Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.4.5.; 1.2.26.2.1.; 1.2.27.1.; 2.1.2.11.; 2.1.3.1.; 2.1.7.; 2.1.7.4.; 2.4.; 2.4.2.1.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. vasario 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 286 str., ir nuteistas viešaisiais darbais 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai dirbti 30 valandų visuomenės labui;

pagal BK 138 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės paskirtos pagal BK 286 str. ir BK 138 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 6 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 19 d.

Vadovaujantis BK 48 str. 7 d., nuteistasis J. R. įpareigotas atsiprašyti nukentėjusiųjų A. B., E. K., D. D. ir V. G..

Šiaulių apskrities VPK, Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos, Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

A. B., E. K., D. D. ir V. G. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. vasario 17 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini) kaimų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, tyčia išbarstė nenustatytą kiekį vinių kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamojoje dalyje.

Be to, J. R. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. vasario 17 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini) esančiame Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tarnybiniame kabinete, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui V. G. atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10118-15 ir pildant sulaikymo protokolą, spyrė į dešinės kojos blauzdą, sugriebė už dešinės rankos ketvirto piršto ir jį suko, padarė odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, dešinės rankos pirmame piršte, dešinės rankos ketvirto piršto vidurinio pirštikaulio lūžimą, tai yra nesunkiai sutrikdė sveikatą V. G..

Be to, J. R. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. vasario 17 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini) esančiame Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tarnybiniame kabinete Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui V. G. atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10118-15 ir pildant sulaikymo protokolą, siekdamas išvengti sulaikymo, spyrė į dešinės kojos blauzdą, sugriebė už dešinės rankos ketvirto piršto ir jį suko, padarė odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, dešinės rankos pirmame piršte, dešinės rankos ketvirto piršto vidurinio pirštikaulio lūžimą, tai yra pasipriešino policijos pareigūnui V. G..

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo panaikinti 2015 m. lapkričio 27 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, teismas nukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos baudžiamosiose bylose, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Teigia, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad yra abejonių dėl jam pareikštų kaltinimų įrodytumo, todėl dalyje dėl kaltinimų 2015 m. vasario 1–16 dienomis, jį išteisino. Tačiau byloje liko ir daugiau neaiškumų bei abejonių, kurių teismas nepašalino, bet apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu vis vien priėmė.

Teigia, jog dėl veikos pagal BK 284 str. 1 d. teismas pripažino, kad byloje nėra patikimų ir abejones nekeliančių įrodymų dėl 2015 m. vasario 1-16 dienomis nukentėjusių pradurtų padangų ir vinių barstymo. Tačiau jį pripažino kaltu, kad jis išbarstė vinis 2015 m. vasario 17 d., nors byloje įrodymų nėra. Jis pripažintas kaltu už veiką, kurios nepadarė ir nesant abejones nekeliančių įrodymų dėl jos įvykdymo. Pasak apelianto, teismas pripažino jį kaltu, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų. Nurodo, kad nukentėjęs A. B. parodė teisme, kad jis rado jo (J. R.) automobilyje ant keleivio sėdynės dėžutę su vinimis ir ją paėmė, siekdamas, kad jis (J. R.) jos nepaimtų. Vėliau dėžutę perpylė į maišelį, nes dėžutė suplyšo. O nukentėjęs E. K. parodė, kad jis surinko nuo kelio vinis ir sudėjo į A. B. turimą maišelį. Mano, kad esant šiems įrodymams, kyla klausimas, kokios vinys buvo rastos jo automobilyje - ar jo turimos, ar vinys surinktos nuo kelio. Teigia, kad nukentėjęs A. B. teisme parodė, kad jis padėjo maišelį su vinimis atgal į jo automobilį, kai atvyko policijos pareigūnai, tačiau nėra nei vieno liudytojo, kuris būtų patvirtinęs šiuos nukentėjusiojo žodžius. Nukentėjęs V. G. parodė, kad jis rado jo automobilyje ant priekinės keleivio sėdynės pribyrėjusių vinių ir maišelį su dėžute. Kas ją ten padėjo, pasak apelianto, nenustatyta. Teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kad jis barstė 2015 m. vasario 17 d. vinis ant kelio. Jo automobiliui taip pat buvo pradurta padanga, dėl ko jis negalėjo toliau važiuoti. Esant šiems prieštaravimams, kurie taip ir liko nepašalinti, teismas negalėjo priimti jo atžvilgiu apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Be to, teismas reikiamai neįvertino tiek jo pateiktų argumentų, tiek ir liudytojų: jo tėvo B. R. ir liudytojos J. D. paaiškinimų, dėl ko jis nukentėjusiųjų kaltinamas. Jis yra ūkininkas, turi didelį ūkį, sąžiningai dirba, yra gavęs ne vieną padėką už paramą ir savo veiklą, todėl jam mesti kaltinimai žemina ir žeidžia.

Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikų, numatytų BK 286 str. ir 138 str. 1 d., jo kaltę grindė prielaidomis. Jis pateikė teismui Všį Raseinių pirminės sveikatos priežiūros centro pažymą apie tai, kad dėl vaikystėje patirtos traumos negali sulenkti dešinės rankos I-II pirštų, jam nustatyta I-II pirštų raumenų hipotropija. Pasak apelianto, šiuos medicininius duomenis jis pateikė teismui ir motyvavo, jog jis neturėjo fizinės galimybės išsukti nukentėjusiajam V. G. piršto. Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad jis yra darbingas, ūkininkauja, vairuoja transporto priemonę, dirba miške, todėl nėra pagrindo manyti, kad dėl vaikystėje patirtos traumos negalėjo sužaloti pareigūno piršto. Pažymi, kad teismas, turėdamas specialistų išduotą pažymą apie jo sveikatos būklę, padarė tiesiog prielaidą, kad jis vis vien galėjo išsukti pareigūnui rankos pirštą. Apelianto manymu, esant tokiai medicininei pažymai, teismas privalėjo paskirti teismo ekspertizę, siekiant išsiaiškinti ar jis galėjo tokius sužalojimo veiksmus atlikti. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis savo padarytomis prielaidomis ir esant nepašalintoms abejonėms byloje.

Taip pat nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį reikiamai neįvertino ir kitų esminių bylos aplinkybių – ar reikėjo jį sulaikyti, esant tokiems abejotiniems įrodymams ir net taikyti jo atžvilgiu fizinės prievartos veiksmus. Pasak apelianto, teismas tinkamai neįvertino ir kitos aplinkybės, jog tik vienas asmuo – pareigūnas D. D., kuris yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, patvirtino apinkybę, kad jis laikė nukentėjusiojo V. G. ranką ją užgulęs. Teigia, kad nukentėjusysis prašė priteisti iš jo už tris jo automobilio subadytas padangas, o teismas jo ieškinį atmetė. Kitų įrodymų nėra, nors jis prašė byloje atlikti papildomus veiksmus – patikrinti vaizdo įrašus jo sulaikymo dienos, iškviesti su juo areštinėje buvusį asmenį apklausai. Tačiau jo prašymai neįvykdyti, vaizdo įrašų nėra, o asmenį, su kuriuo jis buvo areštinėje, neva jis pats turi surasti. Nurodo, kad jis tą asmenį matė pirmą kartą, o policijos komisariate turi būti visi sulaikytų asmenų duomenys.

Mano, kad esant nepašalintiems prieštaravimams byloje dėl reikšmingų bylos aplinkybių, remdamasis prielaidomis, teismas be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, todėl turi būti panaikintas kaip nepagrįstas ir jis išteisintinas.

Atsiliepimu į nuteistojo J. R. apeliacinį skundą nukentėjusysis V. G. prašo nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti, nes Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje aiškiai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės: vieta, laikas, būdas, padariniai, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teigia, kad teismas motyvuotai pasisakė, kodėl J. R. veika kvalifikuotina pagal BK 286 str. kaip pasipriešinimas valstybės tarnautojui, vykdančiam viešojo administravimo funkcijas. Teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusiuosius, nuteistąjį, išanalizavo visus teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus. J. R. savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas apeliantui pritaikytas tinkamai.

Nurodo, kad kad 2015 m. vasario 17 d. nuo sulaikymo momento (duomenys neskelbtini), J. R. buvo labai neramus ir visais būdais vengė sulaikymo bei atsakomybės už įvykdytą nusikalstamą veiką, t. y. bandė pasišalinti iš sulaikymo vietos, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, siūlė pinigus, grąsino paskambinti tėvui bei iškviesti televiziją, prirašyti tiek pareiškimų, kad policijos pareigūnai turėtų darbo, vėliau grąsino atleisti juos iš darbo, kabinete metė savo mobiliojo ryšio telefoną j žemę ir ketino apkaltinti jo sudaužymu. Toks sulaikyto asmens elgesys įrodo jo ketinimą bet kokia kaina išvengti atsakomybės.

Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde nuteistasis J. R. teigia pristatęs VŠĮ Raseinių pirminės sveikatos priežiūros centro pažymą apie tai, kad dėl vaikystėje patirtos traumos negali sulenkti dešinės rankos 1 ir 2 pirštų. J. R. teiginiai apie jo nelankstomus dešinės rankos pirštus yra tik jo gynybinė versija, nes jis (V. G.) niekada nesakė, jog jis jo (V. G.) pirštą suėmė ir suko būtent su dešinės rankos 1 ir 2 pirštais. Nepamena su kuria ranka J. R. pirmiausia sugriebė už jo dešinės rankos ketvirto piršto, bet sugriebdamas už jo piršto J. R. iš karto tūpėsi bei apkabinęs jo dešinę ranką laikė ją suspaudęs abiem savo rankomis. Būtent tokioje pozicijoje J. R. buvo ir laikė jo ranką ir tada, kai jam į pagalbą atbėgo kolega D. D..

Pažymi, kad nuteistojo J. R. teiginys, kad D. D. parodymai yra šališki, neturi jokio pagrindo ir teismo turi būti vertinami kritiškai. D. D. niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi jo atžvilgiu. Byloje pareikštas civilinis ieškinys neturi nieko bendro su jo patirta trauma.

Teigia, kad nesuprantamas yra nuteistojo J. R. prašymas iškviesti jo sulaikymo metu sulaikymo patalpoje buvusį kažkokį asmenį ar pateikti vaizdo įrašą. Toks nuteistojo pageidavimas taip pat yra jo gynybos dalis, nes jis žino, jog vaizdo įrašai laikmenoje išlieka trumpai, todėl jų seniai nebėra. Esminis dalykas yra tai, kad J. R. buvimas Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpoje neturi jokios reikšmės nusikalstamos veikos vertinimui ir negali suteikti jokios informacijos, nes jo įvykdyta nusikalstama veika vyko (duomenys neskelbtini) rajono PK 306 kabinete, o ne sulaikymo patalpoje.

Teismo posėdžio metu nuteistasis J. R. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo J. R. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d., 286 str. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų sprendimą apeliantui, neįrodo, kad teismo išvados neteisingos.

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad J. R. demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, tyčia išbarstė nenustatytą kiekį vinių kelio važiuojamojoje dalyje, taip pat pasipriešindamas policijos pareigūnui nesunkiai sutrikdė policijos pareigūnui sveikatą ir tokiais savo veiksmais padarė BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d., 286 str. numatytas nusikalstamas veikas.

Apeliantas teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kad jis 2015 m. vasario 17 d. barstė vinis ant kelio, jog neaišku kas jo automobilyje ant priekinės keleivio sėdynės pribarstė vinių, padėjo maišelį su dėžute. Taip pat teigia, kad jis neturėjo fizinės galimybės išsukti nukentėjusiajam V. G. piršto, jog nėra įrodymų, kad jis pasipriešino policijos pareigūnui. Taigi apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad būtent jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir apeliaciniame skunde nurodo savo įvykių versijas. Tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, tarp jų ir nukentėjusiųjų A. B., E. K., D. D., V. G., liudytojų L. Ž., M. D., V. B., A. A. parodymai duoti apylinkės teisme.

Nukentėjusysis E. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jis su sūnėnu važiavo pašerti žvėrelių, ant kelio vinių pribarstyta nebuvo. Po 30 minučių važiuodami už (duomenys neskelbtini) kaimo prasilenkė su J. R., jis važiavo (duomenys neskelbtini) kaimo link. Už kelių šimtų metrų pamatė krūvelėmis išbarstytas vinis. Apie tai pranešė A. B., kitiems pažįstamiems, kurie atvažiavę padėjo surinkti vinis nuo kelio. Kaip parodė liudytojas, surinkę vinis supylė į polietileninius maišelius ir perdavė pareigūnams. Kai jis privažiavo prie tos vietos, kur stovėjo J. R. automobilis, A. B. rankose laikė dėžutę, kurioje buvo vinių. Iš A. B. pasakojimų sužinojo, kad dėžutė su vinimis buvo paimta iš J. R. automobilio. Vinys, buvusios dėžutėje ir surinktos nuo kelio, vizualiai atrodė tokios pat. Analogiškas aplinkybes nurodė liudytojas L. Ž., kuris važiavo kartu su E. K.. Nukentėjusysis A. B. taip pat parodė, kad jam paskambino E. K. ir papasakojo, kad jam važiuojant į mišką šerti žvėrelių kelyje (duomenys neskelbtini) jokių vinių nebuvo pribarstyta, grįžtant atgal, jis prasilenkė su J. R. ir netoli tos vietos pamatė ant kelio pribarstytų vinių. E. K. pasakė, kad J. R. pradurta padanga, jis pats montuojasi ratą kelyje, todėl jis nusprendė patikrinti šią informaciją. Važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini) pamatė laukuose stovintį J. R. automobilį, prie jo – stovintį J. R.. Jam sustojus, J. R. įspėjo jį apie kelyje pribarstytas vinis. Atidaręs J. R. automobilio priekines keleivio dureles, pamatė ant priekinės keleivio sėdynės audeklą, kurį pakėlęs rado kartoninę dėžutę su vinimis. Ją stvėręs ėmė bėgti, J. R. jį vijosi. Atvykus E. K. ir M. D., jie sulaikė J. R. ir pranešė policijai. Liudytojas M. D. taip pat nurodė analogiškas aplinkybes, kad paskambinęs A. B. paprašė padėti sulaikyti žmogų, kuris barstydavo vinis važiuojamojoje kelio dalyje. Važiuodamas į A. B. nurodytą vietą, sustojo toje vietoje, kur buvo primėtyta vinių, jas rinko. Tuo metu, kai jis privažiavo prie J. R. automobilio, A. B. bėgo lauku, o J. R. jį vijosi. A. B. paaiškino, kad vinis rado J. R. automobilyje, o J. R. nori jas atimti, todėl jis bėga. J. R. sakė, jog čia jo vinys, vėliau tai neigė. Jis matė J. R. automobilio priekyje, šalia keleivio sėdynės ant kilimėlio primėtytų vinių. J. R. automobilyje rastas vinis A. B. atidavė pareigūnams. Nukentėjusysis M. D. taip pat patvirtino, kad paskambinęs A. B. pranešė, kad sulaikė asmenį, barsčiusį vinis ant kelio. Nuvykus į A. B. nurodytą vietą, žmonės pateikė vinis, surinktas nuo kelio, automobilyje „Audi“, kuris priklausė J. R., buvo dėžutė su vinimis. Liudytojas nurodė, kad žmonių pateiktos vinys ir vinys, rastos kaltinamojo automobilyje, vizualiai atrodė panašios. Nors apeliantas nesutinka su nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais teigdamas, kad nėra nei vieno įrodymo, kad jis 2015 m. vasario 17 d. barstė vinis ant kelio, jog neaišku kas jo automobilyje ant priekinės keleivio sėdynės pribastė vinių, padėjo maišelį su dėžute, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai minėtų asmenų parodymus įvertino nuosekliais, neprieštaringais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji, liudytojai būtų susipykę su apeliantu ir siekę jį apkalbėti ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi. O be to, pats apeliantas teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad anksčiau nei su vienu iš nukentėjusiųjų susipykęs nebuvo.

Be to, minėtų asmenų parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros, objektų apžiūros protokoluose užfiksuotos aplinkybės bei fotonuotraukos (9–11, 12–16 b. l.), iš kurių matyti, kad ant žvyruotos važiuojamosios kelio dalies 10 metrų ruože matosi pribarstyta 25 mm ilgio vinių, automobilyje ant keleivio priekinės sėdynės matosi kelios vinys, kartotinėje dėžutėje esančios vinys, kuri įdėta į žalios spalvos polietileninį maišelį ir padėtą ant priekinės keleivio sėdynės, vinių ilgis 25 mm. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada patvirtina, kad tirti penkiuose paketuose pateiktos vinys, rastos J. R. automobilyje, surinktos nuo kelio, išimtos iš A. B. automobilio padangos, išimtos iš D. D. automobilio padangos, surinktos papildomos įvykio vietos apžiūros metu, yra vienodos rūšies pagal bendrus morfologinius požymius (81–83 b. l.).

Taigi visuma aptartų įrodymų duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad J. R. pagrįstai pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, tyčia išbarstė nenustatytą kiekį vinių kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamojoje dalyje.

Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad jis neturėjo fizinės galimybės išsukti nukentėjusiajam V. G. piršto, jog nėra įrodymų, kad jis pasipriešino policijos pareigūnui.

Nukentėjusysis V. G. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad policijos komisariate rašant sulaikymo protokolą, J. R. ėmė šaukti, kad yra nekaltas, atsisakė pasirašyti ant protokolo, gąsdino, kad atleis iš darbo, sviedė savo telefoną ant žemės, sugriebė procesinius dokumentus. Jam einant paimti dokumentų, J. R. bandė griebti jam už rankos ir sugriebė už piršto, jam norint jį ištraukti, J. R. jį pasuko. Jis pajuto skausmą, ėmė šaukti, iš gretimo kabineto atbėgęs D. D. uždėjo J. R. antrankius. Patalpinus J. R. į sulaikymo kamerą, jis nuvyko į Raseinių ligoninę, kur jam buvo nustatytas dešinės rankos ketvirto piršto lūžimas, dėl ko buvo ilgą laiką nedarbingas. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino nukentėjusysis D. D.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. D. nurodė analogiškas aplinkybes, kad J. R. pristatytas į policijos komisariatą, jog 304 kabinete pareigūnas V. G. turėjo surašyti J. R. sulaikymo protokolą, o jis, būdamas gretimame kabinete, kurio durys buvo praviros, girdėjo triukšmą, J. R. grasinimus dėl pareigūnų atleidimo iš darbo. Išgirdęs bildesį ir V. G. šauksmą, atėjęs į kolegos kabinetą pamatė išvartytas kėdes, numestą ant žemės mobilųjį telefoną, pamatė J. R. atsitūpusį ir laikantį V. G. dešinę ranką. V. G. sakė, kad jam skauda pirštą. Jis atsinešė antrankius, uždėjo J. R. ir jį nuvedė į sulaikymo kamerą. Iš VšĮ Raseinių ligoninės išrašo matyti, kad 2015 m. vasario 17 d. apie 20.39 val. V. G. į priėmimo skyrių, V. G. buvo sužalota dešinės rankos plaštaka, dešinės kojos blauzda, nustatytas dešinės plaštakos IV piršto lūžimas. Specialisto išvadoje Nr. G 79/15(10) konstatuota, kad V. G. nustatyti odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje, dešinės rankos 1 piršte, dešinės rankos 4 piršto vidurinio pirštikaulio lūžimas, jog sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku. Duomenų, kad V. G. būtų susižalojęs iki sulaikant J. R. ir jį pristačius į policijos komisariatą, byloje nėra. Apelianto keliama versija, kad jis dėl vaikystėje patirtos traumos negali sulenkti dešinės rankos I-II pirštų, jog jis neturėjo fizinės galimybės išsukti nukentėjusiajam V. G. piršto, laikytina nepagrįsta. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad J. R. darbingas, ūkininkauja, vairuoja transporto priemones, dirba miške, todėl nėra pagrindo manyti, kad dėl vaikystėje patirtos traumos, negalėjimo visiškai sulenkti dviejų pirštų, negalėjo sužaloti pareigūno vieno piršto. Taigi nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų V. G. ir D. D. parodymais, kad J. R. aktyviai priešinosi teisėtam pareigūno reikalavimui, dėl to spyrė pareigūnui V. G. į koją, sugriebęs už piršo, jį sukdamas, sulaužė pirštikaulį, nes jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Duomenų, kad minėti asmenys būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti J. R., byloje nėra.

Nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad teismas netenkino jo prašymo atlikti papildomus veiksmus – patikrinti vaizdo įrašus jo sulaikymo dienos, iškviesti su juo areštinėje buvusį asmenį apklausai, kadangi tokio prašymo pirmosios instancijos teisme nuteistasis nepareiškė. Pažymėtina, kad įvykis, kurio metu J. R. siekdamas išvengti sulaikymo nesunkiai sutrikdė sveikatą V. G., vyko ne sulaikymo kameroje, o Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 306 tarnybiniame kabinete. Todėl apelianto minimi veiksmai – patikrinti jo sulaikymo dienos vaizdo įrašus, iškviesti su juo areštinėje buvusį asmenį, būtų pertekliniai, kadangi J. R. buvimas Raseinių rajono policijos komisariato sulaikymo patalpoje neturi jokios reikšmės nusikalstamos veikos vertinimui.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo J. R. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrįsti. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo J. R. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.