Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. J., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, ištekėjusi, turinti vidurinį išsilavinimą, gyv. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos r., Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu teista pagal Lietuvos Respublikos BK 239 str. 1 d., teistumas išnykęs, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d.;

K. J., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, gyv. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos r., Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu teistas pagal Lietuvos Respublikos BK 239 str. 1 d., teistumas išnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 189 str. 2 d., 302 str. 1 d.;

P. K., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, turintis profesinį išsilavinimą, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 1993 m. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. dvejiems metams laisvės atėmimo atidedant nuosprendžio vykdymą dvejiems metams, 1995 m. pagal BK 150 str. 2 d., pritaikius BK 43 str., trejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, 2000 m. pagal BK 225 str. 2 d. dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo (pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymą dėl amnestijos bausmė sutrumpinta 10 mėnesių), Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. balandžio 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiais teistas pagal BK 273 str. 2 d. penkerių metų laisvės atėmimo bausme (remiantis 2000 m. BK įsigaliojimo įstatymu Apygardos teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartimi veika perkvalifikuota į 2000 m. BK 181 str. 1 d. ir paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė), iš pataisos namų paleistas 2004 m. liepos 16 d. atlikus bausmę, teistas 2006 m. pagal BK 245 str. 45 parų trukmės areštu, teistumai už padarytus nusikaltimus neišnykę, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 189 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamieji K. J. ir P. K. , veikdami grupe kaip bendrininkai, 2007 m. sausio 20 d. (duomenys neskelbtini), įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: nurodytos dienos rytą, apie 11 val., nenustatytiems asmenims pasiūlius P. K. pirkti didelį kiekį be įsigijimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų šaldytos žuvies produkcijos už 30 000 Lt, P. K. apie tai pranešė K. J. . Kaltinamieji, vadovaudamiesi bendru interesu ir žinodami, kad tas turtas – didelis kiekis žuvies produkcijos – gautas nusikalstamu būdu, jį įgijo: 725 kg paltuso, kainuojančio po 16,08 Lt, už 11 658 Lt, 1 237 kg paltuso, kainuojančio po 14,72 kg, už 20 298,24 Lt, 1 884 kg jūros ešerio už 18 482,04 Lt, 1 960 kg menkės filė už 11 328,80 Lt, 721 kg upėtakio už 10 627,54 Lt, 573 kg lašišos už 11 698,20 Lt, 1 175 kg riebžuvies už 11 303,50 Lt, iš viso už 95 396,96 Lt. Tą pačią dieną žuvies produkciją abu kaltinamieji išvežė iš Lietuvos ir iškrovė Liepojos mieste veikiančios AB (duomenys neskelbtini) gamybinėje teritorijoje.

Kaltinamasis K. J. kaltu dėl šio kaltinimo neprisipažino ir parodė, kad 2007 m. žiemą P. K. jam pranešė apie galimybę nusipirkti šaldytos žuvies produkcijos. Jis su pasiūlymu sutikęs, manęs, kad žuvies produkcija bus įgyjama su tam reikalingais dokumentais, tačiau vėliau sužinojęs, jog minėtą žuvies kiekį pirkę be dokumentų ir kad ši produkcija priklausė nukentėjusiosios D. K. vardu registruotai bendrovei (duomenys neskelbtini).

Kaltinamasis P. K. kaltu taip pat neprisipažino ir parodė, kad 2007 m. sausio 20 d. rytą jam paskambino pažįstamas, kuris pasiūlęs susitikti su kitais asmenimis ir iš jų nupirkti žuvies produkciją. Apie tai jis pranešęs K. J. , kuris sutikęs pirkti žuvį. Tą pačią dieną jie, P. K. ir K. J. , susitikę su nepažįstamais asmenimis (duomenys neskelbtini)

(duomenys neskelbtini) gatvėje, ten žuvies produkcija buvo perkrauta į jų, kaltinamųjų, automobilius. Tačiau paprašius produkcijos įgijimą patvirtinančių dokumentų, nepažįstami asmenys pažadėję juos pristatyti vėliau. Tą pačią dieną žuvies produkciją išvežę į Liepoją. K. J. sau pasilikęs produkciją žyminčių etikečių pavyzdžius.

Nukentėjusioji D. K. parodė, kad 2007 m. sausio mėnesį iš Šventojoje esančios aikštelės buvo pavogtas įmonei priklausantis automobilis ir didelis kiekis uždarajai akcinei bendrovei priklausiusios šaldytos žuvies produkcijos, padaryta žalos už 95 396,96 Lt.

Iš 2007 m. sausio 20 d. rašyto pareiškimo policijai matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorė D. K. kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini) įvykdytos žuvies produkcijos vagystės (t. 1, b. l. 1). Tą pačią dieną buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini) Palangos m., kur iki vagystės stovėjo įmonės automobilis su šaldymo kamerose esančia žuvies produkcija. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padarymo veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. Tačiau tyrimas dėl vagystės Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2007 m. spalio 26 d. nutarimu buvo nutrauktas ir pradėtas tyrimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo.

Iš nukentėjusiosios pareiškimo policijai turinio ir parodymų matyti, kad įmonei priklausantis automobilis SCANIA, turintis valstybinį numerį (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini) buvo paliktas 2007 m. sausio 19 d. 20 val. Automobilio ir žuvies produkcijos vagystė buvo pastebėta kitą dieną – sausio 20 d., apie 12 val. 30 min.

Iš 2007-01-24 surašyto kito įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad tą dieną sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini), esančios Klaipėdos rajone, teritorijoje buvo surastas tas pats sausio 19–20 d. naktį iš Šventosios pavogtas automobilis su priekaba-šaldytuvu.

Iš transporto priemonių naudotojo pažymėjimo matyti, kad automobilio SCANIA B 144 1A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoju buvo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini).

Visų šių dokumentų duomenys bei nukentėjusiosios parodymų turinys akivaizdžiai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 19 d. 20 val. iki sausio 20 d. 12 val. 30 min. buvo įvykdyta įmonei priklausančio krovininio automobilio ir priekabos-šaldytuvo su jame buvusia žuvies produkcija vagystė. Vagystės faktą apskritai iš dalies patvirtina ir kaltinamųjų K. J. Bei P. K. parodymų turinys, kad 2007 m. sausio 20 d. rytą kaltinamieji įgijo būtent tą žuvies produkciją, kuri buvo pavogta iš nukentėjusiosios įmonei priklausančių šaldytuvų, nes įmonės savininkė D. K. po kelių dienų atpažino į Liepojos miestą išvežtą žuvies produkciją, kurią ten pristatė P. K. ir K. J. .

Sprendžiant kaltinamųjų K. J. ir P. K. baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. klausimą, pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą numatyta už veiksmus – didelės vertės turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Ši byla teismui perduota remiantis kaltinamajame akte nurodytu baudžiamojo įstatymo dispozicijos požymiu – nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įgijimu. Toks kaltinimo apibrėžimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl kaltinamieji šiuo nuosprendžiu pripažintini kaltais pagal BK 189 str. 2 d. Kaip minėta, nagrinėjamos veikos dalykas – didelės vertės nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas – grindžiamas nukentėjusiosios parodymais bei ikiteisminio tyrimo dokumentų duomenimis.

Nors abu kaltinamieji dėl šio kaltinimo kaltais formaliai neprisipažino, tačiau jų parodymų turinys rodo padarytos veikos tiek objektyviąją, tiek subjektyviąją puses, veikimą tiesiogine tyčia. Kaltinamieji patys pripažįsta, kad iš nepažįstamų asmenų be produkcijos pardavimą pateisinančių dokumentų įgijo brangiai kainuojančią žuvies produkciją, kurią nedelsdami išvežė iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Antra, P. K. paaiškino, kad įgyjant produkciją tarpininkavo jo pažįstamas asmuo, tuo metu buvęs įkalinimo vietoje. Tokių aplinkybių sistema tvirtina P. K. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Pažymėtina tai, kad K. J. , pats ilgą laiką turėjęs reikalų, susijusių su žuvies produkcijos įgijimu ir realizavimu, suprato, kad didelis kiekis ir už didelę pinigų sumą perkamas turtas nesant įgijimo dokumentų yra gautas nusikalstamu būdu. Beje, byloje yra svarbios, tačiau iki galo neišaiškintos aplinkybės: nusikalstamu būdu gautas ir kaltinamųjų įgytas turtas priklausė įmonei, kurioje K. J. neseniai buvo dirbęs. Tai rodo, jog K. J. galėjo netgi žinoti, iš kur gauta jų įgyjama produkcija, tuo labiau, kad K. J. nuo produkcijos įpakavimo dėžių nuplėšė etiketes ir jas pasiliko sau. Todėl nėra pagrindo atmesti kaltinamajame akte nurodyto kaltinimo, kad abu kaltinamieji, veikdami kaip bendrininkai, įgijo didelės vertės nusikalstamu būdu gautą turtą.

Abiejų kaltinamųjų įvykdytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė yra akivaizdi, ją atspindi įvykio metu padarytų veiksmų sistema. Dėl minėtų aplinkybių akivaizdi yra ir veikos subjektyvioji pusė, rodanti, kaip ir ko siekė abu kaltinamieji, realiai ir psichologiškai suvokiantys daromos veikos pavojingumą, aplinkybes bei aplinką, kurioje jie veikė įvykio metu.

Dėl nusikalstamu būdu gauto turto kiekio ir vertės kaltinimas tikslintinas, nes byloje esantys duomenys yra prieštaringi: kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamieji įgijo produkcijos už 148 228 Lt: 2 200 kg paltuso už 44 132 Lt, 1 900 kg jūros ešerių už 25 783 Lt, 2 000 kg menkės už 28 340 Lt, 1 300 kg riebžuvies už 17 641 Lt, 1 000 kg lašišos už 17 700 Lt, 800 kg upėtakių už 14 632 Lt. Tačiau iš į bylą pateiktų UAB (duomenys neskelbtini) pažymų apie grąžintą ir trūkstamą produkciją matyti, kad nurodomi kitokie produkcijos kiekiai ir vertės: kad grąžintos produkcijos vertė yra 77 316,48 Lt (750 kg riebžuvės už 7 215 Lt, 480 kg lašišos už 6 432 Lt, 546 kg upėtakio už 8 048,04 Lt, 1 910 kg menkės už 11 039,80 Lt, 1 500 Lt jūros ešerio už 14 715 Lt, 725 kg paltuso už 11 658 Lt, 1 237 kg paltuso už 18 208,64 Lt), o negrąžintos – 18 080,48 Lt (425 kg riebžuvies už 4 088,50 Lt, 393 kg lašišos už 5 266,20 Lt, 175 kg upėtakio už 2 579,50 Lt, 50 kg menkės už 289 Lt, 384 kg jūros ešerio už 3 767,04 Lt, 142 kg paltuso už 2 090,24 Lt).

Nukentėjusioji D. K. teisme paaiškino, kad teisingi kiekiai ir vertės yra tie, kurie nurodyti bendrovės pažymose, atsižvelgta į svorio skirtumus, kurie nurodyti produkcijos paėmimo protokole (t. 2, b. l. 145), nes 2007 m. kovo 7 d. paimant produkciją iš Liepojos AB (duomenys neskelbtini) šaldytuvų, kur ją buvo atgabenę kaltinamieji, nebuvo atsižvelgta į tai, kad produkcijos svoriai buvo skaičiuojami kartu su įpakavimo priemonių svoriais. Todėl priimant nuosprendį nurodytini kiekiai ir vertės, atspindėti bendrovės pažymose. Tikroji nusikalstamu būdu gauto turto vertė yra 95 396,96 Lt. Skiriant bausmes kaltinamiesiems už šį nusikaltimą, atsižvelgtina į tyčinį nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kurį lemia nusikalstamu būdu gauto turto vertė. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką kaltinamieji padarė veikdami kaip bendrininkai. Lengvinančių aplinkybių nėra. Kaltinamasis K. J. teistumo neturi, P. K. turi neišnykusį teistumą. Abiejų kaltinamųjų įvykdytų veiksmų pavojingumas iš esmės yra vienodas. Žymi nusikalstamu būdu gauto turto dalis grąžinta nukentėjusiesiems. Abiem kaltinamiesiems skirtina viena iš baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmių – bauda.

D. J. , K. J. ir P. K. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kaip organizuota grupė, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų naudai vertė kitus asmenis perduoti didelės vertės turtą bei atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, panaudodami kitokią psichinę prievartą: kaltinamajame akte teigiama, kad minėti asmenys 2006 m. spalio–lapkričio mėnesių laikotarpiu susitarė prievartauti Palangoje gyvenančių verslininkų D. K. ir S. K. turtą. Todėl vykdydami nusikalstamą veiklą pasiskirstė vaidmenimis, suplanavo veiksmus daryti psichologinį poveikį nukentėjusiesiems ir tokiu būdu pasisavinti jų valdomą UAB (duomenys neskelbtini). Prisidengdami pretekstu, kad tuo metu – nuo 2006 m. spalio iki lapkričio 30 d. – iš darbo bendrovėje tariamai nepagrįstai buvo atleistas K. J. , buvo pareikalauta perrašyti 50 proc. bendrovės akcijų D. J. . Todėl K. J. ir P. K. nuolat atvykdavo į bendrovės būstinę Palangoje, S. K. būdavo kviečiamas atvykti į Klaipėdą, kur buvo veikiamas psichologiškai, jam buvo grasinama, kad kažkas gali atsitikti jo šeimai ir vaikams, kad bendrovė bus žlugdoma. Be to, abu nukentėjusieji buvo persekiojami Latvijos miestuose, į kuriuos jie vykdavo dėl verslo reikalų. Toliau vykdydami nusikalstamus turto prievartavimo veiksmus, 2006 m. lapkričio 12 d., pasitelkę į pagalbą kitus asmenis, (duomenys neskelbtini) Klaipėdos m. esančiame bute, į kurį buvo pakviesti nukentėjusieji, pareikalavo, kad D. K. ir S. K. vietoje prašomų 50 proc. bendrovės akcijų parašytų skolos raštelį, jog S. K. K. J. yra skolingas 11 400 Lt ir šią skolą privalo grąžinti iki 2006 m. lapkričio 13 d. bei dar 100 000 Lt, kuriuos privalėjo grąžinti iki 2007 m. birželio 30 d. Veikiami psichinės prievartos D. K. parašė, o S. K. pasirašė iš tikrųjų nesančios skolos raštelį, o 2006 m. lapkričio 13 d. S. K. K. J. perdavė dalį reikalaujamos sumos – 11 400 Lt. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu iki 2006 m. lapkričio 30 d. kaltinamieji iš nukentėjusiųjų pareikalavo jiems atiduoti 8 000 Lt kainuojantį automobilį CITROEN JUMPER bei bendrovei priklausantį 17 500 Lt vertės automobilį VOLVO. Nukentėjusieji, bijodami susidorojimo, vengdami grasinimų ir psichinės prievartos, 2006 m. lapkričio 30 d. remdamiesi tikrovės neatitinkančia sutartimi šias transporto priemones perleido D. J. . 2006 m. gruodžio 30 d. kaltinamoji D. J. , veikdama minėtos organizuotos grupės sudėtyje, iš D. K. išreikalavo dar 2 000 Lt, pinigus paimdama (duomenys neskelbtini).

Kaltinamasis K. J. dėl šio kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad turto iš nukentėjusiųjų nei jis, nei kiti kaltinamieji neprievartavo. Apie 2003–2004 m. su anksčiau pažįstamu S. K. pradėję bendrauti verslo reikalais – pirkti ir brangiau parduoti žuvį. Kadangi D. K. vardu buvo registruota individuali įmonė, jis įsidarbinęs vadybininku. Verslo pradžiai jis davęs savų pinigų, už perkamą ir parduodamą produkciją gaudavę nemažas lėšas. 2006 m. jam bei D. ir S. K. nutarus įmonę perregistruoti į uždarąją akcinę bendrovę ir akcijas pasidalyti pusiau, prasidėję nesutarimai, D. ir S. K. atsisakę jam, K. J. , perleisti akcijas, nepanorę dalytis per keletą metų sukaupto turto. D. ir S. K. kaip kompensaciją pasiūlę sumokėti 50 000 Lt, tačiau jis su tuo nesutikęs. Tuo metu prasidėję dar didesni nesutarimai, jis, K. J. , siūlęs atlikti įmonės turto įvertinimą, į pagalbą pasikvietęs buhalterinį išsilavinimą turinčią O. K. , kuri, D. ir S. K. sutikus ir pateikus finansinę dokumentaciją, atlikusi įmonės turto ir pelno skaičiavimus. Tuomet nukentėjusieji pasisiūlę grąžinti 100 000 Lt pinigų bei atiduoti du automobilius. Šiuos susitarimus vykdę O. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste.

Panašius parodymus teismui davė ir kaltinamoji D. J. , paaiškindama, jog D. K. turėjo verslo liudijimą, todėl pati prašė jos, D. J. , bei K. J. patarimo dėl pelningo verslo. Jie S. K. pasiūlę prekiauti žuvimi, tai 2004 m. pradėję daryti, K. J. buvo įdarbintas vadybininku, ji – administratore. Verslą abi šeimos vykdžiusios bendrai, dalydavęsi gautą pelną, imdavę lėšas naujos produkcijos pirkimui. 2006 m. prasidėję nesutarimai, nes S. K. pradėjęs švaistyti bendrai uždirbtus pinigus, iškilęs klausimas dėl įmonės turto pasidalijimo, tačiau D. ir S. K. atsisakę tai daryti. Prasidėjusios derybos, kol pagaliau D. ir S. K. sutikę grąžinti 100 000 Lt pinigų ir du automobilius. Dalį pinigų – 13 000 Lt – gavę dar 2006 m., kiti buvo pažadėti grąžinti parašant paskolos raštelį. Pripažįsta, kad su D. ir S. K. buvo deramasi O. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste, kitose vietose, tačiau jokių grasinimų nebuvę, dėl to tuo metu rimtesnių problemų nekilę.

Kaltinamasis P. K. kaltu taip pat neprisipažino ir parodė, kad S. J. jis pažinojo seniai, 2005 m. susipažinęs su S. K. , žinojęs apie jų bendro verslo reikalus. Tačiau kaltinamajame akte nurodytų veiksmų jis neatlikęs, turto neprievartavęs, kitų kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų derybose nedalyvavęs.

Kaltinamajame akte nurodyto įvykio aplinkybes nukentėjusieji D. K. ir S. K. aiškina kitaip: D. K. paaiškino, kad ji buvo įregistravusi individualią įmonę, kuri prekiavo žuvies produkcija. Prieš keletą metų į įmonę dirbti buvo priimtas K. J.. Tačiau 2006 m. su K. J. pradėjo kilti nesutarimai, nes jis švaistė įmonės lėšas, todėl buvo nutarta K. J. iš darbo atleisti. Tačiau K. J. pradėjęs grasinti, reikalauti pinigų dėl tariamai gauto didelio įmonės pelno. Pats K. J. ir jo sutuoktinė D. J. bei P. K. ėmę terorizuoti jų, nukentėjusiųjų, šeimą, grasindami pavartoti smurtą prieš vaikus, jos sutuoktinis S. K. buvo verčiamas susitikinėti su kriminalinę biografiją turinčiu asmeniu. Kaltinamieji buvo atvykę į įmonės būstinę (duomenys neskelbtini), reikalavę įmonės ūkinės veiklos dokumentų. Pabūgę grasinimų, 2006 m. lapkričio 12 d. ji ir sutuoktinis S. K. paklusę kaltinamųjų reikalavimui – atvykę į P. K. butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur esant visiems trims kaltinamiesiems sutikę pasirašyti raštelį apie tai, kad S. K. K. J. yra skolingas 100 000 Lt ir kad jam perduodami du automobiliai. Po šiek tiek laiko S. K. nuvežęs ir K. J. davęs 11 400 Lt, o ji, D. K. , 2 000 Lt perdavusi D. J. . Be to, iki šių įvykių kaltinamieji D. ir K. J. nuolat reikalaudavę, kad jie taptų bendrovės akcininkais.

Nukentėjusysis S. K. parodė, kad su sutuoktine, kuri turėjo verslo dokumentus, ilgą laiką vertėsi prekyba žuvimi. Prieš keletą metų prie jų prisidėjęs K. J. , kuris įmonėje dirbęs vadybininku. Tačiau 2006 m. su K. J. kilę nesutarimai, nes šis buvęs nepatikimas. Atleidus K. J. iš darbo, šis pradėjęs reikalauti padalyti uždarosios akcinės bendrovės turtą, teigdamas, kad dalis turto priklauso jam. Atsisakius tenkinti K. J. prašymą, šis pradėjęs gąsdinti ir grasinti jų, nukentėjusiųjų, šeimai. K. J. reikalaujant, 2006 m. lapkričio mėnesį jis, nukentėjusysis, kelis kartus važiavęs į P. K. butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, ten, dalyvaujant kaltinamiesiems ir kitiems asmenims, pasirašęs raštelį, kad K. J. yra skolingas 100 000 Lt. Po to K. J. buvo atiduoti du automobiliai.

Kaltinimo esmę sudaro tai, kad kaltinamieji, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusiuosius perduoti didelės vertės turtą, vartodami prieš juos psichinę prievartą. Tačiau nagrinėjant šį kaltinimą, atsižvelgtina į kaltinamųjų D. J. bei K. J. ir nukentėjusiųjų D. K. bei S. K. asmeninius, turtinius, kitus tarpusavio bendravimo santykius.

Iš tikrųjų, nagrinėjamoje byloje nustatyti duomenys, kad 2006 m. kaltinamieji iš nukentėjusiųjų gavo tam tikrą turtą bei nukentėjusiųjų įsipareigojimus ateityje sumokėti tam tikrą pinigų sumą.

Iš byloje esančios 2006-11-12 paskolos sutarties matyti, kad S. K. įsipareigojo K. J. iki lapkričio 13 d. grąžinti 11 400 Lt, o iki 2007 m. birželio 30 d. – 100 000 Lt. Šio dokumento duomenys sutampa su kaltinamųjų D. J. ir K. J. bei nukentėjusiųjų parodymų turiniu apie tai, kad kaltinamieji iš nukentėjusiųjų lapkričio mėnesį po vadinamosios sutarties sudarymo gavo 11 400 Lt, o 2006 m. gruodžio 30 d. – dar 2 000 Lt. Be to, abi konflikto pusės – kaltinamajame akte nurodyto įvykio dalyviai – pripažįsta, jog tuo pačiu laiku nukentėjusioji kaltinamiesiems perdavė (perrašė) du automobilius.

Iš automobilių pirkimo–pardavimo 2006-11-30 sutarčių matyti, kad tą dieną S. K. pardavė D. J. automobilį CITROEN JUMPER, o UAB (duomenys neskelbtini) D. J. pardavė automobilį VOLVO FL616.

Vertinant įvykio aplinkybes, būtų galima manyti, kad kaltinamųjų D. J. ir K. J. veiksmai bendrininkaujant kaltinamajame akte nurodytu būdu su kaltinamuoju P. K. sudaro veikos – turto prievartavimo – objektyviuosius požymius. Tačiau nenustačius veikos subjektyviųjų požymių, tariami objektyvieji požymiai tampa tik įvykusių veiksmų faktų konstatavimu.

Teismas, nenustatydamas kaltinamajame akte nurodytos veikos subjektyviosios pusės, vertina byloje ištirtų įvykio dalyvių tarpusavio santykių visumą, tai lemia kaltinamųjų išteisinimą dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 181 str. 3 d. Byloje nustatyti kaltinamųjų D. J. ir K. J. bei nukentėjusiųjų tarpusavio santykiai iki kaltinamajame akte nurodyto įvykio buvo susiję gana tampriais turtiniais ir verslo ryšiais, siekimu bendrai uždirbti pinigus. Kaltinimas yra grindžiamas iš esmės vien kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymų turiniu, išskyrus minėtą paskolos sutartį, ir kai kurių liudytojų parodymais. Kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymų turinys atspindi kaltinimus vienų kitiems dėl tariamo nesąžiningumo naudojant bendrai uždirbtus pinigus ir įgytą turtą.

Nukentėjusioji D. K. parodė, kad ji buvo įmonės, užsiimančios žuvies produkcijos prekyba, akcininkė, tačiau pripažino, kad įmonės komercinėje veikloje aktyviai dalyvavo jos sutuoktinis S. K. bei K. J. , kurie nebuvo akcininkai, tačiau jų veikla turėjo didelės reikšmės įmonės komercinei sėkmei, nes jie kartu važinėdavo į Lenkiją ir Latviją, iš vienur parveždavo, kitur išveždavo žuvies produkciją. Šie D. K. paaiškinimai turi prasmę, nes ji pati pripažįsta, kad K. J. buvo duodamos gana didelės pinigų sumos produkcijos pirkimui, jų dalį, kaip teigia D. K. , K. J. , panaudodavo savo asmeniniams reikalams arba iššvaistydavo. Tokie D. K. pripažinimai rodo įmonėje buvus tam tikrą netvarką naudojant pinigus, o iš to galima daryti išvadą, kad tarp įvykio dalyvių pradėjo kilti gyvenimiški nesutarimai, kurie brandino kaltinamųjų mintis apie, jų manymu, bendrai uždirbto turto pasidalijimą, nors formaliai turtas priklausė D. K. vardu registruotai įmonei. Įvykio aplinkybių – kaltinamųjų kaltumo ar nekaltumo – vertinimui reikšmės turi ir tai, kad turtinio pobūdžio konfliktas kilo tarp dviejų bendraujančių šeimų: D. K. pripažino, kad į darbą įmonėje buvo priimta ir D. J. , kad su ja gal du kartus važiavo į Rygą verslo reikalais, kad Jakubėnų šeimai nuolat buvo duodami pinigai (arba laiduojama paskola) gyvenimo poreikiams tenkinti. Kaip minėta, D. K. parodė, kad, atidavus kaltinamiesiems du automobilius ir paskolos sutartimi įsipareigojus grąžinti 100 000 Lt, į valstybės pareigūnus nesikreipė, nes bijojusi, kad nebūtų įvykdyti kaltinamųjų grasinimai, ir tik 2007 m. sausio 20 d. įvykdyta stambi vagystė iš įmonės lėmė jos sprendimą apie turto prievartavimą pranešti teisėsaugos įstaigoms.

Nukentėjusysis S. K. taip pat pripažino, kad K. J. jo šeimos ir verslo aplinkoje nebuvo atsitiktinis asmuo, nes su K. J. seniai, apie 15 metų, buvo pažįstamas, prieš keletą metų iki kaltinamajame akte nurodyto įvykio taręsi įkurti bendrą įmonę ir prekiauti žuvimi, tačiau vėliau sutarę dirbti D. K. priklausančioje įmonėje. Abu su K. J. dirbę vadybininkais, kartu važinėję pas komercinius partnerius į Lenkiją ir Latviją, abu veždavęsi stambias įmonei priklausančias pinigų sumas. Tačiau 2006 m. su K. J. kilę konfliktai dėl jo nesąžiningumo, nes jis pasisavindavęs arba iššvaistydavęs jam duodamus pinigus, skirtus produkcijai pirkti. Tuo metu D. ir K. J. , pasitelkę į pagalbą teistumus turintį P. K. , pradėję reikalauti perrašyti pusę įmonės akcijų arba kitaip padalyti įmonės turtą. Tuo metu vykę įvairūs ginčai – K. J. reikalavęs grąžinti jam priklausantį kompiuterį, kurį jis buvo atgabenęs į įmonę, pradėjus jam dirbti, taip pat reikalauti atlikti įmonės veiklos pelningumo skaičiavimus. Todėl, anot S. K. , 2006 m. lapkričio mėnesį visi kartu sprendę klausimus dėl įmonės likimo, jis po 2–3 kartus per savaitę važinėjęs į Klaipėdą, į P. K. butą, ten jam būdavo liepiama atvykti, kol buvo pasirašyta minėta paskolos sutartis, o prieš tai atiduoti du įmonei priklausantys automobiliai.

Liudytoja B. J. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) ji dirbo finansininke, 2006 m. su vadybininku įmonėje dirbusiu K. J. prasidėję nesutarimai, nes šis buvęs nepatikimas darbuotojas. Įmonės direktoriaus pareigas tuo metu faktiškai ėjęs S. K. , nes įmonės akcininkė D. K. auginusi vaiką. K. J. pradėjęs reikalauti įmonės akcijų, domėjęsis finansiniais dokumentais, įmonės veiklos rezultatais. Be to, liudytoja parodė, kad įmonės pinigais disponuodavo ne tik D. K. , bet ir S. K. su K. J. .

Dėl kitų nuo formalaus kaltinimo nutolusių, tačiau turinčių svarbios reikšmės teisingumui aplinkybių kaltinamieji D. J. ir K. J. paaiškino panašiai kaip ir nukentėjusieji. D. J. teigia, jog jos sutuoktinis ir S. K. buvo seniai pažįstami, abu tarėsi dėl bendros komercinės veiklos. Kadangi jie patys įmonės neįkūrė, buvo naudojamasi D. K. įmone perkant ir parduodant žuvies produkciją. Įmonės pinigais vienodai disponuodavo tiek K. J. , tiek S. K. . Be to, įmonėje administratore dirbo ir ji pati. 2006 m., kilus nesutarimams tarp abiejų pusių – Jakubėnų ir Kelpšų šeimų, jie, D. J. bei K. J. , manydami, kad realiai jie yra tokie patys įmonės savininkai kaip ir D. K. bei S. K. , kad jų bendromis pastangomis buvo kaupiamas įmonės turtas, pareikalavę tą turtą padalyti. D. K. tam ir neprieštaravusi, iš pradžių geruoju atidavusi du automobilius, tačiau vėliau kilę ginčai dėl dalijamo turto dalių. Panašiai dėl šių aplinkybių yra paaiškinęs ir K. J. .

Apie turto dalijimą yra parodžiusi ne tik liudytoja B. J. , bet ir liudytojos Ž. K. bei O. K. . Jos iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes, kurias mini tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusieji, patvirtino bendras pastangas vykdant komercinę veiklą, tačiau šios liudytojos nurodo, jog dėl turto pasidalijimo vyko normalios derybos, nes nukentėjusieji tam neprieštaravę, pasirašę įsipareigojimus grąžinti D. ir K. J. tam tikrą pinigų sumą.

Minėtų asmenų – įvykio dalyvių ir liudytojų – parodymai tvirtina, kad tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusieji buvo „įsivėlę“ į painius tarpusavio santykius, kurių esmę sudarė piniginiai dalykai, tapę nesutarimų priežastimi. Konflikto šalims nebandant ginčo spręsti teisinėmis priemonėmis, jos pačios sukūrė neteisinę situaciją. Vertinant šią situaciją plačiau, galima manyti, kad kaltinamieji D. J. ir K. J. , neturėdami teisinio pagrindo, neturėjo ir teisės iš nukentėjusiųjų reikalauti tam tikro turto. Tačiau esant byloje nustatytoms aplinkybėms tokie jų reikalavimai, nors ir pagrįsti neteisėtumu bei tam tikru įžūlumu, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės už turto prievartavimą. Turtinių ginčų sprendimas tiek teisinėmis, tiek neteisinėmis priemonėmis neretai būna susijęs su emocinėmis įtampomis ar net grasinimais, tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą galima esant veikos akivaizdiems subjektyviesiems ir objektyviesiems požymiams.

Tokie požymiai ir konkrečios aplinkybės nesudaro pagrindo kaltinamiesiems D. J. ir K. J. taikyti kitokią baudžiamąją atsakomybę. Artima kaltinamajame akte nurodytai veikai būtų baudžiamajame įstatyme numatyta atsakomybė už savavaldžiavimą: tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kaip matyti iš įstatymo dispozicijos, jos esmę sudaro savavališkas teisių vykdymas. Tačiau toks teisių įgyvendinimo būdas įmanomas atimant galimybę iš nukentėjusiųjų priešintis savavališkiems veiksmams, vartojant prieš juos psichinę ar fizinę prievartą. Nors byloje yra požymių, tvirtinančių, kad minėti kaltinamieji savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tariamai tikras teises (kaltinamųjų manymu, tikras), tačiau jie nesudaro pagrindo taikyti kitokią baudžiamąją atsakomybę dėl jau minėtų priežasčių: tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusieji savo veiksmais subrandino gyvenimišką situaciją, kuri pagal pavojingumo laipsnį negali būti baudžiamosios atsakomybės dalyku.

Antra, kaltinimas kaltinamiesiems yra grindžiamas kitokios psichinės prievartos vartojimu: kviečiant S. K. pokalbiams į Klaipėdą ir kitas vietas, sakant ir tikinant, kad „visko būna, gali visko atsitikti ir su vaikais“, kad įmonė neturės galimybių dirbti, persekiojant nukentėjusiuosius jiems atvykus į Rygą. Tačiau šie kaltinimai nepatvirtinti duomenimis, kurie kaip įrodymai patvirtintų D. J. , K. J. ir P. K. kaltumą pagal BK 181 str. 3 d.: tiek tariamas nukentėjusiųjų persekiojimas Rygoje, tiek užuominos, kad įmonė nedirbs, tiek S. K. kvietimas pokalbiams nėra patvirtinti įrodymais apie psichinės prievartos vartojimą, šios aplinkybės pakankamai ištirtos, jos yra aiškios ir visiškai susijusios su turto dalijimosi problemomis. Apie galimą pavojų vaikams kaltinimas tvirtinamas vien nukentėjusiųjų paaiškinimais, tačiau vėl įvertinant minėtų aplinkybių visumą, šių paaiškinimų nepakanka kaltumo klausimui išspręsti.

Iš dalies D. J. ir K. J. kaltumo, susijusio su veikos tiek subjektyviosios, tiek objektyviosios pusės realumu, klausimas grindžiamas su kaltinamojo P. K. dalyvavimu vykdant turto prievartavimą. Nukentėjusieji aiškino, kad P. K. , turinčio teistumus ir turint galvoje jam taikytas organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, dalyvavimas padedant D. ir K. J. užvaldyti jų turtą buvo svarbus, nes lėmė nukentėjusiųjų baimę ir paklusimą vykdyti reikalavimus. Kaltinimas P. K. grindžiamas tais pačiais duomenimis, kaip ir D. J. bei K. J. , nurodomos tos pačios įvykio faktų aplinkybės. Iš tikrųjų tiriant ir nagrinėjant bylą nustatyta, kad P. K. buvo šiek tiek susijęs su nagrinėjamomis aplinkybėmis – jis buvo artimas K. J. pažįstamas, jo bute buvo pasirašyta vadinamoji paskolos sutartis. Byloje yra duomenų, kad P. K. yra teistas už tyčinius nusikaltimus, iš jų ir už turto prievartavimą, jam taikytos organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemonės. Kaip žinoma, P. K. kaltu dėl dalyvavimo kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo padarymo kaltu neprisipažino, neigia buvęs savo bute tuo laiku, kai nukentėjusieji pasirašė turtinius įsipareigojimus. Kaltinamoji D. J. ir K. J. , liudytojos Ž. K. ir O. K. teigia, kad P. K. tuo metu bute nebuvo, nukentėjusieji teigia priešingai. Buvo ar nebuvo minėtame bute P. K. tuo metu, kai vyko derybos dėl turto, nustatyti neįmanoma, tačiau byloje nėra nustatyti kokie nors duomenys, kad kaltinamasis atliko kokius nors objektyvią reikšmę turinčius realius veiksmus, susijusius su turto prievartavimu. Nėra pagrindo remtis prielaida, kad P. K. vien savo asmens charakteristika padėjo kitiems kaltinamiesiems įgyvendinti nusikalstamus veiksmus. Nors D. K. paaiškino, kad P. K. jos sutuoktiniui siuntinėjo žinutes ir skambino į mobilųjį telefoną, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nesant duomenų kaip įrodymų apie P. K. dalyvavimą padarant nusikaltimą, jis dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Kaltinamieji D. J. ir K. J. dėl šio kaltinimo išteisintini nenustačius padarymo veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

K. J. kaltinamas tuo, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, iki 2007 m. vasario 5 d. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo, laikė ir gabeno Latvijos įmonių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) antspaudus, kol 2007 m. vasario 6 d. šiuos antspaudus iš kaltinamojo paėmė policijos pareigūnai.

Kaltinamasis K. J. dėl šios veikos padarymo kaltu neprisipažino ir parodė, kad pas jį surastus antspaudus 2006 m. jis radęs Rygos turguje, todėl apie keturis mėnesius juos vežiojęsis savo automobilyje ketindamas antspaudus grąžinti savininkams.

Iš automobilio (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi K. J. , 2007 m. vasario 6 d. protokolo matyti, kad tą dieną tiriant kitą nusikalstamą veiką automobilyje buvo surasti du antspaudai, priklausantys Latvijos Respublikoje veikiančiai įmonei.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2007-11-07 atsakyme Klaipėdos apygardos prokuratūrai nurodoma, jog įmonė (duomenys neskelbtini) buvo registruota Latvijoje nuo 2004-12-22, jos buveinė nurodoma (duomenys neskelbtini). Toliau teigiama, kad įmonė veiklos nevykdė nuo 2006 m. balandžio mėnesio, nebuvo duomenų apie antspaudo pagrobimą, o įmonės valdybos pirmininkas nurodė, jog jis apskritai nieko nežinojo apie antspaudo dingimą.

Ikiteisminis tyrimas dėl šio kaltinimo iš esmės neatliktas, įtarimai kaltinamajam buvo grindžiami ir kaltinamasis aktas surašytas remiantis vien antspaudų suradimo K. J. automobilyje faktu. Tačiau šio fakto vertinimas nesudaro kaltinamajame akte nurodyto kaltinimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Pirma, nenustatyta, kada ir kam bei kokiu pagrindu minėti antspaudai buvo išduoti, ikiteisminio tyrimo metu net neapklausti asmenys, kurie buvo susiję su antspaudų naudojimu. Antra, nėra duomenų apie antspaudų teisinę galią, nežinoma, ar apskritai antspaudai buvo galiojantys. Trečia, remtis Lietuvos kriminalinės policijos biuro atsakymu kaip įrodymu yra problematiška dėl kai kurių duomenų patikimumo: kaltinamajame akte teigiama apie Latvijos įmonių (ne vienos įmonės) antspaudus, kuriuos įgijo kaltinamasis, tačiau minėtoje policijos pažymoje nurodoma viena įmonė ir vienas antspaudas. Prie pažymos pridėta ir vieno antspaudo kopija, todėl neaišku, kodėl nebuvo tirta ir domėtasi kito antspaudo (duomenys neskelbtini) reikšmingumu tiriamoms bylos aplinkybėms. Beje, yra skirtumų ir abiejų antspaudų tekstuose: Kriminalinės policijos biuro rašte kalbama apie (duomenys neskelbtini) (taip atvaizduota ir pridedamojoje antspaudo kopijoje), nors kaltinamajame akte nurodoma kitaip –(duomenys neskelbtini) Tačiau ant kito antspaudo, kurio kilmės ir disponavimo aplinkybės netirtos, yra užrašas (duomenys neskelbtini). Netikslūs ir nepakankamai ištirti duomenys neleidžia patikimai apibrėžti nagrinėjamo dalyko klausimą.

Pažymėtina ir tai, kad asmens atsakomybė pagal kaltinamajame akte nurodytą baudžiamąjį įstatymą atsiranda tada, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, įgyja fizinio ar juridinio asmens antspaudą. Tikrosios nurodytų antspaudų įgijimo aplinkybės, išskyrus kaltinamojo K. J. paaiškinimą, kad antspaudus jis rado, nežinomos. Todėl reikėtų manyti, kad minėtų antspaudų radimas nėra neteisėtas įgijimas (o laikymas ir gabenimas yra įgijimo aplinkybių sutaptis), nes kitaip reikėtų manyti, kad asmuo, radęs daiktus, kurie gali būti baudžiamosios atsakomybės dalyku, turėtų jų neimti, nors šie daiktai savaime nekelia pavojaus visuomenės saugumui. Todėl manytina, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų atsirasti tada, kada asmuo fizinio ar juridinio asmens antspaudus (taip pat ir kitus minimame baudžiamajame įstatyme nurodytus dalykus) įgyja kitokiais būdais (pagrobia, nusiperka, pasiskolina ir pan.) esant tyčiai ir tam tikrai motyvacijai. Kita vertus, būtų galima manyti ir kitaip – kad asmuo, radęs baudžiamajame įstatyme nurodytus daiktus, privalėtų nedelsdamas apie tai pranešti valdžios pareigūnams ar daiktų savininkams, tuo išvengdamas kaltinimo dėl įgijimo. Tačiau, kaip minėta, šie daiktai nėra akivaizdžiai pavojingi visuomenei (pvz., kaip sprogmenys, ginklai, cheminės medžiagos ir kt.), todėl neaišku, kiek asmuo turi laiko apsispręsti, ką daryti su surastais daiktais, kurie gali būti baudžiamosios atsakomybės dalyku. Nepaneigtas kaltinamojo aiškinimas, kad kitą kartą atvykęs į Rygą jis būtų ieškojęs savininkų ir antspaudus grąžinęs. Kaltinamajame akte nurodyti įvykio laiko bei kitų aplinkybių apibrėžimai nėra konkretūs, kad asmenį būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už antspaudo pagrobimą: akte teigiama, kad antspaudus kaltinamasis įgijo esant nenustatytoms (kaip minėta, nežinomoms) aplinkybėms, kad įgijo, laikė bei gabeno iki 2007 m. vasario 5 d. Todėl manytina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal minimą baudžiamąjį įstatymą galima esant aiškesnėms ir konkretesnėms įvykio aplinkybėms bei aiškiai žinant padarytų veiksmų motyvus. Teismas neturi galimybių iš esmės ir visapusiškai ištirti įvykio, atsitikusio kitoje valstybėje, pradžios, todėl kaltinamasis dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Civiliniai ieškiniai, kurie būtų susiję su kaltinimais pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir 189 str. 2 d., byloje nepareikšti. Byloje buvo pareikštas ieškinys, susijęs su ikiteisminiu tyrimu pagal BK 178 str. 3 d. (t. 1, b. l. 39). Tačiau ikiteisminis tyrimas dėl vagystės buvo nutrauktas. Todėl byloje esantis ieškinys negali būti nagrinėjamas, nes, kaip minėta, jis nėra susijęs su kaltinamajame akte nurodytais ikiteisminio tyrimo dalykais. Ieškinys dėl neturtinės žalos taip pat yra susijęs su vagystės, kurios tyrimas buvo nutrauktas, dalyku. Beje, teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo S. K. atstovas pareiškė, kad civilinis ieškinys šioje byloje nereiškiamas, nes dėl vagystės tiriama atskira byla (t. 4, b. l. 145).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

K. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija), ir paskirti 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą. Į bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. vasario 5 d. iki vasario 15 d. ir nustatyti galutinę bausmę – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio baudą.

P. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija), ir paskirti 120 MGL (15 600 Lt) dydžio baudą. Į bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. vasario 5 d. iki vasario 23 d. ir nustatyti galutinę bausmę – 84 MGL (10 920 Lt) dydžio baudą.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. D. J., K. J. išteisinti kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, P. K. išteisinti neįrodžius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

K. J. išteisinti dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d., kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – D. J. panaikinti, K. J. ir P. K.kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus – etiketes ir laikraščio iškarpą – sunaikinti, sąskaitą faktūrą palikti byloje, du antspaudus ir kompaktinį diską su pokalbių įrašais grąžinti prokurorui.

Nuosprendis per 20 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Apygardos teismą.