Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-08-20 · Civilinė byla Nr. 2A-497-198/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-20
Bylos Nr.
2A-497-198/2014
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-06079-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Jonaitienė
Pareiškėjas
M. Š.
Suinteresuotas asmuo
J. P., A. P., L. Š., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR ŽŪM
Kategorijos
  • 128.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-497-198/2014Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06079-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 128.1;116.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 20 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-148-812/2014 pagal pareiškėjos M. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. P., A. P., L. Š., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR ŽŪM dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja M. Š. palikimo priėmimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po senelės B. P. mirties 2008-11-05 ji priėmė 2/3 dalis žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2/3 dalis žemės sklypo unik. Nr. (duomenys neskelbtini), palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pareiškė, kad atsisako reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį aktą, kad pareiškėja priėmė 2/3 dalis žemės sklypo (miško) unik. Nr. (duomenys neskelbtini)., nes minėtas turtas nebuvo paliktas pareiškėjai testamentu.

Nurodė, kad 2008-11-05 mirė pareiškėjos senelė B. P.. 2006-01-13 B. P. sudarė testamentą, kuriuo dalį savo turto – žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) paliko pareiškėjai. Po senelės mirties pareiškėja priėmė testamentu paliktą turtą faktiškai pradėdama valdyti paliktą turtą – nors gyveno ir dirbo užsienio valstybėje, rūpinosi, kad būtų už žemę sumokėti žemės mokesčiai, tarėsi su žemės sklypo bendrasavininku S. P. dėl tolimesnio žemės sklypo valdymo, 2008 m. pabaigoje atvykusi į Lietuvą vyko į ŽŪB „Gustonys“ spręsti klausimo dėl tolimesnio testamentu palikto turto naudojimo bendrovės žemės ūkio veiklai vykdyti iki bus sudaryta sutartis su pareiškėja kaip turto savininke. Vėliau ir toliau rūpinosi žemės sklypu, davė savo tėvui M. Š. įgaliojimą, pagal kurį veikdamas 2013-05-22 jis sudarė žemės sklypo nuomos sutartį su ŽŪB „Gustonys“. Teigė, kad suinteresuoti asmenys byloje – J. P., A. P., L. Š. žinojo B. P. valią dėl palikimo, todėl neįgyvendino jokių teisių į testamentu paliktą B. P. turtą, niekada nekėlė pretenzijų pareiškėjai dėl palikto turto, nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Palikimo priėmimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. Š. priėmė palikimą po B. P. mirties 2008 m. lapkričio 5d., - 2006 m. sausio 13 d. testamentu, notarinio reg. Nr. VJ-102 paliktą turtą - 2/3 dalis žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdama jį valdyti. Nutraukė civilinę bylą dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. Š. priėmė 2/3 dalis žemės sklypo (miško) unik. Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai pradėdama valdyti paliktą turtą. Priteisė iš pareiškėjos M. Š. 61 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės pajamas. Teismas darė išvadą, kad M. Š. priėmė palikimą po senelės B. P. mirties 2008-11-05, pradėdama faktiškai valdyti paliktą testamentu mirusiosios turtą - 2/3 dalis žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), juo rūpintis kaip savo turtu. Teismas, įvertinęs suinteresuotų asmenų elgesį kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais nustatė, kad suinteresuotiems asmenims buvo žinoma B. P. valia dėl turto palikimo vaikaitei M. Š., kuriai jie eilę metų iki šios bylos iškėlimo teisme neprieštaravo. Iš liudytojo M. Š. parodymų, rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad M. Š. ir vėliau įgyvendino savo nuosavybės teises į testamentu paliktą žemės sklypą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja M. Š. prašo skundžiamą sprendimą dalyje dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir priteisti pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų J. P. ir A. P. patirtas šioje byloje visas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą, todėl sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl keistinas dėl žemiau nurodytų priežasčių. Nurodo, jog suinteresuotų asmenų pozicija byloje sąlygojo, kad procesas užtruko, pareiškėjai teko samdytis atstovą, teikti papildomus įrodymus. J ir A. P. kategoriškai nesutiko su pareiškėjos pareikštu teisme prašymu, kaltino bandymu pasisavinti svetimą turtą, gindami savo pozicijas, kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą. Nurodo, jog suinteresuotų asmenų pareikalavimu buvo iškviesta į teismo posėdį iš Anglijos pati asmeniškai, dėl ko ji patyrė nebūtinas kelionės ir dokumentų vertimo išlaidas. Nurodo, jog šios išlaidos, kilusios tik dėl suinteresuotų asmenų procesinio pobūdžio veiksmų, kuriais buvo veikiama prieš teisingą bei greitą bylos išnagrinėjimą, todėl turėjo būti priteistos iš šių asmenų. Pareiškėja pati neplanavo vykti į Lietuvą ir dalyvauti teismo posėdyje, todėl kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą, turėjo 1200 Lt atstovavimo išlaidų, kurių nebūtų prašiusi teismo jai priteisti, jei suinteresuotų asmenų elgesys ir veiksmai būtų buvę kitokie.

Atsiliepimas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sprendimą šioje civilinėje byloje priimti teismo nuožiūra.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų motyvuotas ir pagrįstas. Nurodė, kad suinteresuoti asmenys patys neteikė jokių pareiškimų, o išreiškė nuomonę dėl prašomo fakto nustatymo.

Suinteresuoti asmenys J. P. ir A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Argumentas, kad suinteresuoti asmenys žinojo apie B. P. testamentą ir aplinkybę, jog pareiškėja naudojosi jai paliktu žemės sklypu, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. J ir A. P. neatliko jokių veiksmų, galėjusių užvilkinti teismo procesą. Be to, nėra jokio ryšio tarp teismo proceso trukmės ir pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Pareiškėja teigdama, jog dėl tos pačios priežasties jai teko teikti papildomus įrodymus, nenurodo patyrusi kokių nors bylinėjimosi išlaidų, susijusių su įrodymų rinkimu ar teikimu. J ir A. P. nėra pateikę jokių pareiškimų su savarankiškais prašymais ar reikalavimais, o tai reiškia, kad jokie šių asmenų pareiškimai nebuvo atmesti, todėl nėra galimybės pagal LR CPK 443 str. 6 d. iš jų priteisti bet kokias bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog poreikis pareiškėjai atvykti į teismo posėdį kilo dėl jos pačios veiksmų, pareiškėja nesiėmė visų priemonių, galinčių padėti išvengti poreikio dalyvauti teismo posėdyje – ji savo atstovui nesuteikė visos bylos išnagrinėti reikalingos informacijos, todėl teismas pareiškėjos dalyvavimą teismo posėdyje pripažino būtinu. Nurodo, jog pačios pareiškėjos elgesys trukdė teisingam ir greitam bylos nagrinėjimui, teikdama pareiškimą su trūkumais, neinformavus savo atstovo apie visas reikšmingas bylos aplinkybes. Patikslintame pareiškime pareiškėja nurodė, kad „Liudytojus į teismo posėdį atsivešiu pati“, kas atspindi pareiškėjos ketinimą teismo posėdyje dalyvauti. Teismas pareiškėjos atvykimo į teismo posėdį ir dokumentų vertimo išlaidų, jas įvardindamas atskirai, jų nelaikė bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje, tačiau pareiškėja to neginčija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nepriteisė pareiškėjai jos atvykimo į teismo posėdį išlaidų, dokumentų vertimo ir atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Pagal CPK 442 straipsnio 1 punktą bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka. Kaip jau yra konstatavęs kasacinis teismas, ypatingajai teisenai taikomos ir bendrosios ieškinio teisenos normos.Taigi ypatingosios teisenos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo mutatis mutandis taikomos bendrosios CPK taisyklės su 443 straipsnyje nustatytomis išimtimis bei ypatumais, taip pat tie procesiniai ypatumai, kurie nustatyti CPK 444–448 straipsniuose. Jeigu nėra specialiosios teisės normos, reglamentuojančios tam tikrą klausimą, taikytinos bendrosios civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės, atsižvelgiant į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad CPK 42 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pažymėtina, jog pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus, įvertinęs CPK įtvirtintą ypatingosios teisenos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo nagrinėjimo teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmos instancijos teismu, kad pareiškėja M. Š. turi pareigą surinkti ir pateikti į bylą tokius įrodymus, kurių visuma nekeltų abejonių dėl prašomo nustatyti fakto buvimo, kadangi pareiškėja yra suinteresuota nustatyti jai teisines pasekmes sukeliantį juridinę reikšmę turintį faktą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog atvykimo į teismo posėdį išlaidos, įskaitant ir dokumentų į lietuvių kalbą vertimo buvo nebūtinos šioje byloje ir jas pareiškėja patyrė tik dėl kategoriško suinteresuotų asmenų reikalavimo atvykti pareiškėjai asmeniškai į teismo posėdį, nors jos interesus pilnai galėjo atstovauti advokatas. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, šiose bylose teismas turi būti aktyvus. Kaip jau minėta CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Nagrinėdamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, teismas privalo būti aktyvus ir siekdamas visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes, rinkti ir tirti CPK 176-220 straipsniuose nustatyta tvarka visus įrodymus, turinčius reikšmės bylos aplinkybių nustatymui – priklausomai nuo bylos aplinkybių, pripažinęs, kad reikia apklausti pareiškėją, suinteresuotus asmenis ar liudytojus, skirti byloje ekspertizę ir pan., teismas gali skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 443 straipsnio 5 dalis). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad apylinkės teismas CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto reikalavimo nepažeidė ir ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Paprastai dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą, išskyrus šio Kodekso V dalyje numatytus atvejus, kai dalyvaujančių byloje asmenų dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Šiuo atveju pareiškėjos dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu teismo nutartimi, atnaujinus byloje įrodymų tyrimą. Iš bylos nustatyta, kad 2014-01-07 teismo posėdyje pareiškėjos atstovas negalėjo atsakyti į eilę klausimų, susijusių su pareiškėjos įrodinėjamomis aplinkybėmis, todėl eilės aplinkybių nebuvo galima nei patvirtinti nei paneigti bylos įrodymais. Pareiškėjo paaiškinimai byloje yra vienas iš įrodymų šaltinių (CPK177 str. 2d.), todėl sutiktina, kad pareiškėjos dalyvavimas teismo posėdyje visų pirma buvo reikšmingas pačiai pareiškėjai, kad būtų surinkta kuo daugiau įrodymų, patvirtinančių prašomą nustatyti pareiškėjos faktą. Pareiškėja nepakankamai informavo savo atstovą apie visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl darytina išvada, jog poreikis pareiškėjai atvykti į teismo posėdį ir duoti paaiškinimus kilo dėl jos pačios veiksmų. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad suinteresuoti asmenys naudojosi savo procesine teise pareikšti nesutikimą su prašomu nustatyti faktu kaip neįrodytu, tačiau savarankiškų reikalavimų šioje byloje nekėlė. O prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams yra procesinė dalyvaujančių byloje asmenų teisė, įtvirtinta įstatyme (CPK 42 str. 1 d.).

Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ypatingosios teisenos bylose šiuo atžvilgiu galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos. Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bendrosios taisyklės išimtis reiškia, kad teismo sprendimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą arba atmesti pareiškimą netraktuotinas pareiškėjo arba suinteresuoto asmens naudai priimtu sprendimu; taip pat kad esant joje nustatytoms sąlygoms teismas, atsižvelgdamas į jas, turi teisę, bet neprivalo paskirstyti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, vadovaudamasis LR CPK 443 str. 6 dalies nuostata, bei kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme klausimą. Naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nepakeistą.

Teisėja Birutė Jonaitienė