Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-11-08 · Civilinė byla Nr. 2A-2603-567/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-08
Bylos Nr.
2A-2603-567/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Neringa Švedienė, Alvydas Barkauskas
Ieškovas
G. G.
Atsakovas
UAB „JG reklamos dovanos“
Advokatai
Giedrius Gužauskas
Kategorijos
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Procesinio sprendimo kategorija: 21.6.; 22.8.; 44.5.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės - Jankūnienės ir Alvydo Barkausko,sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,dalyvaujant ieškovei G. G., atsakovo atstovui advokatui Giedriui Gužauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „JG reklamos dovanos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1425-466/2012 pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovui UAB „JG reklamos dovanos“ dėl nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. G. 2011-09-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti G. G. ir UAB „JG reklamos dovanos“ 2009-06-19 sudarytą Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą negaliojančiu, priteisti iš UAB „JG reklamos dovanos“ G. G. naudai 13600 Lt nuostolių atlyginimą už nekonkuravimo laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo (2010-03-31) iki teismo sprendimo priėmimo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-03-10 ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovė buvo priimta į pardavimų vadybininkės pareigas. 2009-06-19 sudarė papildomą Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, kuriuo ieškovė įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir 3 metų laikotarpiui po jos pasibaigimo be išankstinio darbdavio raštiško sutikimo savarankiškai neužsiimti jokia konkuruojančia veikla ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reglamentuojančias sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla. Pasibaigus darbo sutarčiai, atsakovas įsipareigojo už minėtu susitarimu ieškovei nustatytų įsipareigojimų vykdymą mokėti 9 proc. kompensaciją, apskaičiuojamą nuo paskutinių darbo metų mėnesinio atlyginimo vidurkio už kiekvieną nekonkuravimo mėnesį. Ieškovė darbo sutartį su atsakovu nutraukė 2010-03-31 LR DK 125 str. 1 d. pagrindu. Pasibaigus šalių sudarytai darbo sutarčiai, ieškovė tinkamai laikėsi savo priimtų įsipareigojimų pagal šalių sudarytą susitarimą ir nekonkuravo su atsakovu, tačiau jokios kompensacijos už nekonkuravimo laikotarpį negavo. Ieškovė teigia, jog nors nekonkuravimo susitarimas yra sudaromas tarp darbuotojo ir darbdavio bei yra susijęs su darbo funkcijų atlikimu, tačiau pagal savo teisinę prigimtį jis laikomas civiliniu nuginčijamu sandoriu, kuriam taikomos LR CK nuostatos. Nekonkuravimo susitarimais yra ribojamas juos pasirašiusių darbuotojų teisės ir laisvės, kurių pagrindinė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą, todėl tiek sudarant tokius susitarimus, tiek juos vykdant, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str., 1.137 str. 3 d., 2.164 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „JG reklamos dovanos“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą negali būti vertinama kaip absoliuti, ji negali riboti sutarčių laisvės drausti sutarties šalims laisvai sudaryti nekonkuravimo susitarimą, kadangi LR CK leidžia tokius susitarimus. Nekonkuravimo susitarimo sudarymas turėtų priklausyti tik nuo darbuotojo atliekamų darbo funkcijų ar užimamų pareigų bei neturėtų būti suformuluotas taip, kad darbuotojui būtų užkirstas kelias dirbti visus darbus pagal savo profesiją. Tam, kad ieškovė galėtų tinkamai atlikti savo pareigas, atsakovas privalėjo susipažinti su savo konfidencialia informacija, kuri yra susijusi su verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų pirkimo-pardavimo planais, rinkos strategija, realizavimo būdais, investicijos į šią veiklą sąlygomis. Atsakovo konkurentams būtų labai paprasta sužlugdyti visą atsakovo ūkinę-komercinę veiklą, gauti geresnius pasiūlymus bei atlikti kitus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, jei nebūtų pasirašyta minėta sutartis. Atsakovas, siekdamas savo teisėtų interesų apsaugos, galėjo ir privalėjo sudaryti su ieškove Nekonkuravimo susitarimą. Ieškovės pateikta pažyma apie asmens Valstybinį socialinį draudimą, kuri patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-06-13 ieškovei buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, kuris patvirtintų, kad ginčo šalių sudarytas Nekonkuravimo susitarimas ribojo ieškovės teisę į darbą. Atsakovas teigia, jog ieškovė, dirbdama atsakovo pardavimų vadybininkė, per vienerių metų darbo laikotarpį nepateisino atsakovo jai keliamų lūkesčių, t.y. ieškovė netinkamai vykdė vieną esminių savo darbo funkcijų - aktyvūs pardavimai ir naujų klientų paieška. Šalims pasirašant Nekonkuravimo susitarimą, ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su šiuo susitarimu ir išanalizuoti visas jo sąlygas. Tai padariusi, ieškovė atsakovui nepareiškė jokių pastabų dėl susitarimo turinio ir neprašė jo pakeisti. Ieškovė turėjo teisę, esant Nekonkuravimo susitarimo esminiam pažeidimui, iš anksto raštu įspėjusi atsakovą nutraukti šį susitarimą, tačiau ji ne tik kad neinformavo atsakovą apie savo galimas pretenzijas, bei ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 1,5 metų laikotarpiui nuo ginčo šalių darbo santykių pasibaigimo (LR CK 2.164 str. 3 d., 6.156 str., 6.189 str.).

Šalies argumentai

Ieškovė G. G. pateikė dubliką, prašydama ieškinį tenkinti pilnai. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovę ir atsakovą siejo pasitikėjimo santykiai, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad už šį lojalumą darbdavys mokės jai kompensaciją. Atsakovas ieškovei raštu pranešė apie jos atleidimą nuo nekonkuravimo pareigos, kaip tai yra numatyta ginčo susitarimo 2.5 p. Ieškovė teigia, jog toks atsakovo Nekonkuravimo susitarimo atsisakymas vertintinas kaip akivaizdus ieškovės teisių pažeidimas (LR CK 1.80 str., 2.164 str. 7 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „JG reklamos dovanos“ pateikė tripliką, prašydamas ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo šalims pasirašant Nekonkuravimo susitarimą ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su šiuo susitarimu ir išanalizuoti visas jo sąlygas, bei derėtis dėl šių sąlygų. Ieškovė šia teise nepasinaudojo ir gera valia pasirašė minėtą susitarimą. Ieškovė niekada nesikreipė į atsakovą dėl kompensacijos padidinimo, tokiu būdu savo konkliudentiniais veiksmais patvirtindama, kad Nekonkuravimo susitarime nurodytas kompensacijos dydis ją visiškai tenkina. Nekonkuravimo susitarimu, kuriuo ieškovei buvo draudžiama dirbti tik verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybos srityje, tariamai buvo ribojama ieškovės galimybė įsidarbinti kaip verslo specialistei kitose srityse (LR CK 2.164 str. 3 d., 6.156 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-22 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti negaliojančiais G. G. su UAB „JG reklamos dovanos“ 2009-06-19 sudaryto Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo 2.1 punktą dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino nustatymo bei 2.5 punktą dalyje dėl 9 procentų kompensacijos mokėjimo ir 2.7 punktą; priteisti iš atsakovo UAB „JG reklamos dovanos“ 9600 Lt nuostolių atlyginimui ir 427 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės G. G. naudai; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti iš UAB „JG reklamos dovanos“ 25 Lt pašto išlaidas valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009-03-10 iki 2010-03-31 dirbo UAB „JG reklamos dovanos“ pardavimų vadybininkės pareigose. Darbo sutartis su ieškove 2010-03-31 buvo nutraukta pagal LR DK 125 str. 1 d., t.y. šalių susitarimu (b.l. 8-10,14). Darbo atsakovo bendrovėje metu ieškovė 2009-06-19 pasirašė su atsakovu Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, kurio 2.1 p. numatyta, kad darbo sutarties galiojimo metu ir 3 metų laikotarpiu po jos pasibaigimo ieškovė įsipareigoja be išankstinio raštiško darbdavio (atsakovo) sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, įmonių valdymo organų narys bei jų įgaliotinis neužsiimti jokia konkuruojančia veikla, kaip ji apibrėžta šio susitarimo 2.2 p. ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla (b.l. 12,13). Pagal Susitarimo 2.2 p. konkuruojanti veikla reiškia veiklą Lietuvoje: verslo, tapataus ar panašaus į darbdavio, t.y. 1) reklamos verslo; 2) verslo dovanos reklaminių suvenyrų verslo vykdymą, įsigijimą, turėjimą nuosavybės teise, valdymą, kontrolę, dalyvavimą ar investavimą į asmenį, užsiimantį konkuruojančia veikla bei kitokį su darbdaviu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimą. Susitarimo 2.3 p. numatė, kad sutartyje įtvirtintų nekonkuravimo įsipareigojimų galiojimo metu darbuotojas įsipareigoja nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nevilioti darbdavio darbuotojų, nevilioti darbdavio klientų, nesiūlyti nei darbdavio darbuotojams, nei klientams nutraukti sutartis, sudarytas su darbdaviu ir nesiūlyti darbdavio darbuotojams įsidarbinti pas darbdavio konkurentus bei darbdavio klientams sudaryti sutartis su darbdavio konkurentais. Pagal susitarimo 2.5 p. pasibaigus darbo sutarčiai, darbdavys už šiame susitarime numatytų nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų laikymąsi įsipareigoja mokėti darbuotojui 9 procentus nuo paskutinių darbo metų mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensaciją už kiekvieną jų galiojimo mėnesį. Ši nuostata neapriboja darbdavio teisės atleisti darbuotoją nuo šiame susitarime numatytų įsipareigojimų tiek iš karto po darbo sutarties pasibaigimo, tiek ir vėliau. Apie tokį atleidimą darbuotojui yra pranešama raštu, išsiunčiant pranešimą paskutiniu darbdaviui žinomu darbuotojo adresu prieš 15 darbo dienų iki tokio atleidimo įsigaliojimo momento, už laikotarpį, kai darbuotojas atleidžiamas nuo minėtų pareigų, jam nemokama jokia kompensacija. Susitarimo 2.7 p. numatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai ir darbuotojui pradėjus nekonkuruojančią veiklą pagal darbo sutartį ar pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis su trečiaisiais asmenimis, kompensacijos mokėjimas nutraukimas be atskiro pranešimo. Šalių sudarytas Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimas laikytinas civiline sutartimi, todėl sprendžiant ginčą vadovaujamasi artimiausia santykiams norma – LR CK 2.164 str., reglamentuojančia konkurencijos draudimą. Pagal CK 2.164 str. 1 d. prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju ir tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu. Šalių sudarytas 2009-06-19 susitarimas sudarytas raštu, t.y. laikantis šios minėto įstatymo nuostatos. CK 2.164 str. 7 d. numato, kad prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia, jeigu atsižvelgiant į prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro jam didelės žalos. Remiantis to paties straipsnio 8 d., susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja. Teismas, įvertinęs susitarimo 2.1 p., 2.5 p. ir 2.7 p., pripažino, kad juose nurodytos sąlygos prieštarauja įstatymui, nepagrįstai pablogina ieškovės padėtį. Susitarimo 2.1 p. nurodytas 3 metų nekonkuravimo laikotarpis prieštarauja CK 2.164 str. 1 d., kuri numato, kad gali būti nustatytas ne ilgesnis kaip 2 metų konkuravimo draudimo laikotarpis. Laikytina, kad susitarimo 2.1 p. kitos sąlygos, t.y. darbuotojo įsipareigojimai neatlikti veiksmų, pažeidžiančių konkurencijos draudimą be darbdavio sutikimo ar neviršyti sutikimo ribų yra galimos. Teismas konstatavo, jog minėtas punktas pripažintinas negaliojančiu dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino nustatymo, nes prieštarauja CK 2.164 str. 1 d. numatytam nekonkuravimo terminui. Pagal savo trukmę šis laikotarpis pripažintinas per ilgu, tuo labiau, kad pagal visas aplinkybes atsakovas realiai nebuvo pasirengęs mokėti ieškovei kompensaciją bei nelaikė ieškovės įmonei ypatingai reikšminga darbuotoja. Teismas atsižvelgė į ieškovės ir atsakovo elektroninį susirašinėjimą po darbo sutarties nutraukimo (b.l. 100-103), pagal kurį pripažintina, kad atsakovas vengė sumokėti ieškovei priklausantį atlyginimą. Susitarimo 2.5 p. pripažintinas negaliojančiu dalyje dėl jam numatytos neproporcingai mažos kompensacijos. Teismas sutiko su ieškove, kuri nurodė, jog remiantis atsakovo pateiktu baziniu priskaičiuotu ieškovės paskutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžiu 829,45 Lt ieškovei tenkanti per mėnesį kompensacija sudaro 72 Lt, tačiau sumokėjus socialinio draudimo įmokas ieškovei lieka tik 2,95 Lt (b.l. 55, 63, 64, 75). Nors atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad kompensacija turėjo sudaryti apie 100 Lt, tačiau to reikiamai neargumentavo ir nepateikė tai patvirtinančių rašytinių įrodymų. Darbdavio nustatytas ieškovei 3 metų nekonkuravimo laikotarpis ir menka kompensacija yra neproporcingi ir nepagrįstai bloginantys ieškovės padėtį bei darantys jai žalą (CK 2.164 str. 7 d., 8 d.). Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ir susitarimo 2.7 p. CK 2.164 str. 4 d. numato, kad jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu. Tuo tarpu susitarimo 2.7 p. sąlygoje nurodyta, jog kompensacijos mokėjimas nutraukiamas be atskiro pranešimo darbuotojui pradėjus nekonkuruojančią veiklą. Teismas nurodė, jog ši susitarimo sąlyga nepagrįstai blogina ieškovės padėtį, nes visą konkurencijos draudimo laikotarpį (3 metus) ieškovė turėjo laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų buvusiam darbdaviui, o atsakovas kompensacijos mokėjimą už šių atsakovės įsipareigojimų tinkamą vykdymą besąlygiškai nutraukia darbuotojui pradėjus kitą, t.y. nekonkuruojančią su atsakovu veiklą. Ieškovės įsipareigojimai visą konkurencijos draudimo laikotarpį išlieka, o atsakovo – priešingai, nors ieškovės darbas, kuris nekonkuruoja su UAB „JG reklamos dovanos“ interesais, iš esmės nedaro jokios žalos atsakovui. Teismas pažymėjo, kad tokia sąlyga prieštarauja CK 2.164 str. 4 d., todėl susitarimo 2.7 p. pripažintinas negaliojančiu. CK 2.164 str. 3 d. numato, kad atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo. Atsakovas teigė, kad atleido ieškovę nuo konkurencijos draudimo, tačiau raštu apie tai ieškovei nepranešė (b.l. 41, 72). Tokią atsakovo pareigą numatė susitarimo 2.5 p. ir šios pareigos nevykdymas leidžia pripažinti, kad ieškovė nebuvo atleista nuo susitarimo sąlygų vykdymo, nes jai pagal susitarimą tinkamai raštu nepranešus ieškovė neturėjo jokio pagrindo manyti, kad atsakovas ją atleido nuo konkuravimo draudimo. Pagal CK 2.164 str. 6 d. 1 p. nuostatą atstovaujamasis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties išlyga, jeigu atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pažeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba nedelsdamas nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo priežastis. Atsakovas nurodė, kad ieškovė laisva valia pasirašė susitarimą, kuris jo šalims turi įstatymo galią. Tačiau ieškovė ginčijamą susitarimą pasirašė, dirbdama atsakovo bendrovėje, t.y. susieta su atsakovu darbo santykiais ir būdama silpnesne šalimi, kuri iš esmės negalėjo daryti jokios reikšmingos įtakos nustatant susitarimo sąlygas. Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nepasirašiusi ginčijamo susitarimo ieškovė vis tiek būtų galėjusi tęsti darbą atsakovo įmonėje, tačiau ieškovė teigė priešingai. Atsakovas ne kartą nurodė, jog susitarimas buvo pasirašytas iš esmės atsakovo naudai esant didelei konkurencijai rinkoje ir siekiant apsaugoti atsakovo komercines paslaptis. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo jokios galimybės nepasirašyti Nekonkuravimo susitarimo, nes to nepadarius atsakovas vargiai būtų susitaikęs su situacija, kad ieškovė bet kada gali įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neturėjo kitos išeities, kaip tik pasirašyti susitarimą, neteikiant jokių esminių pastabų ar nesutikimų dėl Susitarimo, kurį parengė atsakovas, sąlygų. Teismas nurodė, jog mažai reikšmingas atsakovo argumentas, kad ieškovė tik daugiau kaip po pusantrų metų pradėjo ginčyti Susitarimą, nes tokioje situacijoje yra vertintini ir paties atsakovo veiksmai, kuris per tą laikotarpį nemokėjo ieškovei jokios kompensacijos ir visiškai neparodė jokios iniciatyvos informuoti ieškovę apie tai, turi ar neturi ji vykdyti susitarimo sąlygas. Atsakovas po darbo santykių su ieškove nutraukimo 2011-08-24 atsakyme teigė iš viso nežinąs apie pasirašytą su ieškove Nekonkuravimo susitarimą (b.l. 54). Be to, ieškovė susitarimą ginčija jo galiojimo metu ir tokią teisę ieškovė turi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė savo veiksmais bent kaip pažeidė susitarimą, todėl ieškovės reikalavimai iš dalies tenkintini, pripažįstant negaliojančiais susitarimo 2.1 (iš dalies), 2.5 (iš dalies) ir 2.7 punktus, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms bei siekiant apginti ieškovės teisėtus interesus (CK 1.80 str.1 d., 1.95 str. 2 d., 6.244 str., 6.225 str. 3 d.). Ieškovė per nekonkuravimo laikotarpį nedirbo ir pateikė įrodymus, kad nesėkmingai mėgino įsidarbinti (b.l. 97-99, 106). Susitarimas su kai kuriomis bloginančiomis ieškovės padėtį sąlygomis apribojo ieškovės galimybes įsidarbinti, dėl ko ieškovė negavo darbo užmokesčio, patyrė nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.). Ieškovė prašė priteisti 13600 Lt kompensaciją už laikotarpį nuo darbo santykių su UAB „JG reklamos dovanos“ nutraukimo (po 2010-03-31) iki kreipimosi į teismą dienos (2011-09-14), t.y. už 17 mėnesių. Šiuo atveju pripažinus, kad susitarimo 2.5 p. buvo numatyta neproporcinga kompensacija, teismas sutiko su ieškove, kuri kaip pagrindą dėl jos patirtų nuostolių atlyginimo nurodė 800 Lt minimalią mėnesinę algą (suma neatskaičius mokesčių). Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.) pripažino, kad ieškovės nuostolių atlyginimui yra pakankama 12 mėnesių minimalios mėnesinės algos kompensacija (800x12=9600), kuri atitinka šalių interesų pusiausvyrą (LR CK 1.80 str., 1 d., 1.95 str. 2 d., 2.164 str. 1 d., 3 d., 6.244 str., 6.225 str. 3 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas UAB „JG reklamos dovanos“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės G. G. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas kompleksiškai neįvertino visų Nekonkuravimo susitarimo sudarymo ir vykdymo metu egzistavusių faktinių aplinkybių ir išimtinai apgynė tik ieškovės, kaip tariamai silpnesnės šalies, interesus. Teismas ne tik, kad neišsprendė kilusio ginčo, bet priešingai – sukūrė terpę tolimesniems šalių ginčams. Atsakovas neginčija to, kad Nekonkuravimo susitarimo 2.1 p. nustatytas trejų metų nekonkuravimo terminas prieštarauja LR CK 2.164 str. 1 d., numatančiai ne ilgesnį kaip 2 metų nekonkuravimo draudimo laikotarpį, tačiau tai nesuteikė pagrindo teismui nurodytą susitarimo punktą dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino pripažinti negaliojančiu. Nekonkuravimo susitarime nebeliko vienos iš esminių šio susitarimo sąlygų –nekonkuravimo termino. Tapo neaišku, kuriuo laikotarpiu ieškovė privalėjo laikytis nekonkuravimo įsipareigojimų. Teismas privalėjo pakeisti Nekonkuravimo susitarimo 2.1 p., 2.5 p., sutrumpinant nekonkuravimo terminą ar padidinant mokėtiną kompensaciją už nekonkuravimo pareigų laikymąsi. Atsakovas teigia, jog ieškovė neturėjo patirties atsakovo veiklos srityje, tačiau jis vylėsi, kad su jo pagalba ieškovė darbo metu įgis reikiamų įgūdžių šioje srityje. Bylos nagrinėjimo metu ginčo šalys bei teismas pripažino, kad atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovės darbo pareigų pobūdį bei siekdamas savo teisių ir interesų apsaugos, galėjo ir privalėjo sudaryti Nekonkuravimo susitarimą. Atsakovo lūkesčiai dėl ieškovės kvalifikacijos, ieškovės darbo pareigų pobūdis ir atsakovo veiklos specifikacija nulėmė atsakovo sprendimą Nekonkuravimo susitarime nustatyti būtent trijų metų nekonkuravimo terminą. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, jog atsakovas piktybiškai vengė atsiskaityti su ieškove, nutraukiant ginčo šalių sudarytą darbo sutartį. Nesavalaikis atsiskaitymas su darbuotojais buvo nulemtas Lietuvoje ir kitose valstybėse vyravusio gilaus ekonomikos nuosmukio. Ši aplinkybė yra visuotinai žinoma, todėl jos įrodinėti nereikia. Nekonkuravimo susitarime įtvirtintos atsakovo pareigos mokėti ieškovei kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi vykdymo aplinkybės negali būti siejamos su nekonkuravimo termino nustatymo aplinkybėmis. Terminas buvo nustatytas ginčo šalims dar nežinant, kada atsiras atsakovo pareiga mokėti ieškovei kompensaciją. Teismas, pripažindamas, kad Nekonkuravimo susitarimo 2.5 p. nustatyta kompensacija yra neproporcingai maža, atsižvelgė tik į šios kompensacijos skaitinę išraišką, kurią vertino atsietai nuo kitų bylos faktinių aplinkybių ir tikrosios ginčo šalių valios. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad visiems darbuotojams buvo sudaromos sąlygos susipažinti su prašomais sudaryti Nekonkuravimo susitarimais ir pareikšti savo pastabas dėl šių susitarimo turinio, į kurias atsakovas visas atsižvelgdavo. Ieškovė, sudarydama Nekonkuravimo susitarimą, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, tuo pačiu ir nesąžiningai, kadangi nutylėjo esmines pastabas dėl sudaromo susitarimo turinio, tokiu būdu suteikdama atsakovui pagrindą manyti, kad Nekonkuravimo susitarimo sudarymas atitinka abiejų ginčo šalių interesus. Ginčo šalių darbo santykiai buvo nutraukti 2010-03-31 šalių susitarimu, todėl nuo šio momento atsakovas privalėjo vykdyti Nekonkuravimo susitarime nustatytą pareigą mokėti ieškovei kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Atsakovas savo ruožtu pasirinko šios pareigos nevykdyti ir atleisti ieškovė nuo nekonkuravimo įsipareigojimų laikymosi, tuo tarpu ieškovė niekada nereikalavo atsakovo vykdyti šią pareigą. Atsakovo įsitikinimu ieškovės vėlyvas kreipimasis į teismą, t.y. po 1,5 metų nuo darbo sutarties nutraukimo dėl Nekonkuravimo susitarimu pažeistų ieškovės interesų gynimo galėjo nulemti keli veiksniai –ieškovės siekis nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita arba atsakovo nesąžiningų konkurentų įtaka. Atsakovas pažymėjo, jog susitarime dėl nekonkuravimo buvo aiškiai įtvirtina atsakovo teisė vienašališkai netaikyti susitarimo dėl nekonkuravimo po darbo sutarties pasibaigimo. Verslo subjektas yra laisvas pasirinkti mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus ar jos nemokėti. Tai numatyta Nekonkuravimo susitarimo 2.5 p. bei LR CK 2.164 str. 3 d. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, susijusių su ieškovės kvalifikacija ir galimybe įsidarbinti tiek atsakovo veiklos srityje, tiek registruotai darbo biržoje, nes tai nėra vertinama kaip aktyvi darbo paieška (LR CK 2.164 str. 1 d., 3 d.).

Atsiliepimas

Ieškovė G. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad aiškinant Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, teismas nustatė tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą. Teismas pagrįstai ieškovę laikė silpnesne šalimi, nes Nekonkuravimo susitarimas buvo sudarytas, ieškovei dirbant pas atsakovą. Apeliantas, ginčydamas teismo sprendimą dėl nekonkuravimo termino, nurodė naujas aplinkybes dėl ieškovės kvalifikacijos, jos kaip darbuotojos vertingumą ir jos konkurencinės grėsmės. Apeliantas savo pozicija grindžia vienas kitą prieštaraujančiais argumentais, teigdamas, kad kompensacijos išraišką lėmė ekonominis sunkmetis, tuo pačiu teigdamas, kad kompensacijos dydis priklausė nuo pačios ieškovės rezultatų. Kompensacijos sąlyga yra viena iš esminių Nekonkuravimo susitarimų sąlygų. Ieškovė pažymėjo, jog apeliantas neginčijo ir nepasisakė dėl teismo sprendimo dalies, kuria 2009-06-19 sudaryto Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo 2.7 p. pripažintas negaliojančiu (LR CK 1.5 str., 2.164 str. 1 d., 6.193 str.).

Atsakovas UAB „JG reklamos dovanos“ pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovės G. G. atsakovo UAB „JG reklamos dovanos“ naudai 2847 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

Ieškovė G. G. pateikė prašymą priteisti 3416 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo ribose, įvertinus tai, kad įstatymas draudžia bloginti apelianto padėtį, kai pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundžia tik viena proceso šalis (LR CPK 313 str., 320 str.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių galimybės susitarti apriboti asmens teisę po šalių darbo santykių nutraukimo dirbti su ieškovu konkuruojančiose bendrovėse (toliau – nekonkuravimo susitarimas) bei dėl tokiu ribojimu sukeliamų teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nagrinėjamo nekonkuravimo susitarimo prigimtį, pobūdį ir esmę šis susitarimas vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių. Ta aplinkybė, kad šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principą, sudarė nekonkuravimo susitarimą, vertinamas kaip civilinis teisinis susitarimas, nes DK normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja.

Nagrinėjamam susitarimui, kuris priskirtinas nuginčijamų sandorių kategorijai, pagal įstatymo analogiją (LR CK 1.8 str. 1 d.) pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 2.164 straipsnį, reglamentuojantį konkurencijos draudimą ir jo galiojimo terminą, tinkamai pritaikant CK 1.5 straipsnį dėl nekonkuravimo susitarimo atitikimo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams, nes nekonkuravimo susitarimas negali būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju), įvertinus tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijamo susitarimo dalimi buvo pažeista pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, nes darbdavio, kaip šalies, interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant veiksmus darbuotojo, kurio naudai turi būti nustatyta sąžininga ir teisinga kompensacija.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išnagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą iš esmės pagal byloje pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neišsprendė kilusio ginčo ir sukūrė terpę tolimesniems šalių ginčams, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovės pareikštus visus ieškinio reikalavimus, priimdamas teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Ta aplinkybė, kad atsakovas nuo pareikšto ieškinio gynėsi atsiliepimu į ieškinį ir tripliku, nepateikdamas priešieškinio dėl nekonkuravimo susitarimo modifikavimo, savaime nereiškia, kad teismas, neturėdamas atsakovo priešieškinio, turėjo savo iniciatyva modifikuoti nekonkuravimo susitarimą.

Pažymėtina, kad atsakovo lūkesčiai dėl ieškovės kvalifikacijos, ieškovės darbo pareigų pobūdis ir atsakovo veiklos specifikacija negali pateisinti trijų metų nekonkuravimo termino nustatymo, pažeidžiant LR CK 2.164 str. 1 dalies reikalavimus, nustatančius ne ilgesnį kaip 2 metų nekonkuravimo draudimo laikotarpį.

Ta aplinkybė, kad atsakovas apeliaciniame skunde patvirtino, kad jis suvokia, kad Nekonkuravimo susitarimo 2.1 p. nustatytas trejų metų nekonkuravimo terminas prieštarauja LR CK 2.164 str. 1 d., numatančiai ne ilgesnį kaip 2 metų nekonkuravimo draudimo laikotarpį, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad nepareiškus priešieškinio dėl nekonkuravimo susitarimo modifikavimo byloje, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą nurodyto susitarimo punktą dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino pripažinti negaliojančiu, tuo tinkamai pritaikant materialinės ir procesinės teisės normas.

Situacija, kai atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu, laikytinu kvalifikuotu teisinių santykių dalyviu, nepareiškė priešieškinio byloje, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės pareigos savo iniciatyva pakeisti Nekonkuravimo susitarimo 2.1 p., 2.5 p., sutrumpinant nekonkuravimo terminą bei padidinant mokėtiną kompensaciją už nekonkuravimo pareigų laikymąsi, nes nagrinėjamu atveju ieškovės teisės pagal byloje pareikštus reikalavimus buvo apgintos tinkamai, nepažeidžiant CK 1.5 straipsnio nuostatų dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimo.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas vengė atsiskaityti su ieškove, nutraukiant ginčo šalių sudarytą darbo sutartį, padarė išvadą, kad atsakovas realiai nebuvo pasirengęs mokėti ieškovei kompensaciją, parodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, nes byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas atliko savalaikius mokėjimus ieškovės naudai pagal nekonkuravimo susitarimo šalių nustatytą dydį. Tai, kad atsakovas nemokėjo ieškovei per mėnesį tenkančios 72 Lt kompensacijos, negali būti pateisinama ekonominės krizės buvimu, nes šalių sutartos kompensacijos dydis yra akivaizdžiai per mažas ir tokios mažos kompensacijos nemokėjimas negali būti pateisinamas ekonomikos nuosmukiu.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Nekonkuravimo susitarimo 2.5 p. nustatyta kompensacija yra neproporcingai maža, parodo, kad teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes dėl to, kad ieškovė per nekonkuravimo laikotarpį nedirbo ir nesėkmingai bandė įsidarbinti (b.l. 97-99, 106). Ta aplinkybė, kad viena iš darboviečių, į kurią siekė įsidarbinti 2010 m. gegužės mėnesį ieškovė, veikia tuo pačiu adresu (b.l. 98), kaip ir ieškovę pirmojoje instancijoje atstovavusi ieškovės advokatė (b.l. 7), savaime nepaneigia teismo padarytos išvados, kad ieškovė ieškojo darbo įvairiose įmonėse (b.l. 97, 99, 106).

Ta aplinkybė, kad ieškovė, sudarydama Nekonkuravimo susitarimą, nepareiškė pastabų dėl sudaromo susitarimo turinio, neužkirto kelio ieškovei įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos, nes po ginčo šalių darbo santykių nutraukimo 2010-03-31 šalių susitarimu atsakovas privalėjo vykdyti Nekonkuravimo susitarime nustatytą pareigą mokėti ieškovei kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas tinkamai informavo ieškovę, kad ją atleidžia nuo nekonkuravimo įsipareigojimų laikymosi, todėl ta aplinkybė, kad ieškovė po 1,5 metų nuo darbo sutarties nutraukimo kreipėsi į teismą, neparodo ieškovės veiksmų nesąžiningumo ir neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, kad ieškovė neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas iš dalies, sudarė teisinį pagrindą nebloginti atsakovo, kaip apelianto, padėties, todėl ieškovės veiksmų negalima vertinti kaip nesąžiningų. Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų apie ieškovės siekį praturtėti atsakovo sąskaita ar atsakovo konkurentų įtaką, nes jie nėra pagrįsti įrodymais ir yra bendro pobūdžio samprotavimai.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, iš esmės priėmė nuoseklų ir motyvuotą sprendimą, nes sprendimo turinys atitinka CPK 270 str. reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys iš dalies buvo patenkintas pagrįstai ir teisėtai, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė teisinį pagrindą pripažinti negaliojančiais G. G. su UAB „JG reklamos dovanos“ 2009-06-19 sudaryto Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo 2.1 punktą dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino nustatymo bei 2.5 punktą dalyje dėl 9 procentų kompensacijos mokėjimo ir 2.7 punktą bei priteisti iš atsakovo 9600 Lt nuostolių atlyginimui ir 427 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės G. G. naudai, nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį su atsiradusiais nuostoliais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinei instancijai pateikti K. L. rašytiniai paliudijimai LR CPK 192 str. pagrindu notaro akivaizdoje (b.l. 152 -154) neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl ieškovei nėra atlyginamos 86 Lt išlaidos (b.l. 151), patirtos dėl minėtos liudytojos apklausos notaro akivaizdoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės charakteristikos (b.l. 176,177) bei šalių susirašinėjimas po skundžiamo sprendimo priėmimo (b.l. 178-179, 193-197) nėra vertinami, kaip teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui (CK 1.5 str., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos ir atsakovas neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovei, nes šias išlaidas ieškovė payrė pirmosios instancijos teisme ir jų dydį patvirtinančius įrodymus (b.l. 180, 185-189) turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos iš esmės išnagrinėjimo pabaigos, tuo užsitikrinant tinkamą savo procesinių teisių įgyvendinimą (LR CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Neringa ŠvedienėTeisėjai Rūta Veniulytė - JankūnienėAlvydas Barkauskas