Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-22 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti negaliojančiais G. G. su UAB „JG reklamos dovanos“ 2009-06-19 sudaryto Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo 2.1 punktą dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino nustatymo bei 2.5 punktą dalyje dėl 9 procentų kompensacijos mokėjimo ir 2.7 punktą; priteisti iš atsakovo UAB „JG reklamos dovanos“ 9600 Lt nuostolių atlyginimui ir 427 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės G. G. naudai; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti iš UAB „JG reklamos dovanos“ 25 Lt pašto išlaidas valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009-03-10 iki 2010-03-31 dirbo UAB „JG reklamos dovanos“ pardavimų vadybininkės pareigose. Darbo sutartis su ieškove 2010-03-31 buvo nutraukta pagal LR DK 125 str. 1 d., t.y. šalių susitarimu (b.l. 8-10,14). Darbo atsakovo bendrovėje metu ieškovė 2009-06-19 pasirašė su atsakovu Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, kurio 2.1 p. numatyta, kad darbo sutarties galiojimo metu ir 3 metų laikotarpiu po jos pasibaigimo ieškovė įsipareigoja be išankstinio raštiško darbdavio (atsakovo) sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, įmonių valdymo organų narys bei jų įgaliotinis neužsiimti jokia konkuruojančia veikla, kaip ji apibrėžta šio susitarimo 2.2 p. ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla (b.l. 12,13). Pagal Susitarimo 2.2 p. konkuruojanti veikla reiškia veiklą Lietuvoje: verslo, tapataus ar panašaus į darbdavio, t.y. 1) reklamos verslo; 2) verslo dovanos reklaminių suvenyrų verslo vykdymą, įsigijimą, turėjimą nuosavybės teise, valdymą, kontrolę, dalyvavimą ar investavimą į asmenį, užsiimantį konkuruojančia veikla bei kitokį su darbdaviu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimą. Susitarimo 2.3 p. numatė, kad sutartyje įtvirtintų nekonkuravimo įsipareigojimų galiojimo metu darbuotojas įsipareigoja nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nevilioti darbdavio darbuotojų, nevilioti darbdavio klientų, nesiūlyti nei darbdavio darbuotojams, nei klientams nutraukti sutartis, sudarytas su darbdaviu ir nesiūlyti darbdavio darbuotojams įsidarbinti pas darbdavio konkurentus bei darbdavio klientams sudaryti sutartis su darbdavio konkurentais. Pagal susitarimo 2.5 p. pasibaigus darbo sutarčiai, darbdavys už šiame susitarime numatytų nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų laikymąsi įsipareigoja mokėti darbuotojui 9 procentus nuo paskutinių darbo metų mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensaciją už kiekvieną jų galiojimo mėnesį. Ši nuostata neapriboja darbdavio teisės atleisti darbuotoją nuo šiame susitarime numatytų įsipareigojimų tiek iš karto po darbo sutarties pasibaigimo, tiek ir vėliau. Apie tokį atleidimą darbuotojui yra pranešama raštu, išsiunčiant pranešimą paskutiniu darbdaviui žinomu darbuotojo adresu prieš 15 darbo dienų iki tokio atleidimo įsigaliojimo momento, už laikotarpį, kai darbuotojas atleidžiamas nuo minėtų pareigų, jam nemokama jokia kompensacija. Susitarimo 2.7 p. numatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai ir darbuotojui pradėjus nekonkuruojančią veiklą pagal darbo sutartį ar pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis su trečiaisiais asmenimis, kompensacijos mokėjimas nutraukimas be atskiro pranešimo. Šalių sudarytas Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimas laikytinas civiline sutartimi, todėl sprendžiant ginčą vadovaujamasi artimiausia santykiams norma – LR CK 2.164 str., reglamentuojančia konkurencijos draudimą. Pagal CK 2.164 str. 1 d. prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju ir tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu. Šalių sudarytas 2009-06-19 susitarimas sudarytas raštu, t.y. laikantis šios minėto įstatymo nuostatos. CK 2.164 str. 7 d. numato, kad prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia, jeigu atsižvelgiant į prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro jam didelės žalos. Remiantis to paties straipsnio 8 d., susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja. Teismas, įvertinęs susitarimo 2.1 p., 2.5 p. ir 2.7 p., pripažino, kad juose nurodytos sąlygos prieštarauja įstatymui, nepagrįstai pablogina ieškovės padėtį. Susitarimo 2.1 p. nurodytas 3 metų nekonkuravimo laikotarpis prieštarauja CK 2.164 str. 1 d., kuri numato, kad gali būti nustatytas ne ilgesnis kaip 2 metų konkuravimo draudimo laikotarpis. Laikytina, kad susitarimo 2.1 p. kitos sąlygos, t.y. darbuotojo įsipareigojimai neatlikti veiksmų, pažeidžiančių konkurencijos draudimą be darbdavio sutikimo ar neviršyti sutikimo ribų yra galimos. Teismas konstatavo, jog minėtas punktas pripažintinas negaliojančiu dalyje dėl 3 metų nekonkuravimo termino nustatymo, nes prieštarauja CK 2.164 str. 1 d. numatytam nekonkuravimo terminui. Pagal savo trukmę šis laikotarpis pripažintinas per ilgu, tuo labiau, kad pagal visas aplinkybes atsakovas realiai nebuvo pasirengęs mokėti ieškovei kompensaciją bei nelaikė ieškovės įmonei ypatingai reikšminga darbuotoja. Teismas atsižvelgė į ieškovės ir atsakovo elektroninį susirašinėjimą po darbo sutarties nutraukimo (b.l. 100-103), pagal kurį pripažintina, kad atsakovas vengė sumokėti ieškovei priklausantį atlyginimą. Susitarimo 2.5 p. pripažintinas negaliojančiu dalyje dėl jam numatytos neproporcingai mažos kompensacijos. Teismas sutiko su ieškove, kuri nurodė, jog remiantis atsakovo pateiktu baziniu priskaičiuotu ieškovės paskutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžiu 829,45 Lt ieškovei tenkanti per mėnesį kompensacija sudaro 72 Lt, tačiau sumokėjus socialinio draudimo įmokas ieškovei lieka tik 2,95 Lt (b.l. 55, 63, 64, 75). Nors atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad kompensacija turėjo sudaryti apie 100 Lt, tačiau to reikiamai neargumentavo ir nepateikė tai patvirtinančių rašytinių įrodymų. Darbdavio nustatytas ieškovei 3 metų nekonkuravimo laikotarpis ir menka kompensacija yra neproporcingi ir nepagrįstai bloginantys ieškovės padėtį bei darantys jai žalą (CK 2.164 str. 7 d., 8 d.). Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ir susitarimo 2.7 p. CK 2.164 str. 4 d. numato, kad jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu. Tuo tarpu susitarimo 2.7 p. sąlygoje nurodyta, jog kompensacijos mokėjimas nutraukiamas be atskiro pranešimo darbuotojui pradėjus nekonkuruojančią veiklą. Teismas nurodė, jog ši susitarimo sąlyga nepagrįstai blogina ieškovės padėtį, nes visą konkurencijos draudimo laikotarpį (3 metus) ieškovė turėjo laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų buvusiam darbdaviui, o atsakovas kompensacijos mokėjimą už šių atsakovės įsipareigojimų tinkamą vykdymą besąlygiškai nutraukia darbuotojui pradėjus kitą, t.y. nekonkuruojančią su atsakovu veiklą. Ieškovės įsipareigojimai visą konkurencijos draudimo laikotarpį išlieka, o atsakovo – priešingai, nors ieškovės darbas, kuris nekonkuruoja su UAB „JG reklamos dovanos“ interesais, iš esmės nedaro jokios žalos atsakovui. Teismas pažymėjo, kad tokia sąlyga prieštarauja CK 2.164 str. 4 d., todėl susitarimo 2.7 p. pripažintinas negaliojančiu. CK 2.164 str. 3 d. numato, kad atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo. Atsakovas teigė, kad atleido ieškovę nuo konkurencijos draudimo, tačiau raštu apie tai ieškovei nepranešė (b.l. 41, 72). Tokią atsakovo pareigą numatė susitarimo 2.5 p. ir šios pareigos nevykdymas leidžia pripažinti, kad ieškovė nebuvo atleista nuo susitarimo sąlygų vykdymo, nes jai pagal susitarimą tinkamai raštu nepranešus ieškovė neturėjo jokio pagrindo manyti, kad atsakovas ją atleido nuo konkuravimo draudimo. Pagal CK 2.164 str. 6 d. 1 p. nuostatą atstovaujamasis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties išlyga, jeigu atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pažeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba nedelsdamas nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo priežastis. Atsakovas nurodė, kad ieškovė laisva valia pasirašė susitarimą, kuris jo šalims turi įstatymo galią. Tačiau ieškovė ginčijamą susitarimą pasirašė, dirbdama atsakovo bendrovėje, t.y. susieta su atsakovu darbo santykiais ir būdama silpnesne šalimi, kuri iš esmės negalėjo daryti jokios reikšmingos įtakos nustatant susitarimo sąlygas. Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nepasirašiusi ginčijamo susitarimo ieškovė vis tiek būtų galėjusi tęsti darbą atsakovo įmonėje, tačiau ieškovė teigė priešingai. Atsakovas ne kartą nurodė, jog susitarimas buvo pasirašytas iš esmės atsakovo naudai esant didelei konkurencijai rinkoje ir siekiant apsaugoti atsakovo komercines paslaptis. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo jokios galimybės nepasirašyti Nekonkuravimo susitarimo, nes to nepadarius atsakovas vargiai būtų susitaikęs su situacija, kad ieškovė bet kada gali įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neturėjo kitos išeities, kaip tik pasirašyti susitarimą, neteikiant jokių esminių pastabų ar nesutikimų dėl Susitarimo, kurį parengė atsakovas, sąlygų. Teismas nurodė, jog mažai reikšmingas atsakovo argumentas, kad ieškovė tik daugiau kaip po pusantrų metų pradėjo ginčyti Susitarimą, nes tokioje situacijoje yra vertintini ir paties atsakovo veiksmai, kuris per tą laikotarpį nemokėjo ieškovei jokios kompensacijos ir visiškai neparodė jokios iniciatyvos informuoti ieškovę apie tai, turi ar neturi ji vykdyti susitarimo sąlygas. Atsakovas po darbo santykių su ieškove nutraukimo 2011-08-24 atsakyme teigė iš viso nežinąs apie pasirašytą su ieškove Nekonkuravimo susitarimą (b.l. 54). Be to, ieškovė susitarimą ginčija jo galiojimo metu ir tokią teisę ieškovė turi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė savo veiksmais bent kaip pažeidė susitarimą, todėl ieškovės reikalavimai iš dalies tenkintini, pripažįstant negaliojančiais susitarimo 2.1 (iš dalies), 2.5 (iš dalies) ir 2.7 punktus, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms bei siekiant apginti ieškovės teisėtus interesus (CK 1.80 str.1 d., 1.95 str. 2 d., 6.244 str., 6.225 str. 3 d.). Ieškovė per nekonkuravimo laikotarpį nedirbo ir pateikė įrodymus, kad nesėkmingai mėgino įsidarbinti (b.l. 97-99, 106). Susitarimas su kai kuriomis bloginančiomis ieškovės padėtį sąlygomis apribojo ieškovės galimybes įsidarbinti, dėl ko ieškovė negavo darbo užmokesčio, patyrė nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.). Ieškovė prašė priteisti 13600 Lt kompensaciją už laikotarpį nuo darbo santykių su UAB „JG reklamos dovanos“ nutraukimo (po 2010-03-31) iki kreipimosi į teismą dienos (2011-09-14), t.y. už 17 mėnesių. Šiuo atveju pripažinus, kad susitarimo 2.5 p. buvo numatyta neproporcinga kompensacija, teismas sutiko su ieškove, kuri kaip pagrindą dėl jos patirtų nuostolių atlyginimo nurodė 800 Lt minimalią mėnesinę algą (suma neatskaičius mokesčių). Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.) pripažino, kad ieškovės nuostolių atlyginimui yra pakankama 12 mėnesių minimalios mėnesinės algos kompensacija (800x12=9600), kuri atitinka šalių interesų pusiausvyrą (LR CK 1.80 str., 1 d., 1.95 str. 2 d., 2.164 str. 1 d., 3 d., 6.244 str., 6.225 str. 3 d.).