- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-1048-56/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Rasa Gudžiūnienė, Danutė Kutrienė
- Pareiškėjas
- T. J., V. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų T. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų T. J. ir V. J. prašymas nustatyti nuosavybės teisę, įgyjamą senatimi į pastatus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai T. J. ir V. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, ir prašė nustatyti, kad jie įgyjamosios senaties pagrindu įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 1982 m. statybos gyvenamąjį namą, 209,27 kv.m. bendro ploto, unikalus Nr. 4400-0878-4727, ir 1980 m. statybos pagalbinius pastatus: ūkio pastatą, tūris 271 m³., ir priestatą tūris 122 m³., unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai nurodė, kad šiame gyvenamajame name apsigyveno nuo 1994-01-26, kai sudegė jų namas. Valdymas prasidėjo sąžiningai, kadangi buvo įsitikinę, kad niekas neturi daugiau teisių į užvaldomą daiktą. Namą su pagalbiniais pastatais valdo teisėtai, nes neužėmė jo prievarta, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus. Namą valdo atvirai, kadangi šiuo adresu yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. 2006-09-12 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Dūkštų seniūnijos rašte Nr. 4-100 nurodyta, kad nuo 1994-01-26 d. T. J. su šeima gyvena ir yra priregistruota Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), name, kuris tarybiniais laikais priklausė „Spalio revoliucijos“ kolūkiui. Remdamiesi archyviniais duomenimis, pareiškėjai priėjo išvadą, kad jų valdomas namas su pagalbiniais pastatais nepriklausė Spalio revoliucijos kolūkiui, kadangi šis kolūkis veikė tik iki 1975 metų, tuo tarpu pagalbinių pastatų statybos metai yra 1980 m., o namo - l982 m. Aplinkybę, kad jų valdomi nekilnojamieji daiktai nepriklausė ir po kolūkių susijungimo toliau veikusiam Vilniaus rajono Dūkštų apylinkės Geisiškių kolūkiui, patvirtina kolūkio Geisiškės pervertintų pagrindinių priemonių likutinė vertė 1991-10-01 dienai, kadangi grafoje gyvenamieji namai jų valdomo namo su pagalbiniais pastatais nėra. Tai patvirtina ir tas faktas, kad šis namas nebuvo priskirtas ir perduotas visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui tikslu privatizuoti gyvenamąsias patalpas vadovaujantis LR Butų privatizavimo įstatymo bei LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ nuostatomis. Pastatai ir daiktinės teisės į juos neįregistruoti. Nekilnojamieji daiktai nebuvo įregistruoti valstybės ar savivaldybės vardu bei kitų asmenų ar įmonių vardu. Pareiškėjai rūpinosi daiktais kaip savais, mokėjo mokesčius už vandenį, elektrą. Per visą daiktų valdymo laiką nežinojo apie kliūtis, trukdančias valdomus daiktus įgyti nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų, niekas nepasinaudojo teisine galimybe įgyvendinti savo teisių į valdymą. Nekilnojamuosius daiktus valdyti pradėjo iki 2003-07-01, todėl, jog remiantis LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str., LR CK 4.27 str. 2 d. nuostata dėl valdymo įregistravimo viešame registre neturi būti taikoma. Civiliniame kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą nėra.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo turtas liko valstybės nuosavybė į kurią pagal CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškime nurodytas nekilnojamasis turtas Vilniaus rajono savivaldybei nepriklausė ir nepriklauso; neprieštarautų, kad pareiškimas būtų patenkintas įstatymų nustatytais pagrindais, bei kitiems pasiūlymams, kuriais būtų pasiektas kompromisas, nepažeidžiant pareiškėjų interesų.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad nuosavybės teisė negali būti nustatyta, jei statant nebuvo laikomasi įstatymų, tai yra savavališkai pastatytas pastatas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-07-17 sprendimu prašymas buvo atmestas.
Teismas pažymėjo, jog viena iš įstatymo nustatytų sąlygų yra ta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.68 str.). Statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, kai jų statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Iki LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ priėmimo pastatytas namas buvo registruojamas vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Kadangi ginčo statinių statybos metai yra 1980, 1982, pareiškėjai turėtų teisę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo į pastatus, jeigu jie būtų įregistruoti ūkinėse knygose. Kadangi pastatai ūkinėse knygose apskritai nebuvo įregistruoti, tai reiškia, kad statybos metu galiojusių aktų tvarka jie nebuvo priimti eksploatuoti. Statybos dokumentų minėti pastatai neturi. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad ginčo pastatai yra savavališkai pastatyti pastatai, todėl tai yra pagrindas prašymo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-417/2005).
Teismas pažymėjo, kad visi viešosios teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Valstybės nuosavybė gali būti perleista tik įstatyme nustatytos sutarties ar kitokio įstatyme nustatyto sandorio pagrindu. Todėl ginčo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai yra valstybės nuosavybė ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai juos įgijo per įgyjamąją senatį, nes įstatymai nenumato galimybės valstybės turtą perleisti privačion nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsižvelgęs į tai, kad nėra jokių duomenų, jog pastatų statyba buvo įteisinta įstatymų nustatyta tvarka, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų prašomi pripažinti nuosavybės teise daiktai (gyvenamasis namas ir pagalbiniai statiniai) negali būti nuosavybės teisės objektais ir negali būti pripažinti valdymo teisės objektais, todėl pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjai T. J. ir V. J. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- pareiškimą tenkinti.
Nurodė, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to padarė neteisingas išvadas, pažeidė procesinės teisės normas. Teismas neištyrė visų įrodymų, todėl pažeidė LR CPK 185 str. reikalavimus.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų prašomi pripažinti nuosavybės teise daiktai negali būti nuosavybės teisės objektais ir negali būti pripažinti valdymo teisės objektais, kadangi nėra jokių duomenų, jog pastatų statyba buvo įteisinta įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjai nėra ginčo statinių statytojai, o pagal Statybos įstatymą statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus gali pateikti būtent tik statinio statytojas. Reikalavimas pateikti dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą, statiniams, pastatytiems iki 1989 m. sausio 1 d., nenumatytas ir LR Vyriausybės 2003 03 03 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 2.1. punkte.
Teismas nusprendė, kad statybos metu galiojusių aktų tvarka šie statiniai nebuvo priimti eksploatuoti, kadangi pastatai ūkinėse knygose nebuvo įregistruoti. Tačiau byloje yra pateikta Gyventojų registro tarnybos 2006 09 20 d. pažyma Nr. 29/3V-19252, iš kurios seka, kad T. J. 1994 01 26 d. gyvenamąją vietą deklaravo Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini). Dūkštų seniūnija 2006 09 12 d. rašte Nr. 4-100 taip pat nurodė, kad T. J. su šeima gyvena ir yra priregistruota ginčo name. Jeigu ginčo statiniai būtų savavališkai pastatyti, duomenys apie asmens nuolatinę gyvenamąją vietą nebūtų įrašyti remiantis 1991 11 11 d. nutarimu Nr. 461 patvirtinta Duomenų apie asmens nuolatinę gyvenamąją vietą įrašymo LR piliečio pase ir registravimo tvarka.
Nors teismas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. apžvalga, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama statybos procese pastatant naują statinį ar dėl pastato rekonstrukcijos padidinant rekonstruojamo turto vertę, tačiau pareiškėjai nepastatė naujo pastato ar jo nerekonstravo, o tik valdo ginčo namą su pagalbiniais pastatais. Toks valdymas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad statybos procesas buvo neteisėtas. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad per visą daiktų valdymo laikotarpį, kuris buvo atviras daugiau kaip dešimt metų, suinteresuotų asmenų nebuvo inicijuojami jokie procesai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.
Teismas nepagrįstai ginčo gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatais pripažino valstybės nuosavybe, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo pastatai nėra viešosios nuosavybės teisės objektas, todėl negalėjo būti pripažinti valstybės nuosavybe.
Teismas nevertino 2007 04 13 d. Vilniaus apskrities archyvo pažymos bei Kolūkio „Geisiškės" pervertintų pagrindinių priemonių likutinės vertės 1991 10 01 dienai sąrašo, kurie patvirtina, kad ginčo pastatai nepriklausė nei Spalio revoliucijos kolūkiui (kaip nurodyta Dūkštų seniūnijos rašte), nei po kolūkių susijungimo toliau veikusiam „Geisiškių" kolūkiui, todėl jie negali būti viešosios nuosavybės teisės objektas. Be to, jeigu ginčo pastatai būtų priklausę kolūkiui, po kolūkio likvidavimo, jie būtų buvę privatizuoti remiantis LR Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Ginčo namas nebuvo priskirtas ir perduotas visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, tikslu privatizuoti gyvenamąsias patalpas vadovaujantis LR Butų privatizavimo įstatymo bei LR Vyriausybės 1991 07 31 d. Nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos" nuostatomis.
Taigi, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo pastatai yra valstybės nuosavybė.
LR Vyriausybės 2003 03 03 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto sąrašo 9 p. numatyta, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nei vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, registro tvarkytojui pateikia aktą, patvirtinantį, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Registre, taip pat teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad iki pareiškėjų kreipimosi į teismą, niekam ginčo turto nereikėjo, nebuvo inicijuojami jokie procesai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu ar įtraukimo į sąrašą statinių, kurie neturi savininkų.
Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių įstatyme numatytus pagrindus, nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui, todėl teismas nepagrįstai atmetė pareiškimą.
Daikto valdymas yra laikomas teisėtu bei atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (LR CK 4.23 str., 4.26 str.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo pastatus pareiškėjai užvaldė pažeisdami kitų asmenų teises ar įstatymus. Asmenų, kurie pretenduotų į šį turtą ar būtų jį valdę kaip kiti galimi daikto savininkai, taip pat nėra. Per visą valdymo laikotarpį nuo 1994 01 26 d. iki bylos iškėlimo pareiškėjų valdymo teisių į namą su pagalbiniais pastatais niekas neginčijo, valdymas tęsėsi įstatyme nustatytą terminą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių ginčo pastatų sukūrimo teisėtumą, t.y. neįrodė visų CK 4.68-4.71 str. nustatytų sąlygų buvimo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog negalima pripažinti, kad T. ir V. J. įgijo teisę į gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais įgyjamosios senaties pagrindu.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei pareiškėjų (apeliantų) atstovės paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui, konstatuoja, jog iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais atmestas pareiškėjų prašymas.
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 11 p.), todėl nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra šio daikto savininkas.
Įstatymas (CK 4.68 str.) nustato, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.
Statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tada, kai jų statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjai nurodo, kad pastatai, kuriuos jie nori įgyti nuosavybėn, pastatyti 1980-1982 m.m.
Tuo laikotarpiu galiojo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 04 d. nutarimas Nr.2 „Dėl Teisinio pastatų įregistravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“. Minėta instrukcija buvo nustatyta pastatų teisinės registracijos tvarka.
Bylos medžiaga įrodo (CPK 178 str.), jog pareiškėjų nurodomi pastatai nėra teisiškai įregistruoti, o tai reiškia, kad statybos metu galiojusių aktų tvarka nebuvo priimti eksploatuoti, statybos dokumentų neturi.
Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad minėti pastatai laikytini savavališkai pastatytais pastatais, dėl ko nėra prašymo tenkinti pareiškėjų prašymą, nes tiek gyvenamasis namas, tiek ir ūkiniai pastatai esant tokiai padėčiai negali būti pripažinti valdymo teisės objektais.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu ir apeliacinį skundą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliantų T. J. ir V. J. apeliacinį skundą atmesti.