Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-02-11 · Administracinė byla Nr. I1-478-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-11
Bylos Nr.
I1-478-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00695-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
N. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-478-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00695-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. kovo 28 d. kamerose, kuriose trūkdavo laisvo ploto. Kamerų plotas didžiąja dalimi užimtas baldais. Lukiškių TI-K, pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, turėti ventiliaciją, nuolat sklido nemalonūs kvapai, nes sanitariniame mazge nėra atskiros ventiliacijos. Taip pat, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas užimtumas ir galimybė praleisti 8 val. už kameros ribų (b. l. 1–4). Dėl išvardintų aplinkybių, pareiškėjas patyrė psichologines kančias, diskomfortą ir stresą. Prašo teismo iš atsakovės priteisti 30 000 eurų neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (atsiliepimą pateikė Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjo keliami reikalavimai nepagrįsti. Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Atsakovės atstovas paaiškina, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose buvo nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN:134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Lukiškių Tl-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137 straipsnių reikalavimais. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo prašomas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuojama kuo ši žala pasireiškė, nepateikiamos jokios faktinės aplinkybės, todėl šis reikalavimas laikomas nepagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl 30 000 eurų neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. kovo 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Turimais duomenimis (b. l. 8-9, 13) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. kovo 28 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 7,38 kv. m. iki 7,94 kv. m. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2 asmenų).

Ginčo laikotarpiu, minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, vertinant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 101 dieną, iš jų 97 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 4 dienas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas. Taigi, įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui norma nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais gyvenant kamerose Nr. 279, Nr. 299 ir Nr. 171 dviese, pareiškėjui tekdavo nuo 3,89 kv. m. iki 3,97 kv. m., o kamerose Nr. 121, Nr. 279, Nr. 106 ir Nr. 171, kuriose pareiškėjas buvo laikomas vienas, tekdavo 7,38 kv. m. Vadinasi, visose minėtose kamerose pareiškėjui tekdavo ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Be to, kaip nurodyta Lukiškių TI-K atsiliepime, įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo taip pat nėra, atitinkamai nėra pagrindo atskirai vertinti sanitarinio mazgo ir baldais užimamo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.). Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl N. P. skundo“ (b. l. 14-15) nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkte numatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”. Minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Kaip minėta, pareiškėjas šioje įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo laikomas 101 dieną, iš jų 97 dienas buvo laikomas su dar vienu asmeniu, o likusias 4 dienas buvo laikomas kamerose vienas. Surinkti duomenys patvirtina faktą, kad kamerose Nr. 279, Nr. 299, Nr. 106 ir Nr. 171, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 m. aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kito kameroje esančio asmens ir prižiūrėtojų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui, esant gyvenamosiose kamerose vienam (4 dienas), sanitarinio mazgo patalpai esant atskirtai 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą. Tuo tarpu pareiškėją laikant kamerose Nr. 279, Nr. 299 ir Nr. 171, kai jose su pareiškėju buvo apgyvendintas dar vienas asmuo, pareiškėjui 97 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo prižiūrėtojų, tačiau ir nuo kamerose esančių kitų nuteistųjų. Todėl, teismo laikytina, kad 97 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrinamas pakankamas užimtumas. Sutiktina su Lukiškių TI-K argumentu, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde pakankamai nedetalizavo, kokioje veikloje ar kokiuose renginiuose pareiškėjas norėjo dalyvauti. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą dalyvauti konkrečioje veikloje ar konkrečiuose renginiuose taip pat nėra. Nėra ir duomenų, pagrindžiančių, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė tokius prašymus tenkinti. Laisvalaikiu pareiškėjas galėjo žiūrėti kabelinę televiziją, skaityti knygas, laisvės atėmimo vietos nustatyta tvarka naudotis kompiuteriu. Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti užimtumo programose, o laisvalaikiu užsiimti kita leistina veikla. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti konkrečioje socialinės reabilitacijos programoje, kultūriniame, sporto ar kitame renginyje. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, nes kamerose nebuvo ventiliacijos, sklido nemalonūs kvapai. Ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Pranešime „Dėl N. P. skundo“ (b. l. 15) nurodyta, kad Lukiškių TI-K neturi finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą ventiliaciją, todėl kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Taip pat, pabrėžiama, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tvarkyti gyvenamąsias kameras turi jose apgyvendinti asmenys, tai numato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ginčo laikotarpiu dėl ventiliacijos nebuvimo atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas prašo priteisti 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas jau nustatė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t.y. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (97 dienas), todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma priteisti suma.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinęs tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas (4 dienas iš 101 dienos), o byloje nenustatyta, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui 100 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, ši suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo N. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui N. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė