- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-28
- Bylos Nr.
- P-822-245-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02483-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2784/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą (b. l. 1–4) dėl įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracija) įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius) 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-810) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimo.
Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr.603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „ savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...>, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principu. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr. 1T-39 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-39) pasiūlė atsakovui pašalinti pažeidimus – įsakymuose skirti bendrosios nuosavybės administratorius nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Į Teikimą Nr. 1T-39 buvo įtrauktas ir Administracijos direktorius Įsakymas Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr.30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore „papildymo“, kuriuo pažeidžiant Administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimą, nebuvo nustatytas priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovo teikimas turi būti apsvarstytas per 7 dienas nuo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas Teikimą Nr. 1T-39 gavo 2011 m. spalio 20 d., tačiau apie jo vykdymą nepranešė. Todėl Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti šį mokestį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 55–60) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus ir nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 30-810 papildė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Namų priežiūros centras“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 103 ir 104 eilutėmis pagal priedą ir įpareigojo UAB „Namų priežiūros centras“, pasirašius priėmimo – perdavimo aktą, valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti namų Taikos g. 89 ir Taikos g. 88 bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą (b. l. 33–34). Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas Administracijos direktoriui svarstyti dėl Teikimo priedo 5 numeriu nurodyto Administracijos direktorius Įsakymo Nr. 30-810 pakeitimo ir jame nustatyti priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 7–9). Per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą terminą negavęs sprendimo dėl Teikimo Nr. 1T-39 svarstymo, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą (b. l. 1–4), prašydamas įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nagrinėdamas bylą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kurioje pažymėta, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 603 priimtas vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Šioje nutartyje išaiškinta, jog iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau jis neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, kuriuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie Nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius. Atsižvelgdamas į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktą Pavyzdinių nuostatų aiškinimą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai yra privalomi ir Administracijos direktoriui, kuris priėmė Įsakymą Nr. 30-810.
Dėl atsakovo argumento, kad Įsakymas Nr. 30-810 buvo priimtas vadovaujantis 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, kurių 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, teismas pažymėjo, kad tiek Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte, tiek ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes turėjo būti nustatomi vadovaujantis tuo pačiu teisiniu reguliavimu. Tiek Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, tiek 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis apskaičiuotinas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nurodytas konkretus administravimo mokestis negali skirtis nuo mokesčio, apskaičiuojamo vadovaujantis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir pagal savivaldybės tarybos patvirtintus tarifus ar jų apskaičiavimo metodiką.
Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo teiginius, kad nei CK, nei Vyriausybės Nutarime Nr. 603 ar juo patvirtintuose Pavyzdiniuose nuostatuose nenumatyta Vyriausybės teisė įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį, ir kad Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai negali būti perkeliami į savivaldybės priimamus teisės aktus, todėl yra tik rekomendacinio pobūdžio. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktu išaiškinimu. Nurodė, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neįpareigoja Administracijos direktoriaus įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nustatyti tokį mokestį, kuris neatitiktų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo. Priešingai, Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatyta, kad toks mokestis apskaičiuotinas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šios nuostatos reiškia, kad įsakyme nurodžius konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, bus užtikrintas teisinių santykių stabilumas, teisėtų lūkesčių apsauga.
Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą pripažino pagrįstu ir jį patenkino. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė atsakovui įpareigojimą įvykdyti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, pažymėdamas, kad teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijai.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu patenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).
Teismas nustatė, kad Įsakymo Nr. 30-810 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat (nenurodant konkrečių normų) Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr.30-485 patvirtintu Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašu. Šio įsakymo 1 punktu atsakovas papildė 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą šios Bendrovės administruojamų daugiabučių namų sąrašą 103 ir 104 eilutėmis pagal priedą (gyvenamieji namai Taikos g.86 ir taikos g.88).
Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą atsakovas jau buvo priėmęs naujos redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, kurie nagrinėjamam ginčui aktualiu klausimu yra suderinti su Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė teismo ištirti norminio teisės akto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr.30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (žr. www.vilnius.lt) kai kurių normų, tarp jų 8.1 punkto, teisėtumą ir nustatyti, ar jis neprieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktui ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Teismo nutartyje nurodyta, kad byla nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr. www.vilnius.lt) pakeitė 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktu ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu. Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“. Nors Įsakymo Nr. 30-810 priėmimo metu galiojo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Minėtas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas 2012 m. balandžio 26 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo (žr. www.vilnius.lt) 4 punktu pripažino netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Dėl tos pačios priežasties 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 papildymas, kuris buvo atliktas Įsakymu Nr. 30-81, ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-180, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-23, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą. Teismas pažymėjo, kad pirmiau aptarti atsakovo atlikti Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. redakcija) pakeitimai (8.1 p.), kuriais atsakovas nustatė, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, patvirtina, kad atsakovas nuo šio norminio akto priėmimo šios pareigos nebeneigia.
IV.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012 m. lapkričio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2784/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodydama šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvuodama jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). LVAT priėmė įstatymų nuostatomis nepagrįstą sprendimą, išeidamas iš bylos nagrinėjimo ribų, nes ištyręs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pasisakęs, kad teismas nepažeidė jokių materialinių ar procesinių teisės normų, jį panaikino vien tik konstatavęs naujas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiejant jų su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. LVAT sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl darytina išvada, kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir tai turėjo esminės įtakos šio neteisėto sprendimo priėmimui.
LVAT neatsižvelgė į ankstesnes savo suformuluotas teisės taikymo taisykles. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, LVAT netyrė ir apeliacinio skundo pagrįstumo, tačiau nusprendė apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, neatsižvelgęs į tai, kad būtent atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo ir apeliacinės bylos pasiruošimo nagrinėti metu geranoriškai įvykdęs šį sprendimą, tuo pačiu paneigdamas savo apeliacinio skundo argumentus. LVAT praktikoje pagal Vyriausybės atstovo prašymus teismui dėl savivaldybės administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus, savivaldybės administravimo subjektui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius teismo sprendimus iki apeliacijos išnagrinėjimo, yra konstatuojama, kad „apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl dėl šios aplinkybės priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, kaip to prašo atsakovas, nėra pagrindo“ (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010 bei 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-430/2011). Taip pat LVAT 2010 m. spalio 7 d. administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010 atsakovui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius Vyriausybės atstovo reikalavimą, pabrėžė, kad atsakovas tokiais veiksmais pats „iš dalies paneigė dalį savo apeliacinio skundo argumentų“ ir konstatavo, kad „nagrinėdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas“. LVAT 2011 m. sausio 24 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A438-153/2011, kurioje atsakovas pakeitė ginčijamą aktą po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, yra pažymėjęs, kad atsakovas tokiais veiksmais iš esmės suformavo naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais, bei priėmęs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Nagrinėjama byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiška LVAT 2012 spalio 18 d. nutartimi išnagrinėtai administracinei bylai Nr. A146-2582/2012 bei kitoms šiais metais LVAT išnagrinėtoms administracinėms byloms (Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A520-2841/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2484/2012). Minimoje administracinėje byloje Nr. A146-2582/2012 LVAT teisėjų kolegija tyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose yra prieštaringa, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2784/2012 dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi, pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą tuo pačiu pažeidžiant ir viešąjį interesą. Todėl neišvengiama ir objektyviai būtina yra atnaujinti procesą šioje byloje, siekiant suformuoti aiškias teisės aiškinimo taisykles ginčijamoje ir analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog LVAT sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl, darytina išvada, kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama jo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo minimame ABTĮ 140 straipsnyje (apeliacinės instancijos teismo teisės) yra ne materialinės, o procesinės teisės normos. Įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/04, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/07). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui, o teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.
Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja argumentu, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos nustatytoms LVAT 2012 spalio 18 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A146-2582/2012, taip pat kitose administracinėse bylose (Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A520-2841/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2484/2012). Byloje Nr. A146-2582/2012 LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A662-2481/2012 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nustatė, jog šis įsakymas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra pripažintas netekusiu galios (o jį pakeitusiu įsakymu Vyriausybės atstovo reikalavimas (nustatyti konkretų mokestį) yra realizuotas). Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.
LVAT teisėjų kolegija nagrinėjanti administracinę bylą Nr. A146-2784/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjamoje byloje nustatė iš esmės analogiškas faktines aplinkybės, t. y. kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo 4 punktu pripažino netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Dėl tos pačios priežasties 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 papildymas, kuris buvo atliktas Įsakymu Nr. 30-81, ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-180, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-23, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose Nr. A146-2582/2012, Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A520-2841/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2484/2012 padėtose pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nenustatyta analogiškų faktinių aplinkybių, t. y. nenustatyta, kad įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius ir kuriame prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą yra pripažintas netekusiu galios, todėl, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms šiose administracinėse bylose priimtas kitoks nei prašomoje atnaujinti administracinėje byloje procesinis sprendimas. Tuo tarpu administracinėse bylose, kuriose nustatyta situacija buvo tapati, t. y. įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius buvo netekęs galios (žr., pvz., administracines bylas Nr. A442-2583/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A146-2840/2012, Nr. A492-2842/2012 ir kt.) buvo nuosekliai vadovaujamasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos formuojama praktika (administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012).
Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.
Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2784/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.