Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-07 · Administracinė byla Nr. A-556-2462-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-07
Bylos Nr.
A-556-2462-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02094-2011-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Žaliasis namas“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-2462/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02094-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei I. M.,atsakovo atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliasis namas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliasis namas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Žaliasis namas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Žaliasis namas“) su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 68–69), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. S-205(7-158/2011) dalyje, kurioje patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 69-136, bei panaikinti VMI prie FM 2011 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 69-136 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (04)-K3-299 dalis, kurios nebuvo panaikintos Mokestinių ginčų komisijos sprendimu Nr. S-205(7-158/2011).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamos ūkinės operacijos su uždarąja akcine bendrove „Digvita“ (toliau – ir UAB „Digvita“), uždarąja akcine bendrove „Velbira“ (toliau – ir UAB „Velbira“), uždarąja akcine bendrove „Mandirija“ (toliau – ir UAB „Mandirija“), uždarąja akcine bendrove „Kliftonas“ (toliau – ir UAB „Kliftonas“) ir uždarąja akcine bendrove „Medlita“ (toliau – ir UAB „Medlita“) yra įvykusios realiai. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu UAB „Žaliasis namas“ raštu pateikė detalią informaciją apie aplinkybes, susijusias su vykusiomis ūkinėmis operacijomis. Pareiškėjo nuomone, jei patikrinimą atlikusi specialistė manė, kad pateikta informacija yra nepakankama, ji turėjo teisę iš UAB „Žaliasis namas“ pareikalauti pateikti papildomą informaciją, tačiau tokių prašymų UAB „Žaliasis namas“ nebuvo pateikta. Pareiškėjo teigimu, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad mokestinio patikrinimo laikotarpis apėmė penkerių metų senumo įvykius, todėl buvo neįmanoma tiksliai įvardinti, konkrečiai koks asmuo pristatė prekes, kokiomis transporto priemonėmis prekės buvo pristatomos, kokiose įmonėse bukletai buvo platinami ir pan., dėl ko, UAB „Žaliasis namas“ įsitikinimu, reikalavimas pateikti detalią informaciją apie įvykusias ūkines operacijas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįvykdomas. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.71 straipsniu ir 1.72 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad nagrinėjamu atveju žodžiu sudarytos prekių pirkimo ir paslaugų teikimo sutartys šalims turi tokią pat teisinę galią kaip ir sudarytos raštu, todėl argumentai, kad rašytinės sandorių formos nebuvimas paneigia ūkinių operacijų realumą, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėjo, jog nėra teisės aktų, draudžiančių išrašyti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras pagal žodžiu sudarytas sutartis. Nurodė, kad skolos suderinimo akto paskirtis yra nustatyti kontrahentų tarpusavio įsipareigojimų dydį konkrečiu laikotarpiu, o ne patvirtinti sandorių, kurių pagrindu vykdomos ūkinės operacijos, egzistavimo faktą, todėl, pareiškėjo nuomone, pasisakymai dėl tarpusavio skolų suderinimo aktų būtinumo įrodant ūkinės operacijos realumo faktą yra taip pat atmestini. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija neįvertino aplinkybės, jog UAB „Mandirija“, UAB „Velbira“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ buvo smulkūs UAB „Žaliasis namas“ tiekėjai, su kuriais komerciniai santykiai truko neilgą laikotarpį. Pareiškėjo įsitikinimu, nors minėtos bendrovės patikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikė, tai savaime nepatvirtina aplinkybės, jog jos UAB „Žaliasis namas“ nepardavė prekių ir nesuteikė paslaugų. Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatinėjama tik su kuriais tiekėjais bendrovės atsiskaitinėjo bankiniais pavedimais, tačiau visiškai nevertinta aplinkybė, jog nurodytos bendrovės už perpardavimui įsigytas prekes galėjo atsiskaitinėti grynaisiais pinigais. Pareiškėjo įsitikinimu, norint paneigti aplinkybę, kad bendrovės neturėjo įsigijusios prekių perpardavimui, reikėjo užklausti PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių didmeninius tiekėjus, ar pastarieji yra tiekę nurodytas prekes šioms bendrovėms ir kokiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius, spręsdamas dėl ūkinių operacijų realumo, nepaneigė ir aplinkybių, kad UAB „Žaliasis namas“ iš UAB „Mandirija“, UAB „Velbira“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“ įsigytas prekes perpardavė tretiesiems asmenims ir panaudojo atliekant rangos darbus, kadangi mokesčių administratoriui buvo pateiktos atsargų pardavimų suvestinės atskirai pagal kiekvieną bendrovę, iš kurių detaliai matyti, kokiems tretiesiems asmenims buvo perparduotos bei kokiuose objektuose buvo sunaudotos prekės, įsigytos iš minėtų bendrovių. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Žaliasis namas“ už perparduotas ir atliktiems darbams sunaudotas prekes, įsigytas iš nurodytų bendrovių, yra apskaičiavusi ir valstybei sumokėjusi pardavimo PVM, todėl patvirtinus patikrinimo aktą UAB „Žaliasis namas“ būtų du kartus apmokestinama. Pareiškėjo nuomone, nepaisant galimai neteisėtos ir nusikalstamos veiklos, UAB „Mandirija“, UAB „Velbira“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“ iš dalies vykdė ir realią ūkinę veiklą, tačiau šių aplinkybių patikrinimą atlikusi specialistė detaliau netyrė bei jų kitais patikrinimo metu surinktais įrodymais nepaneigė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad sprendime didžia dalimi konstatuojamos aplinkybės, pateikiami asmenų paaiškinimai, kurie visiškai nesusiję su UAB „Žaliasis namas“ vykdytais sandoriais, be to, pateikiami bendrovių atstovų paaiškinimai už vėlesnius laikotarpius nei buvo sudaromi sandoriai su UAB „Žaliasis namas“, kurie visiškai nesusiję su atliktu pareiškėjo patikrinimu. UAB „Žaliasis namas“ nesutinka, kad veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdama įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu. Pažymėjo, kad minėtos bendrovės sandorių sudarymo ir vykdymo metu buvo įregistruos PVM mokėtojomis ir teikė deklaracijas, o nurodytų bendrovių darbuotojų duomenų bazės ar deklaracijų už kiekvieną mėnesį pateikimo patikrinti UAB „Žaliasis namas“ neturėjo galimybės, kadangi tokie duomenys nėra viešai prieinami. Pažymėjo, kad iš PVM mokėtojų registro tiekėjų įmonės išregistruotos vėliau nei buvo sudaromi sandoriai su UAB „Žaliasis namas“. Pareiškėjo manymu, nepagrįstas ir mokesčių administratoriaus argumentas, kad UAB „Žaliasis namas“ turėjo pasidomėti VMI apie kontrahentų vykdomą veiklą, nes tokios prievolės nenustato joks norminis aktas. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius pats neužtikrino, kad bendrovės nedeklaruojančios ir nemokančios valstybei PVM būtų išregistruotos iš PVM mokėtojų. Mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas žinoti apie tiekėjo mokesčio nesumokėjimą dar iki operacijos ar jos metu turi būti įrodytas mokesčio administratoriaus, tačiau nagrinėjamu atveju to nėra, dėl to išvados dėl mokesčio mokėtojo nesąžiningumo atmestinos kaip neįrodytos. Taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija rėmėsi ikiteisminio tyrimo bylose nustatytais faktais, tačiau patikrinimo akte nepateikė duomenų, ar šiose bylose nustatyti asmenys pagrobė PVM, ar šiose bylose yra mokesčių administratoriaus pareikštų ieškinių dėl PVM įgijimo. Pažymėjo, kad ši informacija yra svarbi, nes išieškojus iš kaltų asmenų pagrobtą PVM, sumažėtų mokestinė UAB „Žaliasis namas“ atsakomybė.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 35–42) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad atlikusi UAB „Digvita“, UAB „Mandirija“, UAB „Velbira“, UAB „Medlita“ ir UAB „Kliftonas“ mokestinius patikrinimus nustatė, jog minėtos bendrovės realios ekonominės veiklos nevykdė, buvo naudojamos kaip priemonė visuomenei priešiškiems, neteisėtiems tikslams pasiekti, pagal šių bendrovių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras sudaryta galimybė kitiems mokesčių mokėtojams nepagrįstai atskaityti PVM. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo patikrinimo akte bei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Inspekcija konstatavo, kad ūkinės operacijos su UAB „Digvita“, UAB „Mandirija“, UAB „Velbira“, UAB „Medlita“ ir UAB „Kliftonas“ įvyko ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią privalomųjų buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos apskaitos dokumentuose. Pasak atsakovo, iš patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas sandoriuose su minėtomis bendrovėmis elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teise. Pareiškėjas ūkines operacijas su minėtomis įmonėmis sudarė ne įprastai ir sąžiningai veiklai būdingomis sąlygomis. Įvertinus pareiškėjo elgesį sudarant sandorius su minėtomis bendrovėmis, darytina išvada, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog minėtos įmonės pardavimo PVM nesumokės. Tokiu būdu pareiškėjas neteisėtai į PVM deklaracijas įtraukė 17 493 Lt PVM. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 72 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį vadovaudamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Analogiška praktika suformuota ir teismų praktikoje. Taip pat pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde ginčija mokesčių administratoriaus teiginius dėl pirkimo–pardavimo sutarties rašytinės formos, nepateiktų važtaraščių ir skolų suderinimo aktų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad sandoriai su bendrovėmis įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 33–34) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Inspekcija nurodė, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, ar turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Digvita“, UAB „Mandirija“, UAB „Velbira“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ pardavimo PVM nesumokės. Pažymėjo, kad PVM sąskaita faktūra turi realiai atspindėti, kokia ūkinė operacija, tarp kokių ūkio subjektų ir kokiomis sąlygomis įvyko (LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-l882/2005), jog papildomai surinktais įrodymais galima paneigti, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko (LVAT 2005 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-230/2005). Inspekcija nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Kauno apskrities skyriaus ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 06-1-01046-07, Nr. 06-1-01014-07, Nr. 06-1-00030-07 ir Nr. 20-2-0214-07 esančiuose įtariamojo apklausos protokoluose S. M. (S. M.) teigė, kad bendrovės UAB „Velbira“ ir UAB „Mandirija“ jokios veiklos, išskyrus nusikalstamą, nevykdė, šios bendrovės buvo naudojamos kaip priedangos neteisėtai įgyti PVM. Atitinkamos išvados konstatuotos ir šių bendrovių patikrinimo aktuose, kuriuose buvo tirtos ir sandorių su pareiškėju aplinkybės. Taip pat R. M. įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad UAB „Kliftonas“ jokios veiklos nevykdė. UAB „Kliftonas“ atžvilgiu buvo atliktas mokestinis tyrimas, kurio metu buvo tirti minėtos bendrovės sandoriai su pareiškėju ir tyrimo metu konstatuota, kad UAB „Kliftonas“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos ir prekės patiektos nebuvo, todėl išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 74–82) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjo UAB „Žaliasis namas“ teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“, UAB „Medlita“ ir UAB „Digvita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64 straipsnio 1 dalimi ir 64 straipsnio 9 dalimi bei LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija pagrįstai konstatavo, jog ūkinės operacijos su UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“, UAB „Medlita“ ir UAB „Digvita“ nevyko ar vyko kitomis aplinkybėmis, o pagal šias ūkines operacijas išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatspindi realių ūkinių operacijų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog detalios informacijos neįmanoma pateikti dėl įvykusių ūkinių operacijų senumo, teiginys, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagal žodines sutartis, vertinami kritiškai, kadangi vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, pareiškėjas galėjo tikėtis, jog reikės pagrįsti ūkinių operacijų realumą už penkerių metų laikotarpį. Teismo vertinimu, nustačius, kad nėra PVM atskaitos realizavimo sąlygų, mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija pagrįstai konstatavo, jog PVM atskaita pagal UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“, UAB“ Medlita“ ir UAB „Digvita“ PVM sąskaitas faktūras negalima. Pareiškėjas neįrodė, kad ėmėsi visų protingų priemonių savo veiklos partnerių veiklos teisėtumui patikrinti, tuo tarpu mokesčių administratorius savo ruožtu įrodė pareiškėjo veiklos partnerių neteisėtus veiksmus, taip pat surinko bei nagrinėjo įrodymus dėl pareiškėjo nesąžiningo elgesio šioje situacijoje. Tokiu atveju įrodinėjimo, kad ėmėsi tinkamų priemonių partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, našta priklauso pareiškėjui, tačiau jis šiuo klausimu svarių įrodymų nepateikė. Bylos įrodymai patvirtina, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti UAB „Žaliasis namas“, todėl prievolė sumokėti apskaičiuotus mokesčius tenka būtent jai. Mokestinio ginčo metu teismas patikrina, ar mokesčių administratoriaus priimti sprendimai jų priėmimo metu yra teisėti. Mokestinio ginčo metu įmokėtų sumų įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas pasibaigus mokestiniam ginčui ir pradėjus vykdyti sprendimus dėl mokesčių apskaičiavimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl mokestinės prievolės išnykimo išieškojus žalą iš kaltų asmenų šiuo atveju nėra nagrinėtini. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas nurodytų bendrovių, kadangi atlikdamas jomis įformintas ūkines operacijas veikė nesąžiningai ir šios aplinkybės jokiais įrodymais nepaneigė. UAB „Žaliasis namas“ skundžiamos mokesčių administratorių sprendimo dalys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 85–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino skundo motyvus bei rašytinius bylos įrodymus, neatidžiai išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus ir aktualią teismų praktiką.

2. Visos ginčijamos ūkinės operacijos, kurios buvo atvaizduotos PVM sąskaitose faktūrose, yra realiai įvykusios, o priešingos teismo padarytos išvados pagrįstos išimtinai mokesčių administratoriaus patikrinimo akte pateiktomis prielaidomis ir neobjektyviu bei šališku aplinkybių vertinimu.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir verslo praktika, matyti, kad pareiškėjas pakankamai domėjosi bei turėjo informacijos apie įmones ir buvo atidus bei rūpestingas.

4. Išieškojus iš kaltų asmenų pagrobtą PVM, sumažėtų mokestinė pareiškėjo atsakomybė, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad mokestinio ginčo metu įmokėtų sumų įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas pasibaigus mokestiniam ginčui ir pradėjus vykdyti sprendimus dėl mokesčių apskaičiavimo. Išieškojus nepagrįstas sumas, įmonė nepagrįstai negalės tomis lėšomis disponuoti, negalės atsiskaitinėti su kreditoriais, dėl ko patirs didelių nuostolių tiek pati įmonė, tiek tretieji asmenys.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–104) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal 2004–2006 m. UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Pabrėžtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą iš esmės neigia remdamasis tuo, kad ūkinės operacijos vyko, bet ne tarp pareiškėjo ir UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“.

PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Tuo tarpu PVMĮ 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta, kad MAĮ nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne jos įforminimo formaliesiems rekvizitams (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1898/2010, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3582/2011, 2012 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-365/2012 ir kt.). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija akcentavo, jog prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti (žr. LVAT 2003 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-953-2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, P. 118.). Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355-2004, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2481/2011 ir kt.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta nustačius juridinių faktų visumą, t. y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Tokiu atveju, nesuteikus pirkėjui teisės į PVM atskaitą, nėra paneigiamas ir dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo.

Taigi, aiškindamas teisę į PVM atskaitą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog: 1) pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne jos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio viršenybės prieš formą principas); 2) mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokamas PVM arba įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas).

Pasisakydamas dėl teisės normų taikymo specifikos, kai nustatoma, jog mokesčių mokėtojo apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas PVM sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, tokios ūkinės operacijos, teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą taikymo prasme, turi būti įvertintos tarp pirkėjo ir tų subjektų, kurie iš tikrųjų atliko prekių tiekimą ir/ar paslaugų teikimą, kartu įvertinant ir tų subjektų veiklą, kurie yra nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, t. y. visų pirma, turi būti nustatomas bei įvertinamas tikrasis tokių ūkinių operacijų turinys bei visų subjektų susijusių su šia ūkine operacija veikla ir vaidmuo (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-589/2011 ir kt.).

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi, pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Administracinių teismų praktikoje, aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, taip pat yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) PVM atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas bei kitas reikšmingas aplinkybes ir įrodyti, kad jis nežinojo bei negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl atsakymas į klausimą, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į PVM atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-550/2010; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-721/2010 ir kt.).

Siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Pažymėtina, jog vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Protingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą, esant teisės spragai, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiais kriterijais turi būti remiamasi ir vertinant visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie mokesčių mokėtojo sąžiningumą.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią nuostatą, yra pažymėta, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3435/2011, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-33/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mokesčių administratorius nagrinėjamoje byloje surinko pakankamai objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog ūkinės operacijos vyko ne tarp pareiškėjo ir UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“, t. y. ūkinės operacijos vyko ne tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl neturėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal 2004–2006 m. UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Dėl minėtų ir dėl kitų pareiškėjo skunduose Mokestinių ginčų komisijai bei pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių išsamiai jau pasisakė tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su šių institucijų atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimų argumentacija bei juose nurodytomis aplinkybėmis, jų nebekartoja.

Nagrinėjamu atveju, tiriant pareiškėjo ir UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“ sandorius, buvo nustatyta, jog ūkinės operacijos vyko ne tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, kadangi UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“ ir UAB „Kliftonas“ jokios realios veiklos nevykdė, PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos ir prekės nebuvo patiektos, minėtos bendrovės buvo naudojamos siekiant ne ūkinės veiklos rezultatų, bet kaip priemonė savanaudiškiems, visuomenei priešiškiems, neteisėtiems tikslams pasiekti – kaip priedanga, siekiant pagal jų vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras neteisėtai įgyti PVM, o UAB „Digvita“ ir UAB „Medlita“ neturėjo reikiamų materialinių bei fizinių resursų (išteklių) ekonominei veiklai vykdyti (buveinių, techninės bazės, darbuotojų ir kt.), byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jos savo veiklai būtų pasitelkusios kitus asmenis, todėl minėtos bendrovės objektyviai negalėjo teikti paslaugas ir tiekti prekes pareiškėjui. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog minėtų bendrovių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose pasirašę direktoriai realiai bendrovėse nedirbo arba buvo įdarbinti fiktyviai tik tam, kad pasirašytų buhalterinės apskaitos dokumentus, o bendrovės nesumokėjo pardavimo PVM, kuris turėjo būti gautas už pareiškėjui patiektas prekes bei suteiktas paslaugas (mok. byla, b. l. 74–104, 118–130, 163–172, 191–195, 261–278, 285–293, 301–307, 314–343, 437–464). Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) PVM atžvilgiu, o tokios teisinės situacijos konstatavimas, kaip jau buvo minėta, suponuoja pareiškėjo pareigą įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį.

Pareiškėjas savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus pozicija dėl PVM sąskaitų faktūrų ir vykdytų ūkinių operacijų vertinimo iš esmės grindė aplinkybėmis, jog visos ginčijamos ūkinės operacijos, kurios buvo atvaizduotos PVM sąskaitose faktūrose, yra realiai įvykusios, o UAB „Žaliasis namas“ pakankamai domėjosi bei turėjo informacijos apie minėtas bendroves, buvo atidus ir rūpestingas. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra paneigti mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais apie realią UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“ veiklą. Tuo tarpu pats pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, tikrąjį ūkinių operacijų turinį bei tikruosius jų subjektus ir tai, kad jis buvo pakankamai rūpestingas, bent minimaliai, vadovaudamasis paprasčiausia verslo logika, domėjosi sandorių partnerių veiklos teisėtumu ir su šia veikla susijusio PVM sumokėjimu, nors iš byloje esančių duomenų matyti, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ bei UAB „Medlita“ buvo susiklostę ne vienkartinio pobūdžio santykiai, sudarantys galimybę sandorio šalims geriau žinoti apie viena kitos elgesį ir ketinimus dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą (mok. byla, b. l. 74–104, 139–160, 173–190, 196–198, 249–260, 314–343, 437–464). Priešingai, pareiškėjas ūkines operacijas su minėtomis bendrovėmis sudarė ne įprastai ir sąžiningai veiklai būdingomis sąlygomis: net nebandė išsiaiškinti jokių minėtas bendroves bei jų veiklą identifikuojančių duomenų; betarpiškai kontaktavo ne su buhalterinės apskaitos dokumente nurodytu prekės pardavėju; nesidomėjo ar asmenys, su kuriais sudarinėjo sandorius, buvo įdarbinti įmonėje; įsigydamas prekes per pardavėjo atstovą, nesusipažino su jo veiklos legalumą patvirtinančiais dokumentais, atstovo įgaliojimų apimtimi; nesidomėjo, ar pardavėjas turi teisę verstis veikla, su kuria susijęs sudaromas sandoris; prieš sudarydamas sandorį, nesusipažino su pardavėjo teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais; nesikreipė į mokesčių administratorių dėl informacijos, ar kontrahentas teikia mokesčių deklaracijas, vykdo mokestines prievoles ir pan. (mok. byla, b. l. 69–73; 161–162, 189–190, 199–201). Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ir, neįrodęs tikrojo ūkinių operacijų turinio, neįgijo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal 2004–2006 m. UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pažymėtina, kad minėtas aplinkybes mokesčių administratorius, vykdydamas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, įrodė byloje surinkta medžiaga. Tuo tarpu pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, to paties MAĮ straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos, neįvykdė. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Mokestinių ginčų komisijai ar teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių sandorių su UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ realų sudarymą ir vykdymą bei savo sąžiningumą.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal 2004–2006 m. UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl aplinkybė, ar nagrinėjamuose sandoriuose dalyvavę kiti asmenys bus patraukti atsakomybėn ir iš jų bus išieškota valstybei padaryta žala, pareiškėjo mokestinės atsakomybės nepašalina. Kaip minėta, byloje surinktų faktinių aplinkybių akivaizdžiai pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal 2004–2006 m. UAB „Digvita“, UAB „Velbira“, UAB „Mandirija“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Medlita“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Žaliasis namas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius