Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimanto Giedraičio ir Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. C. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Nustatyta byloje esančiais įrodymais, kad pareiškėja 2010-12-08 atsakovui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Nr. TP-1-(2.1)-3455 bei būtinus dokumentus, patvirtinančius teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 23-36). 2010-12-08 prašyme pareiškėja prašė atsakovą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka, nes pareiškėja pageidauja 12 asmenų paduoti į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl jos šmeižimo, įžeidimo, kadangi tie asmenys yra pasirašę individualius ar kolektyvinius raštus apie tai, kad nesutinka dirbti su pareiškėja dėl jos asmeninių savybių (b.l.23-27). Atsakovas 2010-12-13 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-3455-4300 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 3 p., kuriame nurodė, jog pareiškėja kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau ji nepatyrė turtinės žalos (b.l. 37). Pareiškėja pateikė skundą teismui dėl šio sprendimo panaikinimo ir Kauno apygardos administracinis teismas 2011-04-07 sprendimu patenkino pareiškėjos skundą – panaikino Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-12-13 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-3455-4300 ir įpareigojo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą per 10 darbo dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) pagal pareiškėjos D. C. 2010-12-08 prašymą (registracijos Nr. TP-1-(2.1)-3455) (Administracinė byla Nr. I-590-554/2011, b.l. 48-52). Atsakovas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos 2010-12-08 prašymą, 2011-04-28 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-ll-N-3455-1972 atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 1,2 p., 18 str. 2,4 d. (b.l. 22). Atsakovas motyvavo tuo, jog pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus, kadangi Kauno miesto apylinkės teismo 2010-10-01 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1094-752/2010 nustatyta, kad atsakovas šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų, jog pareiškėja dėl jos elgesio darbe negali eiti jai pavestų pareigų. Šiuo sprendimu teismas įvertinęs visas faktines aplinkybes, išnagrinėjęs asmenų skundus, apklausęs asmenis, kuriuos prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka, pripažino šių asmenų skundus pagrįstais, todėl atsakovo manymu, nėra teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjos bendradarbių skundų nepagrįstais, taigi ir žala iš jų nekyla.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-04-28 sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo atsakovui suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau- ir Įstatymas)(byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 str. įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini Įstatymo 11 str. 6 d. numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Įstatymo 11 str. 6 d. nuostatos, kuriomis grindžiamas atsakovo 2011-04-28 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972, ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Taigi, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai pagal jos 2010-12-08 prašymą, reg. Nr.TP-1-(2.1)-3455, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalėjo laikytis Įstatymo įtvirtintų nuostatų bei, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. 2 d.). Pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-04-28 sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972 priimtas, kaip nurodyta pačiame sprendime, išnagrinėjus pareiškėjos 2010-12-08 prašymą, reg. Nr. TP-1-(2.1)-3455. Kaip matyti iš šio prašymo turinio, jame aiškiai įvardinta, jog į atsakovą kreipiamasi, siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą baudžamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka, nes pareiškėja pageidauja 12 asmenų paduoti į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl jos šmeižimo, įžeidimo, kadangi tie asmenys yra pasirašę individualius ar kolektyvinius raštus apie tai, kad nesutinka dirbti su pareiškėja dėl jos asmeninių savybių. Tokiu būdu prašyme buvo aiškiai išreikšta pareiškėjos valia dėl antrinės teisinės pagalbos jai suteikimo konkretiems veiksmams atlikti (BPK 407 str., 408 str., 412 str.), apibrėžtas siekiamas teisinis rezultatas (BK 154 str., 155 str.). Tačiau Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-04-28 sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972 turinys neatitinka pareiškėjos 2010-12-08 prašyme, reg. Nr. TP-1-(2.1)-3455, išdėstytų aplinkybių. Jame kaip jau minėta, nurodyta, kad pareiškėja minėtu prašymu siekia gauti antrinę teisinę pagalbą, pareiškiant reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas motyvavo, jog pareiškėja kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau ji nepatyrė turtinės žalos. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-10-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1094-752/2010 (prijungta Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1094-752/2010) nustatė, kad pareiškėja ieškiniu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą ir prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo Kauno vaiko raidos klinikoje „Lopšelis“ pagal DK 129 str. 1 d. neteisėtu, grąžinti ją į darbą, priteisti iš atsakovo Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ neišmokėtą darbo užmokestį 363 Lt, taip pat priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno miesto apylinkės teismas pareiškėjos ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 363 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, o kitoje dalyje ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nustatė, kad 2009-09-23 įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo atsakovas nurodė, kad ieškovė atleidžiama iš darbo ir dėl jos netinkamo elgesio darbe. Kauno miesto apylinkės teismas konstatavo, kad atsakovas pateikė užtektinai įrodymų pagrindui, jog ieškovė dėl jos elgesio darbe negali eiti jai pavestų pareigų. Ieškovės konfliktišką elgesį su jai pavaldžiais darbuotojais, nepasitikėjimo jais demonstravimą, netgi žeminimą dėl einamų pareigų įrodo byloje apklaustų liudytojų R. D., T. D., V. J. parodymai, taip pat byloje pateiktas 2009-08-26 dvylikos Ūkio skyriaus darbuotojų raštas, kuriame jie nurodė, jog atsisako toliau dirbti su ieškove. Darbuotojai rašte nurodė, kad ieškovė juos žlugdo morališkai, terorizuoja, sekioja iš paskos, klausosi pokalbių prie uždarytų durų, vaikšto po kliniką „laidydama liežuvį“ ir ieško ūkio dalies darbuotojams psichiatro, todėl tokio teroro ir įžeidimo toliau pakęsti negali. Be to, ieškovė akiplėšiškai meluoja, kad neranda jų darbo vietoje, nei klinikos teritorijoje, jog ieškovė kelia kolektyvinę įtampą, sudaro stresinę situaciją, trukdo ramiai ir kokybiškai atlikti pareigas. Analogiškas aplinkybes darbuotojai nurodė ir 2009-08-17 tarnybiniame pranešime. Kauno miesto apylinkės teismas padarė išvadą, jog šie duomenys pagrindžia aplinkybę, kad ieškovės elgesys darbe, jos vadovavimo metodai sukėlė kolektyve psichologinę įtampą ir įvertinęs visas faktines aplinkybes ir įrodymus, nenustatė minėtų asmenų skundų nepagrįstumo. Taip pat Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendime nurodė, jog esant minėtų asmenų skundams pagrįstiems, ir nesant žalos padarymo pagrindų, numatytų CK, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjai negalimas.

Tačiau iš pareiškėjos 2010-12-08 prašymo, reg. Nr. TP-1-(2.1)-3455, turinio nematyti, kad pareiškėja būtų kreipusis dėl teisinės pagalbos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šios bylos nagrinėjimo metu pareiškėja paaiškino, jog ji siekia iškelti baudžiamąsias bylas privataus kaltinimo tvarka dėl jos šmeižimo, įžeidimo ir šie veiksmai yra padaryti Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ darbuotojų V. J., P. G. ir kitų Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ ūkio dalies ir techninio skyriaus darbuotojų veiksmais (b.l.34-36, 49-56, Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1094-752/2010, 2 t., b.l.3), o žalos atlyginimas būtų nagrinėtinas baudžiamojoje byloje. Toks dviprasmiškas ir neaiškus skundžiamas sprendimas neatitinka nei Įstatymo, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo paminėtų nuostatų.

Vertinant pareiškėjos 2010-12-08 prašymo, reg. Nr.TP-1-(2.1)-3455, ribose atsakovo 2011-04-28 sprendimo Nr.TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972 argumentus dėl pareiškėjos reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo ir atstovavimo tokioje byloje neperspektyvumo, matyti, kad atsakovas tokią išvadą padarė vadovaudamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2010-10-01 sprendimu, kuris buvo priimtas išnagrinėjus ieškovės D. C. ieškinį dėl jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Ir nors teismas sprendė, jog ieškovė iš Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ atleista DK 129 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) pagrindu teisėtai (ir dėl netinkamo elgesio darbe), tačiau minėtų Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ darbuotojų V. J., P. G. paaiškinimų raštu, 2009-08-17, 2009-08-26 darbuotojų tarnybinių pranešimų įvertinimas Civilinio proceso kodekso ir Darbo kodekso nuostatų prasme nėra tapatus šių raštų turinio vertinimui BK 154 str. (šmeižimas- objektyviai- yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui), BK 155 str. (įžeidimas-objektyviai- yra viešas (nusikaltimo atveju) kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu)), prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalba negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A575-2848/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame atsakovo sprendime tinkamai nemotyvuota, kodėl pareiškėjos reikalavimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka dėl šmeižimo, įžeidimo yra akivaizdžiai nepagrįstas (prie prašymo pareiškėja pateikė ir 3 raštų kopijas (b.l.23-27,34-36)). Iš visų konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų nėra pakankamai akivaizdu, jog pareiškėjos siekiamas inicijuoti ginčas neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas pageidaujamas rezultatas). Nesant akivaizdžių pareiškėjos reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-04-28 sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972 negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.), o Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigotina iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2010-12-08 prašymą, reg. Nr.TP-1-(2.1)-3455, suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje ir priimti dėl jo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. C. skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-04-28 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3455-1972, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai D. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos D. C. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje ir priimti dėl jo sprendimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.