Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Vyginto Viktoro Juknos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos 2009 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo V. Z. skundas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 25 d. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau BK) 281 str. 6 d. laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir paskirti įpareigojimai: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; tęsti mokslą; atlyginti žalą nukentėjusiesiems ir uždrausta trejus metus vairuoti kelių transporto priemones.

V. Z. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. lapkričio 2 d., apie 14 val. 40 min., Pasvalio rajono Girsūdų kaimo teritorijoje, kelio Pasvalys-Vabalninkas (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas K. B. priklausantį automobilį „Opel Vectra“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 59, 68, 172, 175.1 punktų reikalavimus, o būtent: neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 0,96 promilės etilo alkoholio), sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, privalėdamas atsižvelgti į kelio sąlygas, pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, kelio vingyje saugaus greičio nepasirinko ir, važiuodamas apie 135 km/h greičiu, kai lengviesiems automobiliams ne gyvenvietėse leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir keletą kartų vertėsi, tuo važiavusiems keleiviams G. B. padarė odos nubrozdinimą dešiniojoje šlaunyje ir dešiniojo kelio išoriniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, R. D. padarė dešiniojo klubikaulio sparno lūžį, dešiniojo dubens sumušimą ir nubrozdinimą, galvos sumušimą, odos nubrozdinimus nugaroje ir poodinę kraujosruvą kairioje alkūnėje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei I. M. padarė poodines kraujosruvas keliuose, blauzdose, kairėje šlaunyje, paviršutinius plaštakos odos nubrozdinimus, blužnies ir kepenų plyšimus, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nuo kurių ji mirė įvykio vietoje.

V. Z. pirmos instancijos teismo nuosprendį apskundė, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2007 m. balandžio 13 d. nutartimi nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 25 d. nuosprendžio atmetė. V. Z. kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartimi taip pat buvo atmestas, paliekant galioti žemesnės instancijos teismų sprendimus.

Nuteistojo V. Z. kreipimasis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymu pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro buvo atmestas ir 2008 m. lapkričio 20 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Nuteistasis V. Z. , nesutikdamas su tokiu sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos teismui ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. lapkričio 20 d. nutarimą kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, ir įpareigoti pradėti procesą.

Nuteistasis ir jo gynėjas skunde išdėstė motyvus, kuriais grindė prašymą Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui, po to nurodė Lietuvos Generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, motyvus. Skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendis buvo priimtas remiantis neteisingais liudytojų G. B. ir R. D. parodymais bei neteisingomis specialistų išvadomis, todėl V. Z., būdamas įsitikinęs, kad autoįvykio metu automobilio nevairavo, buvo priverstas kreiptis į ekspertus, kad šie nustatytų kuris iš ekipažo narių vairavo ar galėjo vairuoti automobilį autoįvykio metu.

Pareiškėjų nuomone, iš teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados Nr. A-KI-53-119 matyti, kad nagrinėjant byloje versiją, jog autoįvykio metu automobilį vairavo V. Z., neatkreiptas dėmesys į tai, kad Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole konstatuota, jog nei vairaratis, nei priekinis prietaisų skydelis nedeformuoti, taip pat šiame protokole nėra jokių duomenų, kad vairaračio ar prietaisų skydelio paviršiuje ar jų aplinkoje būtų buvę konstatuota kokių nors biologinių objektų.. Tuo tarpu iš ekspertės-specialistės 2008-02-08 išvados matyti, kad autoįvykio metu automobiliui besivartaliojant, iš jo salono pradžioje iškrito ekipažo keleiviai (nes nebuvo prisisegę saugos diržų), o vairuotojas (vairuotoja) galėjo iškristi paskutinis (paskutinė), nes vairo ratas dalinai fiksavo jį (ją) darbo vietoje. Kadangi I. M. iš automobilio iškrito paskutinė, todėl techniniu požiūriu ji vairavo automobilį autoįvykio metu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertės-specialistės 2008-02-08 išvados padarytos, atkūrus 2005-11-02 autoįvykio mechanizmą, ko nepadarė specialistas, duodamas 2006-06-27 išvadą Nr.l 1-546(06). Todėl manoma, kad pastaroji specialisto išvada Nr.l 1-546(06) buvo paremta iš esmės tik liudytojų G. B. ir R. D. parodymais, o ne moksliškai pagristu autoįvykio mechanizmo atkūrimu. Be to, pabrėžiama, kad 2008-02-13 teismo medicinos - eismo įvykio specialistų išvada Nr. A-SIA-79-03 bei prie jos pridėtas mastelinis įvykio vietos planas patvirtina, kad I. M. padaryti kūno sužalojimai rodo, jog jie galėjo atsirasti atsitrenkiant į automobilio vairą ir kad autoįvykio metu automobilį galėjo vairuoti būtent I.M.

Skunde taip pat nurodoma, jog V. Z. yra įsitikinęs, kad liudytojai G. B. ir R. D. duodami parodymus sąžiningai klydo, ne viską prisiminė apie autoįvykį kaip ir pats V. Z. Todėl jų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais negali būti pagrįstas nuosprendis. Specialistai, remdamiesi minėtų liudytojų parodymais, padarė neteisingą išvadą dėl autoįvykio metu vairavusio asmens. Todėl, mano, kad prokurorui buvo pateiktos išsamiomis specialistų išvadomis paremtos naujai paaiškėjusias aplinkybes, dėl kurių buvo galima ir privalu pradėti baudžiamąjį procesą ( BPK 444 str. 1 d. 4 d.) Prokuroras neatliko V. Z. įvardintų aplinkybių tyrimo ir nepavedė tai padaryti ikiteisminio tyrimo įstaigai (BPK 446 str.3 d.), todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti procesą .

Nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad be proceso atnaujinimo, įvardintų aplinkybių ištyrimo, nepaskyrus reikiamų kompleksinių medicinos - eismo įvykio ekspertizių, kad nustatyti moksliškai pagristą 2005-11-02 autoįvykio mechanizmą ir automobilio ekipažo iškritimo iš besivartaliojančio automobilio eiliškumą, negalima išvada, kad nėra naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, teismams nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma priimant nuosprendį ar nutartis naujai paaiškėjusi aplinkybė, kad automobilį autoįvykio metu vairavo L. M., nes tai iš vis nebuvo tirta ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Todėl manoma, kad ir Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria buvo atmestas skundas ir prašymas panaikinti prokuroro nutarimą, yra nepagrįsta.

Skunde akcentuojama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tirta vienintelė versija, jog autoįvykio metu automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo vairuoti V. Z. ir tik šios vienintelės tirtos versijos duomenys buvo pateikti tiek pirmos instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas prašė jų skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjai skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį, kuria buvo atmestas V. Z. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. lapkričio 20 d. nutarimo panaikinimo, ir dėl skundo priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. lapkričio 20 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir įpareigoti prokurorą procesą pradėti pavedant jį atlikti ikiteisminio tyrimo įstaigai.

Toks pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas. Skundai dėl žemesnių teismų nutarčių nagrinėjami vadovaujantis BPK X dalies normomis. BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatyta, kad aukštesnysis teismas , išnagrinėjęs skundą dėl nutarties, gali panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą ir toks aukštesniojo teismo sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo skundą dėl apygardos teismo nutarties, pagrindo pripažinti nutartyje padarytas išvadas nepagrįstomis ir priimtą sprendimą neteisingu nenustatė. Apygardos teismas išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundo argumentus ir juos motyvuotai atmetė. Nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas skųsdamas apygardos teismo nutartį pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais remdamasis kreipėsi į Lietuvos generalinį prokurorą, vėliaus skųsdamas prokuroro priimtą nutarimą. Kadangi šie argumentai, kaip jau minėta, visapusiškai išanalizuoti skundžiamoje nutartyje, iš naujo jie neanalizuojami ir atsakoma tik į skundo argumentus dėl skundžiamos nutarties teisėtumo.

1. Nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas skundė teigia, kad Vilniaus apygardos teismo nutartyje nepagrįstas teiginys, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-10-16 nutartimi atmesdama nuteistojo skundą dėl žemesnės instancijos teismų sprendimų, konstatavo, kad aptarta baudžiamosios bylos eiga ir priimti sprendimai neleidžia abejoti nukentėjusiųjų G. B. ir R. D. parodymais, nors dėl šių nukentėjusiųjų parodymų Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija tiesiogiai nepasisakė.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-10-16 nutarties dalyje „Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo“ nurodė, kad kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, t.y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai, ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja bei netiria įrodymų iš naujo. Akivaizdu, kad pareiškėjai, siaurinančiai suprasdami minėtos kasacinės nutarties nuorodos, apie įrodymų iš naujo netyrimą, esmę, be pagrindo nesutinka su apygardos teismo nutartyje padaryta išvada dėl nukentėjusiųjų G. B. ir R. D. įrodymų įvertinimo. Kasacinės instancijos teismas patikrino ar žemesnieji teismai padarė pagrįstas byloje nustatytais įrodymais išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Aptariamoje byloje kasacinės instancijos teismas paliko galioti žemesniųjų teismų sprendimus ir tokiu būdu pripažino, kad šių teismų išvados pagrįstos surinktais įrodymais. Kadangi tiek pirmos instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje darant išvadas buvo remiamasi nukentėjusiųjų G. B. ir R. D. parodymais, kasacinės instancijos teismas, palikdamas galioti sprendimus, iš naujo įrodymų netyrė, konkrečiai dėl jų nepasisakė, tačiau netiesiogiai pripažino šiuos parodymus nekeliančiais abejonių.

2. Skundo teiginys, kad apygardos teismo nutartyje neargumentuota kodėl teismas netiki pateiktomis naujomis specialisto išvadomis apie tai, kad autoįvykio metu automobilį vairavo I. M., neatitinka tikrovės. Nutartyje nurodyta, kad nuteistojo V. Z. pateikta nauja specialisto išvada apie tai, kad automobilį galėjo vairuoti žuvusioji I. M., yra tik tikimybinė, nepagrįsta kitais byloje esančiais įrodymais, ir nepaneigianti byloje esančios specialisto išvados apie tai, kad autoįvykio metu automobilį galėjo vairuoti nuteistasis V. Z., bei nieko naujo neįrodanti. Be to, nutartyje teisingai pastebėta, kad nuteistasis, pateikdamas palankias sau naujas specialisto išvadas, jas, kaip įrodymų šaltinį, sureikšmina ir vertina atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis skunduose, siekdamas pagrįsti naujas specialisto išvadas, teigia, kad nukentėjusieji G. B. ir R. D. duodami parodymus apie tai, kad automobilį vairavo nuteistasis, sąžiningai klydo. Šis teiginys apygardos teismo nutartyje išsamiai aptartas ir pagrįstai atmestas.

3. Nuteistojo ir jo gynėjo skunde teigiama, kad aptariamoje byloje buvo tiriama tik viena versija, kad autoįvykio metu automobilį vairavo nuteistasis V. Z. ir nebuvo tiriama versija, kad automobilį vairavo I. M.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Z. tvirtino, jog automobilį vairavo nukentėjusysis G. B., nei vienas liudytojas ar nukentėjusysis niekada netvirtino, o nebuvo ir kitų duomenų, leidžiančių numatyti aplinkybę, kad automobilį galėjo vairuoti žuvusioji I. M. Priešingai, nukentėjusieji G. B. ir R. D. parodė, kad automobilį vairavo V. Z., apie tai, kad automobilį galėjo vairuoti V. Z. nustatyta ir specialistų išvadomis. Šiuos įrodymus papildo ir specialistų išvados apie mikrodalelių, paimtų nuo automobilio sėdynių ir V. Z. rūbų, tapatumo tyrimus.

Pažymėtina, kad nuteistasis dėl neva netinkamo bylos tyrimo iš dalies kaltina ir savo gynėją, kuris, jo manymu, tinkamai neatliko savo pareigų. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad advokatas nuteistąjį gynė pagal sutartį, asmeniškai jo pasirinktas ir byloje nėra duomenų apie jam pareikštas pretenzijas ar šalinimus. Manytina, kad tokie priekaištai nėra pagrįsti.

4. Nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo skunde, nesutinkant su apygardos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kai kurie vartojami teiginiai yra neatitinkantys tikrovės ir aiškiai klaidinantys. Skundo 5 lape nurodoma „...teismams nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma priimant nuosprendį ar nutartis naujai paaiškėjusi aplinkybė, kad automobilį autoįvykio metu vairavo I. M. ...“, kai tuo tarpu, pateikta nauja specialisto išvada yra ne konstatuojanti, bet tikimybinė, kad galėjo vairuoti I. M.

5. Skunde nurodoma, kad apygardos teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad ši nutartis neskundžiama, nes tai prieštarauja BPK 447 straipsnio 2 dalies nuostatai.

Išties, nutartyje klaidingai nurodyta, kad nutartis, kuria buvo atmestas nuteistojo V. Z. skundas, neskundžiama. Tačiau ši teismo klaida nesutrukdė nuteistajam pasinaudoti įstatymo suteikta teise apskųsti nutartį, todėl nelaikytina, kad dėl šios klaidos nutartis yra neteisėta. Nenustatyta ir kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei pagrindo naikinti apskųstąją apygardos teismo nutartį, todėl ji paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį.