- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 2-1548/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Pareiškėjas
- R. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. (R. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo R. P. prašymas dėl baudos panaikinimo uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ bankroto byloje Nr. B2-1122-302/2014.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi UAB „Degris“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Top Consult“.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą ir paskyrė buvusiam UAB „Degris“ direktoriui R. P. 3 000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, o būtent, už bankrutuojančios įmonės dokumentacijos ir turto pagal įmonės balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, neperdavimą nenurodant tokį elgesį pateisinančių priežasčių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. P. pateikė teismui prašymą panaikinti paskirtą baudą. Prašymą grindė tuo, kad atsakovui nebuvo suteikta teisė pateikti atsiliepimo į BUAB „Degris“ bankroto administratoriaus UAB „Top consult“ prašymą bei papildomų įrodymų, kurie įrodytų visiškai priešingą situaciją. Pareiškėjas nurodė, kad jis ne tik kad geranoriškai vykdė įsiteisėjusią teismo nutartį perduodamas bankroto administratoriui turimus BUAB „Degris“ buhalterinius dokumentus, bet ir pats savo iniciatyva ieškojo bankroto administratoriaus, kuris net ir įsiteisėjusius teismo nutarčiai nesusisiekė su pareiškėju. Be to, pareiškėjas vykdė bankroto administratoriaus nurodymus iki to momento, kol pats bankroto administratorius dėl didelio dokumentų kiekio, apimties bei vietos trūkumo pareiškėjui pareiškė, kad laikinai neperdavinėtų jam dokumentų. Pats bankroto administratorius nėra suinteresuotas perimti iš pareiškėjo turtą. Be to, pareiškėjo manymu, administratorius yra nesąžiningas, taiko įvairaus pobūdžio psichologinio poveikio priemones, dėl to 2014 m. kovo 21 d. įvykusio pirmo kreditorių susirinkimo metu nebuvo patvirtinta bankroto administratoriaus ataskaita, kadangi kreditoriai išreiškė nepasitikėjimą juo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi pareiškėjo R. P. prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo tenkino iš dalies, sumažino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškėjui paskirtą baudą nuo 3 000 Lt iki 1 000 Lt. Teismas konstatavo, kad pagrindo visiškai panaikinti pareiškėjui paskirtą baudą nėra, tačiau yra pagrindas ją sumažinti atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis stengėsi įvykdyti teismo įpareigojimus 2013 metais, tačiau jis nepateikė įrodymų, kad stengiasi perduoti likusį įmonės turtą ir dokumentus iki šiol. Todėl pareiškėjo teiginius, kad jis sąžiningai ir geranoriškai vykdo teismo nutartimi numatytus įpareigojimus ir kad siekia išspręsti šį kilusį ginčą, nesant tai patvirtinančių duomenų, teismas neturėjo pagrindo vertinti kaip realiai vykdomus ir pagrįstai egzistuojančius. Teismas pažymėjo, kad jam nėra žinoma, kokiu tikslu buvęs įmonės direktorius, įmonę pripažinus bankrutavusia daugiau negu vienerius metus, neturėdamas jokio pagrindo, piktybiškų siekių, būdamas sąžiningas, apdairus ir protingas, laiko savo patalpose įmonės dokumentus, kurie jam nepriklauso nuo tos dienos, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas R. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas skyrė baudą pareiškėjui vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, bet ne Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio nuostatomis, kaip konstatuojama skundžiamoje nutartyje. Be to, jam nėra suprantama, pagal kurį konkretų straipsnį jam buvo skirta bauda, nes tiek 2014-06-11, tiek 2014-07-03 teismo nutartyse yra nurodyti skirtingi baudos skyrimo pagrindai.
Apeliantas nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis privalo patikrinti įmonės sandorius už ne trumpesnį nei 36 mėnesių laikotarpį, akivaizdu, kad jis vykdė ne tik įsiteisėjusią teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir BUAB „Degris“ bankroto administratoriaus nurodymus, t. y. teikė jam įmonės dokumentaciją už paskutinius 5 metus iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos. Apeliantas įmonės dokumentų neslėpė, kadangi pats geranoriškai nuvyko su ikiteisminio tyrimo tyrėju užfiksuoti dokumentų buvimo fakto, nors dokumentų turėjimo aplinkybę galėjo nuslėpti. Apeliantas geranoriškai saugojo ir laikė senesnius nei 5 metų įmonės dokumentus savo žinioje pagal bankroto administratoriaus žodinius nurodymus iki jų pareikalavimo.
Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog nesuprantamos teismo abejonės dėl to, kodėl pareiškėjas daugiau kaip metus savo žinioje laiko BUAB „Degris“ dokumentus, kadangi, pasak apelianto, jo galimybes perduoti likusius dokumentus ir turtą apriboja bankroto administratorius, reikalaudamas perduoti turtą aktu, kuriame būtų detaliai nurodoma, koks tai turtas, jo rūšis, pavadinimas, įsigijimo vertė, unikalūs numeriai ir kt., nors pats bankroto administratorius savo žinioje laiko didesnę dalį dokumentų, kuriuose yra nurodyta jo prašoma informacija. Taigi pareiškėjas negali perduoti dokumentų ir turto ne dėl savo nesąžiningumo, neapdairumo, o dėl bankroto administratoriaus veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp šalių (pareiškėjo ir bankroto administratoriaus) yra kilęs ginčas, atsižvelgiant į bankroto bylose egzistuojantį viešą interesą, privalėjo būti aktyvesnis ir nesuteikti vienai iš šalių pranašumo, t. y. pastebėjęs ginčą teismas turėjo panaikinti baudą pareiškėjui ir imtis visų priemonių, kad būtų kuo greičiau pašalintas šis ginčas, tačiau tokių veiksmų nesiėmė ir skyrė baudą pareiškėjui, taip suteikdamas pranašumo bankroto administratoriui ir galimybę toliau vykdyti niekuo nepagrįstą psichologinį spaudimą prieš pareiškėją.
Apeliantas taip pat nurodo, kad jis, nors ir turėdamas abejonių dėl BUAB „Degris“ bankroto proceso skaidrumo ir bankroto administratoriaus kompetencijos, neturi galimybės kreiptis dėl administratoriaus atstatydinimo iš pareigų, nes bankroto administratorius 2014-05-12 pateikė teismui prašymą dėl R. P. kreditorinio reikalavimo tikslinimo, prašydamas sumažinti šį reikalavimą, kad jis būtų mažesnis nei 50 proc. visų pareikštų reikalavimų ir vadovaujantis ĮBĮ 21 straipsnio 4 dalimi pareiškėjas negalėtų kreiptis dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo.
Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad bankroto administratorius, būdamas galbūt nesąžiningas ir nekompetentingas, tyčia patvirtino netikslų pareiškėjo kaip kreditoriaus reikalavimą ir apie tai neinformavo teismo bei pareiškėjo, nors tam turėjo pakankamai laiko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Iš bylos duomenų matyti, kad BUAB „Degris“ bankroto administratorius inicijavo baudos buvusiam įmonės vadovui – pareiškėjui R. P. baudos skyrimo procedūrą, teigdamas, kad pareiškėjas nevykdo teismo įpareigojimų ir neperduoda viso įmonės turto ir dokumentacijos. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą iš dalies ir skyrė BUAB „Degris“ buvusiam direktoriui R. P. 3 000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi sumažino pareiškėjui paskirtą baudą nuo 3 000 Lt iki 1 000 Lt. Pasak apelianto, iš skundžiamos teismo nutarties neaišku, kokie yra baudos skyrimo pagrindai, kadangi 2014 m. birželio 11 d. nutartyje vadovaujamasi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, o 2014 m. liepos 3 d. nutartyje – Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio nuostatomis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nepaneigia teismo nutartimi padarytų išvadų teisingumo. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 1 d.). Įmonių bankroto įstatyme yra reglamentuota, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 10 tūkstančių litų baudą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Šiame įstatyme nėra numatyti tolesni teismo veiksmai paskyrus baudą, todėl teismas vadovaujasi Civilinio proceso kodekso normomis. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio akivaizdu, kad teismas sprendė klausimą dėl baudos sumažinimo pagrįstumo faktiškai vadovaudamasis CPK norma, reglamentuojančia šį klausimą ir įtvirtinta CPK 107 straipsnyje (asmuo, kuriam paskirta bauda, per 14 dienų nuo nutarties priėmimo gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti). Šios procesinės teisės normos nenurodymas nutartyje, kaip to reikalauja CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, t. y. kad nutartyje būtų nurodomi įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi, vertintinas kaip formalus pažeidimas, neturintis įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi teismas klausimą dėl baudos sumažinimo išsprendė teisingai. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje įtvirtintos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, todėl teismui sprendžiant dėl baudos sumažinimo buvo pagrįstai vadovaujamasi šio straipsnio nuostatomis, kadangi jų pagalba teismas galėjo įvertinti pareiškėjo argumentus dėl to, ar jis turi objektyvią galimybę įvykdyti teismo įpareigojimus ir nuspręsti, ar yra pagrindas sumažinti, ar panaikinti pareiškėjui paskirtą baudą.
Apelianto teiginiai, kad teismas, nustatęs, kad tarp jo ir bankroto administratoriaus vyrauja sudėtingi santykiai, dėl ko bankroto procesas negali vykti sklandžiai ir operatyviai, turėjo būti aktyvesnis ir nesuteikti pranašumo vienai iš šalių, t. y. siekdamas pašalinti kilusį ginčą, turėjo panaikinti baudą ir imtis visų priemonių, kad būtų kuo greičiau pašalintas šis ginčas, yra nepagrįsti, kadangi teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, įvertino baudos sumažinimo ir / ar panaikinimo pagrindus ir nustatė, kad pareiškėjas visa apimtimi teismo įpareigojimų dėl įmonės dokumentacijos ir turto perdavimo neįvykdė, todėl šios aplinkybės teismui turėjo esminės reikšmės sprendžiant pareiškėjo prašymo pagrįstumą. Vien tik įvardijami konfliktiniai santykiai tarp buvusio įmonės vadovo ir bankroto administratoriaus nepateisina pareiškėjo neveikimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie tai, kad būtent bankroto administratorius paprašė pareiškėjo neperduoti dokumentų dėl jų didelės apimties ir atitinkamai dėl vietos trūkumo, taip pat, kad jis prašė bankroto administratoriaus laikinai grąžinti perduotus BUAB „Degris“ dokumentus, siekiant paruošti BUAB „Degris“ turto perdavimo – priėmimo aktus pagal perteklinius administratoriaus reikalavimus, nėra pagrįstos konkrečiais įrodymais (CPK 178 str.), todėl atmestinos kaip neįrodytos. Papildomai pažymėtina, kad šioje byloje anksčiau jau buvo pasisakyta dėl bankroto administratoriaus tinkamo pareigos, susijusios su BUAB „Degris“ dokumentų ir turto perėmimu, vykdymo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2685/2013 konstatuojant, kad įvertinus įmonės direktoriaus R. P. elgesį, jis teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo nevykdo ne dėl bankroto administratoriaus nepakankamo aktyvumo, o dėl nuo paties direktoriaus valios priklausančių veiksmų. Apeliantas atskirajame skunde dėsto argumentus, susijusius su bankroto administratoriaus pareigų vykdymu bankroto procese, jo pateikiamų prašymų dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo pagrįstumu, tačiau pažymėtina, kad jie nėra pakankami, kad patvirtintų bankroto administratoriaus nesąžiningumą ar netinkamą pareigos reikalaujant perduoti įmonės dokumentaciją ir turtą vykdymą.
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad dalį teismo įpareigojimų pareiškėjas įvykdė, tačiau skundžiamos teismo nutarties ar šio atskirojo skundo nagrinėjimo dieną to nėra padaręs visa apimtimi, todėl nesant į bylą pateiktų pakankamų duomenų, pateisinančių tokį pareiškėjo elgesį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino, bet ne panaikino jam paskirtą baudą.
Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 336-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.