- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-12
- Bylos Nr.
- I1-399-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01943-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- H. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. L. su skundu (b. l. 1–31) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 66 518 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjas skunde ir 2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad Marijampolės PN bausmę atliko nuo 2018 m. liepos 19 d. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje pataisos namai neužtikrino vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Sekcijos kvadratūra buvo 50,81 kv. m, joje gyveno 16 nuteistųjų. Taip pat didelę ploto dalį užėmė inventorius. Skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės, kurios nuolat jį kandžiojo. Dėl įkandimų kreipėsi į medikus, jam sutriko sveikata, miegas. Po patalpų dezinfekcijos padaugėjo tarakonų. Skunde nurodė, kad viename aukšte yra du būriai, kuriuose yra 115 asmenų. Aukšte yra dvi tualeto patalpos, kuriose yra 6 pisuarai, 6 tualetai. Teigė, kad naudojantis tualetu yra neužtikrinimas jo privatumas. Tualetai neturi durų, patalpa yra su skaidraus stiklo langu. Prieš tualeto langus yra trečias kontrolinis praleidimo punktas, ant kurio išorinių sienų yra dvi vaizdo stebėjimo kameros, kurios sukasi aplink savo ašį. Sanitariniai mazgai netvarkingi, tualetų bakeliai sudužę, pisuarai blogai valomi. Pareiškėjas skunde nurodė, kad po dušu nusiprausti jam leidžiama tik kartą per savaitę. Persirengimo kambario temperatūra neatitinka higienos normos reikalavimų. Marijampolės pataisos namuose dušinės yra techniškai netvarkingos, nuskilusios dušų galvutės, patalpos nešvarios, nedezinfekuojamos, plytelės suskilusios. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui pasireiškė sveikatos sutrikimais, labai pablogino psichikos būklę.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–42). Nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas bausmę atliko 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu kiekvienam nuteistajam patalpoje teko 3,17 kv. m ploto. Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinių įrenginių skaičius buvo pakankamas, be to, pataisos namuose nuteistieji gali laisvai judėti visoje teritorijoje, lankyti biblioteką, bažnyčią, kurioje taip pat yra sanitariniai mazgai. Nurodė, kad klozetai įrengti kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės nei 1,5 m. Nuteistieji gali pasinaudoti dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN dušo patalpa įrengta tinkamai. Nurodė, kad Marijampolės PN nuolat atliekama dezinfekcija ir deratizacija. Marijampolės PN nuolat atliekami patikrinimai dėl atitikties higienos normai, tačiau jokių pažeidimų nenustatyta, todėl, atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos oro temperatūros apšvietos ir kt. yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl kūno niežulio į medicinos darbuotojus, tačiau jokių įkandimo žymių nebuvo pastebėta. Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės PN stebėjimo kameros įrengiamos taip, kad į stebėjimo lauką nepatektų didesnė nei būtinai reikalinga teritorija ar daugiau nei būtina asmenų. Nurodė, kad į pataisos įstaigos administraciją pareiškėjas kreipėsi tik kartą – 2019 m. rugpjūčio 29 d. Atsakovės atstovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta piniginė žalos apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpoje, kurioje jis atliko bausmę, jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai, 50,81 kv. m patalpoje gyveno 16 asmenų. Didelę dalį ploto užėmė patalpoje esantys baldai ir inventorius.
Nuteistiesiems, laikomiems laisvės atėmimo vietose, minimalus gyvenamųjų patalpų plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsakovės atstovo į bylą pateiktoje Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d. gyveno 3 būryje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,70 kv. m, patalpoje gyveno 16 nuteistųjų (b. l. 60). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog 2 patalpos plotas yra 50,81 kv. m (b. l. 38). Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti 3-io būrio patalpų schema, iš kurios matyti, kad 2 gyvenamosios patalpos plotas yra 50,81 kv. m (b. l. 88). Nors pareiškėjas posėdžio metu sutiko su duomenimis, nurodytais 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymoje, tačiau teismas vadovaujasi atsiliepime ir 3-io būrio schemoje, taip pat paties pareiškėjo apie patalpos plotą pateiktais duomenimis (50,81 kv. m). Atsižvelgiant į nurodytus duomenis pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,18 kv. m ploto.
Pareiškėjas skunde teigė, kad daug vietos užėmė gyvenamojoje patalpoje esantys baldai. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Taigi, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde teigė, kad 3 būrio patalpose veisėsi buitiniai parazitai, gyvenamojoje patalpoje buvo blakių, kurios naktimis kandžiojo pareiškėją.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma Nr. HN134:2015) 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Byloje esanti 2018 m. kovo 20 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-28 patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo (b. l. 64–67). Iš sutarties sąlygų matyti, kad įmonė nuolat ir pagal poreikį atlieka dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. 2019 m. liepos 3 d. atliktų darbų aktas patvirtina, kad buvo atlikta visų 3 būrio gyvenamųjų patalpų dezinsekcija. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 15.4.8) PA-7992 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nurodyta, kad kontrolės metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta (b. l. 47–49). Byloje esančioje Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. pažymoje nurodyta, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į šeimos gydytoją dėl kūno niežulio, įkandimų žymių nebuvo stebima (b. l. 59). Byloje pateiktoje H. L. asmens sveikatos istorijoje esantis įrašas liudija, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į gydytoją dėl odos niežulio, teigdamas, kad jį nuolat kanda blakės. Gydytojas į rankas pareiškėjui išdavė tepalą Permethrin N1 (b. l. 107). Teismo vertinimu, nors pateikti įrodymai (Patikrinimo aktas, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartis) patvirtina, kad buitiniai parazitai pataisos namuose naikinami, tačiau tai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog buitinių parazitų kontrolė ir naikinimas Marijampolės PN buvo efektyvus ir pakankamas. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantis įrašas patvirtina, kad pareiškėjas į medicinos darbuotojus kreipėsi dėl niežulio, sukelto blakių įkandimų. Nors medicininiame įraše nėra užfiksuota, jog stebimos įkandimo žymės, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėją galėjo sukandžioti blakės. Atsižvelgdamas į tai, kad abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų buvimo patalpose yra nepaneigti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad viename aukšte yra du būriai, kuriuose yra 115 asmenų. Aukšte yra dvi tualeto patalpos, kuriose bendrai yra 6 pisuarai ir 6 tualetai.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) 7 punkte nurodoma, kad prausykloje, tualete turi būti praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 3 būryje sanitarinių įrenginių kiekis yra pakankamas. Pareiškėjas teigė, kad būryje gyveno 115 asmenų. Įvertinęs tai, kad aukšte buvo 12 sanitarinių įrenginių, teismas konstatuoja, jog sanitarinių įrenginių skaičius vienam asmeniui atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas jo privatumas. Sanitariniai įrenginiai buvo prie skaidraus stiklo lango, už kurio buvo įrengta kamera, kuri sukosi apie savo ašį, ir taip pareiškėjas buvo stebimas. Taip pat nurodė, kad tualetų kabinos buvo be durų, o sanitarinių mazgų įranga netvarkinga.
Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad tualete yra skaidraus stiklo langas, klozetai nuo lango atskirti pertvara, o pisuarai įrengti netoliese lango (b. l. 86). Vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 4/07-211 3.2 punktu Marijampolės PN periodiškai įvertinamas kamerų stebėjimo efektyvumas, išsiaiškinama, ar tebėra būtinybė tose vietose naudoti vaizdo stebėjimo įrangą. Įvertinus jų efektyvumą, vaizdo stebėjimo kameros gali būti išmontuojamos ar perkeltos į kitas pataisos namų teritorijos vietas (b. l. 61). Minėtu Marijampolės PN direktoriaus įsakymu patvirtintos Marijampolės pataisos namų vaizdo stebėjimo kamerų naudojimosi tvarkos 2.1 punkte nurodyta, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengiamos taip, kad į stebėjimo lauką nepatektų didesnė nei būtinai reikalinga teritorija (patalpa, patalpos dalis) ar daugiau nei būtina asmenų. Vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengtos ir pritaikytos taip, kad pareigūnai negalėtų jų nukreipti į erdves, kurių stebėjimas nenumatytas, o jei neįmanoma to padaryti, pareigūnai turi būti supažindinti su privatumo principais ir jų pažeidimo pasekmėmis (2.3 punktas) (b. l. 62, 63). Teismo vertinimu, minėti aktai patvirtina, kad pataisos įstaiga vaizdo stebėjimo kameras naudoja tinkamai, taip, kad būtų užtikrinamas atliekančių bausmę asmenų privatumas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 84, 86) matyti, jog 3 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis. Įvertinus tai, jog net ir vienas nuo kito atskirtais tik dalinėmis pertvaromis unitazais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-01929-520/2018). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniai įrenginiai tvarkingi, tinkami eksploatuoti (b. l. 77–86). Įvertinus minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo tvarką, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo, taip pat jų būklės ginčo laikotarpiu yra nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš nesuteikiamos galimybės dažniau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patikrinimo aktas patvirtina, kad Marijampolės PN nuteistiesiems yra sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę. Be to, pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad pasinaudoti dušu jis galėjo rečiau nei kartą per savaitę, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.
Pareiškėjas tvirtino, kad persirengimo kambariuose temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Patalpų apšvietimas taip pat neatitiko reikalavimų.
Higienos normos Nr. HN134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Higienos normos HN134:2015 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovės atstovas nurodė teismui, jog pataisos įstaiga nėra gavusi nuteistojo skundų dėl minėtų pažeidimų (b. l. 58). Byloje esančiame Patikrinimo akte nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su patalpų temperatūra ir apšvietimu. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kompetentingas institucijas. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kur, kokiu metu ir kaip pasireiškė minėti pažeidimai, o apsiriboja teisės aktų ir teismų praktikos citavimu. Esant labai abstraktiems pareiškėjo teiginiams apie jo teisių pažeidimus, nėra galimybės patikrinti nurodytų faktų. Tokios pozicijos, kai nuteistieji tik nurodo teisės pažeidimą ir nepatvirtina tai pagrindžiančiais įrodymais bei pareiškėjo nurodytų faktų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose dušinės yra techniškai netvarkingos, nuskilusios dušų galvutės, patalpos nešvarios, nedezinfekuojamos, plytelės suskilusios.
Patikrinimo aktas patvirtina, kad 3 būrio bendrosiose patalpose esanti įranga, tarp jų ir dušinių, nesulūžusi, tvarkinga. Tokias aplinkybes patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad bendro naudojimo patalpų būklė gera (b. l. 77–81).
Higienos normos HN134:2015 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Teismo vertinimu, jeigu nuteistieji tinkamai tvarkytų ir prižiūrėtų ir vėdintų patalpas, neturėtų problemų dėl pelėsio ir nešvaros. Teismas sprendžia, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentai dėl nešvaros atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumų, didžiulių išgyvenimų, dvasinių kančių, pažeminimą, depresiją, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į medicinos darbuotojus dėl streso, kurį lemti galėjo blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovės atstovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimo trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad, vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog, nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017) arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Taigi pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturi lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo H. L. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo H. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.