- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-08
- Bylos Nr.
- AS-261-326-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00398-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentui
- Pareiškėjas
- UAB „Litbus“, UAB „Almir“, UAB „Zigvalis“, UAB „Transrevis“, UAB „Centvalis“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Litbus“, UAB „Almir“, UAB „Zigvalis“, UAB „Transrevis“ ir UAB „Centvalis“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento raštų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjai UAB „Litbus“, UAB „Almir“, UAB „Zigvalis“, UAB „Transrevis“ ir UAB „Centvalis“ (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento (toliau – ir atsakovas) 2012 m. gruodžio 31 d. raštus Nr. A51-92794, Nr. A51-92796, Nr. A51-92792, Nr. A51-92793, Nr. A 51-92795 (toliau – ir raštai). Kartu pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti šiuose raštuose įtvirtintą sutarčių nutraukimą nuo 2013 m. liepos 1 d. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Prašyme paaiškino, jog skundžiami raštai, kuriais sutarčių su vežėjais galiojimas nutraukiamas nuo 2013 m. liepos 1 d., yra neteisėti, todėl būtina sustabdyti sutarčių su vežėjais nutraukimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nes priešingu atveju, sutartys bus nutrauktos jau nuo 2013 m. liepos 1 d.
Skundžiama 2013 m. vasario 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkino. Laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2012 m. gruodžio 31 d. raštuose Nr. A51-92794, Nr. A51-92796, Nr. A51-92792, Nr. A51-92793, Nr. A 51-92795 įtvirtintu sutarčių nutraukimu nuo 2013 m. liepos 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad, pareiškėjų prašoma taikyti užtikrinimo priemonė yra konservacinės paskirties, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Pažymėjo, kad teismo sprendimas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ar taptų netikslingas. Todėl, siekdamas išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, teismas uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su raštuose įtvirtintu sutarčių nutraukimu nuo 2013 m. liepos 1 d.
II.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį ir pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmesti.
Nurodo, kad prašymo patenkinimas iš esmės pažeidė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslingumo ir proporcingumo principus bei proceso šalių interesų balanso ir viešųjų interesų apsaugos principus. Teismas, taikydamas konservacinės paskirties priemonę, nepagrįstai bei neproporcingai suvaržė atsakovo savarankiškos funkcijos įgyvendinimą, t. y. keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą, tokiu būdu ne užtikrindamas viešojo intereso apsaugą nagrinėjamoje byloje, o nepagrįstai apsaugodamas pareiškėjus nuo galimų neigiamų skundžiamos nutarties padarinių. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktu, atsakovas siekia sukurti novatorišką vieningai veikiančią keleivių vežimo vietiniais maršrutais Vilniaus mieste sistemą. Dėl šios vykdomos viešojo keleivinio transporto sistemos reformos buvo priimti sprendimai nutraukti sutartis su pareiškėjais nuo 2013 m. liepos 1 d. Skundžiamų raštų priėmimas yra susijęs ne vien tik su pareiškėjų, bet ir su atsakovo bei Vilniaus miesto gyventojų interesais, nes nėra užtikrinamas bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimas bei nepagrįstai stabdoma viešojo keleivinio transporto organizavimo sistema vietiniais maršrutais Vilniaus mieste.
Pažymi, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus mieste bus įvesti greitieji autobusų maršrutai ir keleivių vežimo paslaugas Vilniaus mieste galės teikti tik vežėjai, integravęsi į bendrą bilietų sistemą. Pareiškėjams buvo suteikta galimybė dirbti bendroje bilietų sistemoje privežamuosiuose maršrutuose. Teismas turėjo įvertinti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir priėmus galimai pareiškėjams palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas būtų įmanomas ir pareiškėjams manant, jog jų interesai yra pažeisti. Pareiškėjai savo teises galėtų ginti kitomis teisinėmis priemonėmis. Atsakovas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, uždraudęs atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su skundžiamuose raštuose įtvirtintų sutarčių nutraukimu nuo 2013 m. liepos 1 d., pažeidė proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principus.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, laikomasi pozicijos, kad realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų apgynimą bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su konkrečiais byloje pateiktais įrodymais dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba apsunkinimo tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjams palankų sprendimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Šiuo atveju pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nevertino galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybių ir pasunkėjimo jį įvykdyti rizikos, prašymą tenkino formaliais pagrindais, nenurodydamas motyvų. Todėl skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta ir turi būti panaikinta.
Pažymėjo, kad pareiškėjai nurodė tik vieną argumentą, jų nuomone, sudarantį pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad pareiškėjų nurodyta viena aplinkybė, jog skundžiami raštai yra neteisėti, yra susijusi su ginčo sprendimu iš esmės, o ne su prašomu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu. Akcentuoja, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-644/2010). Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012). Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino argumentus, nes skundžiamų raštų teisėtumas yra susijęs su bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir tai negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šioje byloje.
Teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, neatsižvelgė į tai, kad 2011 m. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl tų pačių sutarčių pratęsimo (galiojimo) (administracinė byla Nr. 1-2841-244/2011). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-2841-244/2011 konstatavo, jog teisės aktai nenumato imperatyvo privalomai sudaryti ar pratęsti jau sudarytas sutartis. Šioje byloje taip pat buvo sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas dėl minėtų sutarčių nutraukimo sustabdymo. Pareiškėjai teismo prašė iki teismo sprendimo įsigaliojimo, uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei nutraukti teikiamas keleivių vežimo paslaugas pareiškėjų teikiamais maršrutais, t. y. uždrausti sutarčių nutraukimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neturi esminės įtakos teismo sprendimo dėl skundžiamo administracinio akto panaikinimo įvykdymui. Atsakovas mano, kad šioje administracinėje byloje yra pakartotinai sprendžiamas klausimas dėl tų pačių sutarčių nutraukimo sustabdymo, t. y. dėl tokių pačių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrįstumą, turėjo vadovautis analogiškoje situacijoje padarytomis teismo išvadomis.
Atsiliepimas
Pareiškėjų atstovas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tikslinga, proporcinga ir adekvati, nes nevaržo atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Uždraudus atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su sutarčių nutraukimu, nėra suvaržoma atsakovo pareiga užtikrinti keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą, kadangi tokiu būdu nėra sustabdomas viešųjų paslaugų teikimas ar nėra neužtikrinamas keleivių vežimas.
Pažymi, kad faktas, jog sutartys su vežėjais, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutrauktos nuo 2013 m. liepos 1 d. yra įrodymas, kad teismo sprendimas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Atsakovas nurodė, kad, remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2841-244/2011, teisės aktai nenumato imperatyvo privalomai sudaryti ar pratęsti sudarytas sutartis. Tokiu būdu, nutraukus sutartis su vežėjais ir teismui priėmus galimai palankų pareiškėjų atžvilgiu sprendimą, objektyviai bus neįmanoma atkurti buvusios padėties ir apginti pareiškėjų teisių ir interesų.
Atsakovo argumentas, kad skundžiama nutartis yra be motyvų yra nepagrįstas. Teismas nutartyje aiškiai nurodė pagrindą, kuriuo rėmėsi priimdamas savo sprendimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y., kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Būtent ši aplinkybė yra teismų praktikos bei teisės doktrinos apibrėžtas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Paaiškina, kad pareiškėjai nesutinka su atsakovo argumentu, jog teismas turėjo vertinti atsakovo teises ir pareigas viešojo vietinio keleivinio transporto srityje, užtikrinti bendrus interesus tenkinančių keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimą. Nurodo, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nevertinamas skundo pagrįstumas, o aplinkybė, kad galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
III.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 3 d. 1 p.).
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Taip pat net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS146-674/2011). Be to, skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje paprastai būna individualus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjų skunde keliamo reikalavimo pobūdį, jo faktinį pagrindą, skundžiamų atsakovo raštų turinį, jų įtaką kitiems asmenims, bei minėtą administracinių teismų praktiką, konstatuoja, kad realios grėsmės, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nėra. Nagrinėjamu atveju, priėmus sprendimą panaikinti pareiškėjų skundžiamus raštus, iki tokio sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas nepasunkėtų arba netaptų negalimas, kadangi bylos nagrinėjimo metu galiojantys raštai, kurių teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, nesukels tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjams sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Be to, pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Vienintelė aplinkybė, kurią jie nurodė, kaip pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – skundžiamų raštų neteisėtumas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkino ir laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2012 m. gruodžio 31 d. raštuose Nr. A51-92794, Nr. A51-92796, Nr. A51-92792, Nr. A51-92793, Nr. A 51-92795 įtvirtintu sutarčių nutraukimu nuo 2013 m. liepos 1 d. Teismas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo šioje byloje, tačiau tik abstrakčiai nurodė, jog pareiškėjų prašoma taikyti užtikrinimo priemonė yra konservacinės paskirties, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Nutartis neskundžiama.