Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Prokuroro apeliaciniu skundu nuosprendžio dalis dėl J. M. pripažinimo kaltu bei nuteisimo už UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio didelės vertės turto - automobilio „Seat Leon Singo“ pasisavinimą bei dėl J. M. išteisinimo pagal BK 182 str. 1 d. dėl AB (duomenys neskelbtini) turto įgijimo sukčiavimo būdu, neskundžiama.

Prokuroro teigimu, teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos padarymo apgaule neatsiskaitant už suteiktas paslaugas, dėl sukčiavimo A. Š. atžvilgiu, keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, o nuosprendžio dalis dėl didelės vertės svetimo turto užvaldymo sukčiavimo būdu, taip pat dėl sukčiavimo B. V. atžvilgiu, naikintinas, kadangi teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pasak prokuroro, J. M. dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo sukčiavimo būdu išteisintas nepagrįstai, įrodymai byloje įvertinti pažeidžiant BPK 20 str. normas. Apygardos teismas išvadas padarė neįvertinęs visų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų.

Prokuroro skunde teigiama, jog J. M. veikoje apgaulė pasireiškė tuo, kad turto savininkai buvo suklaidinti dėl kaltininko ketinimų ir todėl perdavė turtą kaltininko nuosavybei. Suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos verslininkų apsisprendimui perduoti turtą ir padarė problemišką pažeistų teisių atkūrimą. Iki J. M. 2002-11-15 išvykstant į Ispaniją, tiekėjai buvo praradę realią galimybę įgyvendinti savo turtines teises, J. M. vengė realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigas prekių pardavėjų atžvilgiu.

Skunde taip pat teigiama, kad teismo nuosprendžio dalis dėl A. Š. turto pasisavinimo pagal BK 182 str. 3 d., keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Iš J. M. priteisti UAB (duomenys neskelbtini) - 175 111,94 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 2 139,00 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 2 929,17 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 47 753,60 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 7 800 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 1 288,79 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 3 918,12 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 85 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 1 076,09 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) - 1 301,00 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) – 1000,00 Lt ir UAB (duomenys neskelbtini) - 7 001,56 Lt.

J. M. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo B. V. atžvilgiu) ir nuteisti 55 paromis arešto. B. V. civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš J. M. 400 Lt žalos atlyginimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo A. Š. atžvilgiu pagal BK 182 str. 3 d. nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminui.

Nuteistasis J. M. savo apeliaciniame skunde nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal 2000 m. BK 183 str. 2 d. (dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio didelės vertės turto - automobilio „Seat Leon Signo“ pasisavinimo), taip pat su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, nes Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą: inkriminavo nusikalstamą veiką, nesant nusikaltimo sudėties požymių, neteisingai veiką kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d. ir paskyrė per griežtą bausmę.

Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis neteisėtu kaltinamuoju aktu. Pagal BPK 219 str. 3 p., kaltinamajame akte be kitų nusikalstamos veikos duomenų aprašymo, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas ir būdas. Kaltinime dėl UAB (duomenys neskelbtini) automobilio „Seat Leon Signo 1,9 TDI 2002“ pasisavinimo, nei nusikalstamos veikos padarymo data, nei jos būdas nėra nurodyti, tik išvardinti veiksmai, kurių pagrindu pas J. M. pateko UAB (duomenys neskelbtini) turtas. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 219 str. 3 ir 4 p. reikalavimai, t. y. nenurodyti nusikalstamų veikų padarymo laikas, būdas, kitos svarbios aplinkybės, nusikalstamų veikų aprašymuose nurodytos nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės ir pagrindiniuose duomenyse, kuriais grindžiamas kaltinimas, nurodyti faktiniai veikų padarymo aplinkybių duomenys yra skirtingi. Šie pažeidimai, pasak apelianto, yra esminiai, kadangi susiję su nusikalstamų veikų apimtimi, jų kvalifikavimu. Teisme šie pažeidimai ištaisyti nebuvo, todėl apkaltinamasis nuosprendis pagal 183 str. 2 d. yra neteisėtas ir naikintinas.

Vadovaujantis Lietuvos A. T. Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose“, turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Taigi, pagrindinis turto pasisavinimo objektyviosios pusės požymis - veiksmai, kuriais kaltininkas svetimą jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą paverčia savo nuosavybe. Šis baudžiamajai atsakomybei svarbus požymis, t. y. ar turtas buvo pasisavintas, pirmos instancijos teismo nuosprendyje neaptartas. Akcentuojamas tik pats automobilio negrąžinimo faktas, kuris nepagrįstai ir neteisėtai sutapatinamas su automobilio pasisavinimu, tačiau turto negrąžinimas, neįrodžius jo pasisavinimo fakto, negali būti kvalifikuojamas, kaip svetimo turto pasisavinimas pagal BK 183 str.

Skunde pabrėžiama, kad turto pasisavinimas BK 183 str. prasme yra neteisėtas kaltininko žinioje esančio ar jam patikėto turto pavertimas savo turtu. Tai reiškia, kad turtas faktiškai turi tapti kaltininko nuosavybe, kaltininkas įgyja galimybę šiuo turtu naudotis ir disponuoti, tai yra keisti turto savininką ir jį parduoti, išnuomoti, įkeisti, paskolinti ir pan., neturėdamas tam teisinio pagrindo. Neįmanoma turtą, kuriam yra privaloma teisinė registracija, paversti savu turtu BK 183 str. prasme, nes jo priklausymą vienam ar kitam savininkui registruoja atitinkamos valstybinės institucijos. Norint pasisavinti ir paversti savu automobilį, reikia pakeisti šio daikto teisinę registraciją - atlikti sandorį (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ir pan.) ir tik šio sandorio pagrindu gali būti pakeistas daikto savininkas. Kaip minėta, byloje minimo automobilio „Seat Leon“ nuosavybė nebuvo pakeista, taip pat nebuvo pažeistas jo sutartimi nustatytas teisinis rėžimas: iš turto nebuvo gaunama pajamų, jis nebuvo perduotas tretiesiems asmenims ar kitaip pažeistos sutartinės šio turto naudojimo sąlygos. Todėl ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis naikintina.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 183 str. 2 d.) subjektyvinės pusės požymiui - kaltei - būdinga tik tiesioginė tyčia. Kaltinamas tokia veika asmuo turi suvokti, kad jis neteisėtai, neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori. Kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu jis elgiasi neteisėtai.

J. M. UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Seat Leon Signo“ valdė išperkamosios nuomos sutarties pagrindu, automobilis buvo įsigytas J. M. įmonės (duomenys neskelbtini) vardu, turint teisėtus, pagrįstus ir protingus tikslus bei lūkesčius naudoti šį automobilį, kaip įmonės transporto priemonę, su šiuo automobiliu keliauti įmonės įvairiais verslo reikalais, įskaitant ir keliones į užsienį. Visa tai buvo teisėta, nes nebuvo uždrausta išperkamosios nuomos sutartyje, UAB (duomenys neskelbtini) buvo išdavęs įgaliojimą naudotis šiuo automobiliu, įskaitant ir galimybę keliauti į užsienį.

2002 m. rugsėjo - spalio mėn. J. M. įmonėje (duomenys neskelbtini) susiklostė sudėtinga finansinė padėtis, dėl ko laiku nebuvo padaryta įmoka už automobilį į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. 2002 m. lapkričio 15 d. įmonės savininkas J. M. nebe pirmą kartą po automobilio „Seat Leon Signo“ įsigijimo išvyko su šiuo automobiliu į Ispaniją vystyti naujo verslo, baigti derinti bei pasirašyti naujų verslo sutarčių su Ispanijos verslo partneriu - firma (duomenys neskelbtini) dėl medinių namelių tiekimo iš Lietuvos. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai apie J. M. verslo ryšius ir komercinę veikla Ispanijoje.

J. M. , jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2002-12-23 (dieną, kai J. M. privalėjo grąžinti automobilį UAB (duomenys neskelbtini)), nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jis automobiliu naudojasi neteisėtai, tai yra, kad pasikeitė sutartinės automobilio valdymo sąlygos, jis automobiliu naudotis nebeturi teisės, todėl naudojasi nebeteisėtai, o naudodamasis juo vykdo nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. ir tokiu būdu savinasi svetimą turtą.

J. M. , pasirašydamas su UAB (duomenys neskelbtini) išperkamosios nuomos sutartį bei paimdamas šį automobilį ir pasirašydamas perdavimo-priėmimo aktą su UAB (duomenys neskelbtini), įgijo šias teise: automobilį valdyti ir juo naudotis. Tai, kad buvo vėluojama mokėti įmokas už automobilio nuomą, negalėjo būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti, nes įmonės yra visada skolingos viena kitai.

Skunde teigiama, kad J. M. tyčia pasisavinti automobilį visiškai neįrodyta, nes byloje nėra nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima daryti net prielaidą apie tai, kad J. M. rengėsi pasisavinti automobilį, turėjo planų tai padaryti. Neįrodyta, kad J. M. automobilio negrąžino tyčia, iš anksto turėdamas tokį planą automobilio negrąžinti, suvokdamas, kad automobilio negrąžinimas sukels neigiamas pasekmes ir dėl to jo atžvilgiu bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Byloje nėra įrodymų, kad J. M. išvyka į Ispaniją yra slapstymasis nuo baudžiamojo persekiojimo ar vengimas mokėti privalomas įmokas tiek UAB (duomenys neskelbtini), tiek kitiems kreditoriams. Atvirkščiai, byloje yra duomenų apie verslo vystymą Ispanijoje, apie tai, kad buvo siunčiami iš Lietuvos komerciniai langų, durų bei kitų medinių gaminių pavyzdžiai, buvo vedamos derybos su Ispanijos verslininkais dėl bendros komercinės veiklos vystymo Ispanijoje.

Pasak apelianto, tiesioginės tyčios jo veikoje nebuvimą patvirtina ir tai, kad J. M. pats, savo iniciatyva, būdamas Ispanijoje, 2003-03-22 elektroniniu paštu kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoją A. G. , norėdamas su juo išspręsti atsiradusį įsiskolinimą už automobilį „Seat Leon Signo“ (t. 13, b. l. 142-153).

Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas tvirtais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, byloje nėra, J. M. kaltė neįrodyta, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, o J. M. išteisintas.

Skunde teigiama, kad specialisto išvadoje padaryti skaičiavimai yra neteisingi, nes remiamasi ne automobilio kaina, kuri nustatyta sutartyje 42372,88 Lt, bet kaina su pridėtinės vertės mokesčiu. PVM yra mokestinė prievolė biudžetui, bet ne automobilio kaina. Kainą sudaro automobilio savikaina ir pardavėjo pelnas. PVM pridedamas prie kainos, bet tai nėra pardavėjo gautinos pajamos, o mokėtinas mokestis valstybei. UAB (duomenys neskelbtini), sumokėjęs už automobilį automobilio pardavėjui UAB (duomenys neskelbtini), PVM įtraukė į savo PVM apyskaitą kaip pirkimo PVM grąžintiną iš biudžeto, tokiu būdu PVM negali būti laikoma sudedamoji daikto vertės (kainos) dalis. Todėl automobilio vertė nustatytina imant automobilio kainą (be PVM) ir atimant tai, kas už jo kainą buvo sumokėta, išskaičiuojant iš padarytų įmokų PVM mokestį.

Iš viso J. M. įmonė (duomenys neskelbtini) sumokėjo už automobilį 14 487,59 Lt, tai yra 12 285,22 Lt ir 2 211,37 Lt PVM. Po įmokų neapmokėta automobilio kaina liko 30 087,66 Lt. Taigi, remiantis pirmiau nurodytais skaičiavimais, 2002-12-18 automobilio likutinė kaina (neįvertinant automobilio nuvertėjimo) buvo 30 087,66 Lt. Taigi, ir ši vertė neatitinka BK 183 str. 2 d. įtvirtintos didelės pasisavinto turto vertės sąvokos, todėl veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 str. 2 d.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo J. M. – atmesti. Nuteistasis J. M. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro - atmesti.

Nuteistasis J. M. skundžia tik tą nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal 2000 m. BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio didelės vertės turto - automobilio „Seat Leon Singo“ – pasisavinimo. Pirmiausia apeliantas teigia, jog ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis priimta remiantis BPK reikalavimų neatitinkančiu kaltinamuoju aktu, kuriame nenurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, būdas, kitos svarbios aplinkybės. Su šiuo apeliacinio skundo teiginiu teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad ir naujai pateiktame kaltinamajame akte nebuvo nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, jame buvo nurodyta, kad J. M. UAB (duomenys neskelbtini) pranešimą apie sutarties nutraukimą gavo tyrimo nenustatytu laiku.

Iš byloje esančios finansinio lizingo sutarties 18.1.3 punkto matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, jei klientas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo sutartimi nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų. O pagal sutarties 19.1 punktą, jei turtas yra transporto priemonė, klientas privalo grąžinti jį (duomenys neskelbtini) per tris darbo dienas nuo sutarties nutraukimo dienos. Su visomis šiomis sutarties sąlygomis J. M. buvo asmeniškai supažindintas, nes pats šią sutartį ir pasirašė (t. 5, b. l. 30). Iš bylos duomenų matyti, kad paskutinį mokėjimą pagal prie sutarties pridėtą mokėjimų grafiką (t. 5, b. l. 25-26) apelianto įmonė sumokėjo 2002-07-25. Kita įmoka turėjo būti atlikta 2002-08-25, tačiau to nebuvo padaryta ir vėliau jokių įmokų (duomenys neskelbtini) nebegavo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog J. M. , žinodamas sutarties sąlygas, jog per 20 kalendorinių dienų nuo numatyto mokėjimo dienos (duomenys neskelbtini) gali vienašališkai nutraukti sutartį ir nuo jos nutraukimo dienos per 3 darbo dienas jis privalo grąžinti automobilį, galėjo ir privalėjo suvokti, kad nesumokėdamas nustatytų įmokų jau nuo 2002-09-19 dienos (paskutinė įmoka turėjo būti sumokėta 2002-08-25 + 20 kalendorinių dienų + 3 darbo dienos automobilio grąžinimui) galimai valdo jam patikėtą automobilį neteisėtai. Tačiau jis visiškai nesidomėjo, kokių veiksmų ėmėsi ar imsis (duomenys neskelbtini), vengė susitikti su (duomenys neskelbtini) atstovais ir toliau naudojosi svetimu turtu, jau tuomet suprasdamas, jog tokiu būdu veikia neteisėtai. (duomenys neskelbtini), nesulaukęs įsipareigojimų vykdymo, sutartį nutraukė tik 2002-12-18. Nuo šios dienos praėjus 3 darbo dienoms, t. y. iki 2002-12-23 J. M. privalėjo grąžinti automobilį, nes tolimesnis jo valdymas ir disponavimas tapo akivaizdžiai neteisėtu. Taigi, nuo šio momento, remiantis tiek kaltininko subjektyviu suvokimu, tiek ir objektyviais duomenimis, J. M. veiksmai tapo neteisėti ir nusikalstami, kadangi negrąžindamas svetimo turto jis jį valdė kaip savą neteisėtai, t. y. savinosi svetimą turtą.

Apeliantas nepagrįstai skunde teigia, jog kaltinamajame akte nenurodžius nusikaltimo padarymo būdo pažeidžiami BPK šiam procesiniam dokumentui keliami reikalavimai. Pagal BK 183 str. 2 d. dispoziciją nusikalstamos veikos padarymo būdas nėra būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis. Jis parodo, kaip buvo padaryta baudžiamajame įstatyme numatyta veika, ir apibūdina objektyviąją nusikalstamos veikos pusę. Kaltinamajame akte iš dalies nurodyta, kaip padaryta J. M. inkriminuota veika: po 2002-08-25 nedarydamas veiksmų, kuriuos privalėjo padaryti dėl prisiimtų įsipareigojimų ir suteiktų jam įgaliojimų svetimo turto atžvilgiu, jis suteikė bankui galimybę per sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 18 punkte nurodytą 20 dienų terminą vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio nusikalstamos veikos aprašymo, koks nurodytas kaltinamajame akte, pakanka, kad kaltininkas suprastų kuo yra kaltinamas.

Apeliantas taip pat teigia, kad nusikalstamos veikos aprašyme nurodytos jos padarymo faktinės aplinkybės ir pagrindiniuose duomenyse, kuriais grindžiamas kaltinimas, nurodyti faktiniai duomenys yra skirtingi. Su šiuo apeliacinio skundo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad jokių apelianto nurodomų esminių skirtumų tarp kaltinime aprašytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir byloje surinktais duomenimis nustatytų aplinkybių nėra. Kokius konkrečius skirtumus apeliantas įžvelgia, skunde nenurodoma. Todėl šis skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas neteisingai kvalifikavo J. M. veiksmus pagal BK 183 str. 2 d., nes J. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d., sudėties. Vienas iš tokio teiginio argumentų – tai, jog J. M. niekaip negalėjo pasisavinti jam inkriminuojamo automobilio, kadangi neįmanoma turto, kuriam yra privaloma teisinė registracija, paversti savu turtu BK 183 str. prasme, nes jo priklausymą vienam ar kitam savininkui registruoja atitinkamos valstybinės institucijos. Tokią išvadą apeliantas grindžia teismų praktika, pagal kurią, turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Kaip matyti iš skundo argumentų, apeliantas teigia, jog šią Lietuvos A. T. Senato suformuluotą sąvoką, t. y. „pavertimą savo turtu“ derėtų suprasti, kaip pavertimą savo nuosavybe. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu šių sąvokų sutapatinimu.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėje galioja principas, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. - ex injuria jus non oritur). Šis principas įtvirtintas ir CK 4.47 str., nustatančiame nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, tarp kurių nėra nurodyta, kad nuosavybės teises būtų galima įgyti veikiant neteisėtai. Todėl galima teigti, kad neteisėtu būdu įgijus daiktą nuosavybės teisės į šį daiktą tokiam įgijėjui nepereina. Toks asmuo gali tik turėti daiktą savo dispozicijoje ir jį neteisėtai valdyti. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (CK 4.23 str. 3 d.). Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią (CK 4.25 str. 2 d.). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 183 str. prasme pasisavinimas, t. y. daikto pavertimas savo turtu nereiškia jo pavertimo savo nuosavybe įstatyme numatytais būdais, bet reiškia jo užvaldymą, turint galimybę tą daiktą paveikti pagal savo valią. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Šio teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose“ 11 punkte teismams išaiškinta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, iš pradžių J. M. valdė jam patikėtą daiktą teisėtai - išperkamosios nuomos sutarties pagrindu. Tačiau nutraukus šią sutartį ir J. M. negrąžinus automobilio, kaip tai buvo numatyta sutartyje, kurią jis pats ir pasirašė, automobilio valdymas tapo neteisėtu. Žinoma, toks neteisėtas valdymas savaime negali būti pripažintas nusikaltimu. Šiuo atveju būtina nustatyti ar išperkamosios nuomos sutarties pagrindu atsiradę civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius. O tai galima padaryti įvertinus asmens, neteisėtai užvaldžiusio turtą, psichinį valinį santykį su padaryta veika. Svetimo turto pasisavinimas yra padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Taigi, norint pripažinti, kad J. M. pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, būtina nustatyti, kad jis negrąžindamas automobilio suprato, jog veikia nusikalstamai, t. y. savinasi svetimą turtą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis (šiuo atveju lizingo bendrovė) netenka savo turto ir patiria žalos, bei norėjo tokių pasekmių.

Byloje nepakanka įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, kad jau pasirašydamas išperkamosios nuomos sutartį ir teisėtai užvaldydamas automobilį J. M. iš anksto numatė ir ketino šį automobilį pasisavinti. Pagal pasirašytą sutartį buvo įmokėtas pradinis įnašas ir dar tris mėnesius mokamos nustatytos įmokos. Tik vėliau įmokų mokėjimas buvo nutrauktas, o automobilis, nutraukus lizingo sutartį, negrąžintas UAB (duomenys neskelbtini). Pats nuteistasis tvirtino, kad į Ispaniją jis išvyko kaip tik tam, kad ten plėtotų savo verslą ir uždirbęs pinigų atsiskaitytų su kreditoriais, o automobilio negrąžino todėl, kad niekuo, kas galėtų jį pargabenti į Lietuvą, nepasitikėjo. Tokie nuteistojo teiginiai nelogiški ir neatitinka byloje surinktų duomenų. Nors nuteistasis viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuolat tvirtino, kad Ispanijoje plėtojo verslo ryšius ir derėjosi dėl sutarčių pasirašymo, ketindamas tiekti medinius namus iš Lietuvos į Ispaniją, ir kad šis verslas būtų buvęs pakankamai pelningas, kad leistų atsiskaityti su visais Lietuvoje likusiais kreditoriais, realiai jokių kitų duomenų, išskyrus paties J. M. teiginius, patvirtinančių nuteistojo verslo ryšius, nurodytus ketinimus ar kokią nors realią verslo plėtros veiklą, byloje iš esmės nėra. Be to, byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog J. M. išvykimas į Ispaniją buvo nulemtas ne jo paties nurodytų verslo plėtros motyvų ir noro vėliau atsiskaityti su kreditoriais, tarp jų ir UAB (duomenys neskelbtini), tačiau priešingai, siekio išvengti atsakomybės už prievoles savo asmeniniu turtu.

Iš bylos duomenų matyti, kad iki 2002-09-12 J. M. įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo – individuali įmonė. Vadovaujantis CK 2.50 str. 2 d., jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Taigi J. M. , neužtekus įmonės turto, už visas neįvykdytas prievoles tokiu atveju būtų atsakingas savo asmeniniu turtu. Kaip matyti iš bylos duomenų, iki 2002-09-12 J. M. įmonės turtą sudarė vienintelis 9400 Lt vertės automobilis. Daugiau jokio turto įmonė neturėjo. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytą J. M. įmonės neįvykdytų finansinių įsipareigojimų dydį, šio įmonės turto tikrai nebūtų pakakę jiems padengti ir J. M. būtų turėjęs atsakyti savo asmeniniu turtu. Tai suvokdamas J. M. 2002-09-12 reorganizavo savo individualią įmonę į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – uždarąją akcinę bendrovę. Toks juridinis asmuo, vadovaujantis CK 2.50 str. 1 d., atsako pagal savo prievoles tik jam pačiam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Tokio juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Tačiau vadovaujantis CK 2.104 str. 2 d., jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Taigi, net ir tokiu būdu pertvarkęs savo įmonę J. M. liko trejus metus subsidiariai atsakingas už jo įmonės iki pertvarkymo prisiimtas prievoles. Tai J. M. žinojo ir suprato, nes pats pasirašė pertvarkymo aktą, kurio 20 punkte ir nurodyta tokia J. M. atsakomybė (t. 1, b. l. 180).

Kaip matyti iš bylos duomenų, automobilį „SEAT LEON“ J. M. įgijo 2002-04-24, t. y. J. M. įmonei dar esant neribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu, kuris į uždarąją akcinę bendrovę buvo reogranizuotas 2002-09-12. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad įmokas pagal lizingo sutartį J. M. mokėjo iš esmės tik iki tol, kol jo įmonė buvo reorganizuota į UAB (paskutinė įmoka atlikta 2002-07-25, o įmonės reorganizuota 2002-09-12). O netrukus 2002-11-15, po įmonės reorganizacijos J. M. minėtu automobiliu išvyko į užsienį, kur prabuvo beveik trejus metus, kol buvo sulaikytas ir 2005-06-22 pargabentas į Lietuvą. Visi pirmiau aptarti duomenys leidžia teigti, kad J. M. , žinodamas ir suprasdamas, kad po įmonės reorganizacijos jis dar trejus metus bus atsakingas asmeniniu turtu už savo įmonės vardu prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir minėtą automobilį, sąmoningai vengė atsiskaityti su UAB (duomenys neskelbtini) ir išvyko į užsienį, tikėdamasis tuos trejus metus ten išbūti nepasiekiamas kreditorių (beje, kad išvyko į užsienį siekdamas pasislėpti, savo parodymuose yra pripažinęs ir pats J. M. ), o šiam laikui praėjus, išvengti savo asmeninės turtinės atsakomybės už įmonės prievoles. Be to, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) praktiškai jokio turto neturi, suprato, kad dėl tokių jo veiksmų UAB (duomenys neskelbtini) patirtos žalos nebus iš ko atlyginti. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, J. M. pripažino, jog automobilį pirko iš esmės tam, kad išvyktų į užsienį.

Visi pirmiau aptarti duomenys įrodo, kad J. M. , jau išvykdamas į užsienį su UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiu automobiliu numatė tolimesnius savo veiksmus, t. y., jog nemokės lizingo įmokų ir neteisėtai negrąžindamas bei naudodamasis svetimu automobiliu taip jį pasisavins. Taigi, darytina išvada, kad jo tyčia pasisavinti pagal išperkamosios nuomos sutartį įgytą automobilį jau buvo susiformavusi prieš jam išvykstant į Ispaniją.

Be pirmiau aptartų duomenų tai, kad J. M. suprato, jog savinasi UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – automobilį, ir norėjo taip veikti, parodo byloje esantys jo susirašinėjimo elektroniniu paštu su UAB (duomenys neskelbtini) atstovais duomenys ir tolimesni jo veiksmai, o tiksliau – neveikimas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, UAB (duomenys neskelbtini) atstovas A. G. 2003-03-17 parašė J. M. elektroninį laišką, kuriame nurodė savo telefono numerį bei pasiūlė skambinti arba rašyti elektroniniu paštu, siekiant išsiaiškinti iškilusias problemas dėl automobilio. Į šį laišką J. M. atsakė 2003-03-22, nurodydamas, kad spręsti šiuos klausimus elektroniniu paštu jam būtų pigiau ir geriau. J. M. taip pat paprašė A. G. sudaryti naują mokėjimų planą arba pasiūlyti kitus problemos sprendimo būdus. Savo ruoštu A. G. 2003-03-24 laiške nurodė, kad šiuo metu lizingo sutartis jau yra nutraukta ir dėl negrąžinto automobilio jau kreiptasi į policiją dėl baudžiamosios bylos J. M. atžvilgiu iškėlimo. A. G. taip pat nurodė, kad norint nutraukti baudžiamąją bylą, J. M. privalo grąžinti automobilį ir sumokėti pradelstą skolą, kuri tuo metu sudarė 4 073,34 Lt. Į šį A. G. laišką J. M. atsakė tik 2003-03-31, nurodydamas, jog gali sumokėti tik eurais ir paprašė nurodyti sąskaitos numerį. A. G. , atsakydamas į šį J. M. prašymą atsiuntė laišką, kuriame nurodė visus reikiamus sąskaitos rekvizitus ir nurodė sutarties atnaujinimo sąlygas. Tačiau J. M. pinigų nesumokėjo ir automobilio negrąžino, bet dar kartą parašė laišką su papildomais klausimais bei dar kartą nurodė, kad jis gali sumokėti įsiskolinimą. Be to, po ilgo susirašinėjimo, nesulaukę pozityvių postūmių automobilio ir skolos grąžinimo klausimu, lizingo bendrovės atstovai paklausė J. M. , kodėl jis negrąžina jų automobilio. Į tai nuteistasis atsakė klausimu: „Kaip man grąžinti Jūsų turtą, duokit mintį, apsvarstysim“. Į tai A. G. atsakė, jog geriausia būtų, kad automobilis būtų pristatytas į (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taip pat pasiūlė problemos sprendimo variantus tuo atveju, jei J. M. negali grįžti į Lietuvą: pargabenti automobilį krovininiu automobiliu iš Prancūzijos ar Vokietijos, atiduodant automobilį lizingo bendrovės įgaliotam asmeniui, arba perduoti automobilį bendrovės darbuotojams Lietuvos – Lenkijos pasienyje (t. 13, b. l. 142-153).

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog J. M. iš tiesų, kaip jis pats nurodo apeliaciniame skunde, domėjosi automobilio grąžinimo ir skolos sumokėjimo reikalais. Tačiau įsigilinus į šiuos duomenis bei sugretinus juos su kitais bylos duomenimis tampa akivaizdu, jog tokiu būdu susirašinėdamas su lizingo bendrovės atstovu J. M. tik sąmoningai „tempė“ laiką ir visiškai nesiruošė su bendrove atsiskaityti, nors ir žinojo, kad veikia neteisėtai. Iš susirašinėjimo matyti, kad J. M. klausinėjo lizingo bendrovės atstovo elementarių kiekvienam protingam žmogui suprantamų dalykų, taip pat informacijos, kurią ir pats galėjo susižinoti, pavyzdžiui to paties interneto, kuriuo naudodamasis siuntė laiškus bendrovei, pagalba. Visų pirma, apeliantas, gavęs atsakymą, jog jis privalo padengti įsiskolinimą, iškelia „problemą“, nurodydamas, jog jis gali mokėti tik eurais ir prašo nurodyti sąskaitą ir ką toliau daryti (nors akivaizdu, kad norint sumokėti skolą, reikia tiesiog pervesti pinigus į nurodytą sąskaitą). Įmonės atstovui nurodžius visus reikiamus sąskaitos eurais rekvizitus, J. M. vietoje to, kad susimokėtų, dar kartą pareiškia galįs sumokėti skolą ir vėl klausia, kaip spręsti susidariusią situaciją. Apie paties automobilio grąžinimą apeliantas apskritai nutyli, kol to tiesiogiai jo nepaklausia lizingo bendrovės atstovas. Tačiau ir tuomet J. M. klausia akivaizdžių ir suprantamų dalykų, t. y. jis klausia, kokiu būdu jis tai galėtų padaryti, t. y. grąžinti automobilį, nors puikiai žino, kad iš esmės tai yra jo paties, o ne lizingo bendrovės problema, kuriai jis privalo pristatyta neteisėtai turimą automobilį. Bendrovės atstovai nors ir nustebę dėl tokio klausimo, tačiau geranoriškai siūlo įmanomus automobilio grąžinimo variantus (t. 13, b. l. 142-153). Iš aptartų susirašinėjimų matyti, kad lizingo bendrovė nurodė visus reikiamus duomenis ir sąlygas, kurias turi įvykdyti J. M. , norėdamas atnaujinti nutrauktą lizingo sutartį, padengti įsiskolinimus ir grąžinti automobilį, tačiau nuteistasis, turėdamas visą reikiamą informaciją ir žinodamas kaip privalo elgtis, vis tiek to nepadarė - jis pinigų bendrovei nepervedė ir automobilio negrąžino. Galimybė susigrąžinti automobilį UAB (duomenys neskelbtini) atsirado tik J. M. , vairuojantį šį automobilį, sulaikius Ispanijos policijai.

Pirmiau aptarti duomenys taip pat leidžia teigti, jog J. M. suprato, kad tokiais savo veiksmais daro nukentėjusiajam materialinę žalą ir norėjo tokių pasekmių, taigi veikė tiesiogine tyčia. Tai leidžia Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog J. M. pagrįstai nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą – automobilį „Seat Leon Singo 1,9 TDI“.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas neteisingai kvalifikavo J. M. nusikalstamą veiką pagal BK 183 str. 2, nes netinkamai nustatė pasisavinto turto vertę.

Apeliaciniame skunde J. M. teigia, jog iš šios sumos dar reikėtų atimti (duomenys neskelbtini) už šį automobilį anksčiau sumokėtus 14 487,59 Lt, tačiau teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Laikantis anksčiau išsakytų argumentų, jog padarytą žalą derėtų atriboti nuo pasisavinto turto vertės, tas pats principas taikytinas ir už automobilį sumokėtai sumai, t. y. ji mažina tik padarytos žalos dydį, bet ne pasisavinto turto vertę. Taigi šia suma mažinti nustatytos automobilio vertės nereikia. Tokiu būdu, net ir pakeitus kaltinimą ir nustačius, jog J. M. pasisavino ne 34 790,15 Lt, bet 40 000 Lt vertės turtą, nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeistų. Tačiau, tokiu būdu, nesant prokuroro skundo, nustačius, jog J. M. pasisavino didesnės vertės turtą, nei buvo jam inkriminuota ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, Apeliacinis teismas pažeistų BPK reikalavimus, todėl teismas negali šiuo atveju pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytos pasisavinto turto vertės ją padidindamas, juolab, kad ir (duomenys neskelbtini) teigia patyręs mažesnę, t. y. 34 790,15 Lt žalą. Taigi ši nuosprendžio dalis nekeistina.

J. M. būdamas J. M. įmonės (duomenys neskelbtini), kodas 4748368, reg. Lazdynų g. 2-2, Panevėžio m., savininku, o nuo 2002-09-12 uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB (duomenys neskelbtini) turtą, t. y. 2002 m. gegužės 7 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu pagal 2002 m. balandžio mėn. 24 d. ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) automobiliui Seat Leon Singo 1,9 TDI 2002 įsigyti, ją patvirtinęs savo parašu bei antspaudu, įmokėjęs pradinį įnašą – 6 355,93 Lt, laikotarpiu nuo 2002-05-25 iki 2002-08-25, įmokėjus privalomas įmokas – 1 654,58 Lt, 1 639,15 Lt ir 1 623,44 Lt, žinodamas, kad pagal sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 18 p. (duomenys neskelbtini) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino klientui ilgiau kaip per 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos nesumokėjus bet kokių mokėjimų, bei UAB (duomenys neskelbtini) 2002-12-18 nutraukus minėtą sutartį ir pareikalavus grąžinti automobilį, nuo 2002-12-23 privalėdamas jį grąžinti, jo sąmoningai negrąžino ir taip pasisavino 34 790,15 Lt vertės svetimą turtą.

J. M. apeliaciniame skunde nesutinkama ir su apeliantui paskirta bausme, teigiant, jog ji yra nepagrįstai per griežtą. Pasak apelianto, vadovaujantis BK 54 str., toks bausmės paskyrimas yra visiškai nesuprantamas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, prieštaraujantis teisingumo ir protingumo principams bei sveikai nuovokai.

Liudytojai A. K., N. M. , Č. F. , A. J. , E. G. ir kiti parodė, kad iš pradžių J. M. įmonė (vėliau UAB (duomenys neskelbtini)) atsiskaitydavo tvarkingai, po to atsiskaitymai pradėdavo strigti, J. M. žadėdavo atvykti aptarti susidariusios situacijos, bet neatvykdavo, J. M. siųsdavo priminimus, tačiau apmokėti sąskaitas buvo delsiama. Vėliau įmonėje niekas nebeatsiliepdavo telefonu, sužinojo, kad J. M. išvyko į užsienį.

Be to, 2003-08-05 specialisto išvada Nr. EA-14, 2004-04-02 išvada Nr. EA-6, 2004-06-25 išvada Nr. EA-11 nustatyta, kad J. M. individuali įmonė, vėliau UAB (duomenys neskelbtini), sudarydama sutartis ir užsakydama produkciją, buvo moki, t. y. įmonės kasos knygoje buvo nurodyti pinigų likučiai. Iš revizijai pateiktų J. M. įmonės (duomenys neskelbtini) pirminių apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir priešpriešinių patikrinimų nustatyta, kad įmonės skolos augo palaipsniui. Taigi, (duomenys neskelbtini) turėjo galimybių atsiskaityti už produkciją su tiekėjais, tačiau to nedarė.

Prokuroras skunde nepagrįstai teigia, jog teismas J. M. veiksmus nepagrįstai nagrinėjo tik dėl prekių įgijimo iš įmonių nuo 2002-09-13 (2002-09-12 J. M. įmonė (duomenys neskelbtini) perregistruota į UAB (duomenys neskelbtini)) ir neapmokėjimo už jas, neįvertindamas teisminio nagrinėjimo metu surinktu įrodymų. Apeliantas skunde nurodo laikotarpius, pagal kuriuos, jo manymu, teismas, privalėjo vertinti J. M. veiksmus neatsiskaitant už prekes, tačiau, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jo skunde nurodyti laikotarpiai bei PVM sąskaitos faktūros būtent ir buvo pirmosios instancijos teismo įvertintos (nuosprendžio 61-65 lapai).