Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-315-493/2016

Teisėja Audra Kriščiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00572-2014-5

2016 m. gegužės 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Albino Antanaičio ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei, nuteistajam K. J., jo gynėjui advokatui R. A., nukentėjusiojo H. D. įstatyminiam atstovui E. D., nukentėjusiosios A. D. atstovui advokatui Antanui Jarašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. ir nukentėjusiojo H. D. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose bei tęsti darbą, ir pagal BK 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu 5 metams 1 mėnesiui 15 dienų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalies bei BK 65 straipsnio nuostatomis, bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 6 MGL (225,90 Eur) bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 6 MGL (225,90 Eur) bauda. Į bausmės laiką įskaityta pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. baudžiamąjį įsakymą visiškai atlikta bausmė – 6 MGL (225,90Eur) bauda. Bausmę paskirta atlikti atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – K. J. uždrausta naudotis specialia teise ir teisė vairuoti transporto priemones atimta 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš K. J. priteista: A. D. – 4000 (keturi tūkstančiai) eurų, N. D., B. D., A. D. – po 9 000 (devynis tūkstančius) eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusi civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta.

Iš K. J. priteistos proceso išlaidos (už advokato pagalbą), sudarančios 889,62 Eur, nukentėjusios A. D. naudai bei proceso išlaidos, sudarančios 23,78 Eur, valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su A. R., A. D., S. M. (byla jų atžvilgiu 2014-03-21 prokuroro nutarimu nutraukta susitaikius su nukentėjusiais), 2013-08-15 apie 1.45 val., viešoje vietoje – D. Ž. gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, matant pašaliniams asmenims, tyčia, be jokios priežasties, kartu su A. D. spyrė po vieną kartą automobilyje ,,VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdinčiam D. P. į veidą, sugriebęs nukentėjusiajam už kojų traukė jį iš automobilio, po to kartu su A. R., A. D., S. M. ištraukė D. Ž. iš automobilio, įspyrė keturis kartus D. Ž. į galvą, tuo bendrais veiksmais padarė D. P. ir D. Ž. nežymius sveikatos sutrikdymus, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, jis, 2014 m. birželio 15 d. apie 1.30 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 3-jame kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas nuosavą automobilį ,,HONDA CRX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra, būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), privalėdamas atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, privalėdamas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę, iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), esant tamsiam paros metui nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, nesuvaldė transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį, ko pasekoje dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų automobilio keleivis A. D. žuvo, o keleiviui H. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Nuteistasis K. J. skundžia Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nuosprendį ir prašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, K. J. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį išteisinti, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, o dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2013 m. rugpjūčio 15 d., palikti galioti ankstesnį sprendimą, kuriuo baudžiamoji byla buvo nutraukta. Skunde nuteistasis nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo jautėsi tyrėjo S. R. šališkumas, t. y., suinteresuotumas dėl A. D. mirties apkaltinti būtent jį. Nuteistojo teigimu, jei jis būtų kaltas dėl A. D. žūties ir H. D. sunkaus sužalojimo, būtų iškart nuvykęs pas A. D. žmoną ir stengęsis jai padėti. Teisme apklausto tyrėjo S. R. parodymuose daug netiesos. Visų pirma, apeliantas su jokiais liudytojais nesusitikinėjo, tik lankė ligoninėje H. D., tačiau jam jokios įtakos nedarė ir negalėjo daryti, nes jis jau buvo apklaustas tyrėjos. Jokiuose nusikaltimuose su H. D. kartu nedalyvavo, draugai nebuvo ir nėra, o bendraudavo tik per A. D.. Vienintelis H. D. matė, kad autoįvykio metu automobilį vairavo A. D., todėl ir duoda tokius parodymus, nepasiduodamas jokiems spaudimams, kurie buvo daromi žuvusiojo A. D. artimųjų bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Nukentėjusiojo H. D. atstovas pagal įstatymą pozicijos dėl apeliacinių skundų neišreiškė. Prokurorė ir nukentėjusiosios A. D. atstovas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti ir priteisti nukentėjusiajai atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. J. ir nukentėjusiojo H. D. apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad šių reikalavimų teismas, pripažindamas K. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 6 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, detaliai juos išanalizavo ir teisingai įvertinęs padarė pagrįstą išvadą dėl K. J. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, už kurios padarymą K. J. taip pat nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, ginčo nėra, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama neišeinant iš apeliacinių skundų ribų.

Iš nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu apeliantai neigia vieną iš teismo nustatytų aplinkybių, kuri turi esminę reikšmę K. J. veiksmų kvalifikavimui, tai yra, kad automobilį, kuris kaltinime nurodytu laiku ir vietoje pateko į eismo įvykį, vairavo K. J.. Tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netikėjo jų parodymais, kad automobilį vairavo ir jo posūkyje nesuvaldė A. D., kuris eismo įvykio metu žuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus ir iš naujo juos įvertinęs, su apeliantų teiginiais nesutinka.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, eismo įvykio metu automobiliu važiavo trys asmenys – K. J., A. D. ir H. D.. Remiantis liudytojų parodymais, nustatyta visų šių asmenų padėtis po eismo įvykio – K. J. rastas vaikštantis ant kelio, A. D. buvo prispaustas keleivio vietoje priekinėje dešinėje automobilio pusėje, o H. D. – prispaustomis kojomis sėdėjo automobilio galinėje dalyje. K. J. ir H. D., apklausiami teismo posėdyje, laikėsi versijos, kad, nors iš pradžių automobilį vairavo K. J., tačiau pakeliui buvo sustoję, apžiūrėjo vietą, kurioje anksčiau tą dieną A. D. apgadino savo automobilį, ir tada prie vairo sėdo A. D.. Liudytojų parodymais šios aplinkybės negali būti paneigtos, tačiau teismo vidinį įsitikinimą apeliantų parodymų teisingumu formuoja ir jų apklausų ikiteisminio tyrimo metu duomenys. Pirmą kartą kaip įtariamasis apklaustas K. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė nesąs tikras, kas vairavo automobilį, tačiau teigė, kad vairuoti A. D. neleido. Vėlesnėse apklausose K. J. kategoriškai teigė, kad automobilį vairavo A. D.. Iš nukentėjusiojo H. D. apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokolų matyti, kad vienoje iš apklausų H. D. teigė nepamenantis, kas vairavo automobilį, o kitose laikėsi pozicijos, kad automobilį vairavo A. D.. Toks įvykio dalyvių parodymų nenuoseklumas sudaro pagrindą abejoti šių parodymų patikimumu.

Apeliaciniuose skunduose K. J. ir H. D. teigia, kad tyrėjas S. R. tiek juos apklausdamas, tiek ir atlikdamas kitus proceso veiksmus, buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi. Kaip liudytojas teismo posėdyje apklaustas S. R. teigė neleistinos įtakos apklausiamiesiems nedaręs, tik įspėjęs apie gresiančią atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Apklausoje, kurios metu H. D. nurodė neatsimenantis, kas vairavo automobilį, dalyvavo jo motina, kuri jokių pastabų dėl apklausos neišreiškė, todėl teiginiai apie neleistiną tyrėjo įtaką neturi pagrindo. Juo labiau pagrindo, kodėl S. R. turėtų siekti melagingai apkaltinti K. J. dėl A. D. žūties, nenurodė nei pats K. J., nei H. D..

Apeliantų iškeltą versiją apie tai, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo A. D., paneigia tiek byloje apklaustų liudytojų parodymai, tiek ir specialistų išvados bei paaiškinimai teismo posėdyje. Pirmoji į eismo įvykio vietą nubėgusi O. P. parodė, kad matė ant kelio vaikštantį K. J., automobilio vairuotojo vieta buvo tuščia, keleivio vietoje sėdėjo žmogus, o gale – dar vienas žmogus, kuris aimanavo. Liudytoja nurodė, kad vairuotojo durelės buvo atviros. O. P. teigimu, jai nekilo abejonių, kad automobilį vairavo būtent K. J.. Liudytoja L. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir O. P.. Kiek vėliau atskubėjusi K. B., liudytojos O. P. teigimu, užjautė K. J. ir tyrėjai pasakė, kad automobilį vairavo jis. Apklausiama teismo posėdyje, K. B. teigė nežinanti, kas vairavo automobilį, tačiau K. J. jai nurodė, jog vairavo ne jis. Liudytojas A. J. teismo posėdyje parodė, kad atvykus į įvykio vietą, pastebėjo, kad vairuotojo durelės buvo praviros, vairuotojo vieta tuščia, priekyje, keleivio vietoje sėdėjo žmogus, kuris buvo prispaustas automobilio konstrukcijų.

Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-339 (15) matyti, kad, atlikus kompleksinį eismo įvykio – kriminalistinį medicininį tyrimą, nustatyta, jog eismo įvykio metu A. D. sėdėjo ant automobilio priekinės dešiniosios (keleivio) sėdynės, o K. J., tikėtina, vairavo automobilį. Iš motyvuojamosios specialisto išvados dalies matyti, kad tyrimą atlikę specialistai nustatė, jog A. D. kūne konstatuoti sužalojimai buvo padaryti dėl itin stipraus smūginio poveikio kietais bukais daiktais į dešinę kūno pusę bei krūtinės priekį, šio eismo įvykio metu automobiliui priekinės dalies dešine puse atsitrenkiant į medį ir A. D. esant automobilio salono viduje, priekinės dalies dešinėje pusėje. Tuo tarpu K. J. nustatyti sužalojimai nepakankamai informatyvūs, kad būtų galima padaryti kategorišką išvadą apie jo buvimo vietą automobilyje eismo įvykio metu. Teismo posėdyje apklausti specialistai Irmantas Granskas ir Juozas Vėlavičius patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad esant tokiems automobilio sugadinimams ir A. D. kūno sužalojimams, nebūtų galima paaiškinti, kaip jis, jeigu vairavo automobilį, atsirado keleivio vietoje ir ten buvo prispaustas automobilio konstrukcijų. Eksperto Juozo Vėlavičiaus teigimu, asmuo, sėdėjęs keleivio vietoje, negalėjo likti gyvas. Tuo tarpu K. J. patirti sužalojimai yra palyginti lengvi, kas ir patvirtina, kad jo padėtis eismo įvykio metu buvo vairuotojo vietoje. Iš ekspertų paaiškinimų matyti, kad galimybių iškristi iš automobilio K. J. neturėjo, kadangi vairuotojo durelės nebuvo pažeistos, taigi buvo atidarytos rankenėlės pagalba.

Šių byloje surinktų ir išsamiai pirmosios instancijos teismo ištirtų duomenų visuma patvirtina, kad automobilį eismo įvykio, nulėmusio A. D. mirtį ir H. D. sunkų sveikatos sutrikdymą, vairavo ir eismo įvykį sukėlė K. J.. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių ar naujų duomenų, kurie leistų abejoti šia išvada, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jį panaikinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gautas nukentėjusiąją A. D. atstovaujančio advokato Antano Jarašiaus prašymas priteisti nukentėjusiosios atstovavimo išlaidas, sudarančias 400 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti, todėl nukentėjusiosios atstovo prašymas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo K. J. ir nukentėjusiojo H. D. apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistojo K. J. išieškoti 400 Eur (keturis šimtus eurų) nukentėjusiosios A. D. naudai, jos turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms padengti.