Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, būdamas liudytojas, davė melagingus parodymus, t. y. 2008-09-08 nuo 10.06 iki 10.31 val., 2009-02-25 nuo 8.17 iki 8.32 val. Kelmės rajono policijos komisariato patalpose, Kelmėje, Vytauto Didžiojo g. 62 bei 2009-06-01 nuo 13.30 iki 16.10 val. Kelmės rajono apylinkės teisme, Kelmėje, Vytauto Didžiojo g. 60, apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 67-1-00251-08, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2008 m. birželio 27 d. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k. nedalyvavo ir nemedžiojo kartu su S. G., D. B. ir K. G. vykusioje neteisėtoje medžioklėje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo: 1) įpareigoti Kelmės rajono apylinkės prokuratūrą pateikti apeliacinės instancijos teismui prijungimui prie bylos išslaptintus pokalbius; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 str. 1 d. 1 p. nuostatos, neapimančios vertimo duoti prieš save parodymus dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 str. 1 d. 1 p. nuostatos, neapimančios vertimo duoti prieš save parodymus dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatoms, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save; 4) panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde apeliantas nurodo, kad jokių melagingų parodymų dėl dalyvavimo medžioklėje jis nedavė, nes iš tikrųjų medžioklėje nedalyvavo, tai nuosekliai tvirtino nuo pirmos apklausos (2008-09-08). Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad akistatų metu ir teisme S. G., D. B., K. G. parodė, kad su juo nemedžiojo, kad nemedžiojo teisme patvirtino ir T. G.. Be to apeliantas teigia, kad jis nepajėgus medžioti dėl savo sveikatos būklės, kad medžioklėje nedalyvavo matyti ir iš išslaptintų pokalbių, apie kuriuos užsimenama baudžiamojoje byloje 12 lape, 28 lape.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, jame nepasisakyta dėl liudytojais apklaustų D. B. (b. l. 88) ir T. G. (b. l. 88) parodymų, kuomet teisme D. B. parodė, kad jis nemedžiojo, o liudytoja T. G. parodė, kad jis perka iš jos pieno produktus, taip patvirtindama, jog jis vyko pirkti pieno produktų.

Skunde taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog jis nuteisiamas, nes neprisipažino medžiojęs, vadinasi, aiškiai ir nedviprasmiškai suprasdamas jog vyksta persekiojimas už neteisėtą veiką, kurią galėjo suprasti kaip neteisėtą medžiojimą (BK 272 str.), todėl negalėjo būti apklausiamas kaip liudytojas, taip verčiant duoti parodymus prieš save patį (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d.).

Be to apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 d. 1 p. numato, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, o versti duoti parodymus apie savo paties padarytą administracinį teisės pažeidimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nedraudžia. Tuo pačiu skunde nurodoma, kad už eilę veikų yra numatyta tiek baudžiamoji tiek administracinė atsakomybė, tokios atsakomybės ribos yra nepamatuotinos darančio veiką asmens (pavyzdžiui LR ATPK 50 str. ir LR BK 178, 182, 183,184 str., LR ATPK 50(3) str. ir LR BK 187 str., LR ATPK 85 str. ir LR BK 272 str., ir t. t.), todėl sulaikius tokias veikas padariusį asmenį tuoj pat be nukentėjusiojo parodymų yra kartais neįmanoma atsakyti, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar nusikalstama veika. Taip pat nurodoma, kad prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl veikų, numatytų ATPK 187(1) str. (ATPK 255 str.), turi teisę iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, kai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ar šis buvo nutrauktas, ar perduodi skundą, pareiškimą ar pranešimą išspręsti ATPK ar kituose teisės aktuose nustatyta tvarka – tokiu atveju asmuo, davęs ikiteisminiame tyrime parodymus apie savo padarytą administracinį teisės pažeidimą bus persekiojamas administracine tvarka.

Tokiu būdu apeliaciniame skunde teigiama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 3 d. įtvirtinta nuostata apie draudimą versti duoti parodymus prieš save, apima parodymus dėl padarytos nusikalstamos veikos ir dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, todėl bet koks vertimas yra neteisėtas ir prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtintai teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, nes tokia teisė, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, apima ir administracinių teisės pažeidimų bylas. Tuo pačiu nurodoma, kad vertimas duoti prieš save parodymus apie savo paties galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą yra nepateisinamas Konstitucijos preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., BPK 80 str. 1 p. nuostatomis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. deklaruotomis žmogaus teisėmis ir tuo pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta S. V. kaltė pagal BK 235 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad S. V. 2008-09-08 (b. l. 17), 2009-02-25 (b. l. 18-19) ir 2009-06-01 (b. l. 28) vykusių liudytojo apklausų metu suvokė grėsmę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą medžiojimą pagal BK 272 str. ar administracinėn atsakomybėn už teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimą pagal ATPK 85 str., už teisėtų prokuratūros pareigūno reikalavimų nevykdymą pagal ATPK 187(1) str. ir kt. Tuo pačiu apeliaciniame skunde kategoriškai tvirtinama, jog jokioje medžioklėje su S. G., D. B. ir K. G. jis nedalyvavo, melagingų parodymų nedavė, todėl nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str.1 d.

Principas, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., BPK 80 str. 1 p. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. numatyta kiekvienam asmeniui teisės į teisingą procesą garantija. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti suprantami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes.

Apylinkės teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje Nr. N1-73-446/2009 S. V. nebuvo pareikšti jokie įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos (neteisėtas šaunamųjų ginklų bei šaudmenų laikymas ir gabenimas), ir dėl kurių S. G., K. G. ir D. B. buvo įtariami, kaltinami ir nuteisti pagal BK 253 str. 1 d. (b. l. 7-14). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. V. nebuvo kilusi grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis, ir nusprendęs, kad apeliantas nebuvo apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 82 str. 3 d.), teismas pripažino S. V. veiksmus nusikalstamais pagal BK 235 str. 1 d. Konkrečiu atveju pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, kad liudytoju apklaustam asmeniui vėliau nebuvo pareiškiami įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma.

Liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo, galintis pateikti informaciją apie reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes; parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad jau pirmos liudytojo S. V. apklausos metu 2008-09-08 (b. l. 17) buvo užsimenama apie pastarojo galimai padarytus teisės pažeidimus. Minėtame apklausos protokole užrašyti apelianto parodymai – ,,2008 m. birželio mėn. nei S., nei K. G. manęs medžioti ar brakonieriauti nekvietė. 2008 m. birželio 26-27 d. naktį pas T. G. nebuvau nuvykęs ir kartu su K. bei S. G. nemedžiojau ir nebrakonieriavau.“. Iš to seka, kad teisingais apelianto parodymais būtų buvę laikomi tokie parodymai, jei jis apklausos metu būtų pasisakęs, jog jis kartu su K. ir S. G. neteisėtai medžiojo – brakonieriavo, ir tiksliai apibūdinęs tokios medžioklės aplinkybes. Nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo objektu baudžiamojoje byloje Nr. N1-73-446/2009 buvo neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, matyti, kad apelianto apklausos metu, paaiškinus pastarajam liudytojo pareigas ir atsakomybę, buvo kilusi vertimo nuteistajam S. V. duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, situacija.

Taigi, formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai paneigti to, kad įtarimai apeliantui galėjo būti pareikšti po liudytojo apklausos, ir kad jis pats apklausų metu turėjo pagrindą manyti, jog jo klausiama apie galimai nusikalstamus jo veiksmus. Iš objektyvių bylos Nr. N1-73-446/2009, kurioje liudytoju buvo apklausiamas nuteistasis S. V. ir kurioje buvo pripažinti kaltais pagal BK 253 str. 1 d. S. G., D. B., K. G., duomenų matyti, kad pastarųjų nusikalstama veika buvo atskleista po to, kai policija gavo informaciją apie S. G. ketinimą brakonieriauti (liudytojo R. B. parodymai išdėstyti Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 20 d. nuosprendyje b. l. 10). Tokiu būdu apelianto teiginiai apie grėsmės būti patrauktam baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už neteisėtą medžioklę (BK 272 str.) ar medžioklės taisyklių pažeidimą (ATPK 85 str.) egzistavimą nėra prielaida, ir neprieštarauja byloje Nr. N1-73-446/2009 nustatytiems duomenims. Tai patvirtina ir S. V. reiškiamo kaltinimo formuluotė – ,,...davė melagingus parodymus apie tai...kad nedalyvavo ir nemedžiojo kartu su S. G., D. B. ir K. G. vykusioje neteisėtoje medžioklėje.“, kas parodo, jog jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save.

BPK 80 str. 1 p. nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus (tokiam asmeniui netaikomos BPK 163 str. numatytos procesinės prievartos priemonės bei atsakomybė už melagingų parodymų davimą pagal BPK 235 str.). Iš tikrųjų, minėtame baudžiamojo proceso įstatyme nieko neužsimenama apie tokius liudytojus, kurie apklausiami gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą administracinės teisės pažeidimą – ir tai suprantama, nes Baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja baudžiamųjų, o ne administracinių bylų teiseną.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. esmė yra ta, kad asmuo negali būti kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymus prieš save. Lietuvos Respublikos Konstitucijos minėtame straipsnyje kalbama apie bet kokį liudijimą prieš save, neišskiriant, kokia atsakomybė liudytojui grėstų už tokius parodymus – administracinė ar baudžiamoji. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau Teismas) praktika taip pat apima bylas tiek dėl padarytų nusikalstamų veikų, teik dėl administracinės teisės pažeidimų, ir Teismas laikosi nuostatos, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., yra pažeidžiamas.

Kolegija, atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad 2008-09-08, 2009-02-25 ir 2009-06-01 vykusių liudytojo apklausų metu S. V. egzistavo reali grėsmė būti patrauktam baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, o pirmosios instancijos teismo motyvas, jog S. V. nebuvo pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, tėra faktas, kuris negali būti pagrindas palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį.

Kolegijos nuomone, buvo pagrindas, apklausiant S. V. baudžiamojoje byloje Nr. N1-73-446/2009, taikyti BPK 82 str. 3 d. nuostatas, nes iš ankščiau aptartų duomenų akivaizdu, jog pastarajam galėjo būti pareikšti įtarimai dėl minėtų apklausų metu tiriamų aplinkybių – neteisėto medžiojimo, ar jis galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl medžioklės taisyklių pažeidimo. Todėl šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 str. 1 d. negalima, nes už melagingų parodymų davimą neatsako tas liudytojas, kuris apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 82 str. 3 d.).

Esant tokiai situacijai, t. y. esant negalimai baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1 d., S. V. parodymus, duotus baudžiamojoje byloje Nr. N1-73-446/2009, vertinti teisingumo požiūriu nėra prasmės, todėl kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad S. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

S. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.