Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

R. A. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. A. priteista 7202,64 Lt turtinės žalos ir 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. M. bei 7833,70 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 9 d., apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini) namo verandoje ir šio namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, E. M. tris kartus spyrė į pilvą ir sudavė rankomis bei kojomis ne mažiau kaip šešis smūgius į galvos sritį, padarydamas jam poodines kraujosruvas akių vokuose, kairiame skruoste ir kairiame smilkinyje, odos nubrozdinimus kaktoje, viršutinio žandikaulio lūžimą, kraujo išsiliejimus po galvos smegenų dangalais ir galvos smegenų sumušimą. Nuo stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis kairės akies abiejuose ir dešinės akies viršutiniame vokuose bei kairiame skruoste ir kairiame smilkinyje, odos nubrozdinimais kaktos kairėje ir dešinėje pusėse, kairės pusės viršutinio žandikaulio lūžiu, kraujosruvomis kaktos ir kairio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio smilkinės ir momeninės sričių dangalu, kraujosruvomis po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių sričių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių kaktinių ir kairio pusrutulio smilkinės ir momeninės skilčių sumušimu, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, galvos smegenų pabrinkimu ir koma, nukentėjusysis 2008 m. rugpjūčio 14 d., 17.40 val., mirė. Tokiu būdu R. A. E. M. nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis R. A. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėjas irgi prašo nuteistojo R. A. apeliacinį skundą patenkinti, nustatyti papildomas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką nustatant, kad jis nužudymą padarė labai susijaudinęs, taip pat sušvelninti paskirtą bausmę. Prokuroras prašo nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2, 3 p.).

Iš bylos matosi, kad daugelis nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų bylos aplinkybes atitinka, teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino R. A. kaltu, o kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. R. A. kaltę nužudžius E. M. patvirtina paties nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados ir kiti išnagrinėti bei nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp iki tol nepažįstamų R. A. ir E. M. 2008 m. rugpjūčio 9 d. naktį-ankstyvą rytą kilo kartu girtaujant pas jų bendrą pažįstamą E. Š. . Išgertuvėse dalyvavo ir kartu su E. M. pas E. Š. atvykęs S. K. . Pats nuteistasis visiškai prisipažino kaltu ir visų apklausų metu vienodai parodė, kad išėjus parūkyti į namo verandą tarp jo ir E. M. kilo žodinis konfliktas, nukentėjusysis bandė jam suduoti smūgį, pataikė į pakaušio sritį ir tada jis pats sudavė smūgius nukentėjusiajam. Teisme R. A. parodė, kad sudavė E. M. ranka į veidą, šis nugriuvo ir tada jis jam maždaug tris kartus spyrė koja. Nukentėjusysis nuėjo į tualetą, tačiau netrukus grįžo, vėl bandė jį pulti, todėl jis vėl keletą kartų sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į pilvą ir į veido sritį. Tai įvyko jau ne verandoje, o namo kieme, o ant žalios vejos. Iš viso jis sudavė E. M. apie 4 smūgius verandoje ir 6-7 smūgius namo kieme. Po to užėjo į E. Š. kambarį, dar šiek tiek išgėrė ir išėjo namo. Baigęs mušti E. M. paliko jį gulintį ant pievutės, bet vėliau pastebėjo, kad jis buvo grįžęs į namo verandą. Šiuos savo parodymus apie tai, kaip, kokiose vietose ir kokiomis aplinkybėmis sumušė nukentėjusįjį, kiek ir kokius jam sudavė smūgius, nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistojo parodymus patvirtino kartu girtavę ir konflikto pradžią matę liudytojai E. Š. ir S. K. . E. Š. teisme parodė, kad išėjus parūkyti į verandą tarp R. A. ir E. M. įvyko kažkoks žodinis konfliktas, nukentėjusysis pradėjo R. A. gąsdinti, šis sudavė jam ranka į veidą ir nukentėjusysis nugriuvo. Po to nuteistasis dar kelis kartus spyrė koja nukentėjusiajam į veidą ir kitas kūno vietas. Nesikišdamas į konfliktą jis grįžo atgal į kambarį, o netrukus ten atėjo ir R. A. . Vėliau išėjęs į verandą matė ten gulintį E. M. , bet jokios pagalbos jam nesuteikė, nukentėjusysis buvo girtas, todėl jis manė, kad jam nieko blogo neatsitiks. Po to iš jo namų išėjo pirmiausia S. K. , o po jo ir R. A. . Kiek vėliau išėjęs į kiemą rado E. M. gulintį kieme ant pievutės. Jis jį pajudino, pamatė, kad šis kvėpuoja ir jis jį paliko gulėti toje pačioje vietoje. Po to savo namuose miegojo, o pabudęs ryte pamatė, kad iš kiemo E. M. išveža greitosios pagalbos automobilis. Jis tada suprato, kad dėl nukentėjusiojo sumušimo gali kilti sunkios pasekmės. Kitas liudytojas S. K. parodė, kad kartu su E. M. girtavo 2008 m. rugpjūčio 8 d. vakare, o naktį jau būdami stipriai apsvaigę, dviese nuvažiavo pas E. Š. . Su juo toliau gėrė alkoholinius gėrimus, kartu buvo ir E. Š. pažįstamas R. A. . Išėjus į verandą parūkyti R. A. ir E. M. susiginčijo. Visko neįsidėmėjo, tačiau girdėjo, kaip E. M. sakė R. A. „kas toks būsi“, o po to matė, kad jie susistumdė ir R. A. ranka sudavė E. M. į veidą ir šis nugriuvo. Kas vyko toliau, jis nematė, nes grįžo į kambarį, po kelių minučių ten sugrįžo ir R. A. . Dar šiek tiek išgėręs jis nusprendė važiuoti namo, išėjęs pamatė E. M. gulintį verandoje, pasirėmusį ranka. Jis pasiūlė jam važiuoti kartu, tačiau E. M. kažką sumurmėjo apie tai, kad pasiliks ir jis, išsikvietęs taksi, išvažiavo vienas. Liudytojai E. Š. ir S. K. savo parodymus irgi patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš bylos matosi, kad greitąją pagalbą nukentėjusiajam iškvietęs asmuo nebuvo nustatytas, o sumuštas E. M. iš E. Š. namo kiemo 2008 m. rugpjūčio 9 d., 8.50 val., greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas į ligoninę. 2008 m. rugpjūčio 14 d., 17.40 val., nukentėjusysis ligoninėje mirė. Teismo medicinos specialisto išvada buvo nustatyta, kad E. M. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu bei koma. Visi nustatyti sužalojimai E. M. buvo padaryti vienu metu, galimai 2008 m. rugpjūčio 9 d., suduodant į galvos sritį kietu buku daiktu ne mažiau kaip 6 smūgius. Iš įvykio vietos apžiūros protokolų matosi, kad E. Š. namo verandoje buvo rasti panašūs į kraujo pėdsakai.

Visi šie įrodymai patvirtina, kad nukentėjusįjį E. M. sumušė būtent nuteistasis R. A. , o jo suduoti smūgiai rankomis ir kojomis į galvos sritį tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Nors visų apklausų metu nuteistasis visiškai prisipažino kaltu, tą patį nurodė savo apeliaciniame skunde, apeliantas skunde vis dėlto išdėstė kai kurias savo abejones dėl teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tačiau visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais įrodymais. Pirmiausia atmetamos apelianto abejonės dėl galimo kitų asmenų dalyvavimo sumušant E. M. ir dėl tolesnio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį pačiam nuteistajam jau išvykus iš įvykio vietos. Įvykio vietos apžiūros metu E. Š. namo verandoje stovinčioje šiukšliadėžėje buvo surastas krauju išteptas cigarečių „Kent“ pakelis, o namo kieme esančiame šiukšlių konteineryje buvo surastos ten įmestos kojinės ir rankšluostis su panašiomis į kraujo dėmėmis. Verandos išorinėje pusėje taip pat rasta atremta į sieną šlepetė, ant kurios pado irgi surasti panašūs į kraujo pėdsakai. Tačiau šios aplinkybės tikrai nepatvirtina apeliaciniame skunde dėstomų nuteistojo spėlionių. Iš bylos matosi, kad 2008 m. rugpjūčio 9 d. ryte pirmasis į namo verandą išėjo ne E. Š. , o tame pačiame name gyvenantis šio liudytojo kaimynas V. J. . Dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju V. J. parodė, kad ryte verandoje pamatė daug kraujo, ten pat mėtėsi kruvinas cigarečių „Kent“ pakelis, kurį jis pakėlė nuo verandos grindų ir išmetė į šiukšlių dėžę. Jis taip pat parodė, kad jau grįždamas atgal iš lauko tualeto kieme surado besimėtančias kojines ir rankšluostį. Surinkęs šiuos daiktus jis juos išmetė į šiukšlių konteinerį. Taigi V. J. parodymai kaip tik ir atsako į klausimą, kokiu būdu cigarečių pakelis atsirado šiukšlių dėžėje, o kojinės ir rankšluostis – šiukšlių konteineryje. Kam priklausė tos kojinės, nebuvo nustatyta, tačiau liudytojas E. Š. parodė, kad šiukšlių konteineryje surastas rankšluostis yra jo, tačiau kaip šis rankšluostis atsirado konteineryje, nežino, jis pats nukentėjusiojo kraujo nevalė. Įvertinus visas bylos aplinkybes, galima spėti, kad kieme V. J. surastos kojinės galėjo priklausyti pačiam nužudytajam, juo labiau, kad pas E. Š. visi išgertuvių dalyviai buvo nusiavę ir jo kambaryje liko E. M. batai. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad kažkuris iš išgertuvių dalyvių davė sumuštam E. M. E. Š. rankšluostį, bandė juo valyti nukentėjusiajam kraują arba tai galėjo daryti pats nukentėjusysis. Nors nuteistasis ir abu liudytojai E. Š. bei S. K. neigia tai darę, tačiau visi jie buvo girti, todėl galima pagrįstai manyti, kad šių aplinkybių tiesiog jau neprisimena. Tačiau bet kuriuo atveju cigarečių pakelio suradimas šiukšlių dėžėje , o kojinių ir rankšluosčio – šiukšlių konteineryje tikrai nepatvirtina nei kitų asmenų dalyvavimo sumušant E. M. , nei vėlesnio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį, kai paties nuteistojo įvykio vietoje jau nebuvo. Tas pats pasakytina ir dėl verandoje surastos E. Š. šlepetės, ant kurios pado irgi rasti panašūs į kraujo pėdsakai. Teisme E. Š. parodė, kad avėjo tas šlepetes, buvo jomis apsiavęs išėjęs į verandą, o kai R. A. sudavė E. M. į veidą, šis griuvo, savo kūnu prispaudė vieną jo šlepetę ir ji taip ir pasiliko toje verandos vietoje. Tokie liudytojo E. Š. parodymai visiškai įtikinantys ir jais abejoti nėra pagrindo. Jau buvo nurodyta, kad įvykio apžiūros metu namo verandoje ant grindų buvo surasti gausūs kraujo pėdsakai, todėl natūralu, kad šlepetėmis apsiavęs ir po verandą vaikščiojęs E. Š. tikrai galėjo savo šlepetes išsitepti krauju. Taip pat pažymėtina, kad panašūs į kraujo pėdsakai buvo surasti ne ant kitų E. Š. šlepetės vietų, o tik ant jos pado. Tai irgi leidžia padaryti išvadą, kad tomis šlepetėmis apsiavęs asmuo pats nespardė nukentėjusiojo, o tik jomis apsiavęs vaikščiojo po verandą, kurioje jau buvo nukentėjusiojo kraujo. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu įtarimai dėl E. M. sumušimo ir jo sunkaus sužalojimo iš pradžių tikrai buvo pareikšti ne tik R. A. , bet ir E. Š. bei S. K. . Tačiau vėliau, nustačius, kad šie asmenys nusikaltimo padaryme nedalyvavo, ikiteisminis tyrimas dėl jų buvo nutrauktas. Kad nei E. Š. bei S. K. , nei jokie kiti asmenys, išskyrus R. A. , prieš nukentėjusįjį nevartojo jokio smurto, patvirtina ir nuteistojo, ir liudytojų parodymai. E. Š. ir S. K. kategoriškai parodė, kad jie patys nesudavė E. M. nė vieno smūgio, o tik matė kaip nukentėjusįjį pradėjo mušti R. A. . Ir pats nuteistasis parodė, kad nukentėjusįjį mušė tik jis vienas, jis pats nieko neparodė nei apie E. Š. ir S. K. , nei apie jokių kitų asmenų dalyvavimą muštynėse. Šioje dalyje dar pažymėtina, kad E. Š. ir S. K. muštynių pradžioje grįžo atgal į kambarį, o verandoje liko tik vienas R. A. , kuris, kaip pats parodė, ir toliau mušė nukentėjusįjį. Galimybę, kad E. M. vėliau galėjo dar kas nors sumušti, visiškai paneigia ir jau nurodyta teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad visi nužudytojo kūne nustatyti sužalojimai buvo padaryti vienu metu. Tą patį patvirtino ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas. Apeliantas savo skunde dar nurodo, kad jis nesudavė nukentėjusiajam tiek smūgių, kiek jų yra nurodoma nuosprendyje, tačiau šis jo argumentas irgi atmetamas. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad R. A. tris kartus spyrė E. M. į pilvą, taip pat sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip šešis smūgius į galvos sritį, taigi iš viso sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip devynis smūgius. Tokia teismo išvada yra visiškai pagrįsta. Po sumušimo E. M. mirė ne iš karto, o keletą dienų dar buvo gydomas ligoninėje. Todėl natūralu, kad sužalojimų pėdsakų kitose kūno vietose, taip pat ir pilvo srityje, galėjo ir neišlikti, todėl jie nebuvo nustatyti. Tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadoje išvardinti tik sužalojimai nukentėjusio galvos srityje ir nurodyta, kad tie sužalojimai buvo padaryti ne mažiau negu šešiais smūgiais. Iš bylos taip pat matosi, kad įvairių apklausų metu ir pats R. A. negalėjo visiškai tiksliai nurodyti nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus. Tačiau teisme, kaip jau buvo nurodyta, jis pats parodė, kad namo verandoje sudavė E. M. apie 4, namo kieme – dar 6-7 smūgius. Taigi nuteistasis pats nurodė netgi daugiau jo suduotų smūgių, negu nurodyta teismo nuosprendyje. Apeliaciniame skunde dėstomi nuteistojo argumentai dėl kitų nukentėjusiojo ligų ir savalaikės medicininės pagalbos nesuteikimo įtakos E. M. mirčiai taip pat yra nepagrįsti ir atmetami. Iš teismo medicinos specialisto išvados matosi, jog lavono vidinio tyrimo metu E. M. iš tikrųjų buvo nustatyta širdies vainikinių arterijų ir aortos aterosklerozė, tai išvadoje nurodoma kaip gretutinis susirgimas. Teisme ekspertas tai patvirtino ir paaiškino, kad šis susirgimas galėjo kažkiek turėti reikšmės mirtį sukėlusių galvos sumušimo padarinių išsivystymui. Tačiau šios aplinkybės tikrai nekelia abejonių dėl tikrosios E. M. mirties priežasties. Ir specialisto išvada, ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis mirė būtent dėl smūgiais į galvą padaryto stipraus galvos sumušimo bei dėl to kilusių komplikacijų. Iš bylos taip pat matosi, kad medicininė pagalba E. M. buvo suteikta ne iš karto, o tik praėjus keletui valandų po sumušimo, teisme ekspertas paaiškino, kad medicininę pagalbą suteikus laiku, galimybė išsaugoti nukentėjusiojo gyvybę būtų buvusi didesnė. Tačiau šios aplinkybės irgi nepaneigia nuosprendyje dėstomų teismo išvadų ir negali turėti reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos vertinimui bei kvalifikavimui. Teisme ekspertas nurodė, kad medicininė pagalba E. M. buvo suteikta tinkamai, tuo tarpu pavėluotas tokios pagalbos suteikimas buvo nulemtas jau ne medikų, o su E. M. kartu girtavusių asmenų ir pirmiausia jį sumušusio paties nuteistojo R. A. veiksmų. Nuteistasis, pats sumušęs E. M. ir palikęs jį gulintį iš pradžių verandoje, o po to kieme, nesuteikęs nukentėjusiajam jokios pagalbos, neiškvietęs jam greitosios pagalbos ir net nemėginęs to padaryti, tiesiog išvažiavo namo. Tai parodo nuteistojo abejingumą galimoms jo nusikalstos veikos pasekmėms, taip pat ir galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Apibendrinant visas jau aptartas bylos aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nusikaltimo padarymo laiką, vietą, nukentėjusiojo mirties priežastį, jo nužudymo būdą ir nužudymą padariusį asmenį teismas nustatė teisingai. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis E. M. sumušė būtent R. A. , o tarp jo padarytos veikos ir nukentėjusiojo mirties nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.

Vis dėlto kitoje dalyje nuteistojo parodymus apie konflikto kilimo priežastį ir netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį teismas, kolegijos nuomone, atmetė nepagrįstai. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje lakoniškai nurodyta, kad nuteistasis smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam sudavė dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio. Tačiau nei šioje, nei vėliau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje taip ir nebuvo nurodytos jokios konkrečios konflikto kilimo ir paties teismo nurodomų asmeninių nesutarimų bei nuteistojo pykčio priežastys. Byloje nustatyta, kad iki šio konflikto R. A. ir E. M. buvo nepažįstami, todėl ši aplinkybė visiškai paneigia kokių nors jų ankstesnių nesutarimų galimybę. Be to, ne tik iš nuteistojo, bet ir iš liudytojų E. Š. bei S. K. parodymų matosi, kad konfliktų tarp R. A. nekilo ir kartu vartojant alkoholį E. Š. bute, o toks konfliktas prasidėjo tik visiems išėjus parūkyti į namo verandą. Nuteistasis R. A. teisme parodė ir dar detaliau nurodo savo apeliaciniame skunde apie tai, kad nukentėjusysis E. M. be jokios priežasties pradėjo prie jo kabinėtis, ėmė įžeidinėti jį patį ir jo mirusią motiną. Papildomai apklaustas apie tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. A. parodė, kad išgertuvių metu E. M. jautėsi už jį viršesnis ir pradėjo prie jo priekabiauti žodžiais. Klausė, kas jis toks, sakė, kad jo suplyšę batai, dar klausinėjo, kodėl jis negali pasivogti pinigų. Išėjus į verandą parūkyti E. M. jam pasakė, su kokiu „čiurka“ turėjo susidėti jo motina, kad jis gimė toks tamsus. Tuomet jis nesusivaldė ir pradėjo E. M. mušti. Iš nuosprendžio matosi, kad šiuos nuteistojo parodymus teismas irgi atmetė. Nuosprendyje nurodyta, kad apie įžeidinėjimus ir E. M. nepagarbias kalbas apie nuteistojo motiną R. A. pirmą kartą parodė tik teisiamajame posėdyje, be to, šiuos jo parodymus irgi paneigė liudytojai E. Š. bei S. K. . Teismas šiuos nuteistojo parodymus atmetė ir padarė išvadą, kad konfliktas buvo abipusis ir įsiplieskė dėl menkavertės priežasties. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių. Be to, ši teismo išvada, skirtingai negu dėl nuteistojo nurodomo tariamai prieš jį pavartoto fizinio smurto, buvo padaryta tinkamai neįvertinus visumos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų. Pirmiausia, pats teismas taip ir nenustatė netgi tos pačios nuosprendyje nurodomos ir menkaverte įvertintos konflikto kilimo priežasties. Be to, neteisingai buvo įvertinti konflikto pradžią mačiusių liudytojų E. Š. bei S. K. parodymai. Šioje dalyje tie parodymai nėra pakankamai informatyvūs, tai turbūt paaiškinama šių liudytojų apsvaigimu nuo alkoholio, tačiau ir iš E. Š. , ir iš S. K. parodymų matosi, kad abu šie liudytojai žodinį R. A. ir E. M. konfliktą patvirtino. Teisme S. K. parodė, kad girdėjo, kaip E. M. klausė R. A. „kas toks būsi“, E. Š. parodė, kad nukentėjusysis dėl kažko nuteistąjį pradėjo gąsdinti. Jau buvo paminėta, kad nurodyti liudytojai gerai negirdėjo, kokius žodžius nukentėjusysis pasakė nuteistajam, tačiau jų parodymai teisiamajame posėdyje, taip pat ikiteisminio tyrimo metu patvirtina, kad namo verandoje žodinį konfliktą su nuteistuoju pradėjo būtent nukentėjusysis, o pirmąjį smūgį nukentėjusiajam į veidą R. A. sudavė po paties E. M. jam pasakytų žodžių. Negalima paneigti, kad tais žodžiais nukentėjusysis įžeidė tiek patį R. A. , tiek jo motiną, todėl teismo išvada, kad liudytojai E. Š. bei S. K. paneigė R. A. parodymus, yra nepagrįsta. Priešingai, kolegijos nuomone, šioje dalyje liudytojų parodymai nuteistojo nurodomas aplinkybes netgi patvirtino. Teismo motyvas atmesti nurodytus R. A. parodymus todėl, kad apie jo ir jo motinos įžeidinėjimus nuteistasis pirmą kartą parodė tik teisiamajame posėdyje, taip pat nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą perskaičius nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, į klausimą, kodėl apie dabar nurodomus įžeidinėjimus nieko neparodė anksčiau, nuteistasis atsakė, kad pirmosios apklausos metu buvo šoke ir savo parodymų net gerai nesuvokė. Vėlesnių apklausų metu nukentėjusiojo įžeidinėjimams tiesiog neteikė reikšmės, nes manė, kad svarbiausia yra jo ir nukentėjusiojo vieno prieš kitą pavartoti fiziniai veiksmai. Tokie nuteistojo aiškinimai, kolegijos nuomone, yra suprantami ir įtikinantys. Kita vertus, netgi ir iš ikiteisminio tyrimo metu duotų R. A. parodymų matosi, kad ir juose, nors to ir nedetalizuodamas, nuteistasis visų apklausų metu nurodė būtent apie pirmiausiai kilusį jo ir nukentėjusiojo E. M. žodinį konfliktą. Kolegijos nuomone, byloje yra ir kitų duomenų, patvirtinančių teisme duotus nuteistojo parodymus, o taip pat patvirtinančių, kad žodinio konflikto pradžiai reikiamo dėmesio iš pradžių neskyrė ne tik pats nuteistasis, tačiau ir ikiteisminis tyrimas, o po to ir teismas. Byloje (t. 2, b. l. 64) yra 2008 m. spalio 8 d. eksperto teismo psichiatro specialisto išvada, kurioje nurodoma apie tai, kad R. A. psichiškai sveikas ir skirti jam teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad ši specialisto išvada teisme buvo perskaityta, o iš nuosprendžio matosi, kad teismas netgi ja rėmėsi pagrįsdamas savo išvadą dėl nuteistojo psichikos būklės. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kas yra nurodyta tos pačios eksperto psichiatro išvados tiriamojoje dalyje. Joje, be kitų duomenų, užrašytas paties R. A. pasakojimas apie jo padaryto nusikaltimo aplinkybes ir apie konflikto su E. M. pradžią. R. A. nurodė, kad išėjus į verandą parūkyti kilo konfliktas su iki tol nepažįstamu vaikinu, kuris pavadino jį „benkartu“. Taigi šios specialisto išvados turinys akivaizdžiai patvirtina, kad apie nukentėjusiojo jam pasakytus įžeidžiančius žodžius R. A. jau nurodė dar ikiteisminio tyrimo metu, be to, pagal prasmę ekspertui nurodyti įžeidžiantys žodžiai, žeminantys tiek paties R. A. , tiek jo motinos garbę ir orumą, iš esmės sutampa su nuteistojo parodymais teisme. Šios ir kitų jau aptartų bylos aplinkybių teismas neįvertino ir į jas neatsižvelgė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šioje byloje atmesdamas jau nurodytą dalį nuteistojo R. A. parodymų teismas išdėstytų reikalavimų nesilaikė. Pirmiausia, atmetęs nuteistojo parodymus apie tikrąją konflikto su E. M. priežastį, pats teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindė tik prielaidomis. Be to, net ir esant kai kurių abejonių dėl šios nuteistojo parodymų dalies, teismas, išnaudojęs visas galimybes, tų abejonių nepašalino, todėl turėjo jas vertinti kaltinamojo naudai. Tačiau šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai, ne tik nuteistojo bei liudytojų parodymai teisme, tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti bylos duomenys, kolegijos nuomone, R. A. parodymų apie netinkamą nukentėjusiojo elgesį konflikto pradžioje bei žodinius įžeidinėjimus ne tik paneigia, bet ir juos patvirtina. Todėl šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, teismo išvadą apie tai, kad konfliktas nuo pačios pradžios buvo abipusis ir kilo dėl menkavertės priežasties, kolegija pripažįsta neatitinkančia bylos aplinkybių, taip pat nustato, kad konfliktą pirmas pradėjo pats nukentėjusysis E. M. , žodžiu įžeidęs nuteistąjį ir jo artimą asmenį.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nustatė dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat savanorišką dalies padarytos turtinės žalos atlyginimą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Apeliantas savo skunde prašo nustatyti dar dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 6, 10 p. Šis prašymas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis apie konflikto pradžią ir netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį. Prašymas iš dalies pagrįstas. BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra nusikalstamos veikos padarymas dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Šiame nuosprendyje jau buvo aptartos aplinkybės, dėl kurių R. A. nusikalstama veika negalėjo būti perkvalifikuota į BK 130 str. Nesant pagrindo nuteistojo veiką vertinti nužudymu staiga labai susijaudinus, dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo nustatyti ir nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 10 p. Kita vertus, tikrai yra pagrindas padaryti išvadą, kad pradėjęs konfliktą ir žodžiu įžeidęs R. A. bei jo motiną, taip pažemindamas jų garbę ir orumą, pats nukentėjusysis savo elgesiu tikrai suformavo nuteistojo vidines paskatas padaryti BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nors šiuo atveju netinkamas nukentėjusiojo elgesys nesukėlė nuteistajam tokio susijaudinimo būsenos, kuri lemtų būtinybę kvalifikuoti nužudymą pagal BK 130 str., tačiau tokį E. M. elgesį yra pagrindas laikyti provokaciniu ir turėjusiu įtakos tam, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką. Tai kolegija pripažįsta trečiąja nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nenustačius šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Tuo tarpu R. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio, teismas nustatė pagrįstai, apelianto dėstomi nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentai atmetami. Nors R. A. apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis nusikaltimo padarymo metu nustatytas nebuvo, pats jo girtumas tuo metu abejonių nekelia. Apie tai parodė ir pats nuteistasis, ir liudytojai E. Š. bei S. K. . Apeliantas pats parodė, kad nuvykęs pas E. Š. išgėrė su juo butelį brendžio, tęsė girtavimą ir toliau, kai naktį į nurodytą butą atvyko S. K. ir E. M. . Nuteistojo argumentai apie tai, kad jis nebuvo toks girtas, kad nesuprastų savo veiksmų ir kad būdamas blaivus būtų lygiai taip pat reagavęs į žodinius E. M. įžeidinėjimus, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Teisme R. A. netgi pats parodė, kad buvo girtas ir todėl kai kurių įvykio aplinkybių gerai neprisimena. Akivaizdu, kad jo girtumas jo nusikalstamos veikos padarymui, įvertinant tos veikos pobūdį, smurtinių veiksmų panaudojimą, neabejotinai turėjo įtakos ir tai teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Iš nuosprendžio matosi, kad nuosprendyje teismas išdėstė gana išsamius bausmės R. A. skyrimo motyvus, skiriant bausmę buvo atsižvelgta į BK 54 str. 2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismas atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad nuteistasis padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį jau nebeatstatomas pasekmes. Apelianto argumentai dėl to, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į jo paties ir iš viso neatsižvelgė į anksčiau teisto nukentėjusiojo asmenybę, pagrįsti tik iš dalies. Iki nusikaltimo padarymo R. A. su E. M. pažįstami nebuvo, nukentėjusiojo teistumas jau yra išnykęs, o kiti duomenys apie jo asmenybę sprendžiant bausmės skyrimo nuteistajam klausimą esminės reikšmės neturi. Kita vertus, netinkamas nukentėjusiojo elgesys, iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, jau buvo įvertintas šiuo nuosprendžiu ir kolegija jau nustatė su tuo susijusią papildomą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tuo tarpu į apelianto nurodomas aplinkybes, apibūdinančias jo paties asmenybę, teismas faktiškai jau atsižvelgė. R. A. atvykimas į policiją, prisipažinimas padarius nusikaltimą, nuoširdus gailėjimasis bei dalies turtinės žalos atlyginimas jau buvo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Nuosprendyje atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas, mokymosi įstaigose buvo patenkinamai charakterizuojamas. Nuosprendyje dar paminėta, kad R. A. anksčiau yra baustas ATPK tvarka (t. 2, b. l. 67), tačiau tai, kolegijos nuomone, reikšmės skiriamos bausmės dydžiui negalėjo turėti. Nustatyta, kad 2007 m. R. A. buvo nubaustas pagal ATPK 134 str., numatantį administracinę atsakomybę už naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimą. Teismas be pagrindo sureikšmino šį faktą, nes toks pažeidimas jau susiformavusių nuteistojo antivisuomeninių nuostatų tikrai nepatvirtina.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios yra pagrindas paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, yra papildomos jau nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas. Sprendžiant šį klausimą kolegija vadovaujasi ne tik tais pačiais BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau ir BK 61 str. 1, 2 d. nuostatomis. Byloje nustatytos net trys R. A. atsakomybę lengvinančios ir tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vertinant jų tarpusavio santykį, atsakomybę lengvinančios aplinkybės sunkinančią aplinkybę ryškiai nusveria ne tik kiekiu, tačiau ir pobūdžiu bei savo reikšme skiriamos bausmės dydžiui. Didelę reikšmę turi nuteistojo prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis, ypač įvertinant tai, kad nuteistasis pats savanoriškai atvyko į policiją. Tačiau dar svarbesnę reikšmę, kolegijos nuomone, turi nustatyta papildoma, trečioji atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tai, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo asmens elgesys, dar kartą patvirtina, kad nusikaltimo padarymas šiuo atveju nebuvo dėsninga ankstesnio jau susiformavusio nuteistojo elgesio pasekmė, o nužudymas buvo padarytas iš esmės dėl nepalankai susiklosčiusių aplinkybių. Ši aplinkybė, taip pat tai, kad nuteistasis dar jauno amžiaus, augo be tėvų ir globojamas tik savo senelės, anksčiau nebuvo teistas ir yra iš esmės gerai charakterizuojamas, leidžia padaryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, nuteistajam paskirta BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkiui artima laisvės atėmimo bausmė, kolegijos nuomone, yra aiškiai per griežta ir yra pagrindas ją sušvelninti. Vadovaujantis ne tik jau nurodytomis BK 54 str., 61 str. nuostatomis, tačiau ir BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta bausmės paskirtimi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nuteistajam skiriama bausmė, savo dydžiu ženkliai artimesnė baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p., teisėjų kolegija

nusprend ž i a:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjusį provokuojantį nukentėjusio asmens elgesį.

Nuteistajam R. A. pagal BK 129 str. 1 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.