Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-28 · Administracinė byla Nr. I-2581-423/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-09-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-02-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-28
Bylos Nr.
I-2581-423/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01363-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Gintaras Algirdas Perednis
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.1-2581-423/2015Proceso Nr. 3-61-3-01363-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui E. P. , jo atstovui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui Remigijui Butkui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Vidaus reikalų ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. P. savo skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 1-3).

Pareiškėjas skunde nurodė ir pareiškėjas bei jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2013-12-13 pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją. Kartu buvo konvojuojamas ir asmuo (kaip dabar paaiškėjo S. S. ), kuris sirgo pavojinga užkrečiama liga - TBC (tuberkulioze). Nors S. S. turėjo veido kaukę, tačiau didžiąją kelio dalį važiavo be jos, nuolat kosėjo, čiaudėjo. S. S. etapo metu automobilyje VW buvo patalpintas į kamerą Nr. 5, kuri nėra visiškai uždara, kadangi kameros apačioje yra ventiliacijos angos ir oras cirkuliuoja laivai visame automobilio kėbule. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė baisius išgyvenimus dėl sveikatos ir gyvybės saugumo, nepatogumus, stresą, buvo pažemintas jo orumas ir garbė. Atsakovas pažeidė Konstitucijos 30 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies, Higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo skundą tenkinti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 12-14) nurodė ir teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“. Jokių neteisėtų veiksmų šiuo atveju atsakovas neatliko. Pavojinga užkrečiama liga sergantis asmuo S. S. buvo konvojuojamas atskiroje uždaroje spec. automobilio kameroje Nr. 5. Antroje uždaroje kameroje Nr. 4 buvo konvojuojamas pareiškėjas, todėl jokio pavojaus sveikatai ir gyvybei pareiškėjui nekilo ir jokių neigiamų pasekmių tokios konvojavimo sąlygos nesukėlė ir negalėjo sukelti. Akcentavo, jog pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie konvojavimo metu, jo nuomone, pažeistas Konvojavimo taisykles, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Mano, kad pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamuoju atveju nėra. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) veiksmų 2013-12-13, atlyginimo.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį konvojuojant iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją kartu su asmeniu, kuris sirgo pavojinga užkrečiama liga - TBC (tuberkulioze), neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimus sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Viešojo saugumo tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Viešojo saugumo tarnyba arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-20 sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007-06-26 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008-04-16 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010-06-23 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006-05-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007-11-15 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Taigi, šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jį konvojuojant buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t.y. jis buvo konvojuojamas kartu su asmeniu sergančiu pavojinga užkrečiama liga.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 103.7 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji vežami specialiu transportu laikantis šių reikalavimų: sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2013-12-13 buvo konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, tuo pačiu konvojumi vyko ir S. S. , kuris sirgo pavojinga užkrečiama liga (b.l. 15-18, 29-30, 45-49). Apie tai, kad S. S. serga pavojinga užkrečiama liga buvo pažymėta Laivės atėmimo vietų ligoninės Asmens bylos pažymoje (b.l. 47). Į bylą yra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas 2013-12-13 buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos eksploatuojamu spec. automobiliu „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (šios aplinkybės neginčijo ir pareiškėjas). Minėtas automobilis atitiko techninius reikalavimus (b. l. 22). Pabrėžtina, kad automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra 13 sėdimų vietų, yra dvi atskiros visiškai uždaros kameros, t.y. vienvietė uždara kamera Nr. 5 ir dvivietė uždara kamera Nr. 4 (b.l. 27). Kaip patvirtino pareiškėjas 2013-12-13 jis buvo konvojuojamas dvivietėje uždaroje kameroje Nr. 4, o S. S. – vienvietėje uždaroje kameroje Nr. 5. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovo atstovas. Teismo posėdžio metu liudytojas J. Z. nurodė, kad tiek kamera Nr. 4, tiek kamera Nr. 5 minėtame automobilyje yra visiškai uždaros kameros, jų sienos yra plastikinės, yra rakinamos durys ir visais atvejais, taip buvo ir 2013-12-13, kai konvojuojamas sergantis asmuo, jis patalpinamas į uždarą vienvietę kamerą, tiek dėl kitų konvojuojamų asmenų, tiek ir dėl lydinčių pareigūnų saugumo.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte numatyta, kas specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse inter alia turi būti: veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (146.4). Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimai minėtame specialios paskirties automobilyje parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus (b.l. 23-24).

Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino, pareiškėjas buvo konvojuojamas atskirai nuo pavojinga užkrečiama liga sergančiojo asmens, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatytų reikalavimų.

Konvojavimo taisyklių 99.4 punkte numatyta, jog be asmens sveikatos priežiūros specialisto, turinčio priemones būtinajai medicinos pagalbai teikti, palydos konvojuoti nepriimami ligoniai, vadovaujantis atitinkama gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens pažymoje. Šiuo atveju S. S. Asmens bylos pažymoje tokio įrašo nebuvo (b.l. 47). Esantis įrašas, jog asmuo serga pavojinga užkrečiama liga ir gali vykti, nustatė atsakovui pareigą vežti asmenį atskirai nuo kitų konvojuojamųjų. Minėti įrodymai patvirtina, kad atsakovas Konvojavimo taisyklių reikalavimus įvykdė tinkamai, patalpindamas sergantį asmenį į atskirą visiškai izoliuotą spec. automobilio „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kamerą Nr. 5. Duomenų, jog S. S. važiuodamas ne visą laiką dėvėjo apsauginę veido kaukę byloje nėra, tai tik deklaratyvūs ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai.

Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte (“<…> konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną”.). Dėl konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie pažeidimą. Pareiškėjas patvirtino, jog tuo metu konvojavimo pareigūnams jokių skundų dėl minėtų konvojavimo sąlygų nereiškė. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas J. Z. .

Įvertinęs kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra įrodyta atsakovės Viešojo saugumo tarnybos – kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atsakovei, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo E. P. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė