. 1 d. nuostatas. Kaip anksčiau buvo aptarta, A. T. nepripažino pačių esminių faktinių bylos aplinkybių, davė neišsamius parodymus ir lakoniškai paaiškinęs apie įvykį, neigė suduotų smūgių skaičių ir spardęs į pilvą, mėgino klaidinti teismą nurodęs, kad motina vakare buvo išėjusi ir sumušta gatvėje.

Reikia sutikti su prokuroro skundo argumentu, jog teismas nuosprendyje įvardijęs tik atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nenurodė, kokios kitos bylos aplinkybės leido taip žymiai švelninti nuteistajam bausmę. Liko neįvertinta suduotų smūgių skaičius, sužalojimų lokalizacija, jų sunkumas, sužalojimų mechanizmas. Nuteistojo pavartoto smurto pobūdis ir intensyvumas – jis sudavė motinai 27 smūgius, spardė ją kojomis į gyvybei svarbią kūno vietą – pilvo sritį, rodo, kad jis elgėsi žiauriai, o sumušęs motiną, paliko ją gulėti ant grindų. Teismo posėdyje ekspertas J.Plenta patvirtino, kad vidaus organų – plaučių, plonžarnių pasaito ir taukinių sužalojimai buvo padaryti didele jėga suduodant smūgius koja.

Teismas, ignoruodamas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, neįvertino kiekvienos iš jų reikšmės ir nenurodė, kurios iš jų ir kaip nulėmė bausmės rūšį ir dydį, o tik atsižvelgė į lengvinančias atsakomybę aplinkybes ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš BK 54 str. 2 d. nuostatų, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę. Kiti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, į kuriuos teismas turėjo atsižvelgti skirdamas bausmę, nuosprendyje tik deklaratyviai išvardinti neatskleidžiant jų konkretaus turinio bei reikšmės skiriant bausmę.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui skiriant bausmę A. T. , liko neįvertinta itin sunkūs jo padarytos nusikalstamos veikos padariniai, t.y. žmogaus mirtis, taip pat veikos pavojingumo laipsnis – padarytas kvalifikuotas nužudymas.

Kolegija sutinka su prokuroro skundo teiginiu, jog A. T. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant realią laisvės atėmimo bausmę. Skirdama bausmę, kolegija vadovaujasi bausmės paskirtimi, nurodyta BK 41 str. 2 d. Visi šiame straipsnyje išdėstyti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Nepažeidžiant teisingumo principo, nuteistajam turi būti paskirta tokia tinkamai individualizuota bausmė, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t.y. ji turi atitikti veikos pavojingumą ir laipsnį. Taip pat kolegija atsižvelgia į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir į kaltininko asmenines savybes – jis iki nusikaltimo padarymo mokėsi, nebuvo teistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, aplinkinių ir artimųjų charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Visi liudytojai, nukentėjusioji R. U. , jos motina V. M. , nuteistojo motiną, B. T. apibūdino kaip degradavusią, piktnaudžiaujančią alkoholiu asmenį, kuri neblaivi buvo agresyvi ir mušdavo motiną. Skiriant bausmę A. T. turi būti įvertinta ir ypač neigiama nukentėjusiosios asmenybės charakteristika bei jos netinkamas elgesys įvykio naktį.

Kadangi yra nustatyta viena A. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra, kolegija, vadovaudamasi BK 61 str. 1 d., 2 d. nuostatomis, taip pat atsižvelgdama į jau aptartas BK 54 str. 2d. nurodytas aplinkybes, mano, jog nuteistajam turi būti paskirta žymiai mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei BK 129 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, kurį sudaro 12 metų 6 mėnesiai.

Tenkinti A. T. gynėjo ir nukentėjusiosios R. U. apeliacinius skundus nėra teisinio pagrindo. Apeliantai, prašydami A. T. išteisinti, teigia, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymų, teisme duotai eksperto išvadai, pažeisti BPK 20 str. 5 d. reikalavimai bei nenustatyta B. T. nužudymo vieta. Su tokiais apeliantų skundų argumentais negalima sutikti ir štai dėl ko:

pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį BPK 20 str. 5 d. nei kitų šio straipsnio reikalavimų nepažeidė. Pagal BK 20 str. 5 d. nuostatą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padarytų įrodymų įvertinimu, pateikia savo įvertinimo versijas, pagrįstas jo subjektyviais įsitikinimais. Tai nėra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymą. Teismas išvadą, kad mirtinus sužalojimus savo motinai padarė nuteistasis, grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais duomenimis – paties A. T. , liudytojų Č. G. , Č. S. , N. M. , V. M. , P. J. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada.

Teismo medicinos ekspertizės aktu konstatuota, kad B. T. mirė nuo visų jai padarytų kūno sužalojimų: daugybinių ir masyvių kraujosruvų kūno minkštuose audiniuose su abipusiais šonkaulių lūžiais ir plaučių, inksto, plonžarnių pasaito ir taukinių sužalojimais sukelto ūmaus vidinio nukraujavimo ir šoko (b.l. 24-30, t.1). Be to, jai padaryti ir kiti kūno sužalojimai – galvoje, veide, kakle, kojose, rankose, nugaroje, sėdmenyse, krūtinėje. Visi šie sužalojimai padaryti sudavus stiprius 27 smūgius kumščiais ar spiriant kojomis. Išvados pagrįstumas buvo patikrintas pirmosios instancijos teisme apklausiant ekspertą, tačiau kilus abejonėms dėl mirties laiko, ekspertas J.Plenta buvo apklaustas ir apeliacine tvarka nagrinėjant bylą. Jis patvirtino duotą išvadą ir po jo apklausos teisėjų kolegijai abejonių dėl šios išvados teisingumo nekilo.

Pažymėtina, kad teismo posėdyje buvo aiškinamasi, ar B. T. galėjo susižaloti pati griūdama ar patirti mirtinus sužalojimus ne bute, o išėjusi kažkur kitur, gatvėje. Ekspertas J.Plenta, patvirtindamas duotą išvadą, paaiškino, jog B. T. pakaušio ir dešinio žasto sužalojimai galėjo būti padaryti tiek griūnant, tiek suduodant smūgius kietais bukais paviršiais, tačiau mažai tikėtina, kad šonkauliai galėjo lūžti griūnant ar atsitrenkiant. Ekspertas, įvertinęs sužalojimų pobūdį, nurodė, jog nukentėjusiajai mirtini vidaus organų sužalojimai galėjo būti padaryti ir 2-3 stipriais smūgiais spiriant koja.

Iš jau anksčiau išanalizuotų A. T. parodymų matyti, kad jis į namus sugrįžo 2005 m. sausio 9 d. tarp 3-4 val. ir iškart panaudojo smurtą motinos atžvilgiu. Tą aplinkybę, kad A. T. po trečios valandos nuėjo į namus, patvirtino liudytojas P. J. , kuris paskutinis matė nuteistąjį – jis palydėjo A. T. iki namų ir išsiskyrė.

Atsižvelgus į aptartus duomenis, taip pat į ekspertizės akto išvadas ir eksperto paaiškinimą teismo posėdyje, jog nukentėjusiosios mirtis galėjo įvykti 4-8 val. laikotarpyje iki lavono apžiūros įvykio vietoje (2005 01 09 12 val. 30 min.), daroma išvada, kad ji mirė tarp 4.30 val.-8.30 val. Šis laiko tarpas visiškai atitinka faktiniams bylos duomenims, kurie patvirtina, jog tuo metu nuo 4.30 val. iki 8.30 val. bute buvo mirtinus sužalojimus padaręs A. T. . Jis paaiškino, jog ryte 9 val. atsikėlęs jau rado motiną negyvą. Ekspertas teisme nurodė, jog B. T. mirtinus sužalojimus patyrė 1-4 val. iki mirties, vadinasi, ne anksčiau kaip sausio 9 d. 3.30 val. ir ne vėliau kaip sausio 9 d., 7.30 val. Ši aplinkybė atitinka A. T. aiškinimui, kad jis spyrė motinai koja sugrįžęs į namus tarp 3-4 val.

Apeliantas neteisus tvirtindamas, kad ant nuteistojo rūbų, avalynės bei kūno, žymių, būdingų užpuolimui ir pasipriešinimui, nerasta, nes ikiteisminio tyrimo metu išvis nebuvo tirti nei A. T. rūbai, nei jo avalynė, nei apžiūrėtas jis pats. Priešingai, specialisto išvados (b.l. 30, t.1) 9 p. konstatuota, jog ištyrus B. T. lavoną, rastos poodinės kraujosruvos dešinio dilbio ir dešinės plaštakos nugariniuose paviršiuose – jos galėjo būti padarytos ginantis nuo smūgių, - tai rodo jų lokalizacija ir matmenys. Vadinasi, A. T. suduodant smūgius, nukentėjusioji gynėsi.

Apeliaciniame skunde gynėjas neteisingai interpretuoja R. U. parodymus teigdamas, jog ant nukentėjusiosios palto, kuriuo ji vilkėjo išeidama iš namų, matė kraujo pėdsakus. Pirma, ji niekada netvirtino mačiusi savo seserį neužilgo iki įvykio: ikiteisminio tyrimo metu R. U. paaiškino, kad paskutinį kartą matė seserį sausio 7 d., o teisiamajame posėdyje – kad tai buvo sausio 2 d. Sesuo turėjo paltą, kuris buvo nešvarus, todėl pamaniusi, kad jis buvo išteptas krauju, tačiau to teismo posėdyje nepatvirtino.

Nors nuteistasis teisiamajame posėdyje ir iškėlė versiją, kad motina ketino eiti į miestą pardavinėti cigaretes, tačiau ši aplinkybė nepasitvirtino. Iš liudytojo Č. S. parodymų (b.l. 51-53, 185-186, t.1) matyti, kad įvykio išvakarėse, apie 20 val., jis lankėsi pas B. T. , kuri ketino eiti į Naujininkus pardavinėti cigarečių, tačiau jis, atkalbėjęs tai daryti, 20.30 val. išėjo.

Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad paskutinės sausio 8 d. vakarą mačiusios B. T. , buvo nepilnametės A. G. ir O. L. , kurios apie 23 val. užėjo pas nukentėjusiąją į butą ir nusipirko keletą cigarečių. B. T. buvo išgėrusi, tačiau sumušta nebuvo (b.l. 84-85; 184-185, t.1). Duomenų apie tai, kad nukentėjusioji po to būtų ėjusi į Naujininkų mikrorajoną pardavinėti cigarečių, byloje nėra. Be to, neįtikėtina, kad žiemą, nakties metu B. T. galėjo išeiti pardavinėti cigarečių. Taip pat nenustatyta, kad ji buvo išėjusi iš namų po Č. S. apsilankymo, nes ji tik ketino išeiti apie 20.30 val. Bylos duomenys rodo, kad B. T. girtaudavo viena namuose ir draugų neturėjo, todėl ir įvykio išvakarėse ji galėjo viena vartoti alkoholį (jos kraujyje rasta 2.40 promilės alkoholio).

Nors specialisto išvadoje ir konstatuojama (b.l. 30, t.1), kad po kūno sužalojimų padarymo B. T. galėjo atlikti sąmoningus veiksmus, tačiau teismo posėdyje ekspertas patikslino, jog po tokių sužalojimų ji galėjo nueiti tik 10-20 metrų. Sužalojus plaučius, inkstą, plonžarnės pasaitą, didžiąją ir mažąją taukines, ji jautė didelį skausmą ir galėjo eiti tik labai susilenkusi. Vadinasi, jei B. T. būtų patyrusi nurodytus sužalojimus išėjusi iš namų pardavinėti cigarečių, ji jokiu būdu nebūtų galėjusi sugrįžusi atgal.

Apelianto manymu, ant lavono kelių rasti pusmėnulio formos sužalojimai yra būdingi sužalojimams, gautiems griuvinėjant ir susižalojant kelius. Šis skundo teiginys paneigiamas specialisto išvados 3.3 punkto papunktyje aptartu sužalojimų įvertinimu – odos nubrozdinimai, primenantys pergamentines dėmes veide, kakle, alkūnėse, kelių sąnarių projekcijose – padarytos po mirties ar mirties metu, nes šių sužalojimų projekcijose nėra minkštųjų audinių, gyvam organizmui būdingų, reakcijų. Eksperto paaiškinimu, šie sužalojimai galėjo būti padaryti transportuojant lavoną.

Jokiais įrodymais neparemtas apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusioji buvo išėjusi ir plaukus sušlapo lauke (lavono plaukai rasti sulipę, šlapi). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 7-17, t.1) matyti, kad B. T. ne tik plaukai buvo šlapi, bet ir naktiniai marškiniai (fotolentelės – b.l. 13, t.1 ir įvykio vietos apžiūros protokolas). B. T. galėjo sušlapti plaukus ir naktinius marškinius tuomet, kai ji įvykio metu virduliu trenkė sūnui į nugarą. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog B. T. prieš įvykį niekur nebuvo išėjusi, o mirtinus sužalojimus patyrė savo bute.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstą gynėjo skundo teiginį, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė sužalojimų padarymo laiką ir išvis nenurodė nukentėjusiosios mirties laiko, nes jau analizuotoje ir aptartoje specialisto išvadoje konstatuota, kad B. T. A. T. mirtis galėjo įvykti 4-8 val. laikotarpyje iki lavono apžiūros įvykio vietoje (2005 01 09 d. 12.30 val.). Ekspertas, šią išvadą patvirtinęs teismo posėdyje, paaiškino, jog B. T. sužalojimai buvo padaryti 1-4 val. iki mirties. Be to, apeliantas, skunde pripažinęs, jog nurodytu laiku sužalojimus galėjo padaryti tik A. T. , pats sau prieštarauja. Taip pat nepasitvirtino skundo teiginys, jog mirtinai susižaloti galėjo pati B. T. – tokią galimybę paneigė ekspertas, nurodęs, jog jai buvo suduoti smūgiai ranka arba spiriant koja didele jėga.

Kaip jau anksčiau buvo paminėta, nei pirmosios instancijos teismas, nei kolegija nagrinėdama bylą apeliacinės instancijos teisme, neturi pagrindo abejoti specialisto išvada ir jo duotais paaiškinimais.

Be to, specialisto išvadoje nurodytą B. T. galimą mirties laiką, patvirtino T. kaimynas N. M. . Jis apklaustas liudytoju ikiteisminiame tyrime ir teisme (b.l. 60-61; 185, t.1), parodė, kad sausio 9 d., 5.30 val., eidamas į tualetą išgirdo nukentėjusiosios prašymą padėti: jis norėjo užeiti į jos butą, tačiau nepavyko, nes durys buvo užrakintos.

Neaišku, kuo remiantis gynėjas skunde teigia, jog nuo sužalojimų iki mirties praėjo pora valandų, nes iš eksperto paaiškinimų matyti, kad jis sužalojimų laiko tarpą nurodė 1-4 val. (ne anksčiau kaip 3.30 val. ir ne vėliau kaip 7.30 val.).

Nors apeliantas laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad A. T. sužalojo motiną nuo 3 val. iki 5 val., tačiau ši aplinkybė neginčytinai nustatyta faktiniais bylos duomenimis. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog teismas nurodė A. T. sudavus motinai 27 smūgius rankomis ir kojomis, o nedetalizavus, kokie sužalojimai padaryti rankomis, kokie – kojomis, neturi esminės reikšmės sprendžiant kaltumo ir padarytos veikos kvalifikavimo klausimą. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino, jog tokiems sužalojimams, kaip buvo padaryti B. T. , pakako ir stiprių smūgių kumščiais ar spyrių kojomis, o konkrečiai nurodyti, kokie sužalojimai padaryti suduodant kumščiais, kokie – spiriant kojomis, negali, nes tam nėra kriterijų. Visi sužalojimai galėjo būti padaryti spiriant koja.

Apeliacinio skundo motyvas, jog A. T. nesudavė motinai 27 smūgių, paneigtas faktiniais bylos duomenimis.

Iš nuteistojo duotų parodymų ikiteisminiame tyrime matyti, kad jis tikslaus smūgių skaičiaus, suduotų motinai, nenurodė, tik paminėjo, jog keletą kartų spyrė motinai, tačiau smūgių galėjo būti ir daugiau. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje jis konkrečiai paaiškino spyręs motinai ne daugiau 3 kartus. Esant tokiems nuteistojo parodymams ir nenustačius, jog B. T. galėjo sumušti pašaliniai asmenys, laikoma, jog ją sužalojo tik sūnus, juolab, jis, būdamas supykęs ir įtūžęs ant motinos, ir, ją mušdamas, negalėjo tiksliai prisiminti suduotų smūgių skaičiaus. Kaip jau anksčiau buvo minėta, ekspertas kategoriškai paneigė, jog mirtį sukėlusius sužalojimus B. T. galėjo patirti pati.

Gynėjas skunde abejoja, kad nuo į sėdmenis suduotų A. T. smūgių nukentėjusiąją galėjo ištikti mirtis. Kolegija ima domėn tai, kad šiuo konkrečiu atveju specialisto išvados 6-me punkte konstatuojama, jog B. T. mirė nuo visų jai padarytų kūno sužalojimų, išvardintų išvados 1-ame punkte, tame tarpe yra nurodytos ir masyvios kraujosruvos sėdmenų minkštuosiuose audiniuose, vadinasi, ir šie sužalojimai įtakojo nukentėjusiosios mirtį – jie, kartu su kitais, sukėlė ūmų vidinį nukraujavimą ir šoką.

Kaip matyti iš nuosprendžio, A. T. tyčia spardant motiną buvo neapibrėžta, todėl jo veika kvalifikuota pagal atsiradusius padarinius. Sudavimas smūgių į pilvą traktuojamas kaip tyčinis valingas veiksmas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Tokiu atveju veikos kvalifikavimas priklauso nuo kilusių pasekmių. A. T. , spirdamas motinai, suprato, jog kelia pavojų ne tik jos sveikatai, bet ir gyvybei, nors ir nenorėjo, kad kiltų tokie padariniai, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi, jis veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia.

Konstatuojama, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos mirtimi. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, duomenų, kad B. T. buvo išėjusi iš namų ir ją sumušė kiti asmenys, byloje nėra, ši versija atmetama kaip nepagrįsta. Tokiu būdu, pagal tai, kokios yra konstatuotos faktinės bylos aplinkybės, jų pagrindu teismas padarė išvadą dėl nuteistojo kaltų veiksmų, atsiradusių padarinių ir veikos kvalifikavimo. Byla išnagrinėta nešališkai ir išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, tiek nuteistąjį kaltinančios, tiek ir teisinančios. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 3 p.

Taigi, apeliantų argumentas dėl neišsamaus ir šališko bylos nagrinėjimo, nepagrįstas. Teismo išvadą, jog A. T. 2005 m. sausio 9 d. apie 3-5 val. sužalojo savo motiną ir ši nuo patirtų sužalojimų mirė, pagrindė ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje patikrintų įrodymų visetu, kurie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kai kurie įrodymai dar kartą buvo patikrinti apeliacinės instancijos teisme ir aptarti šiame nuosprendyje.

Nors apeliantė R. U. ir nurodo, jog jai buvo žinoma, kad sesuo buvo sumušta dar iki įvykio, tačiau nepasitvirtino, jog tai atsitiko įvykio vakarą. Iš byloje esančių liudytojos T. Č. parodymų matyti, kad keletą dienų iki įvykio B. T. jai skundėsi, kad buvo sumušta nepažįstamo vyriškio kilus konfliktui dėl prekybos rusiškomis cigaretėmis vietos, tačiau ant veido jokių sumušimo žymių nepastebėjo. R. U. iš nuteistojo pasakojimo žinoma, kad grįžęs į namus rado motiną gulinčią ant grindų, o ant jos lūpų buvo kraujas, todėl nukentėjusiosios nuomone, ir tąkart jos sesuo buvo išėjusi iš namų, kur ir patyrė sužalojimus. Kaip jau anksčiau buvo pasisakyta, B. T. padarytų sužalojimų pobūdis, jų lokalizacija, kaip paaiškino ekspertas, patvirtino, kad ji, patyrusi tokius sužalojimus, negalėjo vaikščioti ir nueiti toliau nei 10-20 metrų. Vadinasi, jai mirtinus sužalojimus padarė ne kas kitas, o tik sūnus. Be to, pažymėtina ir tai, kad R. U. apeliacinis skundas yra prieštaringas – nors ji ir prašo išteisinti sūnėną, tačiau kartu pripažįsta, kad nuosprendis yra teisingas ir paskirta bausmė ne per griežta, bet kolegija mano priešingai ir dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismo paskirtą bausmę laiko neteisingą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

n u sprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalis dėl A. T. lengvinančių atsakomybę aplinkybių– prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi bei padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką nustatymo ir dėl Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. taikymo, panaikinti.

A. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams atliekant ją pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. T. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. T. gynėjo ir nukentėjusiosios R. U. apeliacinius skundus atmesti.