- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-1307-345/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis (pran.), Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- AB If P
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Snieguolė Bielskienė Procesinio sprendimo kategorijos: 44.1.; 44.5.2.7.; 73.2.5.5.; 121.15.; 121.18.; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
2011 m. vasario 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Dariui Vilimui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB If P & C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB If P&C Insurance AS kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau – valstybės), atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 6 722,26 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „If draudimas", kaip draudikas, 2007 m. birželio 1 d. draudimo sutarties pagrindu su UAB „Alsantė" apdraudė transporto priemonę NISSAN 350 Z, valst. Nr. CFH 005 transporto priemonių draudimu. 2007 m. rugpjūčio 7 d., apie 22:20 val., Alytaus r. sav. kelyje Valkininkų glž. stotis- Daugai - Alytus, ties 42.95 kilometru, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl to, jog transporto priemonės vairuotojas Aidas Tilmantas nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo stirna. Tačiau 2007 m. rugpjūčio 16 d. Alytaus miesto ir rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos ir dėl šio įvykio netraukti transporto priemonės vairuotojo A.Tilmanto administracinėn atsakomybėn. Pažymėjo, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir minėtos draudimo sutarties pagrindu bei, remiantis transporto priemonės remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, draudėjui UAB „Alsantė" išmokėjo 6 722,26 Lt dydžio draudimo išmoką. Todėl, išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos (nuostolių) padarymo asmenį, t.y. atsakovę.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymo ir CK nuostatas, valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas (valdytojas), šių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti tik įstatymų numatytais atvejais ir nustatyta tvarka. Įstatymai nemato, kad žalą privalo atlyginti valstybė, jei ją patiria autotransporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas sprendimu ieškinį tenkino pilnai – priteisė ieškovui AB If P&C Insurance AS iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 6722,26 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2009 m. rugsėjo 9 d., dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti statistiniai duomenys liudija, kad eismo dalyvių interesai, esant pakankamai avaringai situacijai, t.y. dideliam transporto priemonių susidūrimų skaičiui su laukiniais žvėrimis Krašto reikšmės kelyje Nr. 128, nebuvo įvertinti, tame tarpe ir rizika asmens gyvybei bei sveikatai. Teismas padarė išvadą, kad esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad vairuotojo A.Tilmanto vairuojamas automobilis 2007-08-07 susidūrė su į kelią išbėgusia stirna. Teismas taip pat konstatavo, kad negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, konkrečiai – asmens nuosavybę. Laikė, kad atsakovo teiginiai, jog valstybei turėtų būti taikomas specialus teisinis rėžimas, sprendžiant klausimą dėl žalos, padarytos laukinių gyvūnų, atlyginimo, paneigtų Konstitucijos 30 str. 2 d. įtvirtintą imperatyvą – reikalauti žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Juolab, kad ir Saugaus eismo automobilių keliais 11 str., reglamentuojantis saugių eismo sąlygų užtikrinimą keliuose, nenumato jokių išimčių kelio savininkui atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Teismas taip pat padarė išvadą, kad CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir šiuo atveju yra įstatymo spraga, dėl kurios negali būti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą, o laukinio žvėries išbėgimas į kelią prieš valstybiniu keliu važiuojantį automobilį kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui. Teismas konstatavo, jog valstybė, kurios institucijos kaupia, sistemina ir analizuoja statistinius duomenis apie keliuose įvykusius eismo įvykius, esant pakankamai intensyviam eismui, ypatingai dideliam avaringumui dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais Krašto kelyje Nr. 128, nesiėmė priemonių avaringumui sumažinti. 10 kilometrų kelio atkarpoje jokio įspėjamojo ženklo nebuvo, įvertinant, kad įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ galioja tik 4 km ruože. Teismo manymu, valstybė, būdama laukinės gyvūnijos ir Krašto reikšmės kelių savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį. Nurodo, kad sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą, įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, turėtų būti vertinama konkrečios autoįvykio vietos duomenų statistika. Faktinė klaida padaryta dėl to, kad avaringumo faktui patvirtinti paimti bendri duomenys, nurodant, kad kelio Valkininkų glž. stotis-Daugai-Alytus atkarpoje nuo 0,00 km. iki 44,14 km., laikotarpyje nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. įvyko 36 eismo įvykiai, kurių priežastis - susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Šie duomenys yra tik bendro pobūdžio pakankamai dideliame kelio ruože ir neatspindi konkrečios kelio atkarpos realios situacijos, be to, skirtingi gyvūnai, skirtingais metų laikais migruoja, todėl šie skaičiai iš esmės neparodo nei gyvūnų migracijos atitinkamoje kelio atkarpoje, nei laiko, kada tokia migracija vyksta. Sąvoka „didelis avaringumas" yra labai subjektyvi, nepagrįsta jokiais norminiais aktais, o teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika". Teismas netinkamai aiškino ir Medžioklės įstatymą, t.y. medžioklės tikslą. Konstitucinis Teismas pasisakė apie laukinės gyvūnijos apsaugą, jos kaip vertybės išsaugojimą, perdavimą ateities kartoms, o ne apie tai, kad stirna yra žvėris, kuris turi būti sumedžiotas. Todėl, netinkamai aiškinant įstatymus, daroma neteisinga prielaida, kad valstybė nesiima jokių priemonių suvaldyti laukinius gyvūnus. Nesutinka su teismo nuomone, kad „valstybė turėjo imtis priemonių susidariusiai situacijai įvertinti, kad tokie statistiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą prognozuoti transporto priemonių susidūrimus su žvėrimis". Jeigu valstybė turėjo prognozuoti transporto priemonių susidūrimus su žvėrimis, tai ir draudimo kompanija turėjo įvertinti tokią riziką, t.y. tokie duomenys turėtų būti draudimo sutartyje. Draudimo įstatymas, LR CK ir kitos norminių aktų nuostatos leidžia draudėjui įvertinti ir prisiimti atitinkamą riziką už atitinkamą užmokestį. Nebuvo nustatinėjamas rizikos prisiėmimo ir atsakomybės kilimo santykis, o buvo preziumuota, kad valstybė turi atsakyti net už rizikas, kurias prisiima privatus ūkio subjektas. Nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, minėtą metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus. Nurodoma, kad „valstybė, kaip savininkas, nesiėmė priemonių....". Šioje vietoje reikėtų atskirti kelio savininko pareigas nuo laukinės gyvūnijos savininko pareigų ir identifikuoti kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtas. Teigiant, kad konkrečioje avarijos vietoje turėjo būti įrengtas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys" ar kitos techninės saugos priemonės, byloje turėjo dalyvauti institucija, kurios kompetencijai priskirti tokie įgaliojimai, t.y. Lietuvos automobilių kelių direkcija. Teismas, atmesdamas atsakovo prašymą įtraukti į bylą šią instituciją trečiuoju asmeniu, apribojo savo ir kitų proceso dalyvių galimybę objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pagal LR CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių teisės normų. Pažymėtina, kad Lietuvoje yra įtvirtintas generalinio delikto doktrina, t.y. deliktinė atsakomybė kyla ne už konkrečias veikas ar neveikimą, o bendrai - t.y. užtenka įrodyti esant keturis elementus: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltę. Įstatymų nustatytais atvejais įstatymų leidėjas gali numatyti bendrosios taisyklės išimtį, t.y. įtvirtinti griežtą atsakomybę (atsakomybę be kaltės). Griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl vadovaujantis LR CK 1.8 str. 3 d. analogija nėra galima. Byloje nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu, išskyrus vairuotojo Aido Tilmanto 2007 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinimą. Teismui, netenkinus atsakovo prašymo apklausti liudytojais vairuotoją Aidą Tilmantą, Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus viršininką Gražvydą Čepulį ir Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio patrulį Rimantą Kliučinską, buvo užkirstas kelias įrodymų rinkimui ir prieštaravimų šioje byloje pašalinimui. Teismas, remdamasis LR CK 6.37 str. 2 d., ieškovui pagal jo prašymą priteisė 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymi, kad LR CK 6 procentų dydžio metines palūkanas numato tik LR CK 6.210 str. 2 d. Atkreipia dėmesį, kad tas straipsnis yra XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t. y. sutartines prievoles. Šiuo atveju byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Be to nurodo, kad vienoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas atitinkamas teisės normų aiškinimas dar nereiškia, kad yra suformuota kasacinio teismo praktika dėl šių normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad termino apeliaciniam skundui atnaujinimo ir apeliacinio skundo priėmimo klausimai turi būti išsprendžiami pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas, nesvarstydamas termino atnaujinimo klausimų, iš karto persiuntė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. Taip buvo grubiai pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos. Atsižvelgiant į tai, jog termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo klausimas nebuvo išspręstas, apeliacinis procesas nutrauktinas. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visą byloje surinktą informaciją ir padarė pagrįstą išvadą, jog minima atkarpa pasižymi dideliu avaringumu ir jog atsakovas, būdamas rūpestingas ir apdairus savininkas, turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Sprendime yra išsamiai išanalizuota kelio, kuriame įvyko eismo įvykis avaringumo situacija. Buvo vertinama ne tik ieškovo pateikta informacija, bet ir remiamasi atsakovo į bylą pateiktu Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslo tiriamuoju darbu „Laukinių gyvūnų ir varliagyvių migracija per krašto ir rajoninės reikšmės automobilių kelius", kuriuo nustatyta ir teismo sprendime aiškiai išdėstyta, jog krašto kelias Nr. 128 pasižymi dideliu eismo intensyvumu ir labai dideliu avaringumu dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Nagrinėjamoje byloje Medžioklės įstatyme ir Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, kuriame šis įstatymas analizuojamas nurodoma, jog laukinė gyvūnija nėra absoliučiai nevaldoma, vienas iš gyvūnijos valdymo būdų ir yra medžioklė. Nagrinėjamu atveju, laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto LR CK 6.263 str. l d., doktriną, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti tik patirtą žalą, ją sukėlusio laukinio gyvūno savininką bei priežastinį ryšį tarp žalos ir laukinio gyvūno staigaus iššokimo į kelią. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Atsakomybė atsakovui kyla dėl Valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismą valstybiniuose keliuose. Griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos laikytinos ne specialiosiomis, o singuliarinėmis teisės normomis. Singuliarines normas, nustatančias bendruosius principus, taip pat galima taikyti pagal analogiją. Pažymi, jog ginčo byloje dėl to, ar eismo įvykis atsitiko transporto priemonei susidūrus su laukiniu žvėrimi - stirna, nėra. Pagal duomenis, esančius byloje, matyti, jog pareigūnams, nagrinėjusiems administracinės teisenos tęstinumo klausimą nekilo abejonių vairuotojo parodymų teisingumu. Nors transporto priemonės vairuotojas buvo vienintelis matęs laukinį žvėrį, jam nebuvo jokio pagrindo aiškinti įvykius sau palankia linkme, nes draudimo išmokąjis būtų gavęs automobiliui susidūrus su bet kokio pobūdžio kliūtimi, net ir esant jo paties kaltei. Atsakovas, prašydamas teismo posėdyje apklausti aukščiau atitinkamus asmenis, siekė nuginčyti administracinės bylos Nr. 52/0710337 medžiagoje išdėstytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas rašytinius įrodymus pagrįstai laikė oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie pagal LR CPK 197 str. 2 d., turi didesnę įrodomąją galią. Atsakovo teiginius dėl galimos vairuotojo kaltės paneigia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutarime nustatyta, jog „vairuotojas administracinėn atsakomybėn netrauktinas". Prašomos priteisti 6 procentų metinės palūkanos yra laikomos procesinėmis ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Šios palūkanos numatytos įstatyme (LR CK 6.37 str.), o jų paskirtis - operatyvus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tokios palūkanos atlieka kompensacinę funkciją bei skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisinio statuso. Apelianto argumentai, jog jeigu valstybė turėjo prognozuoti transporto priemonių susidūrimus su žvėrimis, tai ir draudimo kompanija turėjo įvertinti tokią riziką, t.y. tokie duomenys turėjo būti draudimo sutartyje nebuvo išsakyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Jie prieštarauja draudimo esmei bei nėra susiję su atsakovo atsakomybės klausimo nagrinėjimu. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog „išeitų, kad draudikas, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą ir priimdamas draudimo įmokas neprisiima jokios rizikos tuo atveju, jei draudimo sutarties pagrindu apdrausta transporto priemonė susidurtų su laukiniu gyvūnu“. Tokiai atsakovo pozicijai negalima pritarti, nes draudikas, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus, draudėjams per metus išmoka vidutiniškai 500 000 Lt išmokų, susijusių su laukinių gyvūnų sukelta žala, tuo tarpu į valstybę, kaip laukinių gyvūnų savininkę ir tuo pačiu atsakingą už šių gyvūnų padarytą žalą subjektą, yra kreipiamasi tik išimtiniais atvejais. Draudimo bendrovė riziką šiuo atveju prisiima už eismo įvykius, dėl kurių yra kalti patys transporto priemonės valdytojai. Pagal LR Konstitucijos 111 straipsnio reikalavimus sukurta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą. Tai reiškia, kad turi būti formuojama vienoda, nuosekli teisės aiškinimo ir taikymo praktika, grindžiama LR Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais, bei kitais konstituciniais principais. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovo atstovas – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas ir sudaro pagrindą skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir UAB „Alsantė“ 2007 m. birželio 1 d. buvo sudaryta draudimo sutartis, kuria buvo apdraustos UAB „Alsantė“ nuosavybės teise priklausančios, išsinuomotos ar lizingo būdu įsigytos transporto priemonės Casco transporto priemonių draudimu (b.l. 91-94). Draudimo sutarties galiojimo metu 2007 m. rugpjūčio 7 d., apie 22:20 val., Alytaus raj. sav. kelyje Valkininkų glž. Stotis – Daugai – Alytus, ties 42.95 kilometru, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis, vairuojamas Aido Tilmanto, susidūrė su staiga į kelią išbėgusia stirna. Įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė NISSAN 350 Z, valst. Nr. CFH 005 (b.l. 78, 76). Kadangi įvykis buvo pripažintas draudiminiu, ieškovas draudimo sutarties pagrindu 2007 m. rugsėjo 7 d. išmokėjo draudėjui UAB „Alsantė“ 6722,26 Lt dydžio draudimo išmoką (b.l. 103). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad CK 6.267 str. 2 d. pagrindu laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir šiuo atveju tai yra įstatymo spraga, dėl kurios negali būti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir teisėjų kolegija su apelianto argumentais sutinka.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos teismų sistemoje veikia generalinio delikto doktrina, o griežtąją atsakomybę (kylančią be kaltės), reglamentuojančios teisės normos, yra specialiosios bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl remiantis CK 1.8 str. 3 d., jų analogija negalima. CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009 išaiškinta, kad tokiais atvejais dėl teisinių santykių panašumo teismai turi pagrindą taikyti CK 6.267 str. 1 d. analogiją, spręsdami dėl laukinio žvėries padaryto žalos atlyginimo. Tačiau kiekvieno ginčo, kylančio tų pačių teisinių santykių pagrindu sprendimą lemia ne tik tokių santykių tapatumas, tačiau ir kiekvienos situacijos individualumas, t.y. faktinių aplinkybių skirtumai. Tai reiškia, kad, nepaisant atsakovo pareigos atsakyti be kaltės, jo kaltės ir neteisėtų veiksmų (neveikimo) prezumpcijos, kiekvienoje byloje turi būti individualiai nustatomas kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos dydis, vertinami paties nukentėjusiojo veiksmai, rizikos prisiėmimas ir kaltė (CK 6.253 str. 5 d., 6.248 str.), patirtų nuostolių priežastinis ryšys su atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu; ginčo teisiniame santykyje atsakovo veiksmų neteisėtumo prezumpcija gali būti paneigiama įrodinėjimo procese. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybė, jos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į laukinių gyvūnų migracijos ypatumus konkrečioje vietovėje, jų populiaciją, ėmėsi reikiamų veiksmų žalai dėl laukinių gyvūnų pateikimo į kelią užkirsti. Sprendžiant dėl priemonių pakankamumo, atsižvelgtina, į laukinės gyvūnijos kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas valstybės galimybes ją valdyti. Byloje nėra duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, minėtą metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti valstybės veiksmai, kuriais laikytasi teisės aktų, numatančių kelių ženklinimą, laikytini pozityviais veiksmais, kuriais paneigiama neteisėto neveikimo prezumpcija. Kai nuginčijama neteisėto veikimo prezumpcija, ieškovo patirti nuostoliai neturi būti vertinami kaip nulemti atsakovo veiksmų (veikimo ar neveikimo), t.y. nėra priežastinio ryšio, dėl ko šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškinio.
Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino LR Medžioklės įstatymą ir netinkamai interpretavo LR Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimą, kadangi medžioklė yra vienas iš laukinių gyvūnų populiacijų valdymo būdų, kartu saugant laukinę gyvūniją kaip vertybę. Neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta paprastai tenka ieškovui. Šioje civilinėje byloje, kai paties teisinio santykio pobūdis nulemia veiksmų neteisėtumo prezumpciją, atsakovas įrodymais siekia ją paneigti, tokiu būdu ir ieškovas įtraukiamas į aktyvaus įrodinėjimo procesą, nes turi nuginčyti atsakovo teikiamus argumentus ir įrodymus. Įvertinus aplinkybę, kad laukinės gyvūnijos savitumas yra tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas (LR Konstitucinio teismo 2005-05-13 nutarimas), teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių konkrečių laikinių gyvūnų populiacijos kontroliavimui. Kompetentingų valstybės institucijų sprendimų dėl gyvūnų populiacijos reguliavimo priėmimas taip pat vertintinas kaip atsakovo pozityvus veikimas, kuriuo paneigiama veiksmų neteisėtumo prezumpcija ir nuginčijamas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys dėl ieškovo patirtų nuostolių. Ieškovas nepateikė teismui argumentų nei įrodymų, kad atsakovo sprendimai dėl stirnų populiacijos reguliavimo buvo netinkami, neatitiko LR Laukinės gyvūnijos įstatymo, LR Medžioklės įstatymo, kitų įstatymų, visuomenės interesų ir pan. (CPK 178 str.). Sprendžiant dėl atsakovo veiksmų reguliuojant laukinių gyvūnų populiaciją, būtina įvertinti, kad valstybei tenka ir kita pozityvi pareiga – apsaugoti laukinę gyvūniją, reglamentuoti jos apsaugą, todėl taikomos priemonės neturi pažeisti derinamų skirtingų interesų balanso. Ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovo nustatyta laukinių gyvūnų populiacijos kontroliavimo tvarka būtų prioritetiškai orientuota tik į gyvūnų apsaugą ir būtų santykinai pažeista pusiausvyra su kitais interesais – šiuo atveju saugumu keliuose.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovo nuostolius nulėmė (t.y. jie susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu) atsakovo neveikimas, pasireiškęs kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimu kelyje, kadangi krašto kelyje Nr. 128 šio įsėjamojo ženklo 10 kilometrų atkarpoje nebuvo. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kurios tikslas yra apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo parametrus, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal šią metodiką avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomos taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių. Kelio ženklų ir signalų konvencija, priimta 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje, nustato (I priedo 15 punktas), kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys. Vertinant, ar šio kelio ženklo, ar kitų kelio apsaugos priemonių buvimas įvykio vietoje galėtų būti vertinamas kaip aplinkybės, atleidžiančios nuo atsakomybės taikymas, teisėjų kolegija pažymi, kad iki nagrinėjamo įvykio nuo 2002-01-01 iki 2007-05-16 kelio Valkininkų glž. stotis – Daugai-Alytus buvo užregistruoti 33 transporto priemonių susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Tačiau tokia statistika objektyviai nepagrindžia būtinybės įrengti specialų ženklą, savo ruožtu jo nebuvimas, jei ir būtų laikomas atsakovo neteisėtu neveikimu, negali būti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nulėmęs ieškovo nuostolius. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines aplinkybes byloje, daro išvadą, kad ieškovui nuostolių atlyginimas negali būti priteisiamas, nes nuostoliai su atsakovo veiksmais nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu, pastarosios aplinkybės, kuri yra būtinoji žalos atlyginimo sąlyga, atsakovas neįrodė (CPK 6.247 str., CPK 178 str.).
Dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neturėdamas pakankamai įrodymų apie tai, kad Aido Tilmanto vairuojamas automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir konstatuodamas, jog Aido Tilmanto vairuojamas automobilis susidūrė su į kelią išbėgusia stirna ir dėl to abejonių nekyla, iš esmės pasirėmė tik ieškovo paaiškinimais ir savo samprotavimais bei prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Byloje nesant jokių pagrįstų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė įrodytais ieškovo teiginį, kad Aido Tilmanto vairuojamas automobilis kelyje Valkininkų glž. Stotis – Daugai – Alytus, ties 42.95 kilometru, susidūrė su staiga į kelią išbėgusia stirna, nenustatęs, kokiomis aplinkybėmis automobilio Nissan 350 Z vairuotojas Aidas Tilmantas susidūrė su gyvūnu bei nesant informacijos apie patį gyvūną. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Aido Tilmanto nuomone ir jo paaiškinimais. Bylos duomenys tvirtina, kad medžiaga apie įvykusio autoįvykio aplinkybės, kurio metu buvo apgadintas automobilis, neinformatyvi, duomenys yra nepakankami, o pats tyrimas atliktas nepilnai bei neišsamiai ir šių aplinkybių nepaneigė ir apeliaciniame teismo posėdyje apklausti liudytojai. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo išvados dėl Aido Tilmanto vairuojamo automobilio susidūrimo su per kelią bėgusia stirna yra akivaizdžiai nepakankamai nepagrįstos įrodymais. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesilaikė šių nuostatų, todėl ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir dėl CK 6.253 str. 5 p. nurodytos aplinkybės, t.y. civilinė atsakomybė netaikoma, kai nukentėjęs asmuo buvo prisiėmęs žalos riziką. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra kompetentingų valstybės institucijų (jų darbuotojų) kaltų veiksmų (neveikimo), kurie būtų sąlygoję ieškovo nurodomą eismo įvykį – automobilio Nissan 350 Z susidūrimą su laukiniu gyvūnu 2007-08-07 kelio Valkininkų glž. stotis-Daugai-Alytus, 42,95 kilometre, todėl valstybė negali būti pripažinta atsakinga dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir ieškinys negali būti tenkinamas remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais. Nagrinėjamu atveju ieškovas yra draudimo kompanija, kuri užsiima rizikų draudimo veikla, draudimo sutartimi prisiėmusi laukinių gyvūnų turtui padarytų nuostolių atlyginimo riziką. Atsižvelgiant į tokios rizikos specifiką, valstybė, būdama laukinės gyvūnijos savininku turi itin ribotas galimybes ja disponuoti bei valdyti, ir yra imtasi visų teisėtų veiksmų, užtikrinančių intereso apsaugoti gyvūniją ir visuomenės saugumo keliuose intereso pusiausvyrą, taip pat atsižvelgiant į laukinei gyvūnijai padarytą žalą, yra savarankiškas pagrindas, neprieštaraujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės.
Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis Aplinkos ministeriją, Lietuvos automobilių kelių direkciją tam, kad būtų galimybė objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, neturi reikšmės. Remiantis CPK 47 str. į bylą trečiaisiais asmenimis traukiami ne bet kokie asmenys, o tie, kurių teisėms ir pareigoms turės įtakos bylos išsprendimas, gi atsakovas nenurodo, kokioms Aplinkos ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijos teisėms ir pareigoms turės reikšmės priimtas teismo sprendimas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis. Nustačius, jog nėra įstatyme numatyto pagrindo ieškovo ieškiniui dėl įsiskolinimo priteisimo tenkinti – kad jis nėra pagrįstas ir įrodytas (CPK 178 str.), ieškinys atmetamas (CK 1.5 str., CPK 185 str.), kadangi jis nėra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendž i a:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti.