- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-06
- Bylos Nr.
- e2S-1878-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19318-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- UAB „Šilėja“
- Atsakovas
- UAB „Ozo mietas“, D. L., S. L., D. M., N. A., D. V., D. Ž., A. Ž., V. S., O. I., E. Š., L. P., G. P., D. Š., S. F., L. B., D. J., R. S., J. B., J. R., P. Ž., B. P., R. V., R. J., J. V., L. N., M. M., E. M., D. Š. S., A. S., E. D. R., J. S., K. T., E. D.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, G. O. L., J. B., J. V., J. P., T. S., M. K., A. Š., F. R., L. M., V. Ž., L. K., V. G., S. Ž., G. L., M. G., J. G., D. P., D. N., T. N., A. V., R. R., L. J., V. U., L. U., N. J., A. J., S. K., R. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Šilėja“ ieškinį atsakovams UAB „Ozo mietas“, D. L., S. L., D. M., N. A., D. V., D. Ž., A. Ž., V. S., O. I., E. Š., L. P., G. P., D. Š., S. F., L. B., D. J., R. S., J. B., J. R., P. Ž., B. P., R. V., R. J., J. V., L. N., M. M., E. M., D. Š. S., A. S., E. D. R., J. S., K. T., E. D. – K., M. B., I. B., J. D., G. Č., I. B., R. B., Stasei J. N., V. P., I. P. – G., L. O., M. L. K., E. T., V. T., J. S., D. J., J. P., M. D., A. K., T. K., V. K., C. J., A. R., A. Š., O. Š., A. Č., R. Č., V. V., O. K., M. K., S. Š., P. V., J. V., E. D. M., G. M., S. K., J. M., tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, G. O. L., J. B., J. V., J. P., T. S., M. K., A. Š., F. R., L. M., V. Ž., L. K., V. G., V. G., S. Ž., G. L., M. G., J. G., D. P., D. P., D. N., T. N., A. V., R. R., L. J., V. U., L. U., N. J., A. J., S. K., R. K., dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Šilėja“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymą iki kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje; uždrausti E. D.-K. ir UAB „Ozo miestas“ (buv. pav. UAB „Fixum“) atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymu.
Nurodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsirastų grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti apskritai neįmanomas. Ieškovei gali tekti perduoti pastato patalpų savininkų sukauptas lėšas asmenims, kurie neprisiėmė atsakomybės prieš bendraturčius daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, „įgalioti“ asmenys gali imtis aktyvių veiksmų sudarinėti naujas sutartis bei nutraukti jau galiojančias sutartis dėl buitinių atliekų išvežimo, elektros energijos ir dujų tiekimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas reikštų jos reikalavimų patenkinimą iki ginčo išsprendimo, kas neatitiktų ekonomiškumo ir proporcingumo principų atsakovės atžvilgiu. Sudarydami 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutartį, butų ir kitų patalpų savininkai išreiškė savo valią dėl namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir priežiūros. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas turi užtikrinti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą, tačiau jas pritaikius, negali būti patenkinti ieškinio reikalavimai, kol šalių ginčas teismo nėra išspręstas.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Šilėja“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Reikalavimas ieškiniu yra suformuluotas dėl Sutarties, kurios pagrindu ieškovės teisės, kaip Pastato administratorės, pasibaigia ir atsiranda pareigos, susijusios su turto perdavimu Sutarties dalyviams, pripažinimo negaliojančia ir niekine. Tuo tarpu laikinosiomis apsaugomis priemones ieškovė prašo išlaikyti status quo bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir sustabdyti ginčijamos Sutarties vykdymą, t. y. iš esmės prašė taikyti konservacines laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, užkertant kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Toks prašymas akivaizdžiai nesutampa su ieškinio reikalavimu, kurį patenkinus Sutartis būtų apskritai pripažinta negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo momento.
2) Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kurių preliminarus vertinimas leidžia daryti pagristą preliminarią išvadą, jog tikroji butų ir kitų patalpų savininkų valia nebuvo išreikšta: dalies butų ir kitų patalpų savininkų parašų atsidūrimo Sutartyje aplinkybės nėra aiškios ir joms tokios Sutarties sudarymo faktas (nekalbant jau apie jos turinį) nėra žinomas, pvz. Sutartį „pasirašo“ ir 1998 m. miręs asmuo.
3) Nėra aišku, kokios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų ekonomiškumo principo atsakovų atžvilgiu, nes priešingai, iš pateiktų duomenų nėra aiškios visos UAB „Ozo miestas“ teikiamų paslaugu kainų dedamosios, kaip ir nėra pateikiami visi jų teikiamų paslaugų įkainiai.
4) Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius ginčijamos sutarties vykdymo gali būti pažeistos tiek ieškovės, tiek ir suinteresuotų asmenų, tiek ir kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisėtas interesas, o ateityje priimtas galimai palankus ieškovei teismo sprendimas gali netekti prasmės, nes suinteresuoti asmenys gali imtis veiksmų nutraukti šiuo metu ieškovės sudarytas sutartis dėl paslaugų teikimo, reikalauti lėšų perdavimo, kurias perdavus asmenims, kurių atskaitomybė pagal jungtinės veiklos sutartį yra faktiškai neegzistuojanti, gali kilti sudėtingi restitucijos klausimai, nauji ginčai ateityje ir t.t.
5) Kiti asmenys (ne butų ir kitu patalpų savininkai), suinteresuoti ieškovės teisėtai administruojamo namo perėmimu, jau ėmėsi aktyvių veiksmų ir reikalauja įvykdyti turto perdavimą. Raštuose yra akcentuojamos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, siekiant pagrįsti neva tai butų ir kitų patalpų savininkų, o ne UAB „Ozo miestas“, poreikį perimti turtą, dėl kurių ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka gina savo dalykine reputaciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovė UAB „Ozo miestas“ prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) Tenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio reikalavimus, rezultatas būtų tas pats - būtų uždrausta šiuo metu teisėtam administratoriui UAB „Ozo miestas“ atlikti administravimo veiksmus, kas neatitiktų ekonomiškumo ir proporcingumo principų atsakovės atžvilgiu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl reikalavimų tapatumo.
2) Sudarydami 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutartį, butų ir kitų patalpų savininkai išreiškė savo valią dėl namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir priežiūros, o apeliantės teiginiai, kad tikroji valia nebuvo išreikšta, yra tik jos nuomonė, kadangi tik teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
3) Iš ieškovės pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, toks teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, todėl akivaizdu, jog ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
4) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 30-1206 pagrindu daugiabutis namas (duomenys neskelbiami) buvo išbrauktas iš UAB „Šilėja“ administruojamų namų sąrašo, o namo gyventojai sudarė Jungtinės veiklos sutartį, tai būtent butų ir kitų patalpų savininkai yra teisėti bendrojo naudojimo objektų priežiūros vykdytojai, kurių dauguma turi teisę pavesti tretiesiems asmenims vykdyti faktinį bendro naudojimo objektų administravimą (ką jie ir padarė). Todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistos gyventojų teisės ir teisėti lūkesčiai dėl jiems nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų administravimo, kadangi UAB „Ozo miestas“ paslaugas teikia sutarties (sudarytos su Jungtinės veiklos sutarties įgaliotu asmeniu) pagrindu, t. y. turint tam teisinį pagrindą. Tuo tarpu ieškovė atlieka administravimą (nors ir savo rizika) prievartinėmis priemonėmis ir veiksmais, kurie turi savivaldžiavimo požymių, savo veiksmais trukdo Jungtinės veiklos sutarties dalyviams įgyvendinti savo teises ir pareigas pagal pasirašytą sutartį ir tokiu būdu jiems yra daro žalą.
Atsiliepimas
Likę atsakovai ir tretieji asmenys nepateikė atsiliepimų į ieškovės UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė 2016 m. birželio 2 d. E. D. bei UAB „Ozo miestas“ raštų kopijas, o atsakovė UAB „Ozo miestas“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė rašytinius įrodymus – 2016 m. birželio 30 d. aktą bei UAB „Ozo miestas“ vadybininko tarnybinį pranešimą. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str., 338 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant šalių įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymą iki kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje; uždrausti E. D.-K. ir UAB „Ozo miestas“ (buv. pav. UAB „Fixum“) atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymu.
Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnyje nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tuo tarpu ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymą iki kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje; uždrausti E. D.-K. ir UAB „Ozo miestas“ (buv. pav. UAB „Fixum“) atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymu. Pirmosios instancijos teismas, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavo, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas reikštų jos reikalavimo patenkinimą iki ginčo išsprendimo, kas neatitiktų ekonomiškumo ir proporcingumo principų atsakovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta 2016 m. gegužės 31 d. nutartyje, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones neturėtų būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Kaip teisingai nurodė atsakovė UAB „Ozo miestas“ tenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio reikalavimus, rezultatas būtų tas pats – būtų uždrausta atsakovei atlikti administravimo veiksmus. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgos Nr. AC-34-2 1.3 punkte nurodė, kad nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 str. 1 d.). Taigi pripažįstama, kad esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, t. y. reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Nagrinėjamu atveju apeliantė nereiškia prevencinio ieškinio, o prašo pripažinti 2016 m. balandžio 13 d. jungtinės veiklos sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neatmestinos ir kitos išskirtinės situacijos, kai tokios (sutampančios su ieškinio dalyku) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, juo labiau, kad CPK 145 str. 1 d. 12 p. kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra įpareigojimas (taip pat) atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad nesustabdžius ginčijamos sutarties vykdymo gali būti pažeistos tiek ieškovės, tiek ir suinteresuotų asmenų, tiek ir kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisėtas interesas, o ateityje priimtas galimai palankus ieškovei teismo sprendimas gali netekti prasmės, nes suinteresuoti asmenys gali imtis veiksmų nutraukti šiuo metu ieškovės sudarytas sutartis dėl paslaugų teikimo, reikalauti lėšų perdavimo, kurias perdavus asmenims, kurių atskaitomybė pagal jungtinės veiklos sutartį yra faktiškai neegzistuojanti, gali kilti sudėtingi restitucijos klausimai, nauji ginčai ateityje ir t.t, tačiau apeliantės argumentai šiuo atveju nėra aktualūs. Visų pirma, tokie argumentai neatitinka CPK nuostatų, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.), tačiau šios priemonės nėra skirtos užtikrinti, kad ieškovei netektų reikšti naujų ieškinių ateityje. Antra, ieškovės siekis užkirsti kelią žalos atsiradimui šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, nesant pateiktų objektyvių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, negali būti pripažintas savarankišku pagrindu aptariamoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors ieškovė, siekdama pagrįsti savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo pagrįsti jame išdėstytas aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė nutraukė ieškovės sudarytas sutartis dėl paslaugų teikimo ar perėmė lėšas.
Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių ėmimosi būtinumas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios. Pagrindo varžyti kito asmens (atsakovės) teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų užtikrintas ne teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovei, įvykdymas, bet iš anksto būtų patenkintas ieškovės reikalavimas. Tokia situacija, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kai ieškovė savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė jokiais svariais argumentais, kurie sudarytų prielaidas manyti, jog tuo atveju, jeigu ginčas būtų išspręstas ieškovės naudai, dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymo jau nebus įmanoma ar bus labai sunku įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš dalies sutampa su paties ieškinio reikalavimu. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad, pritaikius minėtas ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų suvaržytos ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio namo gyventojų teisės ir teisėti lūkesčiai dėl jiems nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų administravimo.
Nagrinėjamu atveju apeliantė taip pat teigia, jog tikroji butų ir kitų patalpų savininkų valia nebuvo išreikšta: dalies butų ir kitų patalpų savininkų parašų atsidūrimo Sutartyje aplinkybės nėra aiškios ir joms tokios Sutarties sudarymo faktas (nekalbant jau apie jos turinį) nėra žinomas, pvz. Sutartį „pasirašo“ ir 1998 m. miręs asmuo. Pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisminėje praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, todėl jis negali būti priešpastatomas prieš žmogiškųjų išteklių ar papildomų finansinių išlaidų padidėjimą ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką ar kitokius motyvus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, įvertinus tai, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, turėtų daugiau neigiamų pasekmių, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Įvykus avarijai ar gedimui gyvenamajame daugiabučiame name ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovė UAB „Ozo miestas“ negalėtų vykdyti bendrojo naudojimo administratoriaus pareigų, nes laikinosios apsaugos priemonės varžytų jos veiksmus, ir tuo pačiu, ieškovė, nesant nuginčyto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 30-1206, kurio pagrindu daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), išbrauktas iš UAB „Šilėja“ administruojamų namų sąrašo, taip pat negalėtų tinkamai veikti, ko pasėkoje nebūtų tinkamai valdomi bendrojo naudojimo objektai, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra galimos didesnio masto neigiamos pasekmės, nei nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, atsižvelgiant į proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, siekį užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, nes atsiradus viešojo intereso pažeidimams bus pažeidžiami ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų interesai, laikytina, jog žalos mastas būtų mažesnis netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje civilinėje byloje, be to, ieškovei nenurodžius konkrečių ir objektyvių, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių, pirmos instancijos teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, kadangi LAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso šalis nuo galimų jų teisių pažeidimų ateityje.
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo nebuvimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.