Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ direktoriui B. A. ir atstovei pagal pavedimą advokatei Evelinai Davidavičiūtei, atsakovui V. K. ir jo atstovei pagal pavedimą advokatei Jolitai Mikalkevičiūtei, atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atstovui pagal pavedimą advokatui Tomui Talučiui, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ir veikiančio ieškovės pusėje, Lietuvos dailininkų sąjungos atstovei pagal pavedimą advokatei Vilijai Badaraitei,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ ieškinį atsakovams AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ir V. K. dėl neišmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo ir netiesioginių nuostolių atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovės pusėje, Lietuvos dailininkų sąjunga), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Draudikės sprendimas dėl nuostolių dalies kompensavimo yra nepagrįstas dviem aspektais. Pirma, draudikė netinkamai apskaičiavo žalos dydį. Antra, ieškovė nėra atsakinga už gaisrą, todėl nebuvo pagrindo draudimo išmokai mažinti.

Atsakovui V. K., kuris yra atsakingas už gaisrą, tenka pareiga atlyginti ieškovės nuostolius, kurių nepadengia išmokėta draudimo išmoka. Be to, šis atsakovas privalo kompensuoti ieškovės netiesioginius nuostolius, kuriuos ji patyrė todėl, kad vienai savaitei dėl gaisro buvo sustabdyta jos veikla.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovės pusėje, prašė teismo nuožiūra spręsti ginčą.

Draudikė nesutiko su ieškiniu. Atsikirtinėjo, jog atsakovo V. K. veiksmai, kurie kvalifikuotini didelio neatsargumo veiksmais, sudarė pagrindą draudimo išmokai mažinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jos ieškinį.

Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas neįvertino esminės faktinės aplinkybės, jog gaisras kilo dėl atsakovo neatsargaus elgesio su ugnimi;draudikės sprendimas mažinti draudimo išmoką, priešingai negu konstatavo teismas, yra nepagrįstas; pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nėra atsakingas už ieškovės nuostolius, yra nepagrįsta. Egzistuoja priežastinis atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių ryšys. Jeigu atsakovas nebūtų buvęs nerūpestingas ir neapdairus, gaisras nebūtų kilęs ir ieškovė nebūtų patyrusi turtinės žalos;pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nenustatė sąlygų, kurios yra būtinos Bendrųjų priešgaisrinių saugos taisyklių pažeidimams pripažinti; priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja visos sąlygos, leidžiančios ieškovei reikalauti, kad atsakovas atlygintų jos laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d., kuriuo dėl gaisro pasekmių buvo sustabdyta klubo veikla, negautas pajamas.

skundžiamas sprendimas yra prieštaringas: viena vertus, pirmosios instancijos teismas sutinka, kad draudikė pagrįstai sumažino draudimo išmoką, kita vertus, konstatuoja, jog atsakovas nėra atsakingas už žalos atsiradimą, nors draudikės sprendimas mažinti draudimo išmoką grįstas būtent atsakovo neatsargiu elgesiu; viena vertus, sprendimu konstatuojamas faktas, kad gaisras kilo, atsakovui numetus degantį daiktą į scenos kampą, kita vertus, teigiama, jog nėra atsakovo neteisėtų veiksmų;pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu apskritai nepasisakė dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio;pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nenustatė sąlygų, kurios yra būtinos Bendrųjų priešgaisrinių saugos taisyklių pažeidimams pripažinti; pirmosios instancijos teismas nustatė, jog klubas visą savaitę nedirbo dėl kilusio gaisro. Todėl yra neabejotinas pajamų negavimo faktas. Esant abejonių dėl netiesioginių nuostolių dydžio, turėjo būti išsiaiškintos papildomos aplinkybės.

pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesilaikė priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, yra pagrįsta. Egzistuoja visos sąlygos tokiems pažeidimams pripažinti;pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad draudimo išmoka sumažinta per daug. Draudikė, spręsdama klausimą dėl draudimo išmokos sumažinimo, rėmėsi Draudimo įstatymo 96 straipsnio 8 dalyje įtvirtintais kriterijais. Ieškovės ir atsakovo kaltė pasireiškė dideliu neatsargumu, jie šiurkščiai pažeidė Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimus. Tarp ieškovės bei atsakovo veiksmų ir draudžiamojo įvykio yra tiesioginis priežastinis ryšys;ieškovė neįrodė, jog patyrė didesnę žalą, negu apskaičiavo draudikė.

pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog buvo pažeisti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai;pirmosios instancijos teismo išvados, jog nėra sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir pati ieškovė yra atsakinga už patirtus nuostolius, yra pagrįstos. Ieškovė aplaidžiai ir netinkamai valdė patalpas ir dėl tokio valdymo patalpoms buvo padaryta žala. Tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, ieškovės argumentai dėl žalos dydžio nėra pagrįsti įrodymais.

Šalys ir trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teisme palaikė argumentus, suformuluotus jų procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Apeliantė (sub)nuomos pagrindais valdo patalpas, esančias adresu: (duomenys neskelbtini), kuriose veikia muzikos klubas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir patalpos; muzikos klubas). Patalpose 2013 m. lapkričio 30 d., atsakovui atliekant pasirodymą, kilo gaisras, kurio pasekmė – patalpų ir jose buvusio turto apgadinimas / sugadinimas. Patalpoms ir jose buvusiam turtui gaisro dieną buvo teikiama draudimo apsauga. Todėl apeliantė kreipėsi į draudikę dėl nuostolių kompensavimo. Draudikė pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu. Apskaičiavo, jog, apgadinus turtą, buvo patirta 27 246,55 Lt žala. Bet priėmė sprendimą 50 (penkiasdešimčia) procentų sumažinti draudimo išmoką. Ir, išskaičiavusi besąlyginę išskaitą, išmokėjo apeliantei 13 223,28 Lt draudimo išmoką.

Apeliantės ir draudikės ginčas kilo žalos, patirtos apgadinus turtą, dydžio. Be to, apeliantė nesutinka su draudikės sprendimu mažinti draudimo išmoką. Pirmiausia analizuojamas patirtos žalos dydžio klausimas.

Dėl patirtos žalos dydžio

Trečiasis asmuo pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino patirtos žalos dydžio klausimo. Šis klausimas šalių nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais gali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija, šalindama proceso pirmosios instancijos teisme trūkumą, iš esmės sprendžia šalių ginčą dėl žalos dydžio.

Turtas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte. Pagal Įmonių turto draudimo taisyklių (toliau – ir Draudimo taisyklės) specialiųjų sąlygų 10.6 punktą, jeigu turtas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sugadintas ar sunaikintas, prarastas, atlyginamos turto remonto išlaidos ar lygiaverčio turto atstatymo, įsigijimo išlaidos. Draudikė, kaip nustatyta, apskaičiavo, jog, apgadinus turtą, buvo patirta 27 246,55 Lt žala. Apeliantė, savo ruožtu, nurodo, kad patyrė 32 318,41 Lt žalą. Šiam teiginiui pagrįsti pateikė 2014 m. birželio 5 d. nekilnojamojo turto atkuriamosios vertės nustatymo ataskaitą. Šioje ataskaitoje užfiksuota, jog patalpų atkuriamoji vertė – 31 300 Lt. Draudikė nesutinka su tokia atkuriamosios vertės nustatymo išvada. Savo nesutikimui pagrįsti nurodo, kad, pirma, turto vertinimas atliktas tada, kai jau buvo suremontuota patalpų dalis, todėl nėra objektyvus ir neatspindi tikrųjų gaisro sukeltų pasekmių. Antra, pridėtinės vertės mokestis yra įskaičiuotas į patalpų atkuriamąją vertę. Apeliantė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja ir todėl turi teisę į šio mokesčio atskaitą. Todėl pridėtinės vertės mokestis turi būti išskaičiuotas iš nustatytosios patalpų atkuriamosios vertės. Abu draudikės argumentai (skyrium ir kartu) nėra pakankami atkuriamosios vertės nustatymo išvadai paneigti. Pirma, patalpų dalies remontas gali lemti turto atkuriamosios vertės neatitikimus. Bet šie neatitikimai, žvelgiant iš draudikės perspektyvos, gali būti tik teigiami. Turto atkuriamoji vertė bet kuriuo atveju bus mažesnė, jeigu ji bus nustatinėjama vertinant tokią patalpų būklę, kokia yra atlikus patalpų remonto darbus. Antra, pačioje ataskaitoje užfiksuota, jog, nustatant atkuriamąją vertę, nebuvo skaičiuojamos ir vertinamos atliktų remonto darbų sąnaudos. Trečia, draudikė, kuriai tenka pareiga pagrįsti savo sprendimą dėl mažesnio, negu draudėjas reikalauja draudimo išmokos dydžio (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi draudikės sprendimo priėmimo dieną)), nepateikė (ir nereikalavo išreikalauti iš kitos šalies, kad būtų pateikta į bylą) įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantė, atkurdama ar siekdama atkurti turtą, pirko ar pirks prekes ir / ar paslaugas, kurios yra pridėtinės vertės mokesčio objektas. Be to, nepateikė (ir nereikalavo pateikti) įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas – pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas ar ne – yra (buvo ar bus) tokių prekių ir / ar paslaugų pardavėjas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantė turi (turėjo ar turės) teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Kartu, remiantis šia išvada, nėra pagrindo sutikti su draudike, jog pridėtinės vertės mokestis turi būti išskaičiuotas iš nustatytosios patalpų atkuriamosios vertės.

Draudikė neįrodė, jog apeliantė patyrė mažesnę žalą, negu patvirtina atkuriamosios vertės nustatymo išvada. Todėl konstatuotina, jog apeliantė patyrė 9 065,11 Eur (31 300 Lt) žalą.

Dėl draudikės sprendimo mažinti draudimo išmoką

Kaip nustatyta, draudikė 50 (penkiasdešimčia) procentų sumažino draudimo išmoką. Pirminis tokio sprendimo, užfiksuoto draudikės 2014 m. sausio 14 d. raštu, faktinis pagrindas – atsakovo neatsargus elgesys su ugnimi, teisinis pagrindas – Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 12.1.4 punktas. Ši Draudimo taisyklių nuostata numato, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti dėl draudėjo, apdraustojo ar su juo susijusių asmenų didelio neatsargumo. Sprendžiant, buvo ar ne pagrindas mažinti draudimo išmoką, būtina išsiaiškinti, kas yra atsakingas už žalos atsiradimą, nes nuo šios aplinkybės tiesiogiai priklauso draudikės galimybė taikyti Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 12.1.4 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad gaisras kilo todėl, jog atsakovas, atlikdamas pasirodymą, neatsargiai elgėsi su ugnimi, pripažino, kad apeliantė yra visiškai atsakinga už kilusį gaisrą. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada. Vaizdo įrašas, kuriame yra užfiksuota atsakovo pasirodymo ištrauka, patvirtina, kad pirmiausia užsidegė durys. Atsakovas pripažįsta, jog jis pats uždegė kryžių pasirodymo scenoje metu. Vaizdo įraše matyti, kad uždegęs kryžių, atsakovas numetė uždegimo priemonę link durų. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytasis atsakovo elgesys neatitinka minimaliausių ir paprasčiausių atidumo bei rūpestingumo reikalavimų. Pats atsakovas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog jis, atlikdamas analogišką pasirodymą, paprastai numeta uždegimo priemonę ties savo kojomis ir nedelsdamas ją užgesina. Jeigu atsakovas laikytųsi minimalių protingo saugumo reikalavimų, atlikdamas pasirodymą, gaisro kilimo tikimybė būtų žymiai sumažinta. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog patalpose ir anksčiau buvo atliekami analogiški pasirodymai, bet nei vieno karto (atsakovui elgusis taip, kaip jis nurodo) nekilo tokios pasekmės. Nustatytasis atsakovo elgesys vertinamas kaip didelio neatsargumo veiksmai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nėra atsakingas už kilusį gaisrą.

Kaip nustatyta, pagrindas draudimo išmokai mažinti egzistuoja ir tada, kai žala atsiranda dėl asmenų, susijusių su draudėju, didelio neatsargumo. Be kitų, tokiais asmenimis laikomi asmenys, kuriuos su draudėju sieja darbo, paslaugų teikimo ar kitokie teisiniai santykiai ir kurie turi pareigą veikti, laikydamiesi saugumo reikalavimų (Draudimo taisyklių bendrųjų sąlygų 1.2.1 punktas). Pasirodymas buvo atliktas, veikiant pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Todėl atsakovas Draudimo taisyklių bendrųjų sąlygų 1.2.1 punkto ir specialiųjų sąlygų 12.1.4 punkto prasme yra asmuo, susijęs su apeliante – draudėja. Vadinasi, jo, kaip susijusio asmens, didelis neatsargumas sudarė draudikei pagrindą mažinti draudimo išmoką. Apeliantė teigia, jog šalys nebuvo susitarusios dėl ugnies elemento panaudojimo. Ši aplinkybė, jeigu ir būtų nustatyta (žemiau bus pateiktas detalesnis aplinkybės vertinimas), neeliminuotų draudikės teisės mažinti draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas, nors aiškiai ir neįvardijo, pripažino, jog apeliantė pažeidė Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 398.3 punktą, numatantį, kad masinių renginių patalpose draudžiama naudoti degias dekoracijas, scenos užuolaidas, apipavidalinti sceną ypač degiomis ir labai degiomis medžiagomis. Apeliantės elgesys įvertintas didelio neatsargumo veiksmais. Apeliantė ir trečiasis asmuo pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė aplinkybių (sąlygų), kurios yra būtinos Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 398.3 punkto pažeidimui pripažinti. Nepaisant šio tyrimo nebuvimo, skundžiamu sprendimu atliktas apeliantės elgesio vertinimas yra pagrįstas ir tinkamas. Nėra taip svarbu nustatyti, pažeidė apeliantė Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 398.3 punktą ar ne, nes draudikės sprendimas mažinti draudimo išmoką pirmiausia paremtas Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 12.1.4 punktu, kuriam taikyti yra aktualus draudėjo ir / ar su juo susijusių asmenų kaltės (dėl žalos atsiradimo) klausimas. Jau buvo nustatytas atsakovo didelis neatsargumas. Tačiau ir apeliantė, kaip patalpų valdytoja ir pasirodymo užsakovė, nesilaikė elementariausių saugumo užtikrinimo taisyklių, kurių be atskiro įpareigojimo ar reikalavimo privalo laikytis bet kuris juridinis asmuo, užsiimantis analogiška veikla. Kaip minėta, apeliantė teigia, jog jai nebuvo žinoma, kad, atliekant pasirodymą, bus panaudotas ugnies elementas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apeliantės teiginį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kurią patvirtina vaizdo įrašas, kad patalpose, anksčiau atliekant identišką (savo programa) pasirodymą, buvo naudojamas ugnies elementas, yra pakankama aptariamam apeliantės teiginiui atmesti. Apeliantei buvo arba turėjo būti žinoma, jog ir 2013 m. lapkričio 30 d., atliekant pasirodymą, bus naudojamas ugnies elementas. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina negu netikėtina, kad pati apeliantė išreiškė pageidavimą dėl šio elemento panaudojimo arba sąmoningai tam pritarė. Pats ugnies panaudojimas uždarose patalpose, nepriklausomai nuo priemonių ir medžiagų, kurios pasitelkiamos ugniai įkurti, reikalauja ypatingų saugumo priemonių. Tuo labiau, jeigu patalpų apdailai ir garso izoliacijai yra panaudotos degios medžiagos. Apeliantė nesiėmė net pačių paprasčiausių saugumo užtikrinimo priemonių. Sprendžiant pagal vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas pasirodymo fragmentas, greta scenos net nebuvo asmenų, kurie būtų pasiruošę atitinkamomis priemonėmis (gesintuvu, nedegiu audeklu ir panašiai) gesinti ugnį. Toks apeliantės elgesys kvalifikuotinas didelio neatsargumo veiksmais. Apeliantei, kaip renginio organizatorei, tenka didžiausia atsakomybė už bendrųjų saugumo reikalavimų laikymosi užtikrinimą renginio metu. Atsakovo kaip pasirodymo dalyvio pasiūlymai naudoti ugnį galėjo būti apeliantės nepriimti, nes būtent nuo apeliantės sprendimo priklausė, koks bus pasirodymas scenoje. Ypač tai reikšminga, atsižvelgiant į neabejotinai nustatytą aplinkybę, kad apeliantė iš anksto žinojo apie planuojamą atviros ugnies panaudojimą pasirodymo metu.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantė ir atsakovas yra bendrai atsakingi už kilusį gaisrą. Kiekvieno jų veiksmai buvo būtini gaisrui kilti. Žala atsirado dėl jų abiejų didelio neatsargumo. Todėl draudikės sprendimas mažinti draudimo išmoką yra pagrįstas.

Apeliantės ir draudikės ginčas kilo ir dėl draudimo išmokos mažinimo apimties. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog draudikė pagrįstai pusiau sumažino draudimo išmoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė buvo maksimaliai neapdairi ir nerūpestinga. Be to, ir atsakovas, už kurio, kaip susijusio asmens, veiksmus Draudimo taisyklių prasme yra atsakinga apeliantė, nesilaikė minimaliausių ir paprasčiausių atidumo bei rūpestingumo reikalavimų. Apeliantės ir atsakovo bendrais veiksmais buvo padaryta žala. Tarp šių subjektų veiksmų ir žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, draudikės sprendimas pusiau sumažinti draudimo išmoką yra pagrįstas.

Dėl žalos, patirtos apgadinus turtą, atlyginimo

Kaip nustatyta, apeliantė, apgadinus jos turtą, patyrė 9 065,11 Eur (31 300 Lt) žalą. Apeliantei priklauso draudimo išmoka, kompensuojanti vieną antrąją jos patirtos žalos dalį (4 532,56 Eur). Draudikė išmokėjo apeliantei 3 829,73 Eur (13 223,28 Lt) draudimo išmoką. Vadinasi, liko neatlyginti 702,83 Eur nuostoliai.

Apeliantė reikalauja solidariosios draudikės ir atsakovo atsakomybės. Reikalavimui dėl solidariosios atsakomybės taikymo atmesti pakanka to fakto, jog atsakovų turtinės prievolės atlyginti apeliantės žalą atsiranda visiškai skirtingais pagrindais. Draudikės prievolė išmokėti draudimo išmoką ir taip padengti apeliantės sau savo veiksmais sukurtus nuostolius (nuostolių dalį) kyla iš draudimo sutarties, įvykus draudžiamajam įvykiui (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis), ir reiškia piniginės prievolės vykdymą natūra (Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, kaip nustatyta, padarė deliktą (Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalis) ir reikalavimas atlyginti nuostolius reiškia reikalavimą taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis).

Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti yra būtinos šios sąlygos: teisės pažeidimas, žala, priežastinis teisės pažeidimo ir žalos ryšys bei kaltė (Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniai). Apeliantė turi materialinę subjektinę teisę reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo, nes yra nustatytos visos sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei taikyti. Bet, kaip nustatyta, yra ir pačios apeliantės kaltė dėl žalos atsiradimo. Kitaip tariant, yra mišri apeliantės ir atsakovo kaltė. Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Iš esmės analogiška nuostata yra numatyta ir Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 4 dalyje. Nustatytas abiejų žalos atlyginimo prievolės šalių (apeliantės ir atsakovo) didelis neatsargumas. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės kaltės laipsnis yra didesnis negu atsakovo kaltės laipsnis. Pirmiausia apeliantės didelis neatsargumas, pasireiškęs elementariausių saugumo užtikrinimo taisyklių nesilaikymu, sudarė pagrindą žalai atsirasti. Apeliantė, kaip nustatyta, žinojo arba turėjo žinoti, kad, atliekant pasirodymą, bus naudojamas ugnies elementas. Tikėtina, jog, apeliantei ėmusis reikalingų priemonių ir sudarius sąlygas saugiam ugnies elemento panaudojimui (pavyzdžiui, nedegiomis medžiagomis / priemonėmis padengus scenos, kurioje buvo atliekamas pasirodymas, konstrukcijas), atsakovo veiksmai nebūtų sukėlę žalos arba būtų sukėlę mažesnę žalą. Atsakovas fizinis asmuo yra meninio pasirodymo autorius ir atlikėjas, kurį sieja sutartinis santykis tik su apeliante, bet ne su jos valdomame klube besirenkančiais lankytojais. Pagal sutartį su apeliante buvo įsipareigojęs atlikti numatytą pasirodymą, tam tikrą iš savo kūrinių sudarytą programą, kurios turinį apeliantei iš anksto atskleidė ir kurį apeliantė žinojo iš ankstesnių atsakovo pasirodymų. Tuo tarpu būtent apeliantės pareiga buvo užtikrinti saugų pasirodymo vyksmą. Apeliantė, kaip minėta, turėjo galimybę iš anksto kontroliuoti atsakovo programos turinį, pasirodymo metu numatytus veiksmus, juos uždrausti, riboti, užtikrinti jų atlikimą kartu su tam tikromis saugumo priemonėmis arba, esant būtinumui, net visiškai atsisakyti sutarties. Didesnės apeliantės įtakos galimybės ir didesnė pareigų sprendžiant dėl pasirodymo turinio apimtis nulemia ir jos didesnį kaltės laipsnį, o tai, savo ruožtu, lemia ir didesnę atsakomybę už žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės veiksmai 80 (aštuoniasdešimčia) procentų nulėmė žalos atsiradimą, atsakovo veiksmai 20 (dvidešimčia) procentų nulėmė žalos atsiradimą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, egzistuoja pagrindas 80 (aštuoniasdešimčia) procentų mažinti atsakovo atsakomybę.

Atsakovų turtinės prievolės atlyginti 702,83 Eur nuostolius pasireiškia taip: draudikė privalo išmokėti apeliantei papildomą draudimo išmoką, sudarančią 80 (aštuoniasdešimt) procentų neatlygintų nuostolių, tai yra 562,26 Eur, atsakovas privalo atlyginti 20 (dvidešimt) procentų apeliantės nuostolių, tai yra 140,57 Eur.

Dėl netiesioginių nuostolių

Apeliantė reikalauja ir netiesioginių nuostolių kompensacijos. Šiam materialiniam subjektiniam reikalavimui pagrįsti nurodo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. dėl gaisro sukeltų pasekmių nevykdė veiklos, todėl negavo pagrįstai tikėtų pajamų. Be to, pridėjo prie ieškinio išlaidų sąmatą. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą. Sprendimas atmesti šį reikalavimą grįstas dviem išvadomis. Pirma, atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Antra, apeliantė neįrodė, jog negavo pajamų, kurias reikalauja kompensuoti.

Pirmoji teismo išvada yra nepagrįsta. Kaip nustatyta, atsakovas padarė deliktą. Apeliantė nurodo, jog patyrė netiesioginius nuostolius – negavo pajamų, bet savo reikalavimui dėl šių nuostolių atlyginimo pagrįsti pateikė sąmatą, kurioje vien nurodomos išlaidos, kurias (jas pagrindus) būtų galima laikyti tiesioginiais nuostoliais (išskyrus paskutinę sąmatos grafą, kurioje nurodomas pelnas). Apeliantė neįrodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. patyrė sąmatoje nurodytas maisto produktų ir serviravimo priemonių, kuro, aparatūros nuomos, skelbimų ir reklamos bei ryšių sąnaudas. Deklaratyvus šių išlaidų nurodymas nėra pakankamas jų patyrimo faktui ir dydžiui pagrįsti. Be to, apeliantė, nurodydama, kad patyrė tokias išlaidas, prieštarauja savo pačios pozicijai, kad nurodomu laikotarpiu nevykdė veiklos, nes tokios išlaidos iš esmės gali būti patiriamos, tik organizuojant ir vykdant jai įprastą ūkinę komercinę veiklą. Kartu apeliantė neįrodė, kad kitos sąmata fiksuotos – darbo užmokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, patalpų nuomos, komunalinės, eksploatacinės, buhalterinių paslaugų, amortizacijos ir kitos bendrosios – sąnaudos yra atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė. Tokios išlaidos – įprastas juridinio asmens, vykdančio ūkinę komercinę veiklą, veikimo rezultatas. Atsakovo veiksmai neturėjo įtakos šių išlaidų atsiradimui. Be to, apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aptariamų išlaidų dydį. Apeliantė nurodo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. negavo 1 105 Lt pelno, kurio apskaičiavimas sąmata pateikiamas taip: 10 (dešimt) procentų nuo patirtų sąnaudų. Apeliantė niekaip nepagrindė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d., jeigu būtų vykdžiusi veiklą, būtų gavusi 1 105 Lt pelną. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog jos vykdoma ūkinė komercinė veikla apskritai yra arba nurodomu laikotarpiu buvo pelninga. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. buvo numatyti ir turėjo įvykti renginiai. Apeliantė apskritai neįrodė, kad ji šiomis dienomis (sekmadienį-ketvirtadienį), jeigu ir nebūtų kilęs gaisras, būtų vykdžiusi savo įprastą veiklą. Be to, apeliantė nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokie yra vidutiniai vienos veiklos dienos (tiek tomis dienomis, kuriomis vyksta renginiai, tiek tomis dienomis, kuriomis nevyksta renginiai) pajamų ir sąnaudų dydžiai, lankytojų skaičius ir kiti rodikliai, kuriais galėtų būti pagrįsta pelno gavimo aplinkybė. Apeliantė nurodo pajamų, gautų 2013 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais, skirtumą - 25 185 Lt. Bet ji savaime nėra pakankama negautam pelnui pagrįsti. Apeliantė neįrodė, kad ji pagrįstai galėjo tikėtis gauti pelną, kurį galima būtų pripažinti nuostoliais. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo.

Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme baigties

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais ir kalte. Priešingai negu sprendė apylinkės teismas, atsakovas savo didelio neatsargumo veiksmais prisidėjo prie žalos turtui atsiradimo. Apeliacinės instancijos teisme nustatyta mišri apeliantės ir atsakovo kaltė, pripažinta, jog apeliantės prisidėjimo prie žalos atsiradimo laipsnis – 80 (aštuoniasdešimt) procentų, atsakovo – 20 (dvidešimt) procentų. Kitas apeliantės materialinis subjektinis reikalavimas (dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo) išspręstas teisingai. Teisėjų kolegija naikina skundžiamo sprendimo dalį, kuria išspręstas apeliantės reikalavimas dėl žalos turtui atlyginimo, ir šia apimtimi priima naują sprendimą – tenkina reikalavimą iš dalies: priteisia apeliantei iš draudikės 562,26 Eur draudimo išmoką ir iš atsakovo 140,57 Eur žalos atlyginimą. Kita sprendimo dalis (dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo) paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios instancijos teisme

Panaikinus skundžiamo sprendimo dalį, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 578,62 Eur bylinėjimosi išlaidas, tai yra 289 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 289,62 Eur išlaidas už advokatės pagalbą. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis apeliantės pusėje, patyrė 3 924,66 Eur išlaidas už advokatų pagalbą, atsakovas – 713,90 Eur išlaidas už advokatės pagalbą, draudikė – 1 074,48 Eur išlaidas už advokato pagalbą.

Materialinio subjektinio reikalavimo, pareikšto draudikei, patenkinta dalis sudaro 20 procentų, materialinių subjektinių reikalavimų, pareikštų atsakovui, patenkinta dalis sudaro 2 procentus (patenkinta ieškinio dalis bendrai sudaro 8 procentus). Todėl šalims priklauso tokie bylinėjimosi išlaidų atlyginimai: apeliantei – 46 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurio dalį, pinigine išraiška sudarančią 42 Eur, privalo sumokėti draudikė, kitą dalį (4 Eur) – atsakovas; atsakovui – 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurį privalo sumokėti apeliantė; draudikei – 860 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurį privalo sumokėti apeliantė (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas supaprastinti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, jas paskirsto taip: priteisia atsakovui V. K. iš apeliantės 696 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, draudikei iš apeliantės – 818 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis asmuo, kaip nustatyta, patyrė 3 924,66 Eur išlaidas už advokatų pagalbą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 98 straipsniu ir Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui mažinti išlaidų, kurias patyrė trečiasis asmuo, paskirstytiną dydį iki 1 000 Eur. Trečiasis asmuo veikia apeliantės pusėje. Todėl draudikei kyla pareiga kompensuoti trečiojo asmens išlaidų dalį, pinigine išraiška sudarančią 73 Eur, atsakovui kyla pareiga kompensuoti išlaidų dalį, pinigine išraiška sudarančią 7 Eur. Apeliantė privalo kompensuoti kitą išlaidų dalį, kuri sudaro 920 Eur (Civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teisme susidarė 7,14 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Apeliantei, atsižvelgiant į atmestą ieškinio dalį, tenka pareiga atlyginti šių išlaidų dalį, pinigine išraiška sudarančią 6,60 Eur. Kita išlaidų dalis neatlyginama pagal Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalį.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – apeliantės materialiniam subjektiniam reikalavimui dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo užtikrinti areštavo atsakovo turtą. Šis apeliantės reikalavimas yra atmestas. Todėl naikinamos laikinosios apsaugos priemonės, kurios taikytos reikalavimui užtikrinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme

Apeliantė šiame bylos etape patyrė 210 Eur bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidas. Trečiasis asmuo patyrė 946,12 Eur išlaidas už advokatų pagalbą, draudikė – 1 222,10 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Atsakovas V. K. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 2.1-2.3, 2.7, 2.9, 8.11, 8.19 ir 9 punktais, mažina išlaidų, kurias patyrė draudikė, paskirstytiną dydį iki 1 000 Eur.

Šios bylos dalyvių patirtos išlaidos, atsižvelgiant į proceso apeliacinės instancijos teisme baigtį, paskirstytinos taip: apeliantei priklauso 17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurio dalį, pinigine išraiška sudarančią 16 Eur, turi sumokėti draudikė, kitą dalį (1 Eur) – atsakovas V. K.; draudikei priklauso 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurį turi sumokėti apeliantė. Trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos taip: išlaidų dalį, pinigine išraiška sudarančią 69 Eur, padengia draudikė, išlaidų dalį, kuri sudaro 7 Eur, padengia atsakovas V. K., kitą išlaidų dalį (870,12 Eur) padengia apeliantė (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Galiausiai, siekiant paprastesnio ir ekonomiškesnio reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išsprendimo, bylos dalyvių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos taip: atsakovui V. K. iš apeliantės priteisiamas 695 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas; draudikei iš apeliantės priteisiamas 1 602 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas; trečiajam asmeniui iš draudikės priteisiamas 142 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, iš atsakovo – 14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, iš apeliantės – 1 790,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ reikalavimas dėl žalos turtui atlyginimo ir draudimo išmokos priteisimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą: patenkinti reikalavimą iš dalies ir priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Kepinių gausa“ iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 562,26 Eur draudimo išmoką ir iš V. K. 140,57 Eur žalos atlyginimą.

Palikti kitą sprendimo dalį nepakeistą.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ 6,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi V. K. (kodas (duomenys neskelbtini)) taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti V. K. iš uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ 695 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti AAS „BTA Baltic Insurance Company“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ 1 602 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti Lietuvos dailininkų sąjungai iš V. K. 14 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti Lietuvos dailininkų sąjungai iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 142 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti Lietuvos dailininkų sąjungai iš uždarosios akcinės bendrovės „Kepinių gausa“ 1 790,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.