Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutarimo E. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas 2009 m. lapkričio 23 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą E. M. dėl to, kad jis 2009 m. lapkričio 23 d., 00 val. 2 min., Utenoje, Žemaitės g., vairavo M. K. priklausančią transporto priemonę VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (2,64 promilės), bei nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 16 punktus bei padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 6 dalyje numatytus pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliaciniame skunde E. M. neigia, kad vairavo neblaivus ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese. Procesas turi vykti taip, kad būtų garantuotos administracinėn atsakomybėn patrauktajam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytos teisės. Viena iš tokių asmens teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismo sprendimus. Dėl skundo padavimo jam negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Nesilaikant šio principo, vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu) ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę principas – non reformatio in peius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-2857/09). Todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą teikia pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir vadovaujantis paminėtu non reformatio in peius principu, teismas nevertina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nutraukė E. M. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį.

ATPK 126 straipsnio 4 dalis numato, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas.

Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, išklausė pažeidėjo paaiškinimus bei apklausė liudytojus. Pagrindiniai įrodymai, paneigiantys E. M. teiginį, kad automobilį jis vairavo blaivus, – pareigūnų R. Š., A. S. parodymai teisme (b. l. 38, 42), kurie atitinka rašytinius įrodymus – administracinio teisės pažeidimo protokolą, tarnybinį pranešimą, pranešimą dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, neblaivumo patikrinimo rezultatą (b. l. 5, 9?11, 18). Policijos pareigūnai parodė, kad E. M. vairuojamas automobilis blaškėsi po kelią, sustabdžius automobilį akivaizdžiai matėsi, kad vairuotojas neblaivus – jis svirduliavo, jo akys buvo raudonos. Šiais parodymais netikėti nėra pagrindo – parodymai pakankamai detalizuoti, atitinka vieni kitus. Pažymėtina, kad pareigūnams fiksuojant pažeidimo aplinkybes E. M. pažeidimo neginčijo, su alkotesterio parodymais sutiko, administracinio teisės pažeidimo protokole pripažino, kad vairavo išgėręs (b. l. 5, 9). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. M. bei liudytojų D. G. ir J. J. parodymai (b. l. 24) vertintini kritiškai, kadangi D. G. ir J. J. yra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens draugai, jų parodymai, duoti teismo posėdžio metu, nėra objektyvūs ir patikimi, jie yra paneigti pareigūnų parodymais ir neblaivumo patikrinimo rezultatu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių dėl specialisto išvados (b. l. 21), kuria remiasi apeliantas, kaip įrodymo tinkamumo. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pagal Taisyklių 27 punktą, jeigu asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros <...>, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2010 m. kovo mėn. 22 d. nutartis byloje Nr. N-444-1307/2010 Medicininė apžiūra – specialių žinių ir reikiamą kvalifikaciją turinčių visų rūšių asmens sveikatos priežiūros įstaigų asmens sveikatos priežiūros specialistų, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė atlikti medicininę apžiūrą, atliekami veiksmai, kuriais nustatoma, ar asmuo yra neblaivus (girtas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N3-899/2007). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad E. M. būtų atlikta medicininė apžiūra. Byloje nėra Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti akto, kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika (toliau – ir Metodika), įforminami medicininės apžiūros rezultatai. Pagal Metodikos 2 punktą, medicininę apžiūrą sudaro: bendras asmens būklės vertinimas; tiriamųjų medžiagų paėmimas; tiriamųjų medžiagų ištyrimas; išvados formulavimas (bendras asmens būklės vertinimas neatliekamas ir išvada neformuluojama, kai tiriamojo sveikatos būklė yra sunki dėl patirtų sužalojimų ar kitų priežasčių (Metodikos 16 punktas)). Byloje esanti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Toksikologijos laboratorijos išduota specialisto išvada atspindi tik vieno iš medicininės apžiūros etapų – tiriamosios medžiagos (šiuo atveju – kraujo) ištyrimo rezultatus. Tačiau bendras asmens būklės įvertinimas bei galutinė išvada formuluojama Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti akte, kurio, kaip minėta, byloje nėra. Todėl E. M. pateikta specialisto išvada pati savaime nepaneigia policijos pareigūnų atlikto testavimo techninėmis priemonėmis duomenų. Be to, minėta specialisto išvada vertintina kaip nepatikima ir dėl to, kad siuntime atlikti tyrimą nėra gydytojo pavardės, o Kraujo terpės paėmimo alkoholio kiekiui nustatyti registracijos žurnale nėra gydytojo ir slaugytojo parašų (b. l. 21, 32).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis), paskirtos administracinės nuobaudos atitikimą įstatymų reikalavimams (ATPK 297 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o E. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.