Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai UAB „Alimera“, UAB „Anželikos vėjas“, UAB „Gregalis“, UAB „Gaminta“, UAB „Makaliukas“, UAB „Top green“, UAB „Vėjana“ ir UAB „Vėjo trauka“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–29), kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK, Komisija):Laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2015 m. imtinai pareiškėjų negautų pajamų: a) UAB „Vėjo trauka“ – 90 502 Eur; b) UAB „Vėjana“ – 50 764 Eur; c) UAB „Gregalis“ – 91 754 Eur; d) UAB „Makaliukas“ – 117 433 Eur; e) UAB „Alimera“ – 113 962 Eur; f) UAB „Top green“ – 94 140 Eur; g) UAB „Anželikos vėjas“ – 54 529 Eur; h) UAB „Gaminta“ – 119 459 Eur.Turtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2025 m. negautų pajamų: a) UAB „Gaminta“ – 506 292 Eur; b) UAB „Anželikos vėjas“ – 408 439 Eur; c) UAB „Alimera“ – 492 901 Eur; d) UAB „Top green“ iš – 469 334 Eur; e) UAB „Vėjo trauka“ – 451 787 Eur; f) UAB „Makaliukas“ – 480 774 Eur; g) UAB „Vėjana“ – 404 914 Eur; h) UAB „Gregalis“ – 454 415 Eur.Prašė, jeigu nėra tenkinami pirmiau nurodyti reikalavimai, priteisti kiekvienam iš pareiškėjų turtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. sausio 1 d. periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis, kurių dydis apskaičiuojamas: a) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Gaminta“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Rūkštenų 2-oji VE (Rūkštėnų k., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Rūkštenų 2-oji VE (Rūkštėnų k., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; b) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Alimera“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Rūkštenų 1-oji VE (Kalvarijos g. 10, Rūkštėnų k., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Rūkštenų 1-oji VE (Kalvarijos g. 10, Rūkštėnų k., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekta į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; c) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Anželikos vėjas“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Skirsnemuniškių VE2 (Skirsnemuniškių I k., Skirnernunės sen., Jurbarko raj. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurj pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Skirsnemuniškių VE2 (Skirsnemuniškių I k., Skirnernunės sen., Jurbarko r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; periodines kasmėnesines išmokas mokant iki 2026 m. imtinai; d) kaip skirtumas taip pareiškėjo UAB „Gregalis“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Vidgirių VE (Vidgirių k., Graižiškių sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Vidgirių VE (Vidgirių k., Graižiškių sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; e) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Makaliukas“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Beržinių VE (Beržinių k., Graižiškių sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Beržinių VE (Beržinių k., Graižiškių sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; f) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Top green“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Grajauskų VE (Grajauskų k., Bartininkų sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Grajauskų VE (Grajauskų k., Bartininkų sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; g) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Vėjana“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Skirsnemuniškių VE1 (Skirsnemuniškių I k., Skirsnemunės sen., Jurbarko r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Skirsnemuniškių VE1 (Skirsnemuniškių I k., Skirsnemunės sen., Jurbarko raj. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 Eur ct/kWh elektros energijos kainos; h) kaip skirtumas tarp pareiškėjo UAB „Vėjo trauka“ pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Skroblų VE (Skroblų k., Bartininkų sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos, kuri apskaičiuojama padauginus elektros energijos kiekį (kurį pareiškėjas atitinkamą kalendorinį mėnesį vėjo jėgainėje Skroblų VE (Skroblų k., Bartininkų sen., Vilkaviškio r. sav.) faktiškai pagamina ir patiekia į elektros tinklus) iš 10,426 EUR ct/kWh elektros energijos kainos. Periodines kasmėnesines išmokas kiekvienam iš pareiškėjų mokant iki 2025 m. imtinai.Priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjai paaiškino, kad 2012 m. spalio 2 d. VKEKK gavo pirmąjį gamintojo prašymą organizuoti Skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną vėjo elektrinėms, kurių numatoma įrengtoji galia bus didesnė kaip 30 kW, bet neviršys 350 kW ir kurios bus prijungiamos prie skirstomųjų tinklų (toliau – ir Aukcionas). Pareiškėjai nusprendė šiame Aukcione dalyvauti, jiems buvo suteikti dalyvių numeriai, nustatyta, jog jų pateikti dokumentai atitinka VKEKK 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. O3-263 patvirtintų „Skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų nuostatų“ (toliau – ir Nuostatai) 40 punkto reikalavimus. Prasidėjus Aukcionui VKEKK, vertindama Aukciono dalyvių atitiktį Nuostatų reikalavimams, suabejojo, ar pareiškėjai nėra dalyvaujantys 2007–2013 m. Lietuvos kaimo plėtros ir žuvininkystės programos priemonėse ir nėra pasinaudoję parama, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi Aukciono organizavimo metu, t. y. įstatymo redakcija nuo 2012 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 14 dalyje. VKEKK įpareigojo pareiškėjus pateikti dokumentus, pagrindžiančius, jog šie asmenys nėra pasinaudoję minėta parama. Pareiškėjai 2013 m. sausio 17 d. pateikė VKEKK paaiškinimus, pagrindžiančius, jog remiantis Įstatymo nuostatomis nėra dvigubo finansavimo draudimo pažeidimo, nėra pasinaudoję Įstatyme numatytomis paramos programos lėšomis ir todėl gali dalyvauti Aukcione dėl fiksuoto tarifo dydžio nustatymo. 2013 m. sausio mėn. įvyko pareiškėjų atstovų ir VKEKK atstovų susitikimas, kurio metu dar kartą buvo aptartas pareiškėjų atitikimo Nuostatų reikalavimams klausimas. Pareiškėjai papildomai 2013 m. vasario 1 d. pateikė VKEKK papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų dėl netinkamo Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies aiškinimo. Nepaisant to, VKEKK Skatinimo kvotų paskirstymo aukciono komitetas 2013 m. vasario 20 d. posėdyje pareiškėjų neįtraukė į Aukciono dalyvių, atitikusių Nuostatų reikalavimus, sąrašą ir jiems neleista toliau dalyvauti Aukcione. Šiam komiteto sprendimui VKEKK pritarė 2013 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 03-55 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems vėjo energiją, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 350 kW ir kurie jungiami prie skirstomojo tinklo, dalyvių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir 2013 m. vasario 22 d. Nutarimas).Pareiškėjai manė, jog jiems nepagrįstai neleista toliau dalyvauti Aukcione. Pareiškėjai su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) yra sudarę paramos sutartis, siekiant įgyvendinti vėjo jėgainių statybos projektus, pagal kuriuos pareiškėjų projektams turėjo būti skirta dalinė parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (labai mažos įmonės steigimas). Remiantis sudarytomis paramos sutartimis turėjo būti dalinai finansuojami vėjo jėgainių statybos darbai. Finansavimą sudarė nustatyto maksimalaus dydžio finansavimo suma (tinkamoms finansuoti išlaidoms) ir nustatytas finansavimo intensyvumas (65 proc. tinkamų finansuoti išlaidų) KPP priemonės lėšomis ir nurodoma atitinkama finansavimo dalis, kuri finansuojama pareiškėjų lėšomis (35 proc. tinkamų finansuoti išlaidų) ir iki 35 proc. nuosavos pareiškėjo lėšos. NMA 2013 m. sausio mėn. raštais patvirtino, jog pagal sudarytas paramos sutartis paramos lėšos nėra išmokėtos. Taigi pareiškėjų projektai buvo finansuojami tik dalinai, neviršijant KPP priemone nustatytos finansuojamų lėšų sumos ir finansavimo intensyvumo tinkamoms finansuoti išlaidoms. Pareiškėjai, nepaisant to, jog buvo nepagrįstai pašalinti iš Aukciono, įgyvendino Vėjo jėgainių statybos projektus, ir jiems buvo išduoti leidimai gaminti elektros energiją. Pareiškėjus nepagrįstai pašalinus iš Aukciono ir jiems netaikius fiksuoto tarifo (skatinimo priemonės), jų pagamintą elektros energiją nuo veiklos pradžios superka AB „Lesto“ už nustatytą rinkos kainą, kuri yra mažesnė nei pareiškėjų pasiūlytas (ir planuotas Aukcione gauti) elektros energijos supirkimo fiksuotas tarifas (36 ct/kWh). Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A146-924/2013, kurioje pateikė precedentinę reikšmę turinčius išaiškinimus dėl dvigubo finansavimo draudimo fiksuoto tarifo ir KPP programos lėšų taikymo atveju. Pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į VKEKK su prašymu priimti naują sprendimą pareiškėjų atžvilgiu, tačiau VKEKK 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. R2-2989 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono“ atsisakė ištaisyti savo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjams neskyrus skatinimo kvotų ir jų gaminamai elektros energijai netaikant supirkimo fiksuoto tarifo, pareiškėjai negavo apskaičiuojamų pajamų, kurias pagrįstai būtų gavę skatinimo priemonės taikymo periodu, t. y. 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnio bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir teigė, kad VKEKK netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus dėl dvigubo finansavimo draudimo, Įstatymo (redakcija nuo 2012 m. liepos 1 d.) 41 straipsnio 4 dalį, 42 straipsnio 5 dalį, 20 straipsnio 14 dalį, Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo 57 punktą. Darydama išvadą, jog fiksuoto tarifo ir paramos pagal KPP taikymas pažeidžia minėtus įstatymo straipsnius, nepateikė jokio pagrindimo ir / ar skaičiavimų, kitų įrodymų. Pareiškėjai manė, kad dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimas taikomas tik esant toje finansavimo iš atskirų šaltinių dalyje, kurioje ši parama padengia vieną kitą (t. y. tos pačios išlaidos yra finansuojamos du kartus). O dviejų atskirų paramos šaltinių koegzistavimas vieno projekto atžvilgiu buvo galimas ir leistinas. Vadovaudamiesi Įstatymo 20 straipsnio ir 42 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtinto „Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 22.4. punktu, VKEKK 2011 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 03-233 patvirtinta „Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika“ (toliau – ir Metodika) teigė, jog teisės aktai nenumato fiksuoto tarifo dalies, skirtos kompensuoti pareiškėjų investicijoms į įgytą įrangą, apskaičiavimo tvarkos.Pareiškėjai pažymėjo, kad fiksuotu tarifu finansuojama tik dalis įrengimui skirtų lėšų, o pats fiksuotas tarifas apima ir kitas Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas sudedamąsias dalis, kapitalo išlaidas ir eksploatacines jėgainės sąnaudas 12 metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 8 d.). Paaiškino, kad pagal KPP gaunamomis lėšomis taip pat finansuojama tik dalis, t. y. iki 65 proc., finansuoti tinkamų išlaidų. Remiantis paramos sutarčių 4 punktu paramos sutarčių sudarymas dar nereiškia, jog faktiškai bus kompensuota (išmokėta) sutartyje nurodyta finansavimo suma. Be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-118/2013, 2013 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-924/2013), ginčo atveju tik dėl vėjo elektrinės skirtos paramos dalies (65 proc. finansavimo intensyvumo) gali būti vertinamas dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo klausimas, t. y. pareiškėjų pagal fiksuotą tarifą gaunamos lėšos negali persidengti kartu su šiomis pagal KPP gaunamomis lėšomis. VKEKK savo sprendimuose nenurodė ir nenustatė, kaip konkrečiai ir tiksliai pareiškėjai galimai pažeidė tų pačių išlaidų finansavimo draudimo principą. VEKK nevertino ir nenustatė, kokia fiksuoto tarifo dalis būtų buvusi skirta pareiškėjų investicijoms – įrangai finansuoti (arba kitoms, pagal KPP sutartis kompensuojamoms išlaidoms), kokia fiksuoto tarifo dalimi bus kompensuotos pareiškėjų įrangos įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant į KPP paramos intensyvumą (65 proc.), pareiškėjų faktines konkrečias sąnaudas bei pagal KPP sutartis tinkamas finansuoti išlaidas, tik sutampančias su parama pagal KPP sutartis išlaidų kategorijomis, KPP sutartyse numatyta finansavimo sumą ir atsižvelgiant į fiksuoto tarifo taikymo laikotarpį (12 m.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VKEKK privalėjo tiksliai nustatyti gaunamų lėšų panaudojimo santykį, nors aptariamu atveju to nepadarė, VKEKK nesiėmė jokių veiksmų, kad užtikrintų tinkamą šios situacijos sprendimą ir įvertintų, ar pareiškėjai iš tiesų neatitinka Nuostatų 34.4 punkto reikalavimų. Pareiškėjai taip pat teigė, jog jie nepažeidė Įstatymo 20 straipsnio 14 dalies, nes KPP nėra laikoma Nacionaline atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programa Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa ir (ar) savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa iki šiol nėra patvirtintos (priimtos). VKEKK nepateikė jokio įrodymo, jog pareiškėjai būtų pasinaudoję Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa ir (ar) savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa, nesurinko įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjai faktiškai būtų pažeidę dvigubo finansavimo draudimo principą.Pareiškėjai manė, kad VKEKK pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įtvirtintą ultima ratio taisyklę, nes pareiškėjų pašalinimas iš Aukciono ir fiksuoto tarifo netaikymas laikytinas neadekvačia sankcija. Pareiškėjų nuomone, VKEKK privalėjo tiksliai apskaičiuoti ir įvertinti gaunamos paramos dydžius ir tik toje dalyje, kurioje pagal fiksuotą tarifą gaunamos lėšos finansuotų tas išlaidas, kurios finansuotos pagal KPP lėšas (arba atvirkščiai) – jeigu toks faktas būtų nustatytas, galėtų būti svarstomas klausimas dėl teikiamos paramos dydžio sumažinimo teisės aktų nustatyta tvarka NMA imantis atitinkamų veiksmų pagal KPP sutarčių sąlygas.Pareiškėjai, vadovaudamiesi Įstatymo 20 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo 13 punktu ir 14.2 papunkčiu bei Aukciono aprašu darė išvadą, kad elektros energija, gaminama iš atsinaujinančių išteklių yra superkama pirmumo tvarka, todėl pareiškėjai pagrįstai galėjo tikėtis, jog jų pagaminta elektros energija bus faktiškai supirkta. Be to, elektros energijos gamintojams, kuriems yra taikomas fiksuotas tarifas, iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) biudžeto sumokamas skirtumas tarp jiems nustatyto fiksuoto tarifo ir parduotos elektros energijos kainos, todėl Aukciono laimėtojams yra garantuojamos nekintančio dydžio fiksuotas tarifas (pajamos) visu skatinimo laikotarpiu. Skatinimo priemonė – fiksuotas tarifas – taikoma 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, todėl pajamos iš elektros energijos pardavimo už fiksuotą tarifą yra objektyviai apskaičiuotinos visam 12 metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjai, dalyvaudami Aukcione, pagrįstai galėjo įsivertinti ir numatyti kokios pajamos bus gaunamos. Aukciono laimėtojais buvo pripažinti aukciono dalyviai, kurių pasiūlytas fiksuotas tarifas buvo 36 ct/kWh, o ketinama statyti elektros įrenginių galia nuo 350 kW iki 250 kW, atitinkamai skiriant 350 kW – 250 kW skatinimo kvotos. Aukciono metu ir vėliau, skatinimo kvota vėjo elektrinėms, jungiamoms prie skirstomojo tinklo, paskirstyta skatinimo kvota sudaro 11,8125 MW, iš visos 50 MW kvotos. Jeigu VKEKK nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, pareiškėjai būtų pripažinti Aukciono laimėtojais ir gavę 36 ct/kWh fiksuotą tarifą, kadangi pareiškėjų pateiktas fiksuoto tarifo pasiūlymas – 36 ct/kWh, įrengta elektros energijos gamybos galia po 250 kW.Pareiškėjai teigė, jog jų patirtas žalos dydis pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. specialisto išvada „Dėl vidutinės elektros energijos rinkos kainos, taikytos 2013–2015 metais elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams bei elektros energijos rinkos kainos ir VIAP sumų prognozės 2016-2025 metams“ ir auditoriaus ataskaitos apie faktinius pastebėjimus dėl skatinimo kvotų nepaskirstymo vėjo elektrinėms įtakos pareiškėjų veiklai ir negautų pajamų. Pareiškėjų nuostoliai už laikotarpį nuo jų įrengtų vėjo veiklos pradžios iki 2015 m. imtinai paskaičiuojami kaip skirtumas tarp negautų pajamų, kurias pareiškėjai būtų pagrįstai gavę, jeigu VKEKK nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų ir jiems būtų paskirtas 36 ct/kWh (10,426 EUR ct/kWh) fiksuotas tarifas, ir faktinių pajamų, kurias pareiškėjai gavo parduodami pagamintą elektros energiją visuomeniniam tiekėjui. Pareiškėjų nuostoliai už laikotarpį nuo 2016 m. iki 2025 m. (skatinimo priemonės taikymo pabaigos, 12 m.) paskaičiuojami kaip skirtumas, tarp negautų pajamų, kurias pareiškėjai būtų pagrįstai gavę, jeigu VKEKK nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų ir jiems būtų paskirtas 36 ct/kWh (10,426 EUR ct/kWh) fiksuotas tarifas, ir pajamų, kurias pareiškėjai gaus parduodami pagamintą elektros energiją už prognozuojamą vidutinę rinkos kainą.Pareiškėjai taip pat prašė, teismui atsisakius priteisti negautų pajamų sumą, už 2016 m.–2025 m. laikotarpį, vienkartine žalos atlyginimo suma, priteisti žalos atlyginimo sumas periodinėmis išmokomis, kurios apskaičiuojamos kaip skirtumas tarp pareiškėjų pajamų, gautų už kiekvieną kalendorinį mėnesį faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą ir parduotą elektros energijos kiekį, ir sumos kurią pareiškėjai gautų, jeigu atitinkamą kalendorinį mėnesį faktiškai pagaminta ir į elektros tinklus patiekta elektros energija būtų parduota už 10,426 Eur ct/kWh (36 ct/kWh). Tokiu būdu pareiškėjams bus priteistas nuostolių atlyginimas, kurio suma bus apskaičiuota ir išmokėta priklausomai nuo kiekvieno pareiškėjo faktiškai pagamintos ir į elektros energijos tinklus patiektos elektros kiekio, kiekvieno pareiškėjo faktiškai parduotos elektros energijos kainos atitinkamu laikotarpiu. Kadangi taikant šį nuostolių atlyginimo būdą, nuostoliai yra apskaičiuojami ir išmokami tuo metu ir tuo atveju, kai pareiškėjas realiai vykdo elektros gamybos veiklą ir patiria visas ūkinės veiklos vykdymo sąnaudas bei teisės aktų nustatyta tvarka už gautas pajamas apskaičiuojami mokesčiai, todėl priteistinų nuostolių atlyginimo išmokų suma neturi būti mažinama veiklos sąnaudomis ir pelno mokesčio sumomis.Pareiškėjai teigė, jog priežastinio ryšio tarp patirtos turtinės žalos ir VKEKK neteisėtų veiksmų faktą patvirtina tai, kad jie buvo pripažinti Aukciono dalyviais ir atitiko Aukciono nuostatų reikalavimus, pasiūlyti fiksuoto tarifo pasiūlymai sutapo su Aukciono laimėtojais pripažintų dalyvių fiksuoto tarifo pasiūlymais, Aukciono laimėtojams nebuvo išdalinta paskirta skatinimo kvota (50 MW), todėl pareiškėjai butų pripažinti Aukciono laimėtojais. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti VKEKK atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti (5 t., b. l. 1–19).VKEKK teigė, jog pareiškėjai klaidina teismą, skunde cituodami Įstatymo 42 straipsnio 3 dalies redakciją kuri įsigaliojo tik 2013 m. liepos 20 d., kai Aukcionas truko nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. kovo 28 d.Pažymėjo, jog Įstatymo 20 straipsnio 14 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtintas imperatyvus draudimas gamintojams pasinaudoti skatinimo priemonėmis, nurodytomis Įstatymo 20 straipsnyje, kurie įrenginiams įsigyti pasinaudojo Įstatymo aštuntajame skirsnyje nustatyta paramos schema, t. y. pasinaudoti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti sudaromos nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos ir (ar) savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos lėšomis, kurių vienas iš šaltinių yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) paramos lėšos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 42 straipsnio 5 dalyje.Siekdama, jog bet kokie VKEKK sprendimai, susiję su Aukcione dalyvavusių gamintojų, pasinaudojusių nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa ir (ar) savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa, teisių ribojimu būtų nešališki ir objektyvūs, VKEKK 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. R2-214 buvo paprašiusi pateikti savo nuomonę NMA, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir FM), Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir EM), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) klausimais: 1. nuo kurio momento laikoma, jog asmuo pasinaudojo parama: a) kai gamintojai pasirašo paramos sutartis su paramos teikėjais; b) kai gamintojų paraiškos įtrauktos į Žemės ūkio ministro įsakymu (ar kitos atsakingos institucijos teisės aktu) patvirtintą sąrašą, kuriuo nurodoma konkreti skiriamos paramos suma; c) kai gamintojams faktiškai išmokamos lėšos; 2. ar asmuo, kuris pasinaudojo Įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje numatytais finansavimo šaltiniais, pvz., ES paramos lėšomis, gali būti kartu skatinamas taikant jam fiksuotą tarifą vadovaujantis Įstatymo nuostatomis bei ES teisės aktų reikalavimais.NMA 2013 m. sausio 30 d. raštu Nr. BR6-711 informavo, jog vadovaujantis 2006 m. gruodžio 15 d. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2006 L 379, p. 5) 10 antraštinėje dalyje nurodyta, kad de minimis pagalba turėtų būti laikoma suteikta tuo momentu, kai įmonė pagal nacionalinį teisinį režimą įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti, o toks momentas ir yra diena, kai įsigalioja administracinis aktas, kuriuo nuspręsta skirti paramą projekto įgyvendinimui (finansuoti projektą). FM 2013 m. vasario 13 d. raštu Nr. (24.3-03)-5K-1301458)-6K-1301548 pateikė nuomonę, jog sprendžiant dėl elektros energijos gamintojų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, ir jų pasinaudojimo Įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje numatytais finansavimo šaltiniais fakto bei nuo jo priklausančios galimybės dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, momentu, nuo kurio gali būti laikoma, kad gamintojas pasinaudojo ES struktūrine parama, turėtų būti laikomas paskutinis aukciono metu galiojęs administracinis aktas, kuris užtikrina vertinamo gamintojo teisę gauti ES struktūrinės paramos lėšų. FM nuomone, tais atvejais, kai gamintojas aukciono metu pateikia faktinių įrodymų, jog administraciniu aktu skirta ES struktūrinė parama nebus pasinaudota, toks gamintojas neturėtų būti laikomas pasinaudojusiu ES struktūrine parama vien dėl to, jog buvo priimtas teigiamas sprendimas dėl paramos suteikimo. NMA minėtu raštu pateikė nuomonę, jog vadovaujantis 2002 m. birželio 25 d. Tarybos Reglamentu Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento, taip pat 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos Reglamentu Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, paramos kaimo plėtrai, yra įtvirtintas dvigubo finansavimo draudimo principas, todėl NMA nutraukia paramos sutartis su tais gamintojais, kuriems taikomas fiksuotas tarifas. FM pasisakė, kad 2006 m. liepos 11 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo taip pat numato bendrą dvigubo finansavimo draudimo principą bei nurodė, jog projektai, dėl kurių sudarytos paramos sutartys, negali būti finansuojami iš kitų šaltinių, įskaitant Įstatyme numatytas fiksuotų tarifų paramos schemas. EM savo nuomonę buvo pateikusi dar 2011 m. birželio 14 d. raštu Nr. (8.2-10)-3-1734, kuriuo informavo, jog atsižvelgiant į tai, kad naudojant atsinaujinančius energijos išteklius pagamintai elektros energijai taikomi fiksuoti tarifai yra rėmimo priemonė, užtikrinanti investicijų atsipirkimą per nustatytą laikotarpį, jų taikymas kartu su ES fondų parama investicijoms (taip pat ir parama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai), galimai sąlygotų dvigubą projekto finansavimą.VKEKK atkreipė dėmesį, jog ES paramos lėšos yra aiškiai Įstatyme nurodytos kaip vienas iš nacionalinės ir savivaldybių programų finansavimo šaltinių. ES teisės aktai taip pat numato, jog negalima finansuoti išlaidų, kurios finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar išteklių fondų, ES arba ne ES šalių valstybės institucijų lėšų, dėl kurių ES fondų lėšos bendrai finansuojamam turtui būtų skiriamos ne vieną kartą, todėl gamintojas negali naudotis ES paramos lėšomis įrenginiams įsigyti ir kartu būti skatinamas taikant jam fiksuotą tarifą.VKEKK taip pat teigė, jog pareiškėjai skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-924/2013, 2013 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-118/2013, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2408/2013, nes šiose bylose Komisija nedalyvavo nei kaip šalis, nei suinteresuotas asmuo, be to, minėta praktika formuojama dėl NMA veiksmų teisėtumo, atliekant paramos sutarčių vykdymo priežiūrą. Pažymėjo, jog VKEKK, vykdydama VIAP lėšų administravimo funkciją, taip pat nustatydama fiksuotus tarifus ir atlikdama VIAP lėšų administravimo priežiūrą, neturi pareigos vertinti gamintojų su NMA pasirašytų sutarčių pagrindu gamintojų gaunamos paramos ir fiksuoto tarifo koreliacijos. Remiantis pareiškėjų skunde nurodoma praktika, pagal sutartis pareiškėjams skirtos paramos apimtį, įvertinus fiksuotu tarifu gautą paramą, įvertina ir nustato būtent NMA.Komisijos teigimu, visos minėtos aplinkybės patvirtina, jog sprendimas nepatvirtinti pareiškėjų, kaip gamintojų, atitinkančių Nuostatų reikalavimus ir tokiu būdu pašalinti juos iš tolimesnio dalyvavimo Aukcione, yra teisėtas ir pagrįstas. VKEKK manymu, pareiškėjų skunde pateiktas žalos apskaičiavimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, remiamasi klaidingomis prielaidomis, prieštarauja fiksuotų tarifų nustatymo ir taikymo principams bei leistų pareiškėjams nepagrįstai padengi visas projektų vystymo sąnaudas gaunant finansavimą tiek pagal KPP sutartis, tiek per fiksuotą tarifą ir 12 metų laikotarpiu gauti nepagrįstą naudą. Tokį teiginį grindė tuo, jog Komisija nustatydama fiksuotus tarifus įvertina investuotino kapitalo apimtį elektros energijos jėgainei įsteigti. Toks fiksuotų tarifų nustatymo principas reiškia, jog gamintojo atliktų investicijų jėgainės įsteigimui atsipirkimo laikotarpis atitinka 12 metų skatinimo laikotarpį, numatytą Įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje. Komisija nustatydama fiksuotus tarifus įvertina diskontuotus neigiamus ir teigiamus pinigų srautus (t. y. visišką elektrinės atsipirkimą), skatinamuoju laikotarpiu, atsižvelgdama tik į naujos ir efektyvios elektrinės įvesties parametrus, kuri nėra finansuojama iš kitų paramos šaltinių.VKEKK teigimu, tenkinus pareiškėjų skundą visi pareiškėjų vykdomi elektrinių projektai 12 metų laikotarpiu atsipirktų be papildomo finansavimo, šiuo atveju be KPP sutartyse nurodytos paramos. Teigė, jog taikant fiksuotą tarifą, pareiškėjų savo įnašais vykdomos investicijos būtų padengtos nuo 3,05 iki 4,62 karto, o visų pareiškėjų vykdomų projektų vertės atsipirktų nuo 106 proc. iki 161 proc. Pažymėjo, jog nustatant patirtos žalos dydį, pareiškėjai naudoja pastovų metinį pagamintos elektros energijos kiekį, tačiau Komisija, nustatydama fiksuotų tarifų dydžius, diskontuoja ne tik planuojamus gauti pinigų srautus, bet ir elektros energijos gamybos kiekius, atsižvelgiant į tai, jog dėvintis įrangai, elektrinių efektyvumas ir našumas mažėja. Taip pat, pareiškėjų planuojami pagaminti metiniai elektros energijos kiekiai 2016–2025 (2026) m. ženkliai skiriasi nuo Lietuvoje veikiančių atitinkamos įrengtosios galios elektrinių pagaminamų vidutinių metinių elektros energijos gamybos kiekių.VKEKK taip pat pažymėjo, jog pareiškėjų pateiktoje specialisto išvadoje žalos dydžiui nustatyti naudojama prognozuojama metinė elektros energijos kaina, tačiau atliekant galutinę metinę elektros energijos rinkos kainos prognozę nėra vertinama Lenkijos elektros energijos rinka ir „LitPol Link“ jungtis, o apsiribojama tik Švedijos ir Estijos elektros kainų įtakos vertinimu metinei Lietuvos elektros energijos rinkos kainai. Taip pat nevertinama ir Latvijos elektros energijos rinka.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo neteisėtus veiksmus priimant galimai neteisėtus nutarimus, nes šie aktai nebuvo ginčijami (nuginčyti). Pareiškėjai savo pažeistų teisių gynimo priemone nurodo turtinės žalos atlyginimą, o neteisėtus VKEKK veiksmus nurodo kaip žalos atlyginimo pagrindą. Pažymi, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo nagrinėtini betarpiškai teisme nepriklausomai nuo to, ar administraciniai aktai, kurie nurodomi kaip subjektų nuostolių atsiradimo pagrindas yra pripažinti neteisėtais ir panaikinti (CK 6.271 str.).Mano kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino dvigubo finansavimo draudimo principo pažeidimą ir tokiu būdu pažeidė teisės aktų (Įstatymo 42 str. 5 d., 20 str. 14 d. bei VAĮ 3 str., 8 str.) nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atskirų projekto finansavimo šaltinių koegzistavimą (t. y. taikymą kartu) vertino kaip per se dvigubo finansavimo draudimo pažeidimą. Tokia išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi: netinkamai aiškinti ir taikyti teisės aktai (Įstatymo 42 str. 5 d., 20 str. 14 d.); tai iš esmės prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teisės aiškinimo praktikai tokio pobūdžio bylose (administracinė byla Nr. A146-924/2013, Nr. A492-118/2013).VKEKK neteisėti veiksmai atlikti aiškinant, jog pareiškėjai pažeidė dvigubo finansavimo principą, tačiau nei neteisėtų veiksmų atlikimo metu nei bylos nagrinėjimo metu VKEKK nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų VKEKK prielaidas bei dvigubo finansavimo egzistavimą.Nei VKEKK, nei pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių: kokia fiksuoto tarifo dalis būtų buvusi skirta pareiškėjų investicijoms – įrangai finansuoti (arba kitoms, pagal KPP sutartis kompensuojamoms išlaidoms); kokia fiksuoto tarifo dalimi bus kompensuotos pareiškėjų įrangos įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant į KPP paramos intensyvumą (65 proc.), pareiškėjų faktines konkrečias sąnaudas bei pagal KPP sutartis tinkamas finansuoti išlaidas, tik sutampančias su parama pagal KPP sutartis išlaidų kategorijomis, KPP sutartyse numatytą finansavimo sumą ir atsižvelgiant į fiksuoto tarifo taikymo laikotarpį (12 m.).Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, jog kitų elektros energijos gamintojų projektams yra taikomas ir fiksuotas tarifas ir paramos priemonės pagal KPP.Sprendime padaryta nepagrįsta išvada, jog valstybės atsakomybė kyla tik nustačius, jog yra konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė. Neįvertinta, jog CK 6.271 straipsnio normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės.Pirmosios instancijos teismas nevertino visų skunde išdėstytų pagrindų, kuriais įrodomas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas (nepasisakyta dėl pareiškėjų argumentų apie civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – priežastinį ryšį ir žalą) ir grindžiamas skundo reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, 87 straipsnio 4 dalį.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą byloje skirti ekspertizę bei neužtikrino pareiškėjų teisės į tinkamą ir nešališką teismo procesą bei galimybės pasinaudoti ABTĮ suteikiamomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 62 str., 53 str. 2 d.).Atsakovas VKEKK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad Aukciono organizavimo metu galioję teisės aktai imperatyviai draudė elektros energijos gamintojams, pasinaudojusiems nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos ir (ar) savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos lėšomis, kurių vienas iš finansavimo šaltinių yra ES paramos lėšos, dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione ir pretenduoti į fiksuoto tarifo taikymą. Atkreipia dėmesį, kad Komisija 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. R2-214, be kita ko, kreipėsi į kitas valstybės institucijas su prašymu pateikti nuomonę dėl dvigubo finansavimo draudimo. ES teisės aktai taip pat numato, jog negalima finansuoti išlaidų, kurios finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar išteklių fondų, ES arba ne ES šalių valstybės institucijų lėšų, dėl kurių Europos Sąjungos fondų lėšos bendrai finansuojamam turtui būtų skiriamos ne vieną kartą, todėl gamintojas negali naudotis Europos Sąjungos paramos lėšomis įrenginiams įsigyti ir kartu būti skatinamas taikant jam fiksuotą tarifą. Be to, pareiškėjai savo argumentus grindžia Įstatymo 42 straipsnio 3 dalimi, nors pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, jog dvigubas tų pačių išlaidų finansavimo draudimas Įstatyme buvo įtvirtintas tik nuo 2013 m. liepos 20 d., o iki tol galiojusi Įstatymo 42 straipsnio 5 dalis draudė dvigubą finansavimą per se.Mano, kad pareiškėjai savo teiginius visiškai nepagrįstai grindžia 2013 m. liepos 2 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 5, 12, 13, 36, 40, 41, 42, 57 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-494 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo pakeistas Įstatymo 42 straipsnis, Travaux préparatoires (parengiamaisiais darbais). Atsižvelgiant į tai, jog Pakeitimo įstatymo projektu buvo siekiama vieną paramos priemonę (fiksuotą tarifą) adekvačiai pakeisti kita (Europos Sąjungos lėšomis), Komisijos įsitikinimu, Pakeitimo įstatymo Travaux préparatoires, inter alia Aiškinamasis raštas, patvirtina aplinkybę, jog iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusi Įstatymo 42 straipsnio 5 dalis vienareikšmiškai draudė dviejų skatinimo priemonių, t. y. fiksuoto tarifo ir kitų paramos schemų, įskaitant Europos Sąjungos paramą, koegzistavimą. Pažymi, kad daliai elektros energijos gamintojų šiuo metu yra taikomos dvi paramos priemonės, kadangi viena iš paramos rūšių šiems gamintojams buvo skirta iki Įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. 2011 m. gegužės 24 d. Įstatymo 42 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) nedraudė iš nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos ir savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programų lėšų finansuoti projektų, kurie nėra skatinami taikant fiksuotų tarifų paramos schemas, t. y. tų projektų, kuriems parama buvo skirta vadovaujantis ne nuo 2011 m. gegužės 24 d. įsigaliojusio Įstatymo 20 straipsniu. Komisijos įsitikinimu, įsigaliojus Įstatymui, jame numatytas teisinis reguliavimas buvo nuoseklus, logiškas ir Aukciono organizavimo metu aiškiai įtvirtino fiksuoto tarifo ir kitų paramos schemų koegzistavimo draudimą.Pažymi, kad Komisija, remiantis Aukciono organizavimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 12 ir 13 punktais, 20 straipsnio 3 dalimi, organizuodama skatinimo kvotų paskirstymo aukcionus, remiantis Įstatymo 20 straipsnio 4 ir 5 dalimis, nustatydama fiksuotus tarifus, vadovaujantis Aprašu, vykdydama VIAP lėšų administravimo funkciją ir atlikdama VIAP lėšų administravimo priežiūrą, neturėjo pareigos vertinti gamintojų su NMA pasirašytų sutarčių pagrindu gaunamos paramos ir fiksuoto tarifo koreliacijos. Komisijos įsitikinimu, pareiškėjų nurodomas išplėstinis Komisijos įgaliojimų traktavimas, apimantis jokiame teisės akte neįtvirtintus pareiškėjų Komisijai priskiriamus įgaliojimus ir pareigas, apimančias su NMA pasirašytų sutarčių pagrindu gaunamos paramos ir fiksuoto tarifo koreliacijos vertinimą, nėra suderinamas su teisėtumo principu bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Komisijos nuomone, atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintą fiksuotų tarifų nustatymo principą, su NMA pasirašytų sutarčių pagrindu gaunamos paramos ir fiksuoto tarifo koreliacijos vertinimas apskritai buvo netikslingas. Teigia, kad fiksuotų tarifų nustatymo principas užtikrina gamintojams pajamas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu, kurios skirtos pradinei investicijai padengti bei elektrinės veikimo užtikrinimui finansuoti, todėl pasinaudojus kitais paramos šaltiniais yra dvigubai finansuojamos tos pačios projekto išlaidos. Pareiškėjų teiginiai, jog ta aplinkybė, kad Komisija neįvertino kokios išlaidos būtų kompensuojamos pagal KPP sutartis bei kokiu intensyvumu, nevertino ir nenustatė, ar egzistuoja dvigubas finansavimas, yra nepagrįsti, kadangi tokia pareiga Komisijai jokiame teisės akte nebuvo numatyta.Teigia, kad Komisija neturi pareigos vertinti gamintojų su NMA pasirašytų sutarčių pagrindu gamintojų gaunamos paramos ir fiksuoto tarifo koreliacijos. Nagrinėjamu atveju, taip pat remiantis pareiškėjų nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal sutartis pareiškėjams skirtos paramos apimtį, įvertinus fiksuotu tarifu gautą paramą, įvertina ir nustato būtent NMA, atlikdama paramos sutarčių priežiūrą, inicijuodama paramos sutarčių pažeidimo tyrimus bei skirdama atitinkamas sankcijas, todėl pareiškėjų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra laikytina teisės aiškinimo šaltiniu nagrinėjamos bylos atžvilgiu.Komisijos įsitikinimu, tikrindamas Komisijos sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, sprendimą pagrindė įrodymų analize, jį motyvavo pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimą susiejo su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.Pirmosios instancijos teismas visiškai aiškiai pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjų argumentais, jog sprendžiant nagrinėjamą ginčą turėtų būti taikoma Įstatymo 42 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgiant į tai, dvigubas tų pačių išlaidų finansavimo nustatymas nagrinėjamoje byloje neturi jokios teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl skirti ekspertizę byloje nebuvo jokio pagrįsto pagrindo. Be to, pareiškėjai prašymą skirti ekspertizę motyvavo tuo, jog Komisija buvo nurodžiusi, kad pareiškėjai galimai netiksliai paskaičiavo nuostolių dydį toje dalyje, kurioje pareiškėjai reikalauja priteisti pareiškėjų negautas pajamas nuo 2016 m. Atsakovas pažymi, kad kilusios žalos dydis šioje administracinėje byloje apskritai neturėjo būti nustatinėjimas, kadangi pirmosios instancijos teismui nenustačius neteisėtų Komisijos veiksmų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Mano, kad skundžiamame sprendime išdėstyti argumentai, kodėl nagrinėjamoje byloje nėra būtinybės skirti ekspertizę, yra pakankamai aiškūs ir pagrįsti.