Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje, sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) r., Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, gyv. vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo metu gydosi reabilitacijos centre VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, teistas 10 kartų:

1) Zarasų miesto apylinkės teismo 1997-05-14 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 271 straipsnio 3 dalį - 2 metų laisvės atėmimo bausme;

2) Zarasų miesto apylinkės teismo 2000-01-06 nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme su 3 000 Lt vertės turto konfiskavimu;

3) Rokiškio rajono apylinkės teismo 2000-10-20 nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį – 3 metų laisvės atėmimo bausme su 1 000 Lt vertės turto konfiskavimu;

4) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000-11-15 nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį – 3 metų laisvės atėmimo bausme su 1 000 Lt vertės turto konfiskavimu;

5) Rokiškio rajono apylinkės teismo 2001-03-07 nuosprendžiu pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį – 3 metų laisvės atėmimu su 1 000 Lt vertės turto konfiskavimu;

6) Zarasų rajono apylinkės teismo 2004-03-25 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

7) Zarasų rajono apylinkės teismo 2006-11-17 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme;

8) Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-11-05 nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

9) Zarasų rajono apylinkės teismo 2010-06-11 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

10) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme,

R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 8 klasių išsilavinimo, nedirbantis, gyv. vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., tačiau faktiškai šiuo metu gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teistas 3 kartus:

1) Kauno miesto apylinkės teismo 2005-08-22 baudžiamuoju įsakymu pagal 284 straipsnio 1 dalį – 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda;

2) Kauno miesto apylinkės teismo 2006-04-03 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 22 val., iki 6 val., būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 60 val., sveikatos priežiūros globos rūpybos įstaigose bei atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, bei 5 MGL (525 Lt) dydžio bauda;

3) Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-29 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme, 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda. Bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. 2010-09-08 nutartimi buvo panaikintas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, pasiunčiant atlikti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Vėliau paleistas lygtinai, tačiau 2012-08-06 nutartimi lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos panaikintas, pasiunčiant atlikti likusią 5 mėnesių 25 dienų laisvės atėmimo bausmę,

kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d., 19.00 val., iki 2014 m. vasario 27 d., 11.30 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. S., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išėmęs namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), langą, tokiu būdu įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimus R. B. priklausančius daiktus, o būtent: DVD grotuvą, 300 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3520", 120 Lt vertės, 6 meškeres, bendros 1 500 Lt vertės, įvairius darbo įrankius, bendros 150 vertės, tris poras džinsų, bendros 300 Lt vertės, ir du megztinius, bendros 120 Lt vertės, tokiu būdu pagrobė svetimą R. B. priklausantį 2 490 Lt vertės turtą. Tokiais savo veiksmais K. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

R. S. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d., 19.00 val., iki 2014 m. vasario 27 d., 11.30 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su K. B., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išėmęs namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), langą, tokiu būdu įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimus R. B. priklausančius daiktus, o būtent: DVD grotuvą, 300 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3520", 120 Lt vertės, 6 meškeres, bendros 1500 Lt vertės, įvairius darbo įrankius, bendros 150 vertės, tris poras džinsų, bendros 300 Lt vertės, ir du megztinius, bendros 120 Lt vertės, tokiu būdu pagrobė svetimą R. B. priklausantį 2 490 Lt vertės turtą. Tokiais savo veiksmais R. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Kadangi kaltinamieji R. S. ir K. B., kurie yra kaltinami apysunkio nusikaltimo padarymu, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė pilnai pripažįstantys savo kaltę bei sutinkantys, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, o prokuroras bei gynėjai sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 273 straipsnyje nustatyta tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis K. B. savo kaltę pripažino pilnai. Tiksliai laiko neatsimena, jis kartu su R. S. išgėrė bei kaltinime nurodytu metu nuvažiavo pas R. B.. Važiavo išgerti, be to, tikėjosi, kad pas nukentėjusįjį bus moterų, galės pasilinksminti. R. B. gyveno netoli bažnyčios, vieno aukšto pastate, jo paties namuose nerado, ieškojo ir pas kaimynus. Žinojo, kad jeigu R. B. girtas miega, jį sunku prikelti. Beldėsi, kad šis juos įleistų, tačiau durų niekas neatidarė. Vėliau paaiškėjo, kad R. B. namuose nebuvo. Jie tuomet kartu su R. S. dar išgėrė prie nukentėjusiojo namų. Tada jie išėmė langą (su visu rėmu) ir įlipo į jo namus, kuriuose toliau vartojo alkoholį, o vėliau nusprendė nukentėjusiojo namuose paieškoti kažko vertingo. Pamatė meškeres, jų buvo, jei gerai atsimena, keturios. Pamena, kad paėmė keturias meškeres ir dvi rites. Be meškerių dar paėmė įrankių - atsuktuvą, reples, pasiėmė savo DVD grotuvą, kurį buvo paskolinęs nukentėjusiajam prieš porą dienų. Jis tikėjosi, kad nukentėjusysis pats prisimins, kad tas grotuvas priklauso jam. Dėl kitų daiktų nežino, nurodo, kad jis paėmė tik minėtus daiktus, ką konkrečiai ėmė R. S. nematė (kažkokius drabužius, gal dar kažką). Nematė, jog buvo telefonas, atsimena, jog prieš keletą dienų, kai vėl girtavo pas R. B., pastarasis telefoną sudaužė. Neneigia, jog telefoną iš R. B. galėjo paimti R. S.. Paryčiais su pavogtais daiktais kartu su R. S. nuėjo į Kalvarijų turgų, kur savo pažįstamam (tetos sūnui) pardavė meškeres. Kiek už jas gavo pinigų, neprisimena. Kaltinamojo teigimu, jis tik imitavo pardavimą, paprasčiausiai norėjo, kad tuo patikėtų R. S. (norėjo įtikinti, kad jis daiktus pardavė), o pačiam buvo kilusi mintis juos grąžinti nukentėjusiajam. Kai R. S. buvo kažkur nuėjęs, jis tam pažįstamam Janui (giminaičiui) atidavė ir DVD, kad šis jį parsineštų į namus. Už meškeres gautus pinigus pasidalino kartu su R. S.. Įrankius išmetė į šiukšlių dėžę, nes jie buvo surūdiję ir nieko verti. Sutinka, jog padarė nusikaltimą, pagrobė nukentėjusiojo daiktus, tačiau nemano, kad jie tiek verti, kiek nurodė nukentėjusysis. Kaltinamojo įsitikinimu, meškerės galėjo kainuoti apie 100 Lt, jos buvo prastos būklės, suklijuotos lipnia juostele. Tų meškerių nebėra, jos kažkur dingo iš tetos namų. DVD grotuvą jam giminaitis atnešė į pataisos namus, ten jis ir liko kartu su visais dokumentais (pas ką konkrečiai negali pasakyti, juo gali naudotis bet kuris iš pataisos įstaigoje kalinčių asmenų). Nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivus, Savo veiksmus vertina neigiamai, gailisi dėl jų.

Apklausiamas ikiteisminiame tyrime nukentėjusysis R. B. parodė, kad laikotarpiu nuo 2014-02-26, 19.00 val., iki 2014-02-27, 11.30 val., kol jo nebuvo namie, išėmus virtuvės dvigubą langą buvo patekta į jo butą, iš kurio pagrobta: 6 meškerės, bendros 1 500 Lt vertės, DVD grotuvas, 300 Lt vertės, darbo įrankiai (replės, atsuktuvai įvairus raktai ir kt.), bendros 150 Lt vertės, 3 poros džinsų, bendros 300 Lt vertės, 2 megztiniai, bendros 120 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 3520", 120 Lt vertės. Meškerės ir drabužiai buvo kambaryje, spintoje. DVD grotuvas ir telefonas buvo kambaryje ant staliuko, o įrankiai po staliuku. Jam padaryta 2 490 Lt žala. Įtaria, kad jo daiktus pagrobė K. B., nes vieną kartą būnant pas jį, K. B. apžiūrinėjo jo daiktus, t. y. atidarinėjo spinteles, apžiūrinėjo tuos vėliau pavogtus daiktus. R. B. teigimu, nurodytu laikotarpiu nuo 2014-02-26, 19 val., iki 2014-02-27, 11.30 val., buvo pas savo mamą (t. 1, b. l. 15-16).

2014-05-12 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro išvadoje Nr. 140-(2179)-ISI-2259, konstatuota, jog trys rankų pėdsakai ant daktiloskopinių plokštelių Nr. 1, Nr. 4 paimtų 2014-02-27 įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeniui identifikuoti tinka (t. 1, b. l. 40-42). 2014-05-19 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro rašte nurodyta, kad tikrinant latentinius rankų pėdsakus Daktiloskpinių duomenų registre nustatyta, jog trys rankų pėdsakai sutampa su rankų pėdsakais, esančiais daktiloskopinėje kortelėje asmens R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 38).

2014-10-22 specialisto išvados Nr. 140-(5447)-IS1-5395 duomenimis, trys rankų pirštų pėdsakai ant daktiloskopinių plokštelių Nr. 1 ir Nr. 4, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint butą Kalvarijų g. 335-1, Vilniuje, yra palikti R. S. kairės rankos nykščiu ir dešinės rankos smiliumi, didžiuoju pirštais. Prie specialisto išvados taip pat pridėta kortelė su pirštų antspaudais (t. 1, b. l. 46-47, 48).

2014-03-27 byloje pareikštas civilinis ieškinys, kuriame nukentėjusysis R. B. prašo atlyginti jam dėl nusikalstamos veikos patirtą 2 490 litų (kas šiuo metu atitinka 721,16 eurų) turtinę žalą (t. 1, b. l. 18, 19).

Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, konstatuoja, kad R. S. bei K. B., veikdami bendrais veiksmais, įsibrovę į patalpą, pagrobė svetimą nukentėjusiajam R. B. priklausantį turtą. BK 178 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Vagystę kvalifikuojantis požymis yra įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 punktu, įsibrovimas - tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis, t. y. išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją ir patenkant be kliūčių, kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti. Nagrinėjamu atveju kaltinamieji į svetimą butą pateko išėmę virtuvės langą (kartu su visu rėmu), dėl ko vagystę kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą, inkriminuotas pagrįstai. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji K. B. ir R. S., neginčydami kaltės klausimo, pripažino ir patvirtino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Pastebėtina, jog pastarieji, apklausiami dėl jiems inkriminuoto kaltinimo, savo kaltę pripažino dėl tų daiktų, kuriuos patys asmeniškai paėmė, pažymėdami konkrečiai nematę, kokius daiktus paėmė kitas, tačiau iš esmės neneigė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo paimti visi kaltinime inkriminuoti daiktai. Tokia kaltinamųjų pozicija bei parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių yra nulemti subjektyvaus supratimo apie atsakomybės ribas. Visgi kaltinamieji neneigė, jog nusikalstamus veiksmus atliko bendrai ir nors konkrečiai negalėjo įvardinti kito iš bendrininkų paimtų daiktų, tačiau neneigė, jog visi kaltinime nurodyti daiktai iš nukentėjusiojo buvo pagrobti judviejų bendrai. Nagrinėjant bylą buvo iškilęs klausimas dėl pagrobtų meškerių skaičiaus bei mobiliojo ryšio telefono. Antai, kaltinamasis K. B. nurodė asmeniškai, be kita ko, paėmęs tik 4 meškeres ir 2 rites (o ne 6, kaip nurodyta kaltinime), tačiau pripažino, jog dar dvi meškeres galėjo paimti R. S., būtent iš viso tiek jie galėjo parduoti Kalvarijų turguje. Taip pat neatmetė galimybės, jog R. S. paėmė ir telefoną. Kaltinamasis R. S. savo ruožtu pripažino paėmęs tiek mobiliojo ryšio telefoną, kurio nepardavė turguje, o pasiėmė sau, detalėms, nes aparatas buvo neveikiantis, tiek nurodė ir iš nukentėjusiojo namų paėmęs ir dvi meškerių lazdas. Tokiu būdu laikytina, jog kaltinamieji pripažino iš nukentėjusiojo pagrobę visus kaltinime nurodytus daiktus (dėl drabužių, įrankių pagrobimo neaiškumų nekilo). Tiesa, kaltinamasis K. B. tikino neva DVD grotuvas priklausė jam, pastarąjį jis buvo paskolinęs nukentėjusiajam, tačiau teismas tokius jo parodymus atmeta kaip siekį sušvelninti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Visų pirma tokius jo parodymus kategoriškai paneigė nukentėjusysis R. B., kuris apie grotuvo pagrobimą nurodė išsyk po nusikalstamos veikos padarymo, tą patį patvirtino tiek apklausiamas ikiteisminiame tyrime, tiek teisme. Tuo tarpu kaltinamasis K. B. versiją apie tai, jog grotuvas priklauso jam, nurodė ne iš karto, o ženkliai vėliau. Iš pradžių pastarasis neneigė, jog grotuvą pagrobė kartu su kitais nukentėjusiojo daiktais (kartu su visais daiktais jį ir pardavė), ir tik po to nurodė, jog grotuvą R. B. buvo paskolinęs. Teismas tokiais kaltinamojo teiginiais netiki. Akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu kaltinamasis grotuvą būtų paskolinęs, jam nebūtų prireikę jo įsibrovus grobti iš nukentėjusiojo namų, vežti į turgų. Tokį daiktą jis būtų galėjęs iš nukentėjusiojo paprasčiausiai atsiimti, juo labiau, kad su juo neretai bendravo ir svečiavosi jo namuose. Galiausiai akivaizdžiai neįtikinami kaltinamojo K. B. teiginiai apie tai, kad šį DVD grotuvą jis atidavė savo giminaičiui, kuris parsinešė jį į namus, ten kurį laiką laikė (neaišku, kokiu tikslu), o po to pristatė kaltinamajam į pataisos įstaigą (beje, kartu su prieš 3-4 vykusio įsigijimo dokumentais, kurie neaišku, kokiu būdu atsidūrė pas nurodytą tetos sūnų, kuriam turguje jis atidavė tik patį grotuvą). Negana to, kaltinamasis K. B., žinodamas, jog jam kartu su kvalifikuota vagyste yra inkriminuojamas ir aptariamo DVD grotuvo pagrobimas, pastarąjį atsainiai palieka pataisos namuose, dar gi kartu su įsigijimo dokumentais. Atsižvelgiant į tai, jog kaltinamasis K. B. neneigia DVD grotuvą iš nukentėjusiojo namų išnešęs, ką padarė įsibrovęs į nukentėjusiojo gyvenamąsias patalpas, pastarojo teiginiai dėl to, kad šis grotuvas neva priklausė jam, vertintini kaip bandymas palengvinti savo veiksmus, tačiau ne esminis kaltinimo paneigimas, kadangi jis pripažino, jog teisės paimti grotuvo neturėjo. Ta aplinkybė, jog abu kaltinamieji mano, kad pagrobtų daiktų vertė turėtų būti gerokai mažesnė, neturi įtakos jų išreikštai pozicijai dėl kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamųjų K. B. ir R. S. kaltė neginčytinai įrodyta jų pačių parodymais, taip pat nukentėjusiojo R. B. ikiteisminiame tyrimo bei teisme duotais parodymais, apžiūros protokolo duomenimis, specialistų išvadomis. Kaltinamųjų nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, pastarieji pilnai suvokė grobiantys svetimą jiems nepriklausantį turtą ir dėl to darantys materialinę žalą turto savininkui, ir norėjo taip elgtis. Kaltinamųjų K. B. ir R. S. nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, veiksmai kvalifikuoti teisingai. Pagrobtų daiktų vertę teismas nustato vadovaudamasis nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodyta verte, kurios patikslinti teismas neturi galimybės, kadangi nukentėjusysis R. B. į teismo posėdžius neatvyko. Tuo pačiu pažymėtina, jog šiuo atveju pagrobtų daiktų vertė neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Kaltinamųjų K. B. ir R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustato. Nors abu kaltinamieji savo kaltę pripažino ir nurodė besigailintys, tačiau teismas neturi pagrindo atsakomybę lengvinančios atsakomybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatavimui. Norint pripažinti nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai pastarasis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo - jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Nagrinėjamu atveju teismas neturi objektyvaus pagrindo teigti, jog kaltinamieji K. B. ir R. S. nuoširdžiai gailisi dėl savo įvykdytos nusikalstamos veikos. Teismo vertinimu, pastarieji daugiau deklaratyviai, o ne nuoširdžiai nurodė besigailintys, iš esmės savo elgesio kritiškai nevertino. Nė vienas jų nukentėjusiojo nuoširdžiai neatsiprašė, stengėsi sumenkinti savo veiksmus, akcentuodami, jog pagrobti daiktai buvo nenauji, kai kuriuos jų išmetė, telefonas nebeveikiantis. Patys nesistengė aktyviai dalyvauti procese, neatvykdami į teisme paskirtą posėdį, nepateikė teismui aplinkybių, dėl kurių negali dalyvauti bylos nagrinėjime, nepranešė jų ir savo gynėjams, dėl ko teko bylos nagrinėjimą atidėti, kaltinamuosius į teismą atvesdinti. Galiausiai pastarųjų pasirinktas gyvenimo būdas (nė vienas nedirba, legalaus darbo šaltinio neturi, vykdo administracinius nusižengimus), rodo aiškiai nepakankamas pastangas tinkamai įvertinti savo veiksmus, dėl ko naujų teisei priešingų veiksmų tolesnis vykdymas, nors ir nurodant dėl jų besigailint, yra laikytinas deklaratyviu. Dėl nurodytų priežasčių teismas netiki, jog kaltinamieji K. B. ir R. S. dėl savo poelgio nuoširdžiai gailisi, dėl ko nemato pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui.

Kaltinamojo K. B. ir R. S. atsakomybę sunkina tai, kad pastarieji nusikalstamą veiką padarė, veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, skirdamas K. B. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma įvertinama tai, jog K. B. įvykdė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, baigtas. Teismas įvertina ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis anksčiau teistas (t. 1, b. l. 95-100), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 103-104), nedirba (t. 1, b. l. 101), VĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas nuo 2013-10-27 iki 2013-10-30, diagnozė: lengvas protinis atsilikimas, priklausomybės alkoholiui sindromas, buvęs savęs žalojimas (t. 1, b. l. 111), Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 1, b. l. 112), taip pat nesigydė VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (t. 1, b. l. 113). Specialisto išvadoje Nr. 89TPK-189/2014 nurodyta nesant duomenų apie tai, jog K. B. serga ar sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar išreikšta silpnaprotyste, todėl jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (t. 1, b. l. 115). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad K. B. gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bendrais pagrindais. Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam K. B. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatant ženkliai mažesnį nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teismo manymu, būtent tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijus.

K. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina (t. 1, b. l. 77, 78).

Teismas, skirdamas R. S. bausmę, taip pat atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Įvertinama tai, kad R. S. įvykdė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, baigtas. Teismas įvertina R. S. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis anksčiau teistas (t. 2, b. l. 38-40), administracine tvarka baustas (t. 2, b. l. 43-49), nedirba (t. 2, b. l. 41), Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 2, b. l. 55), VĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje bei VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas (t. 2, b. l. 56, 57). Teismo įsitikinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam R. S. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatant mažesnį nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

R. S. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina (t. 2, b. l. 14).

Dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kuri galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką nepritartina tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindų atidėti kaltinamiesiems paskirtos bausmės vykdymą, kadangi sprendžiant klausimą dėl priemonių bausmės tikslams pasiekti negalima neatsižvelgti į tai, kad abu kaltinamieji praeityje jau buvo teisti už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas (K. B. anksčiau teistas net dešimt kartų už analogiškas nusikalstamas veikas, naują nusikalstamą veiką padarė, esant neišnykusiam teistumui, dėl ko konstatuotinas nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnis), R. S. anksčiau teistas tris kartus, iš kurių du kartus pagal BK 178 straipsnį), taip pat nusikalto esant neišnykusiam teistumui (nusikaltimų recidyvas). Tai reiškia, jog kaltinamieji iš ankstesnių teistumų jokių išvadų nepadarė. Antai, kaltinamasis K. B. paleistas iš pataisos namų neįsidarbino, nesusirado legalaus pragyvenimo šaltinio, nesimokė jokio amato. Priešingai, vartojo alkoholį, ką pats pripažino, tuo metu, kuomet būdavo laisvėje, vykdydavo administracinius teisės pažeidimus. Teismas teigiamai vertina, tai kad pastarasis bent jau šiuo metu gydosi nuo priklausomybės (nuo 2015-07-02 terapinėje bendruomenėje VšĮ „Taikos kelias“) (t. 2, b. l. 174), tačiau vien šios aplinkybės nepakanka išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant pastarajam realios laisvės atėmimo bausmės.

Kaltinamasis R. S. teisiamas 4 kartą. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog R. S. praeityje jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau dėl jo netinkamo elgesio bausmės vykdymo atidėjimas teismo nutartimi panaikintas. Vėliau nuteistasis buvo paleistas lygtinai, tačiau vėlgi nevykdė nustatytų pareigų, dėl ko lygtinis paleidimas panaikintas, pasiunčiant atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę. Tai rodo, jog R. S. kritiškai nevertino savo elgesio ir nepateisino jam parodyto pasitikėjimo. Šiuo metu pastarasis nedirba, nors nurodė dirbti negalintis dėl sveikatos būklės, tačiau pažymėtina, jog legalaus darbo neturėjo ir anksčiau, buvo registruotas darbo biržoje, tačiau darbo paieškos nutrauktos be teisės registruotis 6 mėn. (t. 2, b. l. 42), galiausiai yra įvykdęs visą eilę administracinių teisės pažeidimų, kurių didesnė dalis susijusi su alkoholio vartojimu (beje, netgi ir lygtinio paleidimo metu).

Taigi aukščiau išdėstytos aplinkybės nesudaro teismui pagrindo tikėti, jog bausmės tikslai kaltinamiesiems K. B. ir R. S. gali būti pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo, tuo pačiu atmetant galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šioje byloje nukentėjusysis R. B. pareiškė 2 490 Lt (kas šiuo metu atitinka 721,16 eurų) vertės civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (teisme ieškinio dydį kiek sumažino, nurodydamas šiek tiek mažesnę pagrobtų džinsų vertę) (t. 2, b. l. 113-116). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kartu su ieškiniu nukentėjusysis nepridėjo absoliučiai jokių dokumentų ar kitų įrodymų (nuotraukų, pavyzdžių su analogiškais daiktais ir pan.), patvirtinančių pagrobtų daiktų vertę ar kitaip pagrindžiančių civilinį ieškinį. Teismas negali nepažymėti to, jog nukentėjusysis vengė dalyvauti teismo posėdžiuose, neatvyko šaukiamas, dėl ko teko atvesdinti. Paskelbus bylos nagrinėjime pertrauką klausimams, susijusiems būtent su pagrobtų daiktų būkle ir verte, spręsti, nukentėjusysis į kitą teismo posėdį nebeatvyko. Negana to, pastarojo nepavyko ir atvesdinti. Iš tarnybinio pranešimo matyti, jog R. B. buvo pranešta apie įvyksiantį teismo posėdį, nurodyta, jog pareigūnai atvyks jį į šį posėdį pristatyti (atvesdinti), tačiau posėdžio dieną pastarasis nei namuose buvo, nei telefonu buvo galimybė susisiekti (t. 2, b. l. 173). Toks nukentėjusiojo elgesys rodo sąmoningą pastarojo nenorą bei atsisakymą dalyvauti procese, nors jis, kaip civilinis ieškovas, pareiškęs kaltinamiesiems turtinius reikalavimus, neabejotinai turi pareigą pagrįsti civilinį ieškinį, kas šiuo atveju buvo akivaizdžiai nepadaryta. Kaltinamieji tuo tarpu dėl civilinio ieškinio dydžio prieštaravo, nurodydami, kad pagrobti daiktai, atsižvelgus į jų susidėvėjimą, prastą būklę, negali būti tiek verti, kiek nurodė nukentėjusysis. Byloje nėra pateikta jokių nei tiesioginių, nei tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį, nukentėjusysis teikti įrodymus vengia, kaltinamieji su civilinio ieškinio dydžiu nesutinka. Teismas šiuo atveju ėmėsi visų įmanomų priemonių pakartotinai iškviesti nukentėjusįjį į teismo posėdį, tačiau pastarasis nei pats į teismą atvyko, nei buvo galimybė jį atvesdinti, ieškiniui pagrįsti jokių įrodymų neteikė, dėl ko teismas neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą ar skelbti byloje pertrauką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nukentėjusiajam R. B. pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teismas netenkina Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Teisme gautuose prašymuose nurodoma, jog kaltinamajam K. B. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro iš viso 206,51 Eur (t. 2, b. l. 150) o kaltintajam R. S. – 204,58 Eur (t. 2, b. l. 156). K. B. ir R. S. gynėjai buvo paskirti, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nors nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme ir yra įtvirtinta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau tokios įstatymo nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamiesiems K. B. ir R. S. gynėjai užtikrinti vienu iš BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, numatančių, jog gynėjo dalyvavimas būtinas, prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami. Be to, atsižvelgtina ir į sudėtingą kaltinamųjų turtinę padėtį, kadangi pastarieji nedirba ir neturi pajamų šaltinio.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti: vienas vokas su avalynės fragmentu (t. 1, b. l. 12), vienas vokas su daktilokortele ir daktiloplokštelėmis (t. 1, b. l. 50) bei vienas vokas su seilių lyginamaisiais pavyzdžiais ir vokas su popieriaus skiaute (t. 1, b. l. 63) paliktini saugoti kartu su baudžiamąja byla.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

K. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 1 (vienerių) metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti K. B. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 1 (vienerių) metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti R. S. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

Paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pripažinti civiliniam ieškovui R. B. teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – vieną voką su avalynės fragmentu, vieną voką su daktilokortele ir daktiloplokštelėmis, vieną voką su seilių lyginamaisiais pavyzdžiais bei voką su popieriaus skiaute, palikti saugoti kartu su baudžiamąja byla.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.