Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-26 · Administracinė byla Nr. I-746-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-26
Bylos Nr.
I-746-331/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
M. V.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-746-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03644-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, H. S. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant atsakovo atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. (M. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2017 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1640(01743) panaikinti Rusijos Federacijos pilietei M. V. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2018 m. spalio 21 d. (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 4–5).

Šalies argumentai

2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 12–15) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1640(01743).

3. Paaiškino, kad Departamento teiginiai (išvados) yra nepagrįsti, nes atsakovui atlikus patikrinimą nebuvo nustatyta, kad UAB „Komantas“ neužsiima deklaruota veikla. Priešingai, bendrovės „Komantas“ darbuotojai dirba įmonėje: darbuotojas D. V. ir darbuotoja K. V. patvirtino, kad įmonėje dirba, paaiškino darbo vietos adresą, darbo laiką bei darbo funkcijas. Sprendimo teiginiai, kad darbuotojas D. V. nežino įmonės akcininkų, negali sudaryti pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja teisėta veikla Lietuvoje neužsiima, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato, kad kiekvienas darbuotojas privalo žinoti visus įmonės akcininkus, ir tai yra kasdienė verslo praktika. Be to, tokia informacija yra konfidenciali, nėra pagrindo ją atskleisti kiekvienam darbuotojui (tuo labiau dirbančiam vos kelis mėnesius). Pareiškėja yra deklaruotą veiklą vykdančios bendrovės „Komantas“ akcininkė ir valdybos narė. Atsakovas, išduodamas leidimą laikinai gyventi, patikrino visus pareiškėjos pateiktus duomenis ir dokumentus, priėmė sprendimą išduoti, o vėliau panaikino, todėl priimdamas skirtingus sprendimus (iš esmės prieštaraujančius vienas kitam), pažeidė pareiškėjos teises, šios aplinkybės liudija požiūrio (arba vykdomos politikos) pasikeitimą. Sprendime nėra nurodyta duomenų apie pareiškėjos padarytus Įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, pareiškėja negali priklausyti nuo atskirų valstybės institucijų požiūrio ar politikos pasikeitimo. Tokiu būdu, skundžiamas Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Atsiliepimas

5. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 20–23) paaiškino, kad nors pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, buvo nurodžiusi, kad veiklą vykdys Laisvės pr. 60, Vilnius, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad šiuo adresu veikla nėra vykdoma, pareiškėja šios aplinkybės neneigia, įrodymų, paneigiančių Sprendimo išvadas nepateikė. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti tik formaliai, siekiant atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti. Nepaisant to, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas, vykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje numatytą pareigą kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, esant įtarimų, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu oficialiai deklaruotas, pagrįstai inicijavo UAB „Komantas“ veiklos patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėja teisėta veikla Lietuvoje neužsiima, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, paaiškėjus, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs visus surinktus duomenis, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėja siekė formaliai atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuotų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne tam, kad užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atliktas tyrimas buvo objektyvus bei pakankamas ginčijamame sprendime nurodytoms išvadoms padaryti, o padarytos išvados tinkamai pagrįstos surinktais duomenimis. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, retkarčiais atvykstant į įmonę su galiojančia viza). Ginčijamas sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

6. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. spalio 21 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Nustatyta, kad 2016 m. liepos 12 d. pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau - Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji yra Lietuvoje įregistruotoje UAB „Komantas“ dalyvė. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi minėtas užsienietė pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės „Komantas“ įstatus, akcininkų sąrašą, balansą, dokumentus, patvirtinančius vykdomą įmonės veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus.

9. Pareiškėjos prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. rugpjūčio 31 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2016 m. spalio 10 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. spalio 21 d.

10. Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Komantas“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „Komantas“ veiklą Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi buvo nurodžiusi, jog veiklą vykdys Laisvės pr. 60, Vilnius, tačiau tyrimo metu išaiškėjo, kad šiuo adresu veikla nėra vykdoma, pareiškėja šios aplinkybės neneigia, įrodymų, paneigiančių sprendimo išvadas nepateikė, dėl adreso pasikeitimo į atsakovą nesikreipė. Atsakovas išsiaiškino, kad bendrovė savo veiklą vykdo adresu: Pilies g. 17, Vilnius, tačiau minėtu adresu jokių iškabų, skelbiančių apie bendrovės „Komantas“ veiklą, ant minėto pastato nėra, patikrinimo metu patalpos durys buvo užrakintos. Be to, atsakovas apklausęs darbuotojus pažymėjo, kad bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti formaliai, nes darbuotojas D. V. negalėjo paaiškinti kokias konsultacijas teikia, negalėjo paaiškinti kainodaros ypatumų, vykdomos veiklos, teigė, jog kartais jam pavedama į sutartis įrašyti klientų rekvizitus, tačiau kiek, kokių klientų turi įmonė, jam nėra žinoma, iš bendrovėje dirbančių asmenų pažįsta K. V., D. D., įmonės akcininkų nepažįsta, niekada nėra matęs. Kita bendrovės darbuotoja K. V. paaiškino, jog bendrovėje dirba nuo 2013 metų, jos pareigos - verslo vystymo vadybininkė, tačiau papasakoti apie įmonės veiklą atsisakė. Bendrovės darbuotojai L. J. buvo išsiųstas šaukimas atvykti į apklausą, tačiau ji neatvyko, susisiekti pareigūnams su ja nepavyko (b. l. 157-164). Todėl atsakovas, įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, nes darbuotojai įdarbinti formaliai, bendrovės adresas, siekiant gauti leidimą gyventi, nurodytas Laisvės pr. 60, Vilnius, o veikla vykdoma kitu adresu Pilies g. 17, Vilnius, o taip pat nei vienas įmonės darbuotojas negalėjo paaiškinti apie įmonės vykdomą veiklą. Todėl teismas laiko, jog atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima, bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti formaliai, siekiant atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, pareiškėja teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl atsakovas 2017 m. spalio 12 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „Komantas“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes paaiškėjo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės. Be to pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes (pasikeitus Bendrovės adresui), taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. spalio 2 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. sausio 6 d.

12. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

13. Pareiškėjai leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą). Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 2 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Taigi, pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti tik formaliai, siekiant atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti.

Žemesnės instancijos teismas

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs, kad nors užsienietis ir yra įmonės akcininkas ir direktorius, jeigu tam tikrų aplinkybių visuma „leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo vienintelis tikslas yra pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis“ (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3281-822/2015, Nr. A-3121-662/2016). Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ ir “ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to LVAT yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

15. Pareiškėjos teigimu nėra logiška bei pagrįsta tuo pačiu klausimu priimti dar vieną sprendimą, kai Migracijos tarnyba dėl pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi jau buvo priėmusi sprendimą, kuriuo tenkino pareiškėjos prašymą. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes atsakovas, vykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje numatytą pareigą kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, turint įtarimų, jog pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu oficialiai deklaruotas, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti bendrovės „Komantas“ veiklos patikrinimą. Atsakovui nustačius, kad pareiškėja neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes paaiškėjo faktai, kad pareiškėja norėdama gauti leidimą laikina gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnio numatytų sąlygų egzistavimas nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329- 662/2017; Nr. A-3331-662/2017).

16. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui. Tačiau teismas negali sutikti su šiuo teiginiu, nes pareiškėjos teisė atvykti į Lietuvos Respubliką, joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams, ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, Tai aiškiai pažymėjęs LVAT savo administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti tik formaliai, pasikeitus bendrovės adresui nebuvo pranešta atsakovui) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

18. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to, pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

19. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, arba pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

20. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

20. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1640(01743) paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

21. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos M. V. (M. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas