- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-07-18
- Bylos Nr.
- 1A-648-282-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- A. R.
- Advokatai
- Jurgita Šlapaitienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį areštu 40 parų;pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, paskirta laisvės atėmimo bausmė 5 metams 9 mėnesiams ir šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apėmimu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, A. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą subendrintą 5 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, A. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.
Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013 m. balandžio 24 d.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-08-31 iki 2012-02-29.
Taip pat šiuo nuosprendžiu A. R. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant šio nusikaltimo sudėties.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
A. R. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011-08-27 ryte apie 05.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia padegė ne mažesnės kaip 67.270,00 Lt vertės sodo namelį, priklausantį nukentėjusiajam A. Š., ir taip sunaikino didelės vertės svetimą turtą.
Be to, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į tvora aptvertą UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo įmonės teritoriją, iš šios teritorijos pagrobė jam svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 170,00 Lt vertės turtą: 45,00 Lt vertės metalinio tinklo duris ir 135,00 Lt vertės cinkuoto metalo padėklą.
Be to, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad 2012-06-29 apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), išlaužęs duris ir išdaužęs lango stiklą, taip sugadindamas nedidelės iš viso 150,00 Lt vertės jam svetimą, nukentėjusiajai S. A. priklausantį turtą, įsibrovė į patalpą – S. A. priklausantį gyvenamąjį namą, iš kur pasikėsino pagrobti jam svetimą, nukentėjusiajai S. A. priklausantį turtą, tačiau, pagrobęs S. A. priklausančią 20,00 Lt vertės segę, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes policijos pareigūnų buvo sulaikytas namo viduje.
A. R. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012-02-29 apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini), esančiame bute, bandė paveikti liudytoją K. D., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. sakydamas „pakeisk parodymus arba bus blogai“ siekė, kad K. D., kuris yra liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ikiteisminis tyrimas atliekamas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto sunaikinimo padegant, ikiteisminio tyrimo metu parodytų, kad duris K. D. padegė ne A. R., o A. K..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-04-24 nuosprendį ir jį išteisinti dėl A. Š. namelio padegimo, dėl vagystės iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl pakabuko vagystės kaip menkavertės arba sumažinti paskirtas bausmes. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas.
Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. Š. namelio padegimo, iš esmės rėmėsi jo buvusios sutuoktinės R. R. parodymais, kuri, turėdama teisę atsisakyti duoti parodymus, davė jam nepalankius parodymus. Be to, teismas R. R. parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi pastaroji teisme nurodė, jog su juo gyvena per prievartą, nes neturi kur išeiti, jo bijo, kadangi jis yra ją mušęs, grasinęs. Mano, kad R. R. turi tikslą jį apkalbėti, kad turėtų kur gyventi. Taip pat mano, kad byla dėl namelio padegimo atsirado vien dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė, jog „tiki, kad jis (apeliantas) galėjo padegti A. Š. sodo namelį, nes tai būtų ne pirmas kartas“. Teigia, kad nepagrįstai teismas rėmėsi ir A. Š. parodymais, nes jie tėra tik spėlionės. Tai, kad tarp jo ir A. Š. 2011-08-24 įvyko žodinis konfliktas dėl nepirkto metalo laužo, ir jis A. Š. pasakė „na gerai, dar pažiūrėsim“, nepatvirtina, kad tie žodžiai yra susiję su gąsdinimu padegti namelį ar padaryti ką kitą. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. ne pirmą kartą nepirko iš jo metalo laužo. Be to, A. Š. nenurodė, kad jis (apeliantas) grasino vienaip ar kitaip susidoroti. Pastebi, kad A. Š. turi brolį, kuris turi automobilių saugojimo aikštelę, todėl mano, kad broliai Š., dirbdami tokį darbą (A. Š. superka metalo laužą, o jo brolis nutempia automobilius į savo aikštelę), turi priešų. Mano, kad jis buvo apkaltintas vien dėl to, kad yra kelis kartus teistas, atlikęs bausmes, pragyvena iš atsitiktinių darbų, rinkdamas metalo laužą, šaltalankius, obuolius ir pan. Apeliantas teigia, kad V. N. bei jo buvusi žmona neparodė matę jį apdegusį, nes R. R. teigė, kad jis „buvo visas pasišiaušęs ir kažkas negerai“, tačiau ji neparodė, kad jis būtų skundęsis, jog skauda nudegusią vietą, nors akivaizdžiai matė, jog jis yra nudegęs. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tyrėja, apklausdama R. R., pataisė, kad „kairėje pusėje buvo nudegęs kaklas ir pusė galvos plaukų“. Mano, kad nereikia net specialisto išvadų nustatyti, ar žmogus apdegęs ar pasišiaušęs, nes tai kristų į akis. Dėl to mano, kad byloje įrodymai buvo „fabrikuojami“. Be to, nurodo, kad, nežinodamas, jog jo telefoninių pokalbių pasiklausoma, jis, kalbėdamas telefonu su savo sūnumi A. R., tik iš jam pareikšto kaltinimo žinojo apie namelio padegimą, o jo sūnus interpretuodamas pasakė „kad kabelius deginai, laidus kieme ir apsvilai“, tačiau pokalbio metu jis su tokia sūnaus „versija“ nesutiko, todėl, žinodamas, kad tyrėjai dėl menkiausio kabelio ar laido vagystės jį nuolatos kaltindavo, jis apklausos metu nurodė, jog nudegė virindamas mopedą. Pripažįsta, kad telefoninio pokalbio metu prašė sužinoti, kas ką pasakė, bet neprašė sunaikinti įrodymų dėl A. Š. namelio padegimo. Nurodo, kad nors tyrimo metu buvo pateikta jo tariamai įvykio metu vilkėta striukė, tačiau ekspertizės išvados to nepatvirtino, o jį apžiūrėjęs gydytojas tik spėjo, kad nudegimas galėjo būti padarytas tomis dienomis. Tvirtina, kad visi įrodymai yra netiesioginiai, surinkti remiantis kalbomis, o ypač jo buvusios žmonos. Taip pat nėra pagrindo tikėti R. R. parodymais, jog dviratis buvo pastatytas kitoje vietoje ir iš to ji supratusi, kad dviračiu buvo važiuota arba, kad jis sulaužytas ar purvinas ir pan. Teigia, kad „sulaužytas“ ir „purvinas“ yra du skirtingi dalykai. Nurodo, kad dviratis purvinas negalėjo būti, nes pagal (duomenys neskelbtini) meteorologijos stoties duomenis tą naktį perkūnijos nebuvo, t. y. nelijo ir purvo nebuvo. Be to, dviratis galėjo būti perstatytas bet kuriuo momentu. Pastebi, kad tik 2011-09-15 buvo išimti jo batai, kuriais, R. R. tvirtinimu, jis avėjo 2011-08-26. Tvirtina, kad jo batai nebuvo paslėpti, o jie buvo išimti 2011-09-15 tik tam, kad suklastoti avalynės pėdsakus bei dirvožemį, kadangi jis pats nedalyvavo batų ir dirvožemio pavydžių paėmime. Jei pagal ekspertizės išvadą vienas žemių mėginys sutapo, mano, jog tyrėjai suklastojo įkaltį. Teigia, kad jis prie A. Š. namelio nėra buvęs, niekas neparodė, kad prieš ar įvykio dieną jis ten buvo. Taip pat teigia, kad nesiaiškinta tikroji namelio vertė, mano, kad šeši natūralios vilnos patalynės komplektai negali kainuoti 14 484 Lt, todėl A. Š. tokią vertę nurodė norėdamas gauti atlygį iš draudimo, dėl to teismas pagrįstai civilinio ieškinio nepriteisė, pripažino nukentėjusiajam teisę dėl ieškinio kreiptis į teismą. Dėl šių aplinkybių prašo jį išteisinti.
Taip pat apeliantas mano, kad vagystė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejasi su A. Š. namelio padegimu, nes R. A. 2011-08-19 pastebėjęs, jog apvogta UAB „(duomenys neskelbtini)“, tik 2011-09-01 nuvažiavo į A. Š. supirktuvę ir ten rado iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavogtą metalinį padėklą ir vartelius, o A. Š. nurodė, kad tuos daiktus jam atvežė būtent jis (apeliantas), tuo metu, kai jis jau buvo suimtas. Nurodo, kad R. A. iš pradžių teigė, jog minėti daiktai yra beverčiai, tačiau vėliau nurodė, kad padėklo vertė 135 Lt, o vartelių vertė 45 Lt, bei nurodė, kad tiems daiktams išvežti reikėjo autobusiuko ar specialios technikos. Tvirtina, kad nepagrįstai teismas rėmėsi telefoniniu pokalbiu, kai jis prašė uošvienės paliudyti, jog ji davė vartelius nuvežti parduoti kaip metalą, nors uošvienė nurodė, kad ji davė ne tokius vartelius. Liudytojo A. Š. parodymų, jog jis (apeliantas) atvežė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavogtus vartelius ir padėklą, nepatvirtina niekas, be to, pats A. Š. iš pradžių tvirtino, kad pinigų jis nemokėjęs, nors perskaičius teisme jo pirminius parodymus, parodė, kad vartelius pirko savo reikmėm. Tvirtina, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose nėra buvęs, todėl nuorūka su jo DNR galėjo būti paimta bet kur ir bet kada, taip suklastojant įkaltį. Dėl šių nurodytų aplinkybių, mano, kad jis turi būti išteisintas.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad dėl įsibrovimo į S. A. priklausantį namą jis pripažino kaltę, nors teismas nuosprendyje nurodė priešingai. Teigia, kad teisme parodė, jog susipykęs su žmona, kuri grasino iškviesti policiją, ir žinodamas to pasekmes, išėjo iš namų, į nukentėjusiosios namą užėjo tikslu permiegoti, nes matė, kad tas namas negyvenamas, tikslo ką nors pavogti neturėjo. Pati namo savininkė nurodė, jog name nebuvo vertingų daiktų. Dėl pakabuko neprisimena, ar jį pareigūnai „prikabino“, kad būtų svaresnis kaltinimas, ar jis jį rado name ar kur kitur, nes buvo neblaivus, todėl išsiblaivęs ryte pasakė, kad pakabuką rado konteineryje. Dėl to mano, kad teismas neteisingai įvertino aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl prašo pagal šį kaltinimą sušvelninti jam bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).
Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Dėl kaltės pagal BK 187 straipsnio 2 dalį
Nuteistasis teigia, kad įrodymai dėl jo kaltės padegus A. Š. priklausantį sodo namelį yra suklastoti ir kad apylinkės teismas nepagrįstai jo kaltę grindė jo buvusios sutuoktinės R. R. bei nukentėjusiojo A. Š. parodymais, nes liudytoja turi tikslą jį apkalbėti, o A. Š. parodymai remiasi tik prielaidomis, o ne tiesioginiais įrodymais. Apeliantas teisme parodė, kad įvykio metu, kai buvo padegtas A. Š. sodo namelis, t. y. 2011 m. rugpjūčio 26-27 dienomis, jis gėrė pas V. N., iš pastarojo išėjo apie 22 val., grįžęs namo nuėjo miegoti, nepamena, kur miegojo, mano, kad miegojo name, o nudegimai pas jį atsirado virinant mopedo rėmą, kad skinant obuolius striukė „nuėdė“ kaklą, kad prie A. Š. namelio nėra buvęs, kad tarp jų jokio konflikto dėl nenupirkto metalo nebuvo. Tačiau tokius A. R. parodymus paneigia A. Š., R. R., J. G., V. N., G. O., A. R. parodymai, apžiūrų, daiktų pateikimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose, akte dėl kilusio gaisro, specialisto išvadose nurodyti duomenys.
Liudytoja R. R. parodė, kad 2011-08-26 dienos metu A. R. rinko šaltalankius, kuriuos pardavė, kad tą pačią dieną nusipirkęs degtinės butelį išėjo gerti pas kaimyną, kad apie 23 val., kai ji ėjo miegoti, A. R. namuose nebuvo. Liudytoja parodė, kad kitos dienos ryte apie 8 val. ji A. R. rado miegantį garaže, jis tada vilkėjo striukę, buvo „pasišiaušęs“, kairėje pusėje buvo nudegęs kaklas ir pusė galvos plaukų. Matydama, kad jam negerai, klausė kas jam yra, bet A. R. jai atsakęs, jog jam tik šalta. R. R. patvirtino anksčiau nemačiusi, jog A. R. būtų apdegęs. Nors teisme R. R. nurodė, kad su A. R. gyvena per prievartą, nes neturi kur išeiti, tačiau liudytoja parodymus, jog A. R. nemiegojo name apie 23 val., kad ryte jį matė apdegusiu kaklu ir plaukais, davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. Teisme liudytoja taip pat nurodė, jog patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (5 t. 149 b. l.). Pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali, bet neprivalo, neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, todėl tai, kad liudytoja R. R. pirmosios instancijos teisme davė parodymus, susijusius su tiriamu įvykiu, ir kurie, apelianto teigimu, jam nepalankūs, nerodo, kad liudytoja R. R. apkalbėjo nuteistąjį. Taip pat nėra pagrindo liudytojos R. R. parodymų laikyti iš esmės neteisingais vien dėl to, kad ji manė, jog jos dviračiu kažkas naudojosi, kadangi liudytoja dviratį rado pastatytą kitaip, nei jį buvo palikusi. Be to, kaip matyti iš R. R. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų (1 t. 50–51, 64 b. l., 5 t. 149–150 b. l.), liudytoja apklausos metu nenurodė, kad jos garaže buvęs dviratis buvo sulaužytas ar purvinas, kaip skunde teigia apeliantas. Įvertinus tai, kad R. R. apylinkės teisme davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šios liudytojos parodymais, kaip vienu iš nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų šaltiniu.
Liudytojas V. N. apylinkės teisme parodė, kad 2011-08-26 naktį jis kartu su A. R. gėrė degtinę ir kad A. R. išėjo apie 23–1 val. bei išgertuvių metu nepastebėjo, kad A. R. būtų buvęs apdegęs (5 t. 151 b. l.). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 54 b. l.), bet nurodė, kad A. R. iš jo namų išėjo apie 3 val. nakties, ir kad išgertuvių metu A. R. nebuvo sužalotas ar apdegęs ar kitaip nukentėjęs. Taigi, iš šio liudytojo parodymų matyti, kad iki tiriamo įvykio A. R. nebuvo sužalotas ir apie 22 val., kaip tvirtina pats apeliantas, jis namuose nebuvo.
Teismo specialisto išvadoje Nr. G 201/11(13) nurodyta, kad A. R. nustatytas I-II° odos nudegimas kairėje kaklo pusėje, o netaisyklingos formos plaukų defektas, virš nudegintos odos, leidžia daryti prielaidą, kad nudegimas galėjo gautis atviros liepsnos poveikyje užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2011-08-27 (4 t. 76 b. l.). Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad A. R. nusiskundimų neturėjo, odos paraudimo priežasties paaiškinti negalėjo, sakė, jog plaukus nukirpo jo žmona. Tačiau R. R. teisme nepatvirtino kirpusi A. R. plaukus (5 t. 149 b. l.). Liudytojas A. R. teisme taip pat parodė, kad motina tėvo neapkirpo, nes R. R. paprašė sumokėti už tai 10 litų (6 t. 82–83 b. l.). Pastebėtina tai, kad nuteistasis tyrimo metu nurodė skirtingas nudegimo versijas – iš pradžių A. R. aiškino, kad nusidegino ir plaukus apsvilo, kai norėjo nudeginti laidus (4 t. 73 b. l.), vėliau jau tvirtino, kad apdegė virindamas mopedą (4 t. 97 b. l., 5 t. 148 b. l.). Nuteistojo versijos, kad jis kaklą ir plaukus apdegė virindamas mopedo rėmą, nepatvirtino liudytojas J. G., kuris teisme parodė, kad A. R. nepadėjo virinti mopedo rėmo, o užsidegus benzino šlangelei, gal ir padėjo gesinti, tačiau jis nepastebėjo, ar A. R. apdegė. Taip pat teisme šis liudytojas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi (5 t. 150 b. l.). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo J. G. parodymų matyti, kad 2011 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje jis virino A. R. mopedo rėmą, tada užsidegus mopedui jis pats užgesino liepsną, truputį apdegdamas rankų plaukus, o A. R. iš viso nenukentėjo, kadangi stovėjo atokiau, apie 2 metrus nuo jo. Liudytojas taip pat nurodė, kad nė karto nematė, jog A. R. būtų apdegęs (1 t. 52 b. l.). Tokius parodymus liudytojas J. G. patvirtino ir akistatos su A. R. metu (4 t. 115 b. l.). Be to, iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad liudytoja R. R. pareigūnams pateikė A. R. mopedą, tačiau ant jo nėra deginimo ar aprūkimo požymių (1 t. 65–72 b. l.). Taigi, šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad A. R. nudegimą ant kaklo kairėje pusėje patyrė ne virindamas mopedą ar nuo drabužių, kaip tvirtino bylos tyrimo metu.
Iš bylos taip pat matyti, kad 2011-09-15 R. R. pareigūnams pateikė A. R. striukę, kurią pastarasis vilkėjo miegodamas garaže 2011-08-27, ir striukės apžiūros metu užfiksuota, kad striukės apykaklės vidinė medžiaginė pusė šiurkšti, lyg apsilydžiusi nuo karščio (1 t. 65–72 b. l.). Degių skysčių ant striukės pėdsakų tyrimą atlikęs specialistas išvadoje Nr. 11-2407(11) nurodė, kad tiriamos striukės apykaklės vidinės dalies paviršius nežymiai apsilydęs (1 t. 84–85 b. l.). Įvertinus tai, kad A. Š. sodo namelio padegimas buvo naktį iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. į 27 d., kad A. R. striukė pareigūnams buvo pateikta 2011-09-15, kad striukė specialistams tirti buvo pateikta po savaitės – 2011-09-21, o striukės tyrimas pradėtas buvo tik 2011-11-13 bei atsižvelgus į specialisto išvadoje nurodytą pastabą, kad daugelis degių skysčių yra lakūs ir iki tyrimo atlikimo galėjo visiškai išgaruoti, daroma išvada, jog tai, kad ant tirti pateiktos A. R. striukės degių skysčių pėdsakų nėra, nepatvirtina A. R. versijos, kad jis nedarė nusikalstamos veikos.
Be to, iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose (1 t. 96–100, 103–110 b. l.) užfiksuotų duomenų matyti, kad būdamas suimtas A. R. mobiliojo ryšio telefonu kalbėjosi su savo sūnumi A. R. apie nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, derino, kokius parodymus reikia duoti. Nors iš 2011-10-19 prokuroro nutarimo matyti, jog buvo sankcionuotas A. R. telefoninių pokalbių pasiklausymas, tačiau telefoninių pokalbių ir perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys šioje byloje buvo panaudoti nepažeidžiant BPK 162 straipsnio nuostatų, todėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti duomenys gauti teisėtai ir yra vienas iš apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų šaltinių.
Nuteistasis neneigė, kad telefonu bendravo su sūnumi bei prašė jo sužinoti, kokius parodymus kas davė, bet tvirtina, jog pokalbio metu jo sūnus, interpretuodamas pasakė „kad kabelius deginai, laidus kieme ir apsvilai“, o jis su tokia sūnaus „versija“ nesutiko, kad neprašė sunaikinti įrodymų. Su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti negalima, nes 2011-09-13 14:44:50 val. ir 20:55:50 val. tarp A. R. ir A. R. vykusių pokalbių turinys liudija, kad A. R., nurodydamas savo sūnui „čia reik tiktai tvirtint, kad aš namuose. Tą dieną karpėm šaltalankius ir <...> aš namuos buvau. Tu <...> iš kažkur parvažiavai mane pamatei kokioj 25, kad plaukus buvau nudegęs ir prašiau mamos, kad apkirptų“, „o tu irgi paliudyk, kad matei plaukus nudegusius 25 kažkur tai“, „ne, ne, ne, aš aiškinu, man paliudys, kad man mopedą buvo užsidegusi, supranti. <...> Jis pasakęs, kad rankas nudegęs pats, o aš pasakysiu plaukus nudegiau ir veidą, šoną biški apdegęs. Daugiau nieko. Sakau gal dar kieme biški, gal būt kaip kabelius laidus deginau“, „o tave jei klaus, paliudyk sakyk 25 jis parvažiavo iš garažo sakyk kažkurtai apie tą mačiau jam užpakaly, nugaroj“, „tik nesakyk, kad po 28 čia reik sakyt prieš 26, nes 27 viskas vyksta, – padegimas pas Š.. O tau reik sakyt 25-24 kažkur galėjo būti“, „A., čia nereik taip užtempt mėnesio vidurį sakyt negal, čia reik sakyt 25 kažkur tom dienom. <...>“, „sakyk mačiau 25 d. kažkur maždaug matei, kad palukai buvo nusvilę. Sakyk dar pasakiau, kad motina nukirptų, motina paprašė 10 litų. Ir aš sakysiu kam kirptis ir nesikirpau tų plaukų“, „ne, ne, ne apie laidus nešnekėk, taip nesakyk apie laidus. Geriau sakyk, kad pamatei, kad parvažiavau iš garažo“, „jo, kad tokią dieną. 25 dieną“, „ir kad V. matė. V., R. lai paliudija. Visi turi paliudyt, kad buvau aš namuose“, konkrečiai nurodė, ką pastarasis turi pasakyti pareigūnams. Be to, aplinkybę, kad apeliantas sūnui nurodė, kokius parodymus duoti, patvirtina ir tai, kad pokalbio metu A. R. tėvui sakė „bet tu <...> tet, kitą dieną gausi tu man normaliai paaiškint, kad žinočiau ką sakyt“, „na tai aš pasakysiu, kad tvarkei mopedą kieme, <...>, rūkei, <...>, užkrita žarija užsidegei“, „<...> tėte, sakysiu <...>, kad kabelius deginai, laidus kieme ir apsvilai“, „ai, man tik tiek ir tesakyt, kad maždaug, kad buvai apdegęs 25 dieną“. Taip pat iš nuteistojo ir liudytoju apklausto A. R. pokalbio matyti, kad jiedu kalbėjosi ir apie daiktinius įrodymus – paimtus A. R. batus, o kitus „kiti garaže yra, tokie balti, tuos šalink“. Taigi, tokio turinio pokalbiai patvirtina, kad apeliantas A. Š. sodo namelio padegimo metu nebuvo namuose, kad iki padegimo nebuvo apdegęs virindamas mopedo rėmą ar degindamas laidus, kad žinojo, kas byloje yra apklausti, todėl prašė sūnaus, jog pakalbėtų su tais asmenimis, jog pastarieji duotų jam palankius parodymus bei prašė pašalinti garaže jo laikytus baltos spalvos batus.
Nukentėjusysis A. Š. parodė, kad sodo namelio padegimo išvakarėse dienos metu jis buvo sodo namelyje, viskas buvo tvarkingai, išvažiuodamas viską atjungė, o kitos dienos ryte jam buvo pranešta apie sudegusį sodo namelį, todėl įtarė, jog jo sodo namelį padegė netoliese gyvenantis A. R., kadangi su pastaruoju kelios dienos prieš įvykį – 2011-08-24 ryte įvyko žodinis konfliktas dėl neperkamo metalo laužo – A. R. primygtinai siūlė pirkti jo atneštą metalą (iš vamzdžių suvirintą stovą ir maiše buvusį kažkokį metalą), bet atsisakius pirkti, A. R. buvo nepatenkintas ir nueidamas grasinančiu tonu pasakė „na gerai, dar pažiūrėsim“. Tokias pačias aplinkybes ir įtarimą A. R. padegus jo sodo namelį A. Š. nurodė iš karto įvykio dieną surašytame protokole-pareiškime (1 t. 13 b. l.), apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (1 t. 29, 31, 40–41 b. l., 5 t. 149 b. l.). Nukentėjusiojo A. Š. parodymus, jog jam priklausantis sodo namelis buvo padegtas, patvirtina akte dėl kilusio gaisro nurodyta išvada – „labiausiai tikėtina gaisro priežastis – tyčinė žmogaus veikla (padegimas)“ (1 t. 28 b. l.) bei papildomos įvykio vietos apžiūros protokole (1 t. 55–60 b. l.) užfiksuoti duomenys, jog elektros paskirstymo skydelyje pažeidimų nerasta bei apžiūrą atlikusio AB „(duomenys neskelbtini)“ inžinieriaus E. V. išvada, kad „jeigu įvadinėje elektros apskaitos spintoje buvo išjungtas įvadinis apsaugos aparatas (automatinis išjungėjas), tai nuo elektros instaliacijos gedimo gaisro tikimybė atmestina“. Be to, kaip matyti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2011-09-15 pažymos Nr. (8.42)-B8-1422, įvykio naktį iš 2011-08-26 į 2011-08-27 perkūnijos nebuvo (1 t. 62 b. l.), ir tai patvirtina, kad namelio užsidegimo priežastis nebuvo žaibo išlydis.
Liudytojas G. O. parodė, jog jis 2011-08-27 ryte, apie 5.30–6 val., važiuodamas keliu pamatė nuo miško pusės atvira liepsna degančią sodybą, todėl pranešė bendruoju pagalbos telefonu (1 t. 148–149 b. l., 5 t. 151–152 b. l.). Nors liudytas, važiuodamas keliu jokių asmenų nesutiko, nematė dėl tamsos, tačiau tai nepatvirtina nuteistojo versijos, jog jis nebuvo prie A. Š. sodo namelio. Faktą, kad A. R. buvo prie A. Š. namelio, patvirtina specialisto išvada Nr. Nr. 11-2406(11), kurioje nurodyta, kad tamsiai rudas dirvožemis, nuimtas nuo A. R. aulinių batų, yra vienodas su tamsiai rudu dirvožemiu (pavyzdys Nr. 4), paimtu įvykio vietoje, prie sudegusio sodo namelio (1 t. 89–93 b. l.). Manyti, kad šis įrodymas – vienodas dirvožemis ant A. R. aulinių batų ir dirvožemis iš įvykio vietos – yra suklastoti, nėra pagrindo, nes dirvožemio mėginys iš įvykio vietos buvo paimtas 2011-09-14 ir iš karto įvykio vietoje supakuotas į voką bei pažymėtas Nr. 4, o A. R. batus, kuriais A. R. avėjo įvykio išvakarėse skindamas šaltalankius, 2011-09-15 pateikė liudytoja R. R.. Specialistai nenustatė, kad pakuotė, kuriame buvo supakuoti A. R. batai bei 6 vokuose supakuoti dirvožemio mėginiai, būtų pažeista. Duomenų, kad būtų pažeista dirvožemio mėginių paėmimo ar daiktų (guminių batų) pateikimo procedūra, taip pat nenustatyta, pastabų dėl šių procesinių veiksmų atlikimo ir duomenų fiksavimo, nebuvo pareikšta. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šie duomenys buvo gauti neteisėtai. Tai, kad įvykio naktį nebuvo perkūnijos, nepatvirtina apelianto versijos, jog jis prie A. Š. sudegusio namelio nebuvo, nes kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. 11-2406(11), gaisravietės dirvožemiui identiškas tamsiai rudas dirvožemis, nuimtas nuo A. R. guminių batų aulų ir padų, sudarė viršutinį (išorinį) batus dengiančio dirvožemio (purvo) sluoksnį, o tai reiškia, kad gaisravietės dirvožemiui identiškas tamsiai rudas dirvožemis ant batų pateko vėliausiai. Ši aplinkybė leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. R. buvo prie A. Š. sodo namelio.
Be to, liudytoja R. R. nurodė mananti, jog A. R. galėjo padegti A. Š. namelį, nes tai nebūtų pirmas kartas, kadangi A. R., sužinojęs, kad K. D. bendravo su jo žmona, kol jis pats atlikinėjo bausmę, pagrasino padegti K. D. buto duris, vėliau liudytojai A. R. pats nurodė padegęs buto duris, tą R. R. kitą dieną sužinojo ir iš paties K. D., kad jo buto durys buvo padegtos (1 t. 53 b. l.). Liudytoja taip pat nurodė, kad A. R. ne kartą jai grasino padegti jos ir jos motinos namus (1 t. 50, 51 b. l.).
Nuteistasis teigia, kad neišsiaiškinta tikroji A. Š. sodo namelio vertė, tačiau iš bylos matyti, kad A. Š. savo sodo namelį buvo apdraudęs DK „(duomenys neskelbtini)“ 105 000 Lt sumai (1 t. 39 b. l.), ir draudimas A. Š. išmokėjo 67 270 Lt draudimo išmoką už 2011-08-27 gaisro metu sunaikintą jam priklausantį pastatą (1 t. 113–122 b. l.). Be to, A. Š. nurodė, kad sodo namelis buvo pilnai įrengtas, pritaikytas gyventi, jame buvo visi būtini namų apyvokos daiktai, todėl logiška, kad turto sunaikinimo atveju A. Š. patyrė didesnių nuostolių, nei buvo apdraustas sodo namelis. Pastebėtina, kad šiuo atveju sunaikinto svetimo turto vertė veikos kvalifikacijos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nekeičia, nes yra nustatytas kitas šią veiką kvalifikuojantis požymis – svetimas turtas sunaikintas visuotinai pavojingu būdu – jį padegant. O tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam A. Š. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka, nepaneigia apelianto kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, nes nukentėjusiojo A. Š. byloje pareikštas civilinis ieškinys nebuvo priteistas dėl to, kad teismui kilo abejonių dėl kai kurio sunaikinto turto vertės ir, apylinkės teismo nuomone, yra reikalingas detalesnis ieškinio pagrindimas. Apelianto teiginys, jog nukentėjusiojo brolis, bendradarbiaudamas su policija, nutempdamas į savo turimą automobilių saugojimo aikštelę automobilius, o nukentėjusysis A. Š., supirkdamas metalo laužą, turi priešų, yra deklaratyvus, nes jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tokį savo teiginį, apeliantas nepateikė.
Visuma paminėtų aplinkybių, t. y. tai, kad A. R. pagrasino nukentėjusiajam A. Š. ir po to buvo sunaikintas A. Š. turtas, kad A. Š. turtas buvo sunaikintas tyčiniais asmens veiksmais, kad įvykio metu A. R. nebuvo namuose ir kad jam nustatytas I-II° odos nudegimas kairėje kaklo pusėje buvo padarytas atviros liepsnos poveikyje ne anksčiau tiriamo įvykio dienos, kad ant apelianto avėtų guminių batų rastas toks pat dirvožemis, kaip ir įvykio vietoje, patvirtina, kad nuteistasis buvo įvykio vietoje ir visuotinai pavojingu būdu sunaikino A. Š. priklausantį sodo namelį, todėl A. R. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl A. R. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados dėl apelianto kaltės yra motyvuotos, todėl A. R. apeliacinis skundas dėl jo išteisinimo pagal šį straipsnį netenkinamas.
Dėl kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
Apeliantas teigia, kad jis nevogė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, šios bendrovės patalpose nėra buvęs, o A. Š. pardavė vartelius, kuriuos jam davė jo uošvienė S. B., tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.
Liudytoju teisme apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas R. A. parodė, kad 2011 m. liepos mėnesį įmonės savininkas pastebėjo vagystę įmonės teritorijoje, o jis pats 2011-08-19 pastebėjo, kad yra išlaužti įmonės teritorijos vartai, išplėštos metalinės langų grotos, išdaužtas langas, atidarytos durys, patalpose išgrobta įvairios įrangos ir įmonei padaryta 329 800 Lt turtinė žala, kad tokią įrangą pavogti galėjo keliese specialiu transportu. Liudytojas taip pat parodė, kad 2011-09-11 kartu su tyrėju nuvykęs į A. Š. metalo supirktuvę paieškoti pavogtų daiktų, ten pamatė ir atpažino taip pat iš įmonės cecho pavogtą metalinį padėklą ir prie skerdyklos priblokuotus iš cinkuoto metalo ir išskirtinio profilio pagamintus vartelius, pagrobtą metalinį padėklą įvertino 135 Lt, o vartelius 45 Lt. Tokius parodymus R. A. davė ne tik teisme (5 t. 181–182 b. l.), bet ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 9–10, 11, 44–45, 46, 47, 49, 69, 72 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo įmonės teritorijos buvo pagrobta vertingesnės ir sunkesnės įrangos, liudytojas ir nurodė, kad šiai įrangai išvežti iš įmonės teritorijos reikėjo autobusiuko ar specialios technikos. Pastebėtina, kad A. R. nekaltinamas pagrobęs kitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje buvusią įrangą, o tik pavogęs metalinį padėklą ir vartelius. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. A. patikslino bendrovei padarytos žalos dydį, nurodo, kad R. A. parodymai yra iš esmės neteisingi, nes jo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros bei daiktų pateikimo protokoluose užfiksuoti duomenys (2 t. 13–32, 51–52 b. l.). Taip pat R. A. parodymus patvirtino teisme liudytoju apklaustas A. Š. kuris parodė, jog jam A. R. motoriniu dviračiu atvežė groteles (vartelius) parduoti, sakė radęs, tačiau jis kasos kvito neišrašė, nes A. R. neturėjo paso, kad A. R. atvežtus vartelius pasiėmė atvažiavę policijos pareigūnai. Iš esmės tokius pačius parodymus A. Š. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 50 b. l.), todėl nėra pagrindo netikėti liudytojo parodymais, nes jie atitinka R. A. parodymus bei daiktų pateikimo protokole užfiksuotus duomenis (2 t. 51–52 b. l.). Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad A. R. atvežtas cinkuotas duris (vartelius) jis nupirko už 30 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisme A. Š. apklaustas 2012-11-22, t. y. po įvykio praėjus daugiau kaip vieneriems metams, kad A. Š. užsiima metalo supirkimu, akivaizdu, kad teisme liudytojas neprisiminė, ar jam į metalo supirktuvę atvežtą metalą jis nupirko, už jį sumokėjo. Dėl to, toks A. Š. parodymų teisme netikslumas neduoda pagrindo netikėti iš esmės vienodais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais liudytojo A. Š. parodymais.
Be to, nuteistojo parodymus, jog jis A. Š. nuvežė parduoti ne savo uošvės duotus metalinius vartelius, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta S. B., kuri parodė (6 t. 22 b. l.) davusi A. R. visiškai kitokias metalines duris, nei durys, užfiksuotos prie daiktų pateikimo protokolo esančioje fotonuotraukoje (2 t. 51–52 b. l) . Taip pat telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokole užfiksuota, kaip 2011-09-13 17:44 ir 20:55 val. tarp nuteistojo ir jo sūnaus vykusių pokalbių telefonu metu A. R. liepia savo sūnui A. R. pakalbėti su „baba“, kad ši patvirtintų jo versiją dėl vartelių jam davimo būtent tiriamo įvykio metu, kurie paneigtų A. Š. parodymus. Nors pokalbio metu A. R. atkalbinėjo savo tėvą nuo tokio sumanymo, tačiau A. R. tvirtino, kad „tegul ji tik patvirtin. Vartus, variklius kokius davė, supranti, kad ir kokiais senais laikais buvo. Lai ji sako, kad dabar rugpjūčio, rugsėjo mėn. kada davė, variklius du išardyt“, A., babą perspėk, supranti, kad paliudytų, kad davė vartus metalinius ir du variklius“ (1 t. 103–110 b. l.). Taigi, tarp nuteistojo ir jo sūnaus vykusių telefoninių pokalbių turinys paneigia A. R. versiją, kad A. Š. jis nuvežė parduoti iš uošvės S. B. gautus metalinius vartelius.
Nors apeliantas tvirtino, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje nėra buvęs, kad tik yra kelis kartus pravažiavęs keliu pro šią teritoriją, tačiau tokius jo parodymus paneigia byloje surinkti objektyvūs duomenys.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje, prie mėsos malimo aparato, ant grindų buvo rastos penkios cigarečių nuorūkos, kurios nufotografuotos ir supakuotos į paketą (2 t. 13–32 b. l.). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2011-10-20 rašte (2 t. 38 b. l.) bei specialisto išvadoje Nr. 140-(304)-IS1-976 nurodyta, kad ant cigarečių nuorūkų, laboratorijoje pažymėtų Nr. 2 ir Nr. 5, paimtų 2011-08-22 įvykio vietos apžiūros metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), rastų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. R. genotipu ir tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų A. R. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000001% (2 t. 41–43 b. l.). Taigi, šie paminėti duomenys leidžia konstatuoti, kad A. R. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje bei patalpose. Be to, įvykio vietoje rastos penkios cigarečių nuorūkos įvykio vietoje buvo supakuotos į atskirus popierinius paketėlius ir sudėtos į vieną voką, pastabų dėl įvykio vietos apžiūros ir jos metu paimtų įkalčių įforminimo nebuvo pareikšta, taip pat specialistai nenustatė, kad jiems pateiktos pakuotės buvo pažeistos (2 t. 36–37 b. l.), todėl nėra pagrindo manyti, kad nuorūkų paėmimo tvarka buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta 2011-08-22, t. y. tuo metu, A. R. nebuvo suimtas, kad paketas su įvykio vietoje rastomis penkiomis cigarečių nuorūkomis specialistams buvo pateiktas nepažeistoje pakuotėje, daroma išvada, kad cigaretės nuorūkos su apelianto DNR pėdsakais nebuvo specialiai padėtos įvykio vietoje, t. y. įkaltis, patvirtinantis, jog A. R. vis dėlto buvo įvykio vietoje, nebuvo suklastotas, kaip teigia apeliantas savo skunde.
Visuma paminėtų įrodymų patvirtina, kad A. R., įsibrovęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo įmonės teritoriją ir patalpas, pagrobė metalinį padėklą ir vartelius, kuriuos kaip metalo laužą nuvežė priduoti į A. Š. metalo supirktuvę, todėl nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl A. R. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados dėl apelianto kaltės yra motyvuotos, todėl A. R. apeliacinis skundas dėl jo išteisinimo pagal šį straipsnį netenkinamas.
Dėl kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį
Teisme nuteistasis pripažino įsibrovęs į S. A. priklausantį namą, tačiau tvirtino turėjęs tikslą ten permiegoti, o ne vogti. Be to, teigė, kad pas jį rastą segę jis rado šiukšlių konteineryje. Tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigia liudytojų R. Š., V. M., policijos pareigūno A. P. parodymai, S. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų parodymo atpažinti, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta S. A. parodė, kad jai priklausančiame name niekas negyveno, kad ten buvo palikti jos mirusio vyro tarybiniai ženkliukai, jos segė su gintaru, tačiau vertingų daiktų nebuvo (2 t. 117–119 b. l.). S. A. daiktų parodymo atpažinti metu atpažino kaip savo būtent tą segę, kuri asmens kratos metu buvo rasta pas A. R. (2 t. 119–121, 124–130, 5 t. 43 b. l.). Taip pat S. A. parodymus, jog name buvo segė su gintaru, patvirtino ir liudytoja R. Š., kuri iš jai parodytų daiktų iš karto atpažino segę su gintaru, (2 t. 108–109 b. l.). Taigi, iš S. A. ir R. Š. parodymų matyti, jog segė, asmens kratos metu rasta pas apeliantą, buvo laikoma S. A. name. Be to, aplinkybę, kad nuteistasis, įsibrovęs į namą, kažko ieškojo, patvirtino liudytojas V. M., kuris parodė, jog išėjęs į savo namo kiemą, pamatė, kad pas jo kaimynę kieme vaikšto vyriškis, po to išgirdo dūžtant stiklą, supratęs, kad vyriškis bando įsibrauti į namą, iš karto paskambino policijos pareigūnams, ir kol jie atvyko, matė, jog name vyriškis vaikšto kažkuo pasišviesdamas ir kad tas vyriškis nebuvo išėjęs iš namo, kol atvažiavo policijos pareigūnai (2 t. 122–123 b. l., 6 t. 41–42 b. l.). Liudytoju apylinkės teisme apklaustas policijos pareigūnas A. P. parodė, kad pagal gautą pranešimą apžiūrėjo įvykio vietą, prie vartelių pamatė žalios spalvos dviratį, kuriuo žinojo, jog važinėjasi A. R., taip pat pamatė išdaužtą lango stiklą, patekę į namą, antrame aukšte rado A. R., kuris rankoje turėjo žibintuvėlį, mūvėjo pirštines, bei pasakė „papuoliau“, nors ryte pateikė versiją, jog į namą įsibrovė norėdamas permiegoti (6 t. 22–23 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad policijos pareigūnai, apžiūrėdami namą, antrame aukšte palėpėje rado besislepiantį įtariamąjį (2 t. 85–104 b. l.). Įvertinus liudytojų V. M., A. P. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis apie tai, kad A. R. slėpėsi palėpėje, daroma išvada, kad A. R. įsibrovęs į S. A. priklausantį namą, jame radęs segę, pasikėsino ją pavogti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Be to, pats apeliantas pirminės apklausos metu (5 t. 49 b. l.) bei apeliaciniame skunde (6 t. 137–140 b. l.) nurodo, kad įvykio metu buvo neblaivus, todėl daug ko neprisimena, neprisimena ir kur rado tą segę – ar name, ar kur kitur, dėl to išsiblaivęs policijos pareigūnams nurodė, kad segę rado šiukšlių konteineryje.
Įvertinus visus šiuo paminėtus duomenis, akivaizdu, kad jie vieni kitus atitinka ir papildo, ir šių įrodymų visuma patvirtina, kad A. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.
Apeliantas neteisus, kad skundžiamame nuosprendyje teismas klaidingai nurodė, jog jis neprisipažino įsibrovęs į namą, nes nuosprendyje nurodyta, kad A. R. teisme prisipažino tik dėl įsibrovimo į namą, bet neprisipažino kaltu dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą.
Nepagrįstas nuteistojo prašymas šią jo veiką vertinti kaip mažareikšmę, kadangi pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal teismų praktiką, veika mažareikšme yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Taigi, veika yra mažareikšmė, kai nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Be to, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Iš bylos matyti, kad A. R., įsibraudamas į S. A. priklausantį namą, žinojo, kad jis yra negyvenamas, įsibrovimo metu jis sugadino svetimą turtą (buvo išlaužtos durys ir išdaužtas stiklas), padarydamas žalos už 150 Lt, bei pasikėsino pavogti svetimą turtą. S. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog segę su gintaru ji buvo gavusi dovanų dar jaunystėje, todėl akivaizdu, kad ši segė S. A. yra vertinga, nors segę R. Š. įvertino vos 20 Lt. Atsižvelgiant šį tai, kad žala padaryta įsibraunant, turint tikslą pagrobti svetimą turtą ir tik operatyvaus policijos pareigūnų dėka nebuvo pagrobtas turtas, daroma išvada, kad nėra sąlygų A. R. nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Dėl paskirtos bausmės
Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam A. R. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Teismas nustatė A. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis pripažino kaltę padaręs BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje bei 187 straipsnio 3 dalyje, A. R. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.
Iš bylos matyti, kad apeliantas padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, du apysunkius tyčinius nusikaltimus ir pasikėsino padaryti vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje bei 178 straipsnio 2 dalyje, yra baigtos, o veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 21 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nuteistasis buvo registruotas darbo biržoje, tačiau nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Apeliantas yra baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkias vagystes, praeityje teistas penkis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei (pagal BK 178 straipsnio 2 dalį), iš viso už 9 nusikalstamas veikas, be to, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apelianto atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis taip pat nuteistas už nusikalstamas veikas nuosavybei. Nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, A. R. padarė neišnykus teistumui bei per lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. skyrė griežčiausias sankcijose numatytas bausmes – už tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimo, o už baudžiamąjį nusižengimą arešto bausmes. Taigi, pirmosios instancijos teismas A. R. tinkamai parinko bausmės rūšis.
BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų), BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje – laisvės atėmimas iki 5 metų (bausmės vidurkis 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), o už baudžiamąjį nusižengimą skiriamas areštas nuo 10 iki 45 parų (vidurkis būtų 27,5 paros). Esant nustatytai tik vienai A. R. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo, ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, dėl kitų nusikalstamų veikų nesant nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei į tai, kad sodo namelio padegimas kėlė didelį pavojų aplinkiniams, daroma išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bei arešto bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo.
Bendrindamas A. R. paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, tačiau teismas nepagrįstai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Minėtas punktas numato, kad bausmių apėmimas taikomas, kai padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Iš bylos matyti, kad A. R. nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 3 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarė tuo pačiu metu ir, nesugadinęs svetimo turto, apeliantas nebūtų įsibrovęs į S. A. priklausantį namą ir pasikėsinęs pagrobti svetimą turtą. Taigi, A. R. tyčia apėmė ir svetimo turto sugadinimą ir įsibrovimą į patalpą turint tikslą pagrobti svetimą turtą, todėl nuteistajam paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimu, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrinant A. R. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai subendrino paskirtąsias bausmes, pakeitus bausmių subendrinimą pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, A. R. paskirta 5 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nekeičiama.
Skundžiamas nuosprendis taip pat keistinas ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas A. R. paskirtą subendrintą 5 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, nepagrįstai taikė BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas. Iš bylos matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu A. R. nuteistas už veikas, padarytas iki 2013-01-04 nuosprendžio priėmimo, todėl bausmės turėjo būti bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Be to, nuosprendis keistinas ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai nurodęs, kad į A. R. paskirtos bausmės laiką įskaitytinas ne tik laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-08-31 iki 2012-02-29, bet ir pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-01-04 nuosprendį atlikta bausmė, pagal minėtą nuosprendį atliktos bausmės neįskaitė. Taigi, nuteistajam A. R. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 5 m. 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-01-04 nuosprendžiu paskirta bausme, skirtina nors ir griežtesnė 7 m. 10 mėn. laisvės atėmimo subendrinta bausmė, tačiau ši bausmė, įskaičius laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką bei pagal Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendį atliktą bausmę, yra švelnesnė nei skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirtoji galutinė subendrinta bausmė, todėl nuteistojo padėtis iš esmės yra švelninama, o ne sunkinama.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. R. bausmes, paskirtas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimu ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, A. R. bausmes, paskirtas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį paskirtą subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 metams 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie A. R. paskirtos subendrintos 5 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir A. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams 10 mėnesių.
Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011-08-31 iki 2012-02-29 ir pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendį atliktą bausmę nuo 2012-08-18 iki 2013-04-24.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.