Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2010-10-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-300-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-10-07
Bylos Nr.
1A-176-300-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
Nuteistasis
T., T. B., B. V.
Civilinis ieškovas
M. Š.
Advokatai
Saulius Žentelis, Algirdas Milašauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-300/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.8., 1.2.26.2.1., 2.4.6.4.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 7 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės Matuzevičienės,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,nuteistiesiems T. B., B. V.,gynėjams advokatams Sauliui Ženteliui, Kęstučiui Stasiuliui,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. Š., jo atstovui advokatui Algirdui Milašauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B. ir B. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo

B. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. - 50 parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinė bausmė B. V. skirta - laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., bausmės vykdymas B. V. atidėtas 2 metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d., 67 str. 1 d., 2 d. 4 p., 71 str., B. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė 5 MGL dydžio, tai yra 650 litų įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. - 50 parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinė bausmė T. B. skirta - laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., bausmės vykdymas T. B. atidėtas 2 metams, įpareigojant T. B. per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d., 67 str. 1 d., 2 d. 4 p., 71 str., T. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė 5 MGL dydžio, tai yra 650 litų įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista M. Š. iš T. B. ir B. V. solidariai 588 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš T. B. ir B. V. po 637,20 Lt Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM nukentėjusiojo M. Š. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteista M. Š. iš T. B. ir B. V. po 2350 Lt atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. ir B. V. buvo nuteisti už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) pastatu esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, dėl chuliganiškų paskatų, T. B. suduodant vieną smūgį geležiniu strypu nukentėjusiajam M. Š. į galvos sritį, vieną smūgį rankos kumščiu į nosį, bei ne mažiau dviejų smūgių į abu krūtinės šonus, B. V. suduodant vieną smūgį geležiniu strypu nukentėjusiajam M. Š. į galvos sritį ir taip jį pargriaunant ant žemės, padarė M. Š. galvos sumušimą, kraujosruvas dešiniame smilkinyje, momenyje, nubrozdinimus abiejose alkūnėse, nugaroje, kraujosruvas veide, galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo, diagnozuoto neurochirurgo, jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Be to, T. B. ir B. V. buvo nuteisti už tai, kad 2007 metų rugpjūčio 14 d. apie 20.00 val. viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) pastatu esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdamas kartu su B. V., bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, iš chuliganiškų paskatų, matant aplinkiniams, T. B. suduodant vieną smūgį geležiniu strypu nukentėjusiajam M. Š. į galvos sritį, vieną smūgį rankos kumščiu į nosį, bei ne mažiau dviejų smūgių į abu krūtinės šonus, B. V. suduodant vieną smūgį geležiniu strypu nukentėjusiajam M. Š. į galvos sritį ir taip jį pargriaunant ant žemės, padarė M. Š. galvos sumušimą, kraujosruvas dešiniame smilkinyje, momenyje, nubrozdinimus abiejuose alkūnėse, nugaroje, kraujosruvas veide, galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo, diagnozuotu neurochirurgo, jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių m. apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-104-409/10 ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad teismas privalėjo vertinti T. B., B. V., nukentėjusiojo M. Š., liudytojų D. F. ir A. R. parodymus kompleksiškai - palyginti juos tarpusavyje, susieti į vieningą loginę visumą, pašalinti prieštaravimus tarp nukentėjusiojo, nuteistųjų, liudytojų parodymų ir nurodyti nuosprendyje išsamius, teisiškai pagrįstus vienų ar kitų duomenų atmetimo motyvus. Tokią Teismo pareigą suponuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos. Taip pat nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. B. atžvilgiu, rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo M. Š., kurio suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus, parodymais, jo motinos, kuri nematė įvykio, parodymais bei specialistų išvadomis. Kitų teismo posėdžio metu apklaustų asmenų (T. B., B. V., D. F., A. R.) parodymus teismas atmetė, nepateikęs faktiškai jokio motyvuoto, pakankamo ir pagrįsto tokio savo sprendimo paaiškinimo arba apie juos nutylėjo (S. B., G. U. parodymai). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš visų įvykį tiesiogiai mačiusių ir/ar jame dalyvavusių asmenų M. Š. vienintelis teigia, jog buvo sumuštas metaliniu strypu abiejų nuteistųjų, visi kiti teisme apklausti asmenys parodė, kad tarp T. B. ir M. Š. įvyko nežymus susistumdymas, kurio metu jokie daiktai, jų tarpe ir metalinis strypas, naudojami nebuvo, susipykusius jaunuolius išskyrė B. V. ir D. F.. Teismas šią aplinkybę ignoravo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis vien tik M. Š. parodymais, nors kiti 4 asmenys davė parodymus, iš esmės paneigiančius nukentėjusiojo versiją. Taigi teigia, kad teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstami esminiais ir yra pagrindas panaikinti tokį teismo nuosprendį, nes jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, be to, nurodo, jog tokiais veiksmais teismas pažeidė ne tik BPK nuostatas bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę teisės taikymo doktriną, įpareigojančią teismus priimamus procesinius sprendimus (teisės aktus) grįsti pakankamais, logiškais, aiškiais ir suprantamais byloje dalyvaujantiems asmenims argumentais bei motyvais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nurodo, kad teismas tinkamai neatskleidė ir neišanalizavo nuteistųjų ir liudytojų parodymų bei kitų surinktų duomenų, o besąlygiškai patikėjo „nuosekliais" M. Š. parodymais, kuriuos neva patvirtina kiti bylos įrodymai, t. y. R. B. parodymai, specialisto išvados, M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Apeliantas nurodo, kad teismas M. Š. parodymus apibūdino kaip „nuoseklius", nors, kaip teigia nuteistasis nukentėjusiojo parodymai ne kartą keitėsi ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad teismo metu M. Š. parodė, kad „2007-08-14 apie 19.00 val. automobiliu atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) kieme, (duomenys neskelbtini), kur susitiko su draugu D. F., kuris buvo vienas su savo automobiliu. Susirašė su E. R. SMS žinute, ir jiedu susitiko. Pakalbėjus su E. R. jis ėjo link picų kioskelio, tačiau šis nedirbo. Grįžęs prie savo automobilio, jis pastebėjo aikštelėje stovintį T. B. automobilį. Be to, pamatė greitu žingsniu artėjantį T. B. su metaliniu strypu rankose, kuriuo šis smogė jam per galvą, į pakaušį, t. y. T. B. sudavė jam vieną smūgį metaliniu automobilio radijo antenos strypu per galvą. Jis gindamasis prirėmė T. B. prie D. F. automobilio, strypas nukrito ant žemės. Išmetęs strypą iš rankų, T. B. sudavė jam vieną smūgį kumščiu į nosį, kas sukėlė kraujavimą iš nosies, bei ne mažiau po du smūgius kumščiais į abu krūtinės šonus. Tuo pačiu metu B. V. pakėlė nuo grindinio tą patį metalinį strypą ir juo sudavė jam vieną smūgį per veido kairę pusę tarp ausies ir skruosto, bei smogė vieną smūgį į pakaušį, kur buvo sudavęs T. B., taip pargriovė jį ant grindinio, t. y. po šių smūgių, jis nukrito ant žemės. E. R. ir D. F. stovėjo 20 metrų atstumu. Sąmonės jis nebuvo praradęs, užpuolimo priežasties nežino. Atsikėlęs jis paskambino mamai ir pasakė kas nutiko, mama liepė kuo greičiau grįžti namo. Mama pristatė jį į ligoninę. <...>" (2009 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas). Tuo tarpu, pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pateikdavo vis kitokias jo tariamo sumušimo versijas. Antai, 2007 m. rugpjūčio 14 d. protokole - pareiškime M. Š. nurodė: „jie abu prie manęs pribėgo. T. T. man iš kažkokio kieto daikto sudavė į dešinę veido pusę. Tuomet aš jį nuo savęs atstūmiau, bet tuomet B. man iš rankų sudavė gal tris kartus į mano nugarą. Po to iš kažkokio metalinio strypo man sudavė į sprando sritį. Po šio smūgio aš kritau ant žemės. Nukritus ant žemės B. dar kelis kartus man spyrė iš kojos. <...> B. ant manęs atsisėdo (tiksliau sakant prispaudė) ir man sakė, kad nesistočiau, užmuš." 2007 m. lapkričio 19 d. M. Š. skunde teigiama, kad „tik išlipus iš automobilio, kur turėjau susitikti su savo draugais, gavau smūgį iš karto iš nugaros. Atsisukęs pamačiau stovint T. B. ir B. (pavardės nežinau). <...> Man atsisukus jie abu puolė mane ir toliau. Aš buvau priverstas gintis, T. atstūmiau, o tuo metu B. dar du kartus sudavė iš nugaros su geležiniu strypu. B. sudavus man trečią kartą su strypu į galvą, parkritau ant žemės." 2008 m. lapkričio 17 d. apklausos protokole nurodoma: „<...> pamačiau, T. T. eina greitu žingsniu link manęs, jis tuo metu buvo užsimojęs metalini strypu, kuriuo man smogė per galvą, per pakaušį. <...> Tuo metu T. T. tuo metaliniu strypu smogė man per galvą, mačiau kaip B. V. lipo iš T. automobilio." 2007 m. rugpjūčio 14 d. protokole - pareiškime, 2008 m. vasario 29 d. ir 2008 m. vasario 22 d. akistatos protokoluose, 2008 m. lapkričio 17 d. apklausos protokoluose teigiama, kad žodžius „Nesistok, nes užmušiu" pasakė B. V., tuo tarpu 2007 m. gruodžio 28 d. apklausos protokole nurodoma, kad grasino T. B..

Taigi, apeliantas daro išvadą, kad iš pateikto matyti, jog nukentėjusysis painiojasi savo parodymuose, jis negali tiksliai nurodyti kaip jam smūgiavo T. B., kur tuo metu buvo B. V., pateikia vis kitokį jam suduotų smūgių skaičių, vienur teigia, kad buvo mušamas ir gulėdamas ant žemės, kitur - kad, jam parkritus, nuteistieji iš karto išvažiavo. Skirtingas įvykio versijas M. Š. pateikia ir pasakodamas apie asmenis, mačiusius įvykusį konfliktą: 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 m. rugpjūčio 10 d. apklausos protokoluose jis nurodo, jog D. F. atvažiavo vėliau, tuomet, kai T. B. ir B. V. aikštelėje jau nebuvo, todėl paties konflikto jis nematė, tuo tarpu kitose procesiniuose dokumentuose teigia, kad D. F. stovėjo netoliese ir stebėjo konfliktą. Nuteistasis pabrėžia, jog nukentėjusysis vienintelis teigia, kad T. B. ir B. V. jį mušė per galvą metaliniu strypu, tuo tarpu visi kiti įvykio metu aikštelėje buvę asmenys (tiek nuteistieji, tiek liudytojai) teisme parodė, kad konfliktas - susistumdymas, įvyko tarp T. B. ir M. S., jo metu joks metalinis strypas naudojamas nebuvo, o B. V. kartu su D. F. padėjo jaunuolius išskirti.

Taipogi, apeliantui neaišku, kas lėmė tokią teismo poziciją - atmesti pirminius įrodymus, t. y. liudytojų, tiesiogiai mačiusių konfliktą parodymus, ir apkaltinamąjį nuosprendį remti išvestiniu įrodymu - nukentėjusiojo motinos, kuri įvykio nematė, apie jo aplinkybes sužinojo iš M. Š., parodymais. Teigia, kad tokiais veiksmais teismas pažeidė įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles, kadangi savo išvadas rėmė išvestiniu įrodymu, atmesdamas pirminius, nors išvestiniai įrodymai leidžia nustatyti tik tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių (pirminių) įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla Nr. 2K-23/2010). Apeliantas pasikartoja ir pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirminių įrodymų tikrai netruko, kadangi įvykį tiesiogiai stebėjo ir/ar jame dalyvavo net 5 asmenys, tačiau teismas nuosprendį rėmėsi tik vieno iš jų - nukentėjusiojo M. Š. parodymais, kitų 4 asmenų parodymai buvo atmesti be jokių svarių priežasčių ir įtikinamų motyvų. Be kita ko nurodo, kad liudytoja R. B. apskritai neturėjo būti apklausiama apie įvykusio konflikto aplinkybes, kadangi, kaip minėta, jo nematė. Apie tai, kad M. Š. neva buvo sumuštas metaliniu strypu nuteistųjų T. B. ir B. V. ji sužinojo iš paties M. Š., todėl jos parodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, apelianto nuomone, teismas negalėjo vertinti R. B. parodymų kaip atskiro įrodymo, juo labiau konstatuoti, kad jie patvirtina M. Š. parodymus. Nurodo, kad teismo pasirinkta pozicija - apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vienu pirminiu ir iš jo kilusiu išvestiniu įrodymu, gali suformuoti ydingą praktiką ateityje, kuomet apkaltinamasis nuosprendis bus priimamas remiantis liudytojų, kurie tik pakartoja girdėtą įvykio versiją, papasakota jiems vieno iš įvykio dalyvių, parodymais. Taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad R. B. parodymai apie tai, kas vyko jau po konflikto policijos komisariate, o būtent apie tai, jog T. B. atvykęs į policiją kartu su tėvu prašė „nekišti B., nes šis jau turi teistumą", buvo paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. G. U., kuris nurodė, jog „Kad tarp priešingų šalių būtų kokios kalbos, kad kažką reikia slėpti tikrai neprisimenu. Visas pastabas ir užuominas tikrai būtume surašę įtarnybinį pranešimą" (2009 m. lapkričio 11d. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas) parodymais, bei objektyviai egzistuojančia aplinkybe, jog B. V. nėra teistas. Be to, R. B. teigimu, M. Š., paskambinęs jai iškart po sumušimo, nurodė, jog nuo B. V. smūgio buvo „atsijungęs", tuo tarpu pats M. Š. teisme teigė, kad sąmonės praradęs nebuvo. Vis dėlto teismas, nepaisydamas visų aukščiau nurodytų aplinkybių, bylojančių apie M. Š. ir R. B. parodymų nenuoseklumą bei netikslumą, besąlygiškai jais patikėjo bei nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų rėmėsi jais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, jog teismas atmetė nuteistųjų T. B. ir B. V. parodymus kaip „pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės"', taigi teigia, kad teismas turėjo bent minimaliai išanalizuoti kaltinamųjų parodymus ir juos paneigti ne nuomone, o byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios paneigia jų parodymus. Konkrečiu atveju, pasak nuteistojo, teismas, neleistinai nei teisiniams nei bendriesiems praktiniams diskursams, nenurodydamas jokių priežasčių atsisakė pagrįsti savo teiginį, laikydamas jį ir išvada ir jos pagrindimu.

Taip pat nurodo, kad teismas kontrargumentuodamas kaltinamųjų parodymus, turėjo juos paneigti tokiu būdu, kad skaitant nuosprendį pašaliniam žmogui nekiltų abejonių dėl jo teisingumo, tam kad esant reikalui nedalyvaujantys galėtų įsitikinti, jog viskas vyksta teisingai, nuoširdžiai , tačiau šios savo pareigos teismas neįvykdė, atmesdamas T. B. ir B. V. parodymus, remdamasis lakoniška, jokiomis faktinėmis aplinkybėmis neparemta išvada apie neva gynybinę nuteistųjų poziciją. Taipogi nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo išspręstas klausimas - kas sukėlė ir pradėjo konfliktą, įvykusį tarp T. B. ir M. Š., todėl, pasak apelianto, liko neišspręstas ir klausimas - kas kaltas ir turi būti nubaustas, kadangi visi byloje apklausti asmenys nurodė, kad smurtą naudojo abu konflikto dalyviai (to neneigė ir pats M. Š.).

Nurodo, jog teismo išvadą, kad „Liudytojai D. F. ir A. R. visų Įvykio aplinkybių nematė, todėl jų parodymais teismas nesiremia'' taipogi nėra pagrįsta jokiais argumentais ar motyvais. Teismas priimdamas sprendimą nesiremti parodymais duotais asmenų, kurie vieninteliai tiesiogiai stebėjo incidentą, kilusį tarp T. B. ir M. Š., net nebandė jų analizuoti bei vertinti, paneigti juos ar patvirtinti. Nors liudytojai nematė visų įvykio aplinkybių, t. y. nematė kaip ir dėl ko prasidėjo konfliktas, jie davė išsamius ir, nagrinėjant faktines bylos aplinkybes, labai vertingus parodymus apie konflikto eigą bei pabaigą. D. F. nurodė, jog tą vakarą „sėdint automobilyje ir kartu su A. R. klausantis muzikos, išgirdo smūgį į automobilį, kuris sujudėjo. Jis išlipo ir pamatė susikibusius T. B. ir M. Š.. Įvykio metu jokio strypo nematė. Jis pradėjo juos skirti bandė vieną nuo kito plėšti, t. y. jis plėšė T. B.. Tuomet prišoko B. V., kuris taip pat padėjo vaikinus skirti, bėjo nebūtų pavykę atitraukti. Iš kurios pusės atbėgo B. V., jis nepastebėjo. Išskyrus vaikinus, T. B. kartu su B. V. automobiliu išvažiavo iš aikštelės, o M. Š. pradėjo prašyti pagalbos. Jis kaip skambino telefonu, sakė, kad jį sumušė aikštelėje, po to, jis užsidarė mašinos duris ir išvažiavo. Ar M. Š. kraujavo jis nežino, rūbų nepamena." (2009 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas). A. R. parodė, kad 2007-08-14 vakare jis su savo draugu D. F. buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia (duomenys neskelbtini). Jie sėdėjo automobilyje, klausėsi muzikos, bei kalbėjosi. Sėdint automobilyje pajuto kaip sujudėjo mašina, lyg būtų kas atsitrenkęs į mašinos galą. D. F. pirmas išlipo iš mašinos ir nuėjo pasižiūrėti. Jis pradarė dureles ir žiūrėjo, kas vyksta. Pamatė, kad stumdėsi T. B. ir M. Š., kuriuos pažinojo iš matymo. D. F. pradėjo juos skirti. Iš mašinos iššokus D. F., iš T. B. mašinos iššoko ir B. V., jie puolė T. B. ir M. Š. skirti. Jokio metalinio strypo suplėšytų rūbų, kraujo jis nematė. B. V. nesmūgiavo M. Š., jį atitraukdamas. Kai jie vaikinus išskyrė, T. B. su B. V. sėdo į automobilį ir nuvažiavo, o M. Š. pasiėmęs telefoną kažkam skambino. Jis nuėjo į savo automobilį „Opel Omega" ir išvažiavo iš aikštelės. Jis negirdėjo, kad įvykio metu B. V. M. Š. būtų grasinęs. Taigi, nurodo, kad iš liudytojų parodymų turinio matyti, kad jie matė, kaip vyko konfliktas. Nuteistojo nuomone, tų aplinkybių, kurių liudininkais jie tapo ir kurias nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pakanka paneigti nukentėjusiojo M. Š. parodymams, neva jis buvo mušamas T. B. ir B. V. per galvą metaliniu strypu, buvo pargriautas, jam grasinta ir pan. Taigi teigia, kad teismas, vadovaujantis BPK 20 str. 5 d., privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, jas išanalizuoti, įvertinti ir jomis remtis ar motyvuotai jas atmesti, tačiau šią savo pareigą ignoravo.

Iš aukščiau nurodyto apeliantas daro išvadą, kad teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas, bei būtų išsiaiškintos, nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog „nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti" (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė bylaNr. 2K-61/2007).

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat nurodo, kad nuosprendyje nurodoma, kad T. B. kaltę patvirtina ir specialistų išvados bei M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, taigi teigia, jog teismas apsiribojo tik specialistų išvadų turinio aprašymu, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino šių rašytinių įrodymų, nepasisakė apie tai, kokias būtent aplinkybes jie patvirtina arba paneigia. Iš teismo posėdyje aptartų specialistų išvadų turinio matyti, kokio sunkumo sužalojimai buvo padaryti M. Š., tačiau tai jokiu būdu nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog nukentėjusysis buvo sužalotas metaliniu strypu T. B. ir B. V. veikiant kartu, vieninga tyčia, iš anksto susitarus jį sužaloti. Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotas faktas, kad M. Š. parodė vietą, kurioje kilo konfliktas tarp jo ir T. B., kuris taipogi negali būti vertinamas kaip duomuo, patvirtinantis, jog M. Š. buvo nuteistųjų sumuštas metaliniu strypu. Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokolo (kaip ir R. B. parodymų) šaltinis - yra paties M. Š. parodymai, jame yra užfiksuota tik nukentėjusiojo versija apie įvykusį konfliktą, nepatvirtinta jokiais kitais duomenimis, todėl pasak apelianto, protokolas neturėjo būti teismo vertinamas kaip atskiras įrodymas, juo labiau kaip įrodymas patvirtinantis M. Š. parodymus.

Nurodo, jog teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuketėjusysis buvo sumuštas metaliniu strypu. Tokią išvadą jis padarė remdamasis vien M. Š. parodymais. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių šią nukentėjusiojo versiją, byloje nėra. Tiek nuteistieji, tiek tiesioginiai įvykio liudytojai nurodė, kad jokio strypo nebuvo, konflikto metu nebuvo naudojami jokie daiktai, kuriais galėjo būti sužalotas M. Š.. Pats daiktinis įrodymas - strypas, taipogi nebuvo rastas ir apžiūrėtas nei įvykio vietoje, nei vėliau tęsiant tyrimą. Todėl nuteistajam neaišku, kuo remdamasis teismas atmeta nuoseklius nuteistųjų ir liudytojų parodymus apie tai, kad nukentėjusysis nebuvo mušamas strypu ir neturėdamas jokių įrodymų (pvz. nuteistųjų pirštų antspaudų ar nukentėjusiojo pėdsakų ant strypo, net paties strypo) daro kategorišką išvadą, kad M. Š. sužalojimai buvo padaryti nuteistųjų, mušant nukentėjusįjį metaliniu strypu.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog T. B. buvo nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., t. y. už kvalifikuotą (dėl chuliganiškų paskatų) nesunkų sveikatos sutrikdymą, taigi nurodo, kad teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. svarbus nusikalstamos veikos motyvo - chuliganiškų paskatų - nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla Nr. Nr. 2K-78/2008). Teigia, kad teismas, darydamas išvadą jog T. B. nesunkiai sutrikdė M. Š. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kuriais remiasi. Nuosprendyje nekalbama apie tai, kokios aplinkybės byloja, jog nuteistieji sumušė nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų. Teismas apskritai neanalizuoja įvykusio incidento priežastis, neaptaria aplinkybės, kad visi byloje apklausti asmenys patvirtino, jog tarp T. B. ir M. S. dar nuo mokyklos laikų susiklostė konfliktiški santykiai. Liudytojas S. B. (jo parodymų teismas apskritai nevertino) teismui nurodė, kad T. B. ir M. Š. yra mušiesi ir anksčiau, tačiau šis jo teiginys nebuvo analizuojamas ir vertinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad nuosprendyje taipogi nekalbama apie tai, ką ir kokiais veiksmais galėjo įžeisti T. B.. Išanalizavus situaciją matyti, kad konfliktas tarp T. B. ir M. Š. truko trumpai, savo veiksmais nei vienas iš jų nesiekė parodyti aiškaus visuomenės negerbimo, priešpastatyti save aplinkiniams ar pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktas nesukėlė jį stebėjusių asmenų (D. F., A. R., E. R.) neigiamos reakcijos, nebuvo gautas nei vieno iš šių asmenų skundas, pareiškimas ar pan. Savo neigiamo požiūrio į įvykį jie taip pat neišreiškė ir apklausų ikiteisminio tyrimo ir teismo metu.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nenurodoma jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog susistumdymas įvyko dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo; jog nuteistieji savo elgesiu siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos; jog M. Š. buvo sužalotas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, darytina išvada, kad Teismas nepagrįstai pripažino, kad T. B. ir B. V. nesunkiai sutrikdė M. Š. sveikatą turėdami motyvą- chuliganiškas paskatas.

Taip pat nurodo, jog teismas, teigdamas, kad T. B. veiksmai „šokiravo aplinkinius bei sutrikdė visuomenės rimtį i tvarką", privalėjo šį nusikalstamos veikos - viešosios tvarkos pažeidimo, būtinąjį požymį išsamiai aptarti, nurodyti konkrečius asmenis, kurie buvo šokiruoti ar kitaip įžeisti konfliktuojančių jaunuolių elgesiu. Tačiau to nuosprendyje pasigendama. Teismas apklausdamas tiesioginius konflikto liudininkus neišsiaiškino, koks yra jų požiūris į įvykusį susistumdymą, ką jie galvoja apie tai ir pan.

Nurodo, kad nuosprendyje analizuojamas konfliktas kilo tik tarp dviejų asmenų - T. B. ir M. Š.. Kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be susistumdymo, nei vienas iš konflikto dalyvių nepadarė. Jų veiksmai truko trumpai, jais nebuvo siekiama parodyti aiškaus visuomenės negerbimo ir pan., jie nesukėlė aplinkinių (D. F., A. R., E. R.) neigiamos reakcijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje jau konstatuota (kasacinės bylos Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009,), kad tokiu atveju nusikalstamą veiką pakanka kvalifikuoti pagal BK straipsnį, numatantį sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas visą tarp T. B. ir M. Š. kilusį konfliktą vertino tik pagal pasekmes, t. y. pagal sužalojimus, užfiksuotus specialistų išvadose, ir faktą, kad į teisėsaugos institucijas su pareiškimu kreipėsi tik vienas iš susistumdymo dalyvių - M. Š.. Teismo metu nebuvo analizuojamos ir tiriamos kitos ne mažiau svarbios įvykio aplinkybės, o būtent tai, kas pradėjo konfliktą, kas buvo kaltas, kokie sužalojimai buvo padaryti T. B., kodėl jis nesikreipė į policiją ir t. t. Teigia, kad teismas nuteisdamas T. B. privalėjo pateikti neginčijamus įrodymus dėl jo kaltės, jis turėjo įrodyti, kad tarp dviejų konflikte dalyvavusių asmenų yra esminis skirtumas, įpareigojantis teismą, kaip teisingumą vykdančią instituciją, vieną konflikto dalyvį ginti, kitą bausti, bei leidžiantis vienareikšmiškai teigti, kad būtent T. B. yra kaltas ir turi būti nuteistas, tuo tarpu M. Š. yra nukentėjusysis. Šios savo pareigos, išplaukiančios iš nekaltumo preziumpcijos principo, įtvirtinto EŽTK 6 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. ir BPK 44 str. 6 d. turinio, t. y. kaltinamojo kaltumo įrodinėjimo ir išsamaus argumentavimo pareigos, teismas neįvykdė.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, nuteistasis daro išvadą, kad teismas tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų duomenų, nesusiejęs jų į vieningą loginę visumą, nenurodęs iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalinęs prieštaravimų tarp nuteistųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, netinkamai vertino posėdyje tirtus įrodymus ir padarė neteisingas išvadas, jog nuteistojo T. B. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. yra visiškai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojos parodymais bei specialistų išvadomis. To pasekoje, nuteistasis daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog nuteistasis T. B. padarė veikas, turinčias nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimo požymių, o tai, sutinkamai su BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

Nuteistasis B. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. ir BK 284 str. 1 d., ir priimti naują, jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotas veikas. Taipogi prašo nukentėjusiojo M. Š. pateiktus civilinius ieškinius jo atžvilgiu, atmesti.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis nėra pagrįstas ir teisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotas veikas, todėl, pasak apelianto, šis nuosprendis jo atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 d. l p.). Taip pat nurodo, jog tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu jis nepripažino kaltinimų ir parodė, - kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. apytamsiu paros laiku kartu su T. B. atvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią ties (duomenys neskelbtini). Ten T. B. išlipo iš automobilio ir nuėjo pasisveikinti sų draugais, o jis liko automobilyje, klausėsi muzikos. Po labai trumpo laiko pamatė, kaip T. B. yra susikibęs su M. Š.. Tuomet jis išlipo iš automobilio ir pribėgo prie jų, norėdamas išskirti, taip pat juos skirti jam padėjo D. F.. Juos išskyrus, apsižodžiavo su M. Š. ir išvažiavo iš aikštelės. Konflikto nutraukimo metų smurto jis nenaudojo. T. B. jį nuvežė namo, po kurio laiko jam paskambino T. B. ir pasakė, kad jam skambino D. F. ir sakė jiems nuvažiuoti į ligoninę, kur yra M. Š.. Į ligonine nuvyko M. Š. nurodytų laiku, nukentėjusiojo mama reikalavo pinigų neva padarytai žalai atlyginti. Tačiau jis M. Š. nemušė, tik išskyrė M. Š. ir T. B. ir jokio strypo neturėjo, konflikto neišprovokavo, nesijautė kaltas ir pinigus mokėti atsisakė. Teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminiame nagrinėjame nekeitė savo parodymų, jie buvo nuoseklūs ir atitinka visas bylos aplinkybes ir nurodo, jog teismas visiškai ignoravo tiesiogiai dalyvavusių nagrinėjamame įvykyje liudininkų parodymus. Jo parodymus patvirtina liudytojai D. F., A. R..

Liudytojas D. F. parodė, kad 2007 m. vasaros metu apie 19 val. buvo (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kur turėjo susitikti sų pažįstamų M. Š. pasikalbėti. Susitikimo laiką nurodė M. Š.. D. F. sėdėjo automobilyje su A. R., T. B. buvo savo automobilyje. Sėdėdami mašinoje jie išgirdo smūgį į automobilį, kuris sujudėjo. Jam išlipus, pamatė susikibusius T. B. ir M. Š.. Įvykio metų jokio strypo nematė. D. F. pradėjo juos skirti, bandė vieną nuo kito juos atplėšti, tai yra jis plėšė T. B.. Tuo pačiu metu atbėgo B. V., kuris taip pat pradėjo vaikinus skirti. D. F. patvirtino, kad be B. V. pagalbos nebūtų pavykę juos atitraukti. Pasibaigus konfliktui T. B. kartu su B. V. automobiliu išvažiavo iš aikštelės, o M. Š. pradėjo prašytis pagalbos, skambino telefonu po to jis išvažiavo. Po šio įvykio D. F. ir E. R. M. Š. aplankė ligoninėje. Po apsilankymo jis parašė T. B. SMS pranešimą, kad pastarasis atvažiuotų į ligoninę pasikalbėti su M. Š..

Liudytojas A. R. parodė, kad 2007-08-14 vakare buvo (duomenys neskelbtini) su savo draugu D. F. ir sėdint automobilyje, pajuto kaip sujudėjo automobilis, tuomet pirmas iš automobilio iššoko D. F. ir nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. A. R. pravėrė automobilio dureles ir pamatė, kad stumdosi T. B. ir M. Š., tuomet D. F. nubėgo juos iškirti, tuo pat metu iš T. B. automobilio iššoko B. V. ir puolė skirti M. Š. ir T. B.. Jokio metalinio strypo A. R. nematė. Kad B. V. būtų grasinęs, negirdėjo. Skiriant vaikinus B. V. nesmūgiavo (2009 m. spalio 19 d. teismo posėdžio protokolas). Po konflikto nuteistieji sėdo į automobilį ir išvažiavo. Šie parodymai patvirtino jų duotus parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu.

Taipogi nurodo, kad liudytojo S. B. parodymai sutampa su bylos aplinkybėmis, taip pat ir jo, T. B., A. R., D. F. parodymais. T. B. taip pat parodė, kad jis nemušė nukentėjusiojo, o bandė juos išskirti, traukdamas vieną nuo kito (2009 m. spalio 19 d. teismo posėdžio protokolas). Nuteistasis pažymi, jog nei vienas, išskyrus nukentėjusįjį M. Š., teigė nematę metalinio strypo, kuriuo galėjo būti sužalotas M. Š..

Taigi, pasak apelianto, šie parodymai atitinka tiek jo, tiek T. B., tiek A. R., tiek D. F. parodymus ir nėra jokio pagrindo jais abejoti. Be to, nuteistojo nuomone, iš parodymų seka, kad liudytojas D. F. yra nukentėjusiojo draugas, o ne jo ar T. B., todėl teigti, kad liudininkų parodymais negalima remtis yra visiškai neobjektyvu ir šališka. Nurodo, kad šiems liudytojams jis negrasino ir nedarė jokio poveikio, kaip teigia nukentėjusysis ir jo motina, jis nėra nusikaltėlis ar kažkoks ypatingai neigiamas žmogus, kad jo reikėtų bijoti ir rizikuoti duodant melagingus parodymus.

Nuteistasis mano, kad M. Š. apkaltino jį, nes jis įsikišo į jų konfliktą ir neleido kilti skaudžioms pasekmėms T. B. atžvilgiu. Nurodo, kad nukentėjusysis studijuoja teisės mokslus Mykolo Romerio Universitete, užtat pakankamai gerai išmano teisę. M. Š. matė, kad jis yra T. B. draugas ir jį apkaltindamas nusikaltimo padarymu suprato, kad sumenkina T. B. gynybinę pozicija, nes nukentėjusysis žinojo, kad jis būdamas (šioje byloje kaip) liudininkas sakysiu tiesą, o tiesa šiuo atveju nėra palanki M. Š..

Nurodo, kad teismas rėmėsi neva nuosekliais nukentėjusiojo M. Š. parodymais, kuriuos patvirtina liudytoja nukentėjusiojo motina R. B., specialisto išvadomis, ir M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Liudytojų D. F. ir A. R. parodymais teismas nesirėmė nes, jie neva nematė visų įvykio aplinkybių. Pagal bylos medžiagą yra neginčytina ir visiškai aišku, kad tiek D. F., tiek A. R. matė jo veiksmus, kurie visiškai nepakenkė nei nukentėjusiajam nei T. B. ir jie buvo nukreipti nutraukti su sistumdymą. Teigia, kad liudytoja R. B. nėra įvykusio konflikto liudininkė, ji nematė nei kas stumdėsi, nei metalinio strypo, nei konflikto pradžios, nei pabaigos tik atpasakojo tai, ką jai pasakojo jos sūnus, tai yra jos parodymai subjektyvūs. R. B. tik apibūdino kaip atrodė jos sūnus po konflikto. Taip pat parodė, kad po konflikto į policijos komisariatą atvyko T. B. su savo tėvu, kad T. B. prašė neminėti manęs pareiškime, nes neva jis turi teistumą, ši aplinkybė visiškai neatitinka tikrovės, nes jis jokio teistumo neturi ir be to jis pats galėjo paprašyti, kad jo nepainiotų, galų gale duoti pinigų ir panašiai. Nurodo, kad liudininkė R. B. parodė, kad neva kažkas skambino jos sūnui, darė spaudimą, tačiau byloje nėra pateikti jokie duomenys patvirtinantys šias aplinkybes. Taip pat liudininkė 2009 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio metu parodė, kad ligoninėje atėjus jam ir T. B., pastarais paklausė nukentėjusiojo: „Š. kiek tu nori ?" Apeliantas daro išvadą, kad jei jis būtų kaltas ir bandytų išvengti atsakomybės ir turint galimybę susitarti - tylėtų, neįkalbinėtų nukentėjusiojo susitaikyti - būtų visiškai nepaaiškinama ir mažų mažiausia kvaila. Taip nedarė, nes nukentėjusiojo nemušė.

Be to, nurodo, jog tame pačiame teismo posėdyje liudininkė atsakydama į advokato S. Alyso klausimą teigė, kad :“Sūnus man sakė, kad muštynes pradėjo T. B., o nuo B. V. smūgio jis parkrito ir „atsijungė". Jis pats ne viską, dėl galvos traumos galėjo prisiminti..."Taip pat patvirtino kad susistumdymą matė D. F.. Nurodo, jog iš ligos istorijos ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad M. Š. buvo be sąmonės, skaudėjo galvą. Tačiau savo apklausose nukentėjusysis teigia, kad nebuvo praradęs sąmonės, bet savo mamai teigė kad buvo „atsijungęs".

Taigi, nuteistasis mano, kad liudytoja R. B., kaip nukentėjusiojo motina, turėdama aiškų suinteresuotumą bylos baigtimi atkartojo tai, ką jai sakė sūnus M. Š., o pastarais, pasak jo motinos - ne viską galėjo atsiminti. Tokie parodymai turėtų būti vertintini kritiškai.

Taipogi nurodo, jog nukentėjusysis M. Š. teigia, kad muštynių metu T. B. išmetė strypą sudavė kumščiu į veidą ir sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiais į abu krūtinės šonus. Tuo pačiu metu B. V. pakelė strypą sudavė jam vieną smūgį per veido kairę pusę tarp ausies ir skruosto, bei smogė vieną smūgį į pakaušį, kur buvo sudavęs T. B., po ko jis nukrito. MRU TMT Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog galvos smegenų sukrėtimas padarytas kietais bukais daiktais ne mažiau 2 smūginių kontaktų į veidą. Apie sužalojimus pakaušyje nei vienoje specialisto išvadoje nėra užsiminta. Teigia, kad visiškai nelogiškas nukentėjusiojo paaiškinimas dėl strypo-antenos išmetimo, nes norint sumušti žmogų ir turint rankoje strypą, kam ji išmesti ir toliau smūgiuoti rankomis ? Tai sumenkina rezultato siekimą. Nukentėjusysis pirmas savo pareiškime-protokole 2007-08-14 teigia, kad B. V. smūgiavo tris kartus į nugarą, po to byloje kitas apklausos protokolas (tomas I b.l. 90-93) kur teigiama, kad nukentėjusiajam suduota su strypu į galvą, kitame 2007-11-23 skunde parodoma, kad B. V. smūgiavo 2 kartus į nugarą geležiniu strypu, apie smūgius į veidą nekalbama. Taigi, apeliantas daro išvadą, jog nukentėjusiojo patirtų smūgių versijos kinta. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad po pirminės medicininės apžiūros ligoninėje, medikams nesukėlė įtarimų dėl smegenų sutrenkimo, ar būtinybės guldyti stebėjimui nukentėjusįjį, tačiau nukentėjusiajam ir jo motinai nuvykus į policijos nuovadą ir pabendravus su T. B. tėvu ir nepavykus išsiderėti 2000 eurų už neva padarytą žalą - iš karto pablogėjo nukentėjusiojo savijauta ir pastarasis vėl grįžo į ligoninę. Apelianto nuomone, šios aplinkybės patvirtina prielaidą, kad nukentėjusiojo tikslas buvo pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos ir bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir apkalbant jį gauti iš to naudos. Teigia, kad jis neturėjo jokio tikslo mušti nukentėjusįjį, tuo labiau kad jis jo nepažinojo, o apkaltindamas jį sumušimu nukentėjusysis pasirinko puolimo taktiką - abu apkaltinti, nes T. B. draugas liudys taip kaip buvo ir iš dviejų kalinamųjų bent vieną teismas gal pripažins kaltu.

Toliau plėtodamas savo argumentus, nuteistasis nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijimai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (3.1.8 p.) ir teigia, kad šioje byloje įrodymų patvirtinančių jo kaltę, nesurinkta. Teismas visiškai ignoruodamas liudininkų parodymus juos atmeta, be jokio nuoseklaus paaiškinimo ir konstatuoja kad liudytojai visų įvykio aplinkybių nematė, todėl jų parodymus teismas atmeta. Tačiau pagal bylos duomenis, liudininkai D. F. ir A. R. būtent jo veiksmus aiškiai matė ir juos atpasakojo. Vertinant jo neva padarytą nuskalstamą veiką teismas privalėjo atskirai vertinti jo ir T. B. veiksmus. Teismas nesigilino į įvykio aplinkybes ir pasirinko lengviausią kelią.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į tyrimo dėl M. Š. sužalojimo atsiradimo aplinkybes, specialisto išvadas ir jo kaltę pagrindė spėlionėmis ir prielaidomis, nors Europos žmogaus teisių teismas ne karta buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 str. 2 d., tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonėms. Taip pat teismas nepagrįstai ignoravo tiesiogiai įvykį mačiusių liudininku parodymus. Teismo išvada, kad jis nesunkiai sutrikdė M. Š. sveikata nėra nei objektyvi, nei neginčytinai nustatyta, nei paremta bylos medžiagos objektyviu interpretavimu.

Nurodo, kad pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos - bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma - bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnyje. Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Taigi nurodo, kad jis nebendrininkavo ir nepadėjo T. B. vykdyti nusikaltimo, priešingai - veikė siekdamas pašalinti pavojų tiek nukentėjusiajam tiek T. B., juos išskyrė, užkirto kelią žalingoms pasekmėms, kurios galėjo kilti.

Nurodo, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių tyrimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d. nuostatos). Tai reiškia, kad teismo sprendimas turi turėti objektyvų pagrindą, kuris susiformuoja tik išsamiai ir visapusiškai ištyrus, bei patikrinus bylos duomenis, laikantis BPK normų nuostatų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą teisme. Teigia, kad teismas kiekvieną įrodymą vertino atskirai, neanalizuodamas įrodymų visumos, M. Š. ir jo motinos parodymus įvertino neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas.

Nurodo, kad nukentėjusysis 2008-08-27 pateikė ieškinį dėl turtinės žalos 1200 Lt ir 50 000 Lt sumoje dėl neturtinės žalos. 2009-10-12 pateikė patikslintą ieškinį, kuriame reikalavimas atlyginti turtinę žalą 588 Lt ir neturtinei žalai atlyginti 15 000 Lt sumoje. Tai, apelianto nuomone, rodo nukentėjusiojo gudravimą ir didelis žalos skirtumas patvirtina nukentėjusiojo negalėjimą tikslai įvertinti savo neva patirtos neturtinės žalos, vadovaujasi ne savo patyrimais, o išgalvotomis sumomis. Nukentėjusysis nepaaiškino, dėl kokių priežasčių mažina ieškinio sumas. Tai tik patvirtina, kad neturtinės žalos dėl jo veiksmų nukentėjusysis nepatyrė ir negalėjo patirti, nes jis nemušė M. Š., todėl, nuteistojo nuomone, M. Š. civilinis ieškinys dėl 588 Lt turinės žalos ir 15 000 Lt neturtinės žalos atmestinas.

Atsikirtimu į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. Š. prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti pilnai galioti 2010-02-23 dieną priimtą Šiaulių miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą T. B. ir B. V. atžvilgiu ir priėmė pagristą nuosprendį, pripažindamas jų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. Taip pat nurodo, kad jis savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei pas teisėją apklausoje nagrinėjant bylą pateikė teisingai ir objektyviai, juose pilnai patvirtino faktines aplinkybes ir prašo šiais duomenimis vadovautis. Taipogi nurodo, jog savo parodymuose jis aiškiai nurodė kaip buvo padarytas nusikaltimas, o nuteistųjų T. B. ir B. V. parodymai bei skunde surašytos neva buvusios aplinkybės, kad jie manąs neskriaudė, yra iš konteksto ištrauktos parodymų frazės bei sąmoningai klaidinantys jų teiginiai - išgalvoti ir melagingi tikslu suklaidinti teismą ir bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Abiejų apeliantų skunduose aprašytos faktinės aplinkybės nurodytos visai neteisingos ir neatitinkančios nei tikrovės, nei tiesos, yra interpretuojamos sau naudinga linkme, todėl prašo tokiais jų teiginiais nesivadovauti. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė visus duomenis, įrodymus, kuriais remdamasis padarė pagrįstas ir teisingas išvadas byloje dėl faktinių aplinkybių, dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, dėl jų kaltės ir bausmių skyrimo, dėl žalos atlyginimo klausimų.

Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų T. B. ir B. V. apeliaciniai skundai tenkintini, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d. , 329 str. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų T. B. ir B. V. apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, nustatė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas iš esmės net nevertinus byloje surinktus T. B. ir B. V. kaltinančius ir teisinančius įrodymus, o apylinkės teismo padarytos deklaratyvios išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių T. B. ir B. V. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p.

Dėl M. Š. sveikatos sutrikdymo

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. p. nurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje visada būtina argumentuotai ir labai aiškiai išdėstyti, kuo remiantis patvirtinama kaltinamojo kaltė, kokie byloje surinkti įrodymai paneigia kaltinamojo aiškinimus dėl jo nekaltumo, kur yra vienų ar kitų įrodymų prieštaringumas, t. y. motyvai turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize.

Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad T. B. kaltę patvirtina specialistų išvados bei M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas apsiribojo tik specialistų išvadų turinio aprašymu, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino šių rašytinių įrodymų su kitais byloje esančiais duomenimis, neaptarė, kokias būtent aplinkybes jie patvirtina arba paneigia. Iš specialistų išvadų turinio matyti tik tai, kokio sunkumo sužalojimai buvo padaryti M. Š., tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog nukentėjusysis buvo sužalotas metaliniu strypu T. B. ir B. V. veikiant kartu, tuo labiau, kad minėtų aplinkybių nepatvirtina ir bylos medžiaga, t. y. įvykio vietoje buvę ir konfliktą matę ir jame dalyvavę asmenys. O parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotas tik faktas, kad M. Š. parodė vietą, kurioje kilo konfliktas tarp jo ir T. B., tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad parodymų patikrinimo vietoje protokolo šaltinis - yra paties M. Š. parodymai, jame yra užfiksuota tik nukentėjusiojo versija apie įvykusį konfliktą.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje neatliko įrodymų analizės, netyrė prieštaravimų tarp įvykio vietoje buvusių ir tiesiogiai konfliktą mačiusių ir jame dalyvavusių nuteistųjų T. B., B. V., nukentėjusiojo M. Š. ir liudytojų D. F., A. R. parodymų, ir nuosprendyje tik išvardijęs byloje esančius įrodymus, apsiribojo abstraktaus pobūdžio išvada, kad kaltinamųjų T. B. ir B. V. kaltė įrodyta. Grįsdamas tokią savo išvadą teismas besąlygiškai rėmėsi M. Š. parodymais, kuriuos, pasak apylinkės teismo, patvirtina kiti bylos įrodymai, t. y. liudytojos R. B. parodymai, specialisto išvados, M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolas.

Iš paminėto matyti, kad nuteistųjų kaltė iš esmės buvo grindžiama tik nukentėjusiojo M. Š. ir jo mamos R. B. parody­mais, kuri nebuvo įvykio vietoje ir nematė kilusio konflikto. Tačiau, kolegijos nuomone, nukentėjusiojo parodymai, priešingai nei nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nėra nuoseklūs.

Apylinkės teisme nukentėjusysis M. Š. parodė, kad 2007-08-14 apie 19.00 val. automobiliu atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) kieme, kur susitiko su draugu D. F., po to, grįžęs prie savo automobilio pastebėjo aikštelėje stovintį T. B. automobilį ir pamatė greitu žingsniu artėjantį T. B. su metaliniu strypu rankose, kuriuo šis smogė jam per galvą, į pakaušį. Jis gindamasis prirėmė T. B. prie D. F. automobilio, strypas nukrito ant žemės. Išmetęs strypą iš rankų, T. B. sudavė jam vieną smūgį kumščiu į nosį, kas sukėlė kraujavimą iš nosies, bei ne mažiau po du smūgius kumščiais į abu krūtinės šonus. Tuo pačiu metu B. V. pakėlė nuo grindinio tą patį metalinį strypą ir juo sudavė jam vieną smūgį per veido kairę pusę tarp ausies ir skruosto, bei smogė vieną smūgį į pakaušį, kur buvo sudavęs T. B., taip pargriovė jį ant grindinio, t. y. po šių smūgių, jis nukrito ant žemės. Sąmonės jis nebuvo praradęs, užpuolimo priežasties nežino. Atsikėlęs jis paskambino mamai ir pasakė kas nutiko, mama liepė kuo greičiau grįžti namo. Mama pristatė jį į ligoninę. <...> (2 t., b. l. 117-118).

Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. Š. protokole - pareiškime nurodė: „jie abu prie manęs pribėgo. T. T. man iš kažkokio kieto daikto sudavė į dešinę veido pusę. Tuomet aš jį nuo savęs atstūmiau, bet tuomet B. man iš rankų sudavė gal tris kartus į mano nugarą. Po to iš kažkokio metalinio strypo man sudavė į sprando sritį. Po šio smūgio aš kritau ant žemės. Nukritus ant T. T. dar kelis kartus man spyrė iš kojos. <...> B. ant manęs atsisėdo (tiksliau sakant prispaudė) ir man sakė, kad nesistočiau, užmuš." (1 t., b. l. 42).

2007 m. lapkričio 19 d. M. Š. skunde teigiama, kad „tik išlipus iš automobilio, kur turėjau susitikti su savo draugais, gavau smūgį iš karto iš nugaros. Atsisukęs pamačiau stovint T. B. ir B. (pavardės nežinau). <...> Man atsisukus jie abu puolė mane ir toliau. Aš buvau priverstas gintis, T. atstūmiau, o tuo metu B. dar du kartus sudavė iš nugaros su geležiniu strypu. B. sudavus man trečią kartą su strypu į galvą, parkritau ant žemės." (1 t., b. l. 7).

2008 m. lapkričio 17 d. M. Š. apklausos protokole nurodyta: „<...> pamačiau, T. T. eina greitu žingsniu link manęs, jis tuo metu buvo užsimojęs metaliniu strypu, kuriuo man smogė per galvą, per pakaušį. <...> Tuo metu T. T. tuo metaliniu strypu smogė man per galvą, mačiau kaip B. V. lipo iš T. automobilio“ (1 t., b. l. 90-93).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. Š. parodė, kad po pabendravimo su D. F., pamatė atbėgantį T. B. su metaliniu strypu, su kuriuo T. B. sudavė jam per pakaušį, tada jie susikibo. Kad strypas buvo antena, jis sužinojęs po keturių dienų iš pokalbio su E. R.. T. B. jam sutrenkė į nosį kartą ar du, po to jis T. B. prirėmė prie D. F. automobilio, o T. B. smūgiavo jam į šonus, tada B. V. paėmė tą anteną ir smūgiavo jam porą kartų per galvą, kol jis nugriuvo. Gydytojams nurodė, kad jam buvo suduoti smūgiai į pakaušį. (2 t., b. l. 235).

Žemesnės instancijos teismas

Nors nukentėjęs nurodė, kad iš E. R. po 4 dienų sužinojęs, jog jį mušė kaltinamieji su automobiline antena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. R. nurodė bendravęs su M. Š., tačiau nematęs, kad M. Š. būtų kas nors mušęs (T. 1 b.l. 114-116).

Taigi iš nukentėjusiojo parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad net jis pats konflikto su T. B. metu nematė geležinio strypo ar automobilio antenos, su kuria jį neva tai mušę nuteistieji T. B. ir B. V..

Paminėta ir tai, kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. protokole - pareiškime, 2008 m. vasario 29 d. ir 2008 m. vasario 22 d. akistatos protokoluose, 2008 m. lapkričio 17 d. apklausos protokoluose nukentėjusysis nurodė, kad žodžius „Nesistok, nes užmušiu" pasakė B. V., tuo tarpu 2007 m. gruodžio 28 d. apklausos protokole nurodė, kad grasino T. B.. Taigi, iš paminėto matyti, kad visgi nukentėjusiojo parodymai, priešingai nei nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra nuoseklūs, kadangi iš aptartų parodymų matyti, kad nukentėjusysis nurodo skirtingas aplinkybes dėl kaltinamųjų veiksmų jo atžvilgiu, kaip jam smūgiavo T. B., kur tuo metu buvo B. V., pateikia vis kitokį jam suduotų smūgių skaičių ir vis kitokias smūgiavimo vietas ir būdus.

Pažymėtina tai, jog vienintelis nukentėjusysis M. Š. teigia, kad T. B. ir B. V. jį mušė per galvą metaliniu strypu, tuo tarpu visi kiti įvykio metu aikštelėje buvę asmenys - tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad konfliktas - susistumdymas, įvyko tarp T. B. ir M. Š., kad jo metu joks metalinis strypas naudojamas nebuvo, o B. V. kartu su D. F. padėjo jaunuolius išskirti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. B. ir B. V. atžvilgiu, iš esmės rėmėsi vien nukentėjusiojo M. Š. parodymais, tuo tarpu, kitų teismo posėdžio metu apklaustų asmenų - T. B., B. V., D. F., A. R. parodymus teismas atmetė, iš esmės nepateikęs jokio motyvuoto ir argumentuoto tokio sprendimo paaiškinimo, nurodydamas, jog nors kaltinamieji T. B. ir B. V. kaltę neigia, teismas jų parodymus atmetė kaip „pasirinktą gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone toks kaltinamųjų parodymų vertinimas prieštarauja liudytojų D. F. ir A. R. parodymams, teismo medicinos eksperto išvadai. Apylinkės teismas nepagrįstai, netyręs kaltinamųjų parodymų, juos paneigė tik nuomone, o ne byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta detalė, kad „R. visų įvykio aplinkybių nematė, todėl jų parodymais teismas nesiremia'' taipogi nėra teisiškai pagrįsta jokiais argumentais ar motyvais. Apylinkės teismas, priimdamas sprendimą nesiremti asmenų parodymais, kurie vieninteliai tiesiogiai stebėjo incidentą, kilusį tarp T. B. ir M. Š., net nebandė jų analizuoti bei vertinti, paneigti juos ar patvirtinti, ir nors minėti liudytojai nematė visų įvykio aplinkybių, t. y. nematė pačios konflikto pradžios, tačiau jie visgi matė susigrūmusius T. B. ir M. Š., ir juos išskyrė. Apie tai liudytojai D. F. ir A. R. davė išsamius ir nuoseklius parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiami teismuose, jie nurodė konflikto eigą bei pabaigą, dėl ko jie turėjo būti analizuojami ir vertinami.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. F. pirmosios instancijos teisme parodė, jog tą vakarą sėdint automobilyje ir kartu su A. R. klausantis muzikos, išgirdo smūgį į automobilį, kuris sujudėjo. Jis išlipo ir pamatė susikibusius T. B. ir M. Š.. Įvykio metu jokio strypo nematė. Jis pradėjo juos skirti, bandė vieną nuo kito plėšti, t. y. jis plėšė T. B.. B. V. taip pat padėjo vaikinus skirti, be jo nebūtų pavykę atitraukti. Iš kurios pusės atbėgo B. V., jis nepastebėjo. T. B. kartu su B. V. automobiliu išvažiavo iš aikštelės, (2 t., b. l. 118-119). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas D. F. parodė tas pačias aplinkybes bei nurodė, kad jis nematė, jog M. Š. muštų kaltinamieji, nors matė T. B. ir M. Š. susikibusius, tačiau nematė jokio strypo, nurodė, kad B. V. M. Š. nemušė, o jį skyrė (2 t., b. l. 234).

A. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007-08-14 vakare jis su savo draugu D. F. buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, sėdėjo automobilyje, klausėsi muzikos, bei kalbėjosi. Sėdint automobilyje pajuto kaip sujudėjo mašina, lyg būtų kas atsitrenkęs į mašinos galą. D. F. pirmas išlipo iš mašinos ir nuėjo pasižiūrėti. Jis pradaręs dureles pamatė, kad stumdėsi T. B. ir M. Š., kuriuos pažinojo iš matymo. D. F. nubėgo juos išskirti. Iš mašinos iššokus D. F., iš T. B. mašinos iššoko ir B. V., jie puolė T. B. ir M. Š. skirti. Jokio metalinio strypo, suplėšytų rūbų ir kraujo jis nematė. B. V. nesmūgiavo M. Š., jį atitraukdamas. Kai jie vaikinus išskyrė, T. B. su B. V. sėdo į automobilį ir nuvažiavo, o M. Š. pasiėmęs telefoną kažkam skambino. Jis negirdėjo, kad įvykio metu B. V. M. Š. būtų grasinęs (2 t., b. l. 119). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. R. parodė tas pačias aplinkybes bei parodė, kad ant M. Š. nesimatė jokių sumušimų, metalinio strypo nematė, matė, kad M. Š. baltiniai buvo suplyšę (2 t., b. l. 235).

Taigi iš minėtų liudytojų parodymų turinio matyti, kad jie, priešingai nei nuosprendyje nurodo pirmosios instancijos teismas, liudytojai D. F. ir A. R. matė, kaip vyko konfliktas ir, kad jų parodymai sutampa su nuteistųjų T. B. ir B. V. parodymais, iš kurių matyti, kad konfliktas kilo tarp T. B. ir M. Š., kad B. V., D. F. ir A. R. juos skyrė.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant aukščiau paminėtą, kolegija konstatuoja, kad iš visų įvykį mačiusių ir jame dalyvavusių asmenų (T. B., B. V., D. F., A. R.) nukentėjusysis M. Š. vienintelis nurodo, kad buvo T. B. ir B. V. sumuštas metaliniu strypu nors, tiek nuteistieji, tiek tiesioginiai įvykio liudytojai nurodė, kad jokio strypo nebuvo, pats daiktinis įrodymas – metalinis strypas, taipogi nebuvo rastas ir apžiūrėtas nei įvykio vietoje, nei vėliau tęsiant tyrimą, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad metalinis strypas, kuriuo, pasak nukentėjusiojo jis buvo mušamas, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis, buvo antena, o ne geležinis strypas. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis M. Š. į įvykio vietą atvyko pasikalbėti su draugu D. F., tačiau net ir liudytojas D. F., kurį nukentėjusysis įvardijo savo draugu (1 t., b. l. 7, 79-80) nematė, kad nukentėjusysis būtų buvęs mušamas, tuo labiau metaliniu strypu.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavęs, kad kaltinamieji T. B. ir B. V. smogė geležiniu strypu nukentėjusiajam į galvą, netyrė, kokio dydžio buvo tas geležinis strypas, nors nukentėjęs ir apylinkės teisme geležinį strypą jau buvo pavadinęs radijo antena.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas J. S. parodė, kad iš medicininių dokumentų nebuvo nustatyta objektyvių nukentėjusiojo M. Š. smegenų sukrėtimo simptomų ir, kad nukentėjusiojo pakaušyje sužalojimų nerasta (2 t., b. l. 236-237). Ši eksperto išvada teismui duoda pagrindą teigti, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad nukentėjusiajam pakaušyje būtų padaryti kokie nors sužalojimai automobilio antena, tuo labiau geležiniu strypu. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog nuteistieji geležiniu strypu du kartus smogė į pakaušį, nepatvirtino teismo medicinos ekspertas. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog kaltinime nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam padarė T. B. ir B. V. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad tarp M. Š. ir T. B. 2007 m. rugpjūčio 14 d. įvyko konfliktas, kuris tęsėsi dar iš mokyklos laikų (kaip ir buvo nurodęs M. Š. pirmame pareiškime T. 1 b. l. 42), tačiau byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad T. B. ir B. V. būtų mušę metaliniu strypu, tuo labiau geležiniu strypu nukentėjusįjį į galvą, nes nukentėjusiojo nurodytoje sumušimo vietoje – pakaušyje, kaip nurodė ekspertas J. S. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, net nebuvo nustatyti sužalojimai, ir kad nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjęs patyrė smegenų sukrėtimą. Smegenų sukrėtimą diagnozavo neurochirurgas, tačiau teismo medicinos ekspertai šios išvados nepatvirtino. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad M. Š. kūne rasti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, kas paneigia kaltinime nurodytą aplinkybę, jog M. Š. buvo pargriautas, bei patvirtina liudytojų bei kaltinamųjų parodymus, jog M. Š. nebuvo nugriuvęs.

Minėtos aplinkybės paneigia nukentėjusiojo M. Š. parodymus, kad jis buvo mušamas T. B. ir B. V. per galvą metaliniu strypu, kad buvo pargriautas ir dar spardomas. Nors tai, jog jį gulintį dar ir spardė T. B., nukentėjęs buvo nurodęs tik pareiškime (T. 1 b. l. 42), nes apklausiamas liudytoju M. Š. jau nebekaltino T. B., kad jį dar ir spardė gulintį. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad įvykio metu buvę liudytojai nukentėjusiojo mušimo fakto nematė, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad M. Š. yra padarytas kaltinime nurodyti sužalojimas : smegenų sukrėtimas, ir kad tą sužalojimą padarė būtent nuteistieji T. B. ir B. V..

Apklaustas įtariamuoju T. B. nurodė, kad tarp jo ir M. Š. iš tiesų kilo konfliktas, kad jį nukentėjęs vadino necenzūriniais žodžiais, jie susistumdę ir apsikeitę smūgiais iš kumščių. Nors jo veide buvo mėlynė, tačiau jis nesikreipė į medikus (T. 1 b.l. 134-135).

Kolegija daro išvadą, kad objektyviai nustatyti sužalojimai M. Š. kūne: kraujosrūvos smilkinyje, momenyje ir nugaroje, nubrozdinimai alkūnėse atsirado grumtynių su T. B. metu prie liudytojo D. F. mašinos. Kadangi juos išskyrė D. F. ir A. R., tai rodo, jog abu - T. B. ir M. Š. buvo šių grumtynių iniciatoriai. T. B. nesikreipė į medikus dėl sužalojimų nustatymo, todėl nėra užfiksuoti jo veide padaryti sužalojimai. Nesant tokį sužalojimą patvirtinančių duomenų nereiškia, kad jam sužalojimai nebuvo padaryti, tai yra, teismas neturi pagrindo netikėti T. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas daro išvadą, kad tai buvo dviejų asmenų, nuo mokyklos laikų besitęsiančio abipusio konflikto tarp T. B. ir M. Š. tęsinys. Visiškai pagrįstai Šiaulių miesto policijos komisariate buvo priimtas nutarimas neatlikti ikiteisminio tyrimo, o pasiūlyta M. Š. kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tik 2007 m. lapkričio 19 d. M. Š. kreipėsi skundu dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ir dėl to, remiantis prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, buvo pareikšti kaltinimai T. B. ir B. V.. Nors skunde M. Š. nurodė, kad T. B. sudavęs vieną smūgį, o B. V. du smūgius geležiniu strypu į galvą, dėl nenustatytų priežasčių visgi kaltinime palikti tik du smūgiai geležiniu strypu.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sužalojimai M. Š. kūne: kraujosrūvos smilkinyje, momenyje ir nugaroje, nubrozdinimai alkūnėse, o T. B. mėlynė veide atsirado tarpusavio grumtynių metu, todėl nėra juridinio pagrindo kaltinti tik vieną šio konflikto dalyvį : T. B., nes nenustatyta, kad būtent T. B. būtų buvęs šių grumtynių iniciatorius, ir būtų turėjęs išankstinį ar staiga kilusį tikslą sumušti M. Š., o B. V. tik skyrė susigrūmusius T. B. ir M. Š., todėl byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai neduoda pagrindo teigti, kad T. B. ir B. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 2 d. 8 p., ar net LR BK 140 str. numatytą nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla Nr. 2K-61/2007).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d., įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, kaltinamųjų kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Kadangi T. B. ir B. V. kaltė dėl M. Š. sužalojimo neįrodyta, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad – „nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje gali lankytis bet kurie asmenys. Įvykio metu šioje aikštelėje be kaltinamųjų ir nukentėjusiojo buvo ir kitų asmenų, kad kaltinamieji T. B. ir B. V. nesilaikydami visuomenėje priimtų elgesio normų, elgdamiesi įžūliai, agresyviai, sumušė nukentėjusįjį M. Š., padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip jie parodė aiškią nepagarbą aplinkiniams, šokiravo juos, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.“

Kolegija tokią apylinkės teismo išvadą laiko visiškai nepagrįsta. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad kaltinamieji elgėsi „agresyviai ir šokiravo“ aplinkinius, parodo, kad apylinkės teismas tokiais teiginiais netgi išplėtė kaltinimą, nes byloje nebuvo jokių duomenų, kurie pagrįstų šias teismo išvadas.

Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlūs veiksmai, 2) grasinimai, 3) patyčios, 4) vandališki veiksmai. Iš paminėto seka, kad teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Iš bylos medžiagos matyti, kad netoliese buvę liudytojai D. F., A. R. ir E. R. nematė įžūlių veiksmų, negirdėjo grasinimų, nematė patyčių ar vandališkų kaltinamųjų veiksmų.

Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Iš bylos medžiagos ir liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis M. Š. konfliktavo su T. B. dar mokyklos laikais, todėl nėra jokio pagrindo remtis vien prieštaringais nukentėjusiojo teiginiais, jog jį be priežasties užpuolę kaltinamieji. Apklaustas įtariamuoju T. B. nurodė, kad iš tiesų 2007 m. rugpjūčio 14 d. tarp jo ir nukentėjusiojo M. Š. kilo konfliktas, peraugęs į apsikeitimą smūgiais (t. 1 b. l. 134-135).

Byloje nustatyta, kad konfliktas kilo tik tarp dviejų asmenų - T. B. ir M. Š., jis truko trumpai ir nesukėlė aplinkinių (D. F., A. R., E. R.) bei kitų įvykio vietoje buvusių ir galimai konfliktą mačiusių asmenų neigiamos reakcijos, kadangi tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad T. B. ir B. V. savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija prieina prie išvados, kad tie įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepakankami priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. B. ir B. V. atžvilgiu, o nukentėjusiojo M. Š. parodymai dėl padarytų sužalojimų mechanizmo nurodytomis aplinkybėmis negali būti vertinami kaip nuoseklūs ir neprieštaringi.

Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik T. B. ir B. V. kaltinančiais įrodymais, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendis naikintinas ir šioje dalyje, nes nepagrįstai pripažino T. B. ir B. V. padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog nėra įrodyta, kad T. B. ir B. V. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Kadangi nėra įrodyta T. B. ir B. V. kaltė, negali būti tenkinami nukentėjusiojo bei Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai. Neįrodžius T. B. ir B. V. kaltės, negali būti priteisiamos ir nukentėjusiojo M. Š. atstovavimo išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

T. B. ir B. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiojo M. Š. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.

Atmesti nukentėjusiojo M. Š. patirtas proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Irena IvanovienėNijolė Matuzevičienė