Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1217-356/2017, pagal ieškovo M. C. ieškinį atsakovui R. G. dėl avanso grąžinimo ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti kalbinę rašytinės sutarties teksto reikšmę (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos LAT praktikoje. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys. Sutarties sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Sutarties sudarymas paprastai prasideda šalių derybomis, kurių metu jos siekia suderinti tiek savo reikalavimus viena kitai, tiek galimas būsimos sutarties sąlygas.

Šalys pripažino faktą, kad atsakovas skelbė internetiniame tinklalapyje www. skelbiu. lt, o ieškovas rado atsakovo skelbimą apie parduodamus nekilnojamuosius daiktus, todėl susisiekė su atsakovu, apžiūrėjo parduodamą turtą, susitarė dėl kainos, ieškovas sumokėjo 1.000 EUR dydžio avansą, o atsakovas anuliavo skelbimą. Tuo metu šalys rašytinio dokumento dėl 1.000 EUR avanso perdavimo nesudarė.

Šalys neginčijo ir to fakto, kad tuoj pat sudaryti atsakovo parduodamų nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartį buvo kliūčių: ieškovas neturėjo pakankamai piniginių lėšų, ketino sudaryti kredito sutartį su banku, todėl buvo privalu norimą įsigyti turtą įvertinti, o atsakovas, nekilnojamiesiems daiktams esant įkeistiems, privalėjo gauti kreditoriaus sutikimą, be to, privalėjo kreiptis į teismą dėl teismo leidimo išdavimo, nes ketinamame parduoti gyvenamajame name gyveno kartu su nepilnamečiais vaikais.

Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Gana toli pažengę šalių ikisutartiniai santykiai gali būti užfiksuojami rašytinę formą turinčioje preliminariojoje sutartyje, kuri yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai (CK 6.165 straipsnis).

Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2017-03-08 šalys (ieškovas – pirkėjas, atsakovas – pardavėjas) pasirašė susitarimą (2 b.l.), pavadintą Preliminariąja sutartimi dėl namo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo (toliau - Sutartis), tokio turinio: „ <...> Šalys patvirtina, kad Šalių sutarta Turto pardavimo kaina yra 55.000 eurų. Sudarius šią sutartį buvo sumokėtas 1.000 eurų avansas, jei dėl Pirkėjo kaltės nesudaroma Pagrindinė sutartis nėra įvykdomi terminai ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjui, kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas. Šalys įsipareigoja sudaryti Pagrindinę sutartį iki 2017 m. gegužės 31 d., atsiradus šioje sutartyje nenumatytų aplinkybių, šios sutarties terminas gali būti pratęstas bendru šalių sutarimu. Iki nurodytos datos turi būti sumokėta visa likusi suma pardavėjui (54.000 eurų <...>)“.

Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų protokolas, ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę yra sprendžiama ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

CK 6.165 straipsnio 1dalis numato, jog preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai yra šie: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Preliminariojoje sutartyje turi būti įvardytas konkretus būsimos sutarties objektas, kuris, sudarant preliminariąją sutartį, gali būti aiškiai identifikuotas arba gali būti susitarta jį tiksliai identifikuoti ateityje.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad atsakovas skelbime, kurį patalpino internetiniame tinklalapyje www. skelbiu. lt (37 b.l.) nurodė, kad parduoda gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), prie kurio yra 44 arų namų valdos žemės sklypas, kuriam atlikti geodeziniai matavimai, taip pat yra tvenkinys, pirtis, tvarkingas sodas, ūkiniai pastatai, kaina – 58.000 EUR, bet gali būti derinama. Informacija, kad nekilnojamieji daiktai yra įkeisti, skelbime nenurodyta. Kaip matyti iš šalių pateiktų įrodymų (57-59 b.l.), turtas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovui ir jo sutuoktinei. Kaip pardavėją šalių Sutartyje atsakovas nurodė tik save, o Sutartimi neprisiėmė jokių įsipareigojimų, kuriuos įvykdęs jis galėjo tapti vieninteliu savininku dar iki pagrindinės sutarties sudarymo. Be to, Sutartimi neaptarta, ar ieškovas sutiko įsigyti įkeistą turtą, nors kreditorius ir davė sutikimą (38 b.l.). Be to, tai, ar atsakovas (vienas ar kartu su sutuoktine) turės teisę parduoti šeimos gyvenamąjį būstą, priklausė nuo to, ar bus išduotas teismo leidimas, nes jame gyveno kartu su nepilnamečiais vaikais. Kaip matyti, teismo leidimą išduoti buvo atsisakyta (39-40 b.l.). Pakartotinai atsakovas nesikreipė, nes ieškovas jau buvo pranešęs apie Sutarties nutraukimą.

Nors CK 6.396 straipsnyje įtvirtinti pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimai nėra tapatūs bei privalomi preliminariajai sutarčiai dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad vien bendrinio žodžio, pvz., namas, ar turtas nepakaktų, jeigu nenurodomas namo, kitų nekilnojamųjų daiktų konkretus adresas, leidžiantis identifikuoti konkretų tos sutarties dalyką.

Kaip matyti iš šalių Sutarties turinio, jokie konkretūs nekilnojamieji daiktai, dėl kurių pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje šalys tarėsi, nenurodyti, taip pat nėra nurodyta ir jų buvimo vieta. Šalys, kaip patvirtina jų duoti paaiškinimai, žodžiu tarėsi dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, aptarė, kokius konkrečius ir kokiu adresu esančius nekilnojamuosius daiktus atsakovas ketina parduoti, o ieškovas – pirkti, aptarė kainą, ieškovas turtą apžiūrėjo, jam taip pat buvo žinoma apie tai, kad turtas įkeistas, o atsakovas turėtų gauti ne tik kreditoriaus sutikimą, bet ir teismo leidimą, atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas ketina gauti kreditą, o dėl to būtina įvertinti perkamą turtą. Tačiau šie šalių žodiniai susitarimai negali būti pripažinti galiojančiais, nes pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir 6.165 straipsnio 2 dalį preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį, ar atskirą jos sąlygą daro negaliojančią.

Kaip teisingai nurodė ieškovo atstovė, Sutartimi, kurios tekstą parengė atsakovas, buvo numatyta tik ieškovo atsakomybė, jeigu jis, esant jo kaltei, nesudarytų pagrindinės sutarties iki nustatyto termino, o atsakovui nebuvo nustatyta jokia atsakomybė už Sutarties pažeidimą. Tokia Sutarties sąlyga akivaizdžiai prieštarauja CK 6.163 straipsnyje įtvirtintam pareigos elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose imperatyvui.

Ieškovas, aiškindamas Sutarties pasirašymo aplinkybes, nurodė, kad jis dar iki Sutarties pasirašymo atsakovui perdavė 1.000 EUR kaip avansą, pasitikėjo atsakovu, todėl neprašė, kad jis avanso sumokėjimo faktą patvirtintų rašytiniu dokumentu. Vėliau ėmė baimintis, kad gali nebeatgauti sumokėto avanso, o atsakovas pasirašyti pinigų gavimą patvirtinantį rašytinį patvirtinimą atsisakė, todėl jis sutiko pasirašyti bet kokio turinio rašytinį dokumentą, nes jo pagrindinis tikslas buvo raštu fiksuoti pinigų perdavimą atsakovui. Kaip matyti iš Sutarties turinio, atsakovas aplinkybę, kada avansas buvo perduotas, nurodė neteisingai, t.y., kad ne iki Sutarties sudarymo, o po to.

Kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų ir ieškovo paaiškinimo, ieškovas 2017-03-08 pasirašydamas Sutartį turėjo kitokių ketinimų nei ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, nes jau buvo atliktas turto vertinimas (57-59 b.l.) ir ieškovas žinojo, kad jam nebus suteiktas reikiamo dydžio kreditas, nes visi nekilnojamieji daiktai buvo įvertinti tik 29.000 EUR suma (vertė, nustatyta priverstinio pardavimo atveju). Tolimesni ieškovo veiksmai – po 5 dienų nuo Sutarties pasirašymo pareiškė atsakovui apie Sutarties nutraukimą ( 3 b.l.) – patvirtina jį 2017-03-08 jau neturėjus ketinimų ateityje sudaryti minėtą sandorį.

Atsakovas, aiškindamas Sutarties pasirašymo aplinkybes, nurodė, kad Sutarties tekstą surašė jis, prieš tai dėl Sutarties turinio konsultavosi, ieškojo pavyzdžio internetiniuose tinklalapiuose. Atsakovas įrodinėjo, kad ieškovui Sutarties pasirašymo dieną jau buvo žinoma, kad kreditas nebus suteiktas, nes per maža nekilnojamųjų daiktų vertė. Taigi atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas ateityje pagrindinės sutarties neturės galimybės sudaryti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu nesusitarta kitaip, šalis, atsisakiusi sudaryti pagrindinę sutartį dėl to, kad jai nebuvo suteiktas kreditas, gali būti laikoma kalta, nes nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes vykdant sutartį privalu išnaudoti visas galimybes gauti kreditą, t.y. domėtis ne viename banke. Kaip matyti iš atsakovo išsakytos pozicijos dėl avanso grąžinimo (4 b.l.), jis Sutarties minėtą sąlygą ir supranta būtent taip, kad bankui atsisakius ieškovui suteikti kreditą, jis būtų laikomas kaltu dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Šiuo nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad Sutartimi nebuvo numatytas terminas, kada turėtų būti grąžintas avansas. Reikšminga ir tai, kad Sutartimi nebuvo siekiama atskleisti būsimos pirkimo-pardavimo sutarties dalyko ir esminių sąlygų, kuriomis turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis.

Tokios nustatytos aplinkybės leidžia labiau tikėti, jog ir atsakovas 2017-03-08 turėjo ketinimų ne ateityje sudaryti pagrindinę sutartį su ieškovu, o rašytiniu dokumentu įtvirtinti sau palankų susitarimą dėl nuostolių, kurių dydžio nereikėtų įrodinėti, atlyginimo, t.y. kad ieškovo avansu sumokėti 1.000 EUR atitektų jam.

Esant nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms ir minėtam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad 2017-03-08 šalių sudarytą Sutartį kvalifikuoti preliminariąja sutartimi pagrindo nėra, nes ji neatitinka CK 6.165 straipsnio reikalavimų - sutartimi neatskleisti būsimos pirkimo-pardavimo sutarties dalykas ir esminės sąlygos, kuriomis turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis.

Nustačius, kad šalių sudaryta Sutartis nėra preliminarioji, pripažintina, jog jos pagrindu nesusiklostė ikisutartiniai teisiniai santykiai, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl avanso grąžinimo taikyti minėtus santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas dėl nuostolių atlyginimo (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) pagrindo nėra.

Šalių Sutartyje pinigų suma, kurią ieškovas atsakovui perdavė dar iki jos pasirašymo, yra įvardyta kaip avansas. Avanso sąvoka nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau Teismų praktikoje ji suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus/prekes ar lėšos šiaip kam nors. Taigi avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – įvykdyti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat gali atlikti įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet neatlieka užtikrinamosios funkcijos. Šalių perduodama pinigų suma, pavadinta avansu, gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad šalių 2017-03-08 Sutartį yra pagrindas kvalifikuoti tik kaip grynųjų pinigų, kurių paskirtis buvo įvykdyti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį, atsakovui priėmimo-perdavimo aktą.

Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčijama, kad atsakovui ir jo sutuoktinei priklausančio turto pirkimo – pardavimo sandoris su ieškovu nebuvo sudarytas ne tik iki 2017-05-31, tačiau ir vėliau. Jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir jos turi būti grąžinamos pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Atsakovas priešieškinio dėl nuostolių ir/ar neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje nepareiškė, o nustačius, kad nagrinėjamu atveju CK 6.165 straipsnio 4 dalies normos negali būti taikomos, atsakovui būtina įrodyti esant visas keturias sąlygas ieškovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ( žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis)).

Ieškovas 2017-03-13 siuntė atsakovui pranešimą (3 b.l.) apie Sutarties nutraukimą ir nustatė terminą – 5 dienos po pranešimo gavimo grąžinti 1.000 EUR. Atsakovas 2017-03-18 surašė ieškovui adresuotą atsakymą (4 b.l.), nurodė, kad prašomos sumos negrąžins, nes jie jam atiteko CK 6.165 straipsnio pagrindu. Pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį, prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Minėta, kad šalių Sutartyje nebuvo apibrėžtas terminas, kada turi būti grąžintas avansas nesudarius pagrindinės sutarties.

Duomenų, kada atsakovas gavo ieškovo pranešimą, nepateikta, todėl 7 dienų laikotarpis, kaip tą numato CK 6.53 straipsnio 2 dalis, skaičiuotinas nuo 2017-03-18. Šiuo nagrinėjamu atveju kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, po 2017-03-25 atsakovas neteko teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais, jam atsirado prievolė (CK 6.1, 6.2 straipsniai, 6.237 straipsnio 1 dalis) ieškovui grąžinti 1.000 EUR. Prievolės baigiasi, kai yra tinkamai įvykdomos (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), byloje duomenų, kad atsakovo prievolė grąžinti ieškovui 1.000 EUR būtų pasibaigusi tinkamu įvykdymu ar įskaitymu (CK 6.130, 6.131, 6.134 straipsniai), nėra, atsakovas gera valia ieškovui 1.000 EUR negrąžino, prieštaravo dėl teismo įsakymo ir pareiškimo (12 b.l.), taigi atsakovas yra praturtėjęs tokia suma ieškovo sąskaita.

Teismas vertina, kad yra nustatytos visos atsakovo nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: atsakovas yra praturtėjęs ieškovo sąskaita dėl to, kad jam ieškovas perdavė kaip avansą 1.000 EUR, sandoris sudarytas nebuvo, todėl atsakovui šių pinigų negrąžinus, ieškovas patyrė tokio dydžio nuostolių; yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; išnyko teisinis pagrindas, galintis pateisinti ieškovui priklausančių 1.000 EUR buvimą pas atsakovą; pareiškiant ieškinį nepagrįstas praturtėjimas egzistavo; ieškovas nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos; ieškovas negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, todėl ieškovui iš atsakovo CK 6.237 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu priteistina 1.000 EUR skola, ieškinį šioje dalyje tenkinant.

Ieškiniu pareikštas reikalavimas ir dėl palūkanų priteisimo. Nors CK 6.240 straipsnio 1 dalis numato, jog už be pagrindo įgytą pinigų sumą nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą, skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, tačiau ieškovas prašė priteisti jam tik procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1.000 EUR sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2017-03-30 (priimtas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinys tenkinamas, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra. Ieškovo rašytiniais įrodymais patvirtintos tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl to, kad ieškovas žyminiu mokesčiu apmokėjo pareiškimą dėl teismo įsakymo, o atsakovui pareiškus prieštaravus dėl pareiškimo ir teismo įsakymo, ieškovas privalėjo pareikšti ieškinį ir jį apmokėti nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, taip pat jis turėjo išlaidų už advokatės teisinę pagalbą, t.y. tiek rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo, tiek rengiant ieškinį, atstovaujant ieškovą teisme. Sutartis su advokate sudaryta 2017-03-29, t.y. dar iki kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo (5 b.l.). Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad bylinėjimosi išlaidos būtų kuo mažesnės.

Ieškovas už advokatės teisines paslaugas iš viso turėjo 300 EUR išlaidų (6, 21, 60 b.l.): 50 EUR už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą 2017 m. I ketvirtyje; 250 EUR už ieškinio parengimą ir už atstovavimą teisme 2017 m. II ketvirtyje.

Ieškovo turėtų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ su pakeitimais: 8.2, 8.3, 8.19 punktuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2016 m. III ir IV ketvirčių vidutiniai mėnesiniai bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžiai atitinkamai buvo 793,30 EUR, 822,80 EUR, pripažintina, kad ieškovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (300 EUR) advokatės pagalbai apmokėti buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatės darbo ir laiko sąnaudoms, mažinti priteistiną sumą pagrindo nėra (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 7 dalies reikalavimais, ieškinį iš viso apmokėjo 23 EUR žyminiu mokesčiu (6, 21 b.l.), byloje susidarė 2,73 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš atsakovo ieškovui priteistina 23 EUR žyminio mokesčio ir 300 EUR išlaidų už advokatės teisinę pagalbą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteisiamos, nes jų suma (2,73 EUR) yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 - 265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo M. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai: 1.000 EUR skolą; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1.000 EUR skolos sumos už laikotarpį nuo 2017-03-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 23 EUR žyminio mokesčio; 300 EUR už advokatės teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.