- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-1868-555/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Algirdas Remeika, Ramūnas Mitkus
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Vytautė Ladigaitė-Balčiūnienė
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Vytautei Ladigaitei-Balčiūnienei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios V. S. įmonės apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios V. S. įmonės netiesioginį ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė pripažinti atsakovą V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 24,12 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) ., savininku. Nurodė, kad patenkinus ieškinį, būtų užtikrinti bankrutavusios V. S. įmonės kreditorių interesai, nes individualios įmonės savininkas pagal įmonės prievoles atsako visu savo turtu. Nagrinėjamu atveju kitomis priemonėmis ar kitu teisių gynimo būdu neįmanoma užtikrinti ieškovo kreditorių interesų ir nukreipti išieškojimą į šį žemės sklypą. Šiuo metu nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą yra įregistruotos valstybei, tačiau prieš tai tas žemės sklypas priklausė atsakovui V. S. nuosavybės teise. Atsakovas sumokėjo už žemę investiciniais čekiais, ir jam 1990 m. aktu Nr. 32 buvo suteiktos savininko teisės į šį žemės sklypą. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus dar buvo reikalaujama sudaryti su valstybe žemės pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tokia sutartis sudaryta nebuvo, nors žemėtvarkos tarnybos duomenimis atsakovas už žemę yra sumokėjęs visą kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar bankrutavusios V. S. įmonės bankroto administratorius UAB „Audata“ turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį V. S.. Kadangi bankrutavusios V. S. įmonės bankroto administratorius UAB „Audata“, vykdydamas 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme Nr. IX-216 numatytas bankrutavusios įmonės administratoriaus pareigas, siekia ginti visų kreditorių interesus, teismas pripažino, kad kitos galimybės šiems tikslams pasiekti nagrinėjamu atveju ieškovo atstovas – bankroto administratorius, neturi, dėl to įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, tikslui – ginti visų įmonės kreditorių interesus – gali inicijuoti teisminį ginčą ir nors įmonės administratorius civilinėje byloje, iškeltoje pagal netiesioginį ieškinį, nėra ginčijamo materialinio santykio dalyvis ir ieškinio patenkinimas tiesioginių materialinių teisinių padarinių jam nesukelia, tačiau teismui patenkinus jo reikalavimą, skolininko materialinė padėtis pakistų, jo mokumas padidėtų. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono taryba 1990 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 38 ,,Dėl žemės suteikimo valstiečių ūkiams steigti“ suteikė atsakovui V. S. 24,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) valstiečio ūkiui steigti, 1990 m. spalio 26 d. atsakovui buvo išduotas valstybinis žemės nuosavybės aktas Nr. 32, kuriuo atsakovo nuosavybėn ir nemokamai, su paveldėjimo teise, buvo suteiktas žemės sklypas, be teisės jį pirkti, parduoti, išnuomoti ir įkeisti, šis valstybinis žemės nuosavybės aktas buvo įregistruotas Kaišiadorių rajono valdybos Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygoje (registracijos Nr. 232), Lietuvos Respublikos Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 04-7341 ,,Dėl žemės, suteiktos pagal Valstiečio ūkio įstatymą, pardavimo (Kaišiadorių r.)“ buvo leista 24,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ., parduoti V. S.. Pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos 1989 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ redakcijos, galiojusios nuo 1989 m. rugpjūčio 1 d. iki 1991 m. rugsėjo 1 d., 5 str. 3 d. ir 7 str. 1 d. žemė ir kitos naudmenos (miškai, vandens telkiniai ir kt.) valstiečio ūkiui suteikiamos nemokamai, t.y. nors ūkininkas turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja savarankiškai, valstiečio ūkio žemė negali būti perkama, parduodama, išnuomojama, įkeičiama, todėl teismas sprendė, kad valstybinis žemės nuosavybės aktas nėra dokumentas, patvirtinantis atsakovo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Nurodė, jog atsakovui V. S. nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą atsirastų tik tuo atveju, jei būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir pasirašytas žemės perdavimo-priėmimo aktas, priešingu atveju, nesant minėtų šalių valią išreiškiančių ir ją patvirtinančių dokumentų, pripažįstant atsakovą V. S. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininku, būtų iškreipiama ne tik sandorių samprata (CK 1.63 str.), bet ir pažeidžiamas sandorį sudarančių asmenų laisvos valios principas (CK 1.64 str.). Kadangi ieškovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, jog atsakovas V. S. ginčo žemės sklypą įgijo nuosavybės teise, teismas darė išvadą, kad pagrindo pripažinti atsakovą V. S. 24,12 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0455-6118, esančio (duomenys neskelbtini) savininku, nėra.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą, priimti naują – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei įrodymo vertinimo. Nurodo, jog atsakovas faktiškai yra įvykdęs visus būtinus ir privalomus atlikti privatizavimo veiksmus siekiant asmeninėn nuosavybėn įsigyti sklypą, teises į kurį jis įgijo pagal 1990.10.26 valstybinį žemės nuosavybės aktą Nr. 32, tačiau siekdamas neprarasti sklypo dėl individualios įmonės bankroto, sąmoningai neužbaigia žemės nuosavybę įteisinančios procedūros, t. y. nėra pasirašęs valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, todėl sklypo savininku pagal nekilnojamojo turto registro duomenis šiuo metu yra pripažinta Lietuvos Respublika, o ne atsakovas. Teigia, kad tiek atsakovas, tiek Lietuvos Respublikos valstybė faktiškai įvykdė pagrindines iš pirkimo-pardavimo sutarties kylančias pareigas, t. y. atsakovas sumokėjo už sklypą pastarojo kainą ir ėmė juo naudotis, bei naudojasi iki šiol (sklype yra pastatyti atsakovui nuosavybės teise priklausantys žemės ūkio pastatai bei gyvenamasis namas), o tuo tarpu valstybė yra priėmusi įmokėtus pinigus už sklypą ir yra perdavusi sklypą leisdama juo naudotis neperimdama jį savo reikmėms arba nesuteikdama teisių į jį tretiesiems asmenims. Visa tai sąlygoja, jog nors faktiškai sklypo pirkimo-pardavimo santykiai tarp Lietuvos Respublikos seniai susiklostė, dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų vengiant užbaigti Sklypo privatizavimo veiksmus, t. y. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovą atstovaujantis administratorius neturi galimybės sklypo savininku užregistruoti atsakovą ir vykdyti sklypo ir jame esančių pastatų varžytinių siekiant realizuoti pastaruosius objektus, o už jų realizavimą gautas pinigines lėšas panaudoti ieškovo kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Apelianto nuomone, teismas atmesdamas ieškinį, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Taip pat nurodo, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis 2001.07.01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, nors tarp atsakovo ir Lietuvos Respublikos sklypo pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė 1995 - 1999 metų laikotarpiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas V. S. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo dėl galimybės pripažinti V. S. ginčo žemės sklypo savininku spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas apeliacinį skundą grindžia netinkamų įrodymų vertinimo taisyklių ir materialinės teisės normų pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kaišiadorių rajono Taryba 1990 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 38 „Dėl žemės suteikimo valstiečių ūkiams steigti“ nusprendė suteikti atsakovui V. S. 24,12 ha žemės sklypą valstiečių ūkiui steigti. Šio sprendimo pagrindu buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) ūkininko S. V., Juozo, sklypo Nr. 22, esančio (duomenys neskelbtini) kolūkyje, planas, bei išduotas valstybinio žemės nuosavybės aktas Nr. 32 (b.l. 33-34, 21-24). Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 04-7341 (b.l. 7-8) atsakovui V. S. leista parduoti žemės sklypą, suteiktą pagal Valstiečio ūkio įstatymą.
Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Taigi civilinio proceso normų reikalaujama ir ieškovui privaloma nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, kuriuo grindžia ieškinio reikalavimą. Ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-Nitrschė v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008, ir kt.). Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu sprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovu yra bankrutuojanti įmonė. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką specifinė bankrutuojančios įmonės padėtis lemia viešo intereso bylose, kuriose dalyvauja šį teisinį statusą turintys ieškovai, buvimą ir suponuoja aktyvų teismo vaidmenį tokio pobūdžio bylose. Ieškovas, atstovaudamas kreditorių interesus, ieškinyje nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijai priėmus sprendimą leisti atsakovui pirkti žemės sklypą, atsakovas sumokėjo žemės sklypo kainą, tačiau vengia užbaigti pirkimo-pardavimo procedūrą. Kaip jau minėta, apeliantas suformulavęs faktinį ieškinio pagrindą, įvardijo ir teisinį pagrindą – CK 6.68 straipsnį, pagal kurį, kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus teises. Pareikšti netiesioginį ieškinį skolininko vardu galima tik tada, kai yra įstatyme nustatytos sąlygos. Pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį netiesioginį ieškinį galima pareikšti tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimas skolininkui yra neabejotinas ir vykdytinas. Tai reiškia, kad kreditoriaus reikalavimas skolininkui negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas tokio netiesioginio ieškinio pareiškimo metu. Kita sąlyga yra ta, kad kreditoriaus skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios savo teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Toks skolininko neveikimas turi pažeisti kreditoriaus teises. Todėl tokiu atveju kreditorius, norėdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, priverstinai įgyvendina šią skolininko reikalavimo teisę, pareikšdamas už skolininką netiesioginį ieškinį. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negali būti pareikštas.
Nurodydamas ieškinio materialųjį teisinį reikalavimą - pripažinti atsakovą ginčo žemės sklypo savininku, ir iš esmės įrodinėdamas, kad sandoris yra įvykęs, tačiau vengiama jį įforminti, ieškovas reikalavimus pareiškė tik vienai iš sandorio šalių – fiziniam asmeniui, nors iš byloje pateiktos institucijos, valdančios ginčo žemės sklypą patikėjimo teise, pozicijos spręstina, kad su ieškovo pareikštais reikalavimais yra nesutinkama. Darytina išvada, kad tais atvejais, kada pareiškiamas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo sudarytu, o sandorio šalys nepripažįsta ieškinyje nurodytų aplinkybių, sandorio šalys turi būti įtrauktos į bylą šalimis. Teismui nustačius, kad sandorio šalis nebuvo įtraukta į bylą šalimi, teismas pagal CPK 45 straipsnį privalo pasiūlyti netinkamą šalį pakeisti tinkama. Šalies pakeitimas tinkama negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes taip ji negalėtų visa apimtimi pasinaudoti teisėmis, nustatytomis CPK 42 straipsnyje. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnis).
Kolegija pažymi, kad 1998 m., kada, apelianto teigimu, buvo sudarytas ginčo žemės sklypo sandoris, galiojo 1964 m. CK normos, o valstybinės žemės pardavimas vyko specialiųjų, valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir nurodė, kad valstybinis žemės nuosavybės aktas nėra dokumentas, patvirtinantis atsakovo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesant įrodymų, jog pagal tuo metu galiojusius įstatymus įgaliota institucija su atsakovu būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, ieškinį atmetė. Kaip jau minėta, apeliantas nurodytu faktiniu ieškinio pagrindu siekė įrodyti, kad atsakovas ne 1990 metais suteikus žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti įgijo nuosavybę, bet, kad sumokėjus įmokas už ginčo žemės sklypą bei Kauno apskrities viršininko priėmus sprendimą šį žemės sklypą leisti įsigyti nuosavybėn buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Tai yra nagrinėjamos bylos esmė. Valstybinė žemė privačion nuosavybėn perleidžiama specialiųjų teisės aktų pagrindu (Žemės įstatymo 24 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, nustatyti ir teisiškai kvalifikuoti faktines valstybinės žemės pardavimo atsakovui aplinkybes bei spręsti, ar tai atitiko valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad esminės teisinės ir faktinės bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos, todėl neatskleista bylos esmė. Atsakovo veiksmai buvo analizuojami ir vertinami tuo aspektu, kad jis, kaip valstiečio ūkio steigėjas, negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Buvo daroma išvada, kad valstybinės žemės nuosavybės aktas, kuriuo atsakovui nemokamai buvo suteiktas žemės sklypas, nėra dokumentas, patvirtinantis atsakovo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, tuo tarpu turėjo būti ištirta ir nustatyta, ar atsakovas, sumokėjęs įmokas už žemės sklypą, bei esant sprendimui leisti ginčo žemės sklypą įsigyti nuosavybėn turėjo teisę užbaigti sandorį. Tikrindamas šias aplinkybes, teismas turi nustatyti, ar atsakovo ir Kauno apskrities viršininko veiksmai atitinka tuo metu galiojusius, valstybinės žemės pardavimą reglamentavusius teisės aktus, dėl kokių priežasčių sandoris nebuvo įformintas ir ar yra pagrindas ieškinį tenkinti. Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas. Kadangi turi būti sprendžiamas abiejų sandorio šalių veiksmų atitikimo teisės aktams, reglamentavusiems valstybinės žemės pardavimą, klausimas, kurio apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti, aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, o po jų esminio ištyrimo ir įvertinimo užtikrinta apeliacijos teisė, tai teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutari a:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.