Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. R. ir A. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 20 d., vairavo savo automobilį „Infinity“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), kai buvo sustabdytas Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 2-ojo būrio vyriausiųjų patrulių M. R. ir A. J.. Pareiškėjas nesipriešino ir sustojo, tačiau jį sustabdę patruliai prieš jį panaudojo fizinę jėgą, t. y. sugriebė ir užlaužė jo rankas, nepaaiškinę tokių veiksmų priežasties, pargriovė ant žemės, uždėjo ir stipriai užveržė antrakius, per prievartą pasodino jį į tarnybinį policijos automobilį. Kiek vėliau pareiškėjas buvo nuvežtas į Vilniaus AVPK ir patalpintas į areštinę. Pareiškėjas sulaikymo metu patyrė fizinį skausmą, įvairius nubrozdinimus rankų ir nugaros srityje. Taip pat patyrė nepatogumus, gėdą, pažeminimą Vilniaus miesto gyventojų akivaizdoje, dvasinius išgyvenimus. Apžiūros metu pareiškėjui buvo nustatyti tam tikri kūno sužalojimai. Pažymi, kad pareigūnas tiek stabdydamas, tiek jau sustabdęs automobilį, turi laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau nagrinėjamu atveju jų nebuvo laikytasi. Vienas iš pareigūnų, t. y. M. R. jau išlipdamas iš tarnybinio automobilio tyčia išjungė savo „Bodycam“ kamerą. Kitas pareigūnas, t. y. A. J. neprisistatęs, nepaaiškinęs pareiškėjui jo sustabdymo pagrindo, neišaiškindamas pažeidimo esmės, griebė pareiškėjui už alkūnės ir panaudodamas fizinę jėgą bandė tempti į tarnybinį automobilį.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, jog buvo panaudota neteisėta fizinė prievarta jį sulaikant, jis buvo priverstinai sodinamas į policijos tarnybinį automobilį ir prieš jo valią išvežtas į areštinę. Pažymėjo, kad 2020 m. rugpjūčio 25 d. jis kreipėsį į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyrių dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, tačiau 2020 m. rugsėjo 3 d. buvo priimtas nutarimas Nr. M1-01-53858-20 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šio nutarimo jis neskundė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, jog policijos pareigūnai peržengė savo įgaliojių ribas, pareiškėjo atžvilgiu naudojo fizinę ir psichologinę prievartą, per prievartą įsodino jį į tarnybinį policijos automobilį, neteisėtai sulaikė vienai parai. Teigė, kad nagrinėjamu atveju, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas įžeidinėjo policijos pareigūnus ar kėlė balsą prieš juos. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas išgalvotai ir neesant teisinio pagrindo.

Tretieji suinteresuotieji asmenys M. R. ir A. J. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama plačiai – tai yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; ir kt.).

Pareiškėjas atsakovės veiksmų neteisėtumą sieja su Vilniaus AVPK pareigūnų neteisėtais veiksmais, t. y. nurodo, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d., (duomenys neskelbtini), sustabdę jo vairuojamą automobilį „Infinity“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 2-ojo būrio vyriausieji patruliai M. R. ir A. J. prieš jį neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę jėgą bei jį sulaikė, t. y. nors jis nesipriešino, tačiau minėti pareigūnai sugriebė ir užlaužė jo rankas, nepaaiškinę tokių veiksmų priežasties, pargriovė ant žemės, uždėjo ir stipriai užveržė antrakius, per prievartą pasodino jį į tarnybinį policijos automobilį, nuvežė į Vilniaus AVPK ir patalpino jį į areštinę vienai parai. Pareiškėjas nurodo sulaikymo metu patyręs fizinį skausmą, įvairius nubrozdinimus rankų ir nugaros srityje, taip pat patyręs nepatogumus, gėdą, pažeminimą Vilniaus miesto gyventojų akivaizdoje, dvasinius išgyvenimus.

Policijos pareigūnų įgaliojimai yra nustatyti Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kuriame, be kita ko, įtvirtina, kad policijos uždaviniai yra asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas (2 p.); nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija (4 p.); nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas (5 p.). Įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka (Policijos įstatymo 21 str.). Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti (Policijos įstatymo 22 str. 1 d. 2 p.). Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 str. 1 d. 4 p.).

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šiame punkte nustatyti reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai) netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui.

Policijos įstatymo 21 straipsnyje numayta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 „Dėl Specialiųjų priemonių specifikacijos ir Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 12.2 punkte numatyta, jog prieš agresyvų, linkusį žalotis asmenį, taip pat konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką padariusį arba galbūt padariusį asmenį, atlikdamas šio asmens apžiūrą, taip pat vykdydamas asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar šio asmens grąžinimą į Lietuvos Respubliką pareigūnas gali panaudoti asmens judesių ribojimo priemones. Pažymėtina, jog viena iš asmens judesių ribojimo priemonių yra metaliniai antrankiai (Aprašo 2.2. punktas). Tačiau Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pareigūnas, prieš panaudodamas specialiąsias priemones, privalo įvertinti asmens pasipriešinimo lygį, specialiųjų priemonių naudojimu siekiamą tikslą, kokio poveikio efektyvumo tikimasi panaudojus specialiąsias priemones, galimybes pasinaudoti specialiųjų priemonių sukeltu poveikiu, specialiųjų priemonių panaudojimo ir poveikio padarinius, savo atsitraukimo, priedangos ir kitų specialiųjų priemonių panaudojimo galimybes, jeigu panaudotos specialiosios priemonės būtų nepakankamai veiksmingos. Prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas privalo paaiškinti asmeniui ar asmenims sulaikymo pagrindą, atsakomybę, kylančią už pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą (5.1. punktas); įspėti apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones (5.2. punktas). Prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas gali nevykdyti veiksmų, nurodytų Aprašo 5 punkte, tik tais atvejais, kai bet koks delsimas naudoti specialiąsias priemones kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei, sveikatai ar turtui arba kai toks įspėjimas neįmanomas (6 punktas). Be to, Aprašo 7 punkte numatyta, kad pareigūnas, spręsdamas, kokias iš galimų konkrečioje situacijoje naudoti specialiųjų priemonių jis naudos, vadovaujasi Aprašo 2 punkte nurodytais įstatymais, Aprašu, įgytomis teorinėmis ir praktinėmis specialiųjų priemonių naudojimo žiniomis, įvertina tiek kylančią, tiek specialiųjų priemonių keliamą grėsmę, specialiųjų priemonių naudojimo veiksmingumą, pasirinktą veiksmų taktiką, siekiamus tikslus ir kitas aplinkybes.

Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo pareiškėjo sulaikymo ir pristatymo į Vilniaus AVPK atveju, turi būti vertinama pareigūnų veiksmų atitiktis specialiesiems jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams (Policijos įstatymui, Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašui). Šiuo atveju administracinę bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjantį teismą saisto baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyriaus nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti faktai, kurie yra betarpiškai susiję su pareigūnų veikos teisėtumu ir buvo įrodinėjimo dalyku minėtoje baudžiamojoje byloje ir nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo S. K. buvo išteisintas, jam nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, vertino ne tik paties S. K. atliktus priešingus teisei veiksmus, tačiau kartu vertino ir policijos pareigūnų M. R. ir A. J. prieš pareiškėją panaudotų veiksmų teisėtumą.

Įvertinus baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą, nuosprendyje konstatuota, jog „policijos pareigūnai fizinę prievartą prieš pareiškėją pradėjo naudoti ne dėl to, kad šis aktyviais veiksmais jiems priešinosi (spardėsi, stumdėsi, mosikavo rankomis ar pan.), bet dėl to, kad šis atsisakė lipti į policijos automobilį, taigi policijos pareigūnai nusprendė panaudoti specialiąsias priemones – antrankius, tačiau pareiškėjui neduodant policijos pareigūnams rankos, ant kurios policijos pareigūnai ketino uždėti antrankius, policijos pareigūnai nusprendė pareiškėją pargriauti, t. y. ši konfliktinė situacija vystėsi dėl to, kad policijos pareigūnai nesipriešinusiam, tačiau policijos pareigūnų reikalavimų nevykdžiusiam pareiškėjui stengėsi uždėti antrankius.“ Kaip matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 15 d. nuosprendyje konstatavo, jog „iš vaizdo įrašų matyti, kad S. K. demonstravo akivaizdų priešiškumą policijos pareigūnams, su jais kalbėjo pakeltu tonu, mosavo rankomis, grasino paskambinsiąs policijos pareigūnų vadovybei, šaukė, policijos pareigūnus kaltindamas tuo, kad šie nori jį „suvalgyti“, nesileido į jokias kalbas, o su juo kalbant policijos pareigūnui M. R., pareiškėjas paėmė savo mobiliojo ryšio telefoną, ir ignoruodamas visus minėto policijos pareigūno žodžius, ėmė kalbėti telefonu, tačiau teismas vertino, kad teisinė atsakomybė už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą numatyta ANK 506 straipsnio 4 dalyje. Vien tai, kad asmuo nevykdo teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, savaime nereiškia, kad jis panaudodamas fizinį smurtą priešinasi policijos pareigūnui: tik iš tiesių intensyvius ir agresyvius veiksmus galima laikyti pasipriešinimu BK 286 straipsnio prasme ir tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamu atveju S. K. priešingi teisei veiksmai atitinka ne nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, bet administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, požymius.“ Pažymėtina, kad iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį, kuriame konstatuota, jog S. K. priešingi teisei veiksmai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje (ANK 506 straipsnio 4 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už statutinių valstybės tarnautojų, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą) požymius, paliko nepakeistą.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2020-08-25 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, siekdamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos pareigūnų M. R. ir A. J. veiksmų. Pareiškėjas pateiktą pareiškimą grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis šioje byloje kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginim, t. y. pareiškėjas teigė, kad pareigūnai viršydami savo įgaliojimus prieš pareiškėją naudojo fizinę jėgą, uždėjo antrankius, prievarta sodino į automobilį, šmeižė, kad pareigūnų atžvilgiu jis vartojo necenzūrinius žodžius. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyrius 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatvęs, kad šiuo atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą esant požymiams nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Nutarime pažymėta, jog pareiškėjo skunde nurodytos pasekmės <...> policijos pareigūnai panaudoję fizinė jėgą ištempė iš automobilio, pargriovė ant žemės, uždėjo antrankius, taip piktnaudžiaudami tarnyba, neteisėtai jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą <...> yra dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų, siekiant išvengti sulaikymo. Šiuo atveju pareiškėjas nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams ir aktyviais veiksmais pasipriešino, dėl to pareiškėją sutramdyti buvo panaudota fizinė prievarta bei antrankiai, ko pasekoje ir galėjo kilti nurodytos pasekmės. Nutarime taip pat kuonstatuota, jog pagal teisinį reguliavimą (Policijos įstatymą) ir susidariusią faktinę situaciją policijos pareigūnai turėjo teisinį ir faktinį pagrindą prieš pareiškėją panaudoti fizinę prievartą bei antrankius, o pareiškėjo argumentai dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų vertinti tik kaip subjektyvaus pobūdžio savaip interpretuojant įvykius ir faktus. Šiuo aspektu paminėtina, jog pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyriaus 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, vadinasi su nutarime padarytomis išvadomis sutiko.

Teismas, papildomai pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jie naudodami fizinę jėgą prievarta jį sodino į tarnybinį automobilį, nors neturėjo teisės reikalauti, jog jis sėstų į automobilį, pažymi, jog pagal Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 punktą, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi). Šiuo atveju, iš bylos medžiagos (vaizdo įrašų, baudžiamosios bylos medžiagos, paaiškinimų teismo posėdžio metu) neginčytinai nustatyta, jog sustabdytas policijos pareigūnų, pareiškėjas savavališkai išlipo iš automobilio, nors KET 16 p. nurodyta, kad vairuotojui leidžiama išlipti iš transporto priemonės tik tikrinančiam pareigūnui leidus, į pareigūnų reikalavimus ir pastabas nereagavo, policijos pareigūnams pareikalavus sėsti į policijos tarnybinį automobilį, atsisakė tai vykdyti, atsikalbinėjo, ištraukinėjo rankas, kai pareigūnai bandė už jų paimti, ignoravo jam reiškiamus reikalavimus, kalbėjo pakeltu tonu, mosavo rankomis, grasino paskambinsiąas policijos vadovybei. Taigi, teismas vertina, jog policijos pareigūnai, atsižvelgdami į tai, jog pareiškėjas nevykdė jų teisėtų reikalavimų, pagrįstai, vadovaudamiesi Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 punktu, panaudojo fizinę jėgą prieš pareiškėją ir uždėjo jam specialiąją priemonę – antrankius.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog policijos pareigūnai jį neteisėtai sulaikė ir nuvežė į Vilniaus AVPK, teismas pastebi, jog pagal Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti. Šiuo atveju, iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas buvo sulaikytas ir atvežtas į Vilniaus AVPK remiantis ANK 597 straipsnio 2 dalimi, t. y. siekiant tinkamai užfiksuoti administracinį nusižengimą, t. y. pareiškėjas buvo sulaikytas siekiant jam surašyti administracinio nusižengimo protokolą už vairavimą neturint tokios teisės (ANK 424 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiuo aspektu nustatyta, jog policijos pareigūnai veikė taip kaip numatyta teisės aktuose, t. y. Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei ANK 597 straipsnio 2 dalyje.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis neteisėtai buvo patalpintas vienai parai į areštinę, teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 1 dalį prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Kaip matyti, iš pareiškėjo kortelės išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) ir įtariamojo laikino sulaikymo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) esančio baudžiamojoje byloje, pareiškėjas 48 val. buvo sulaikytas įtarus, kad jis padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 286 straipsnyje (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui). Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis 48 val. buvo sulaikytas nesant teisinio pagrindo, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu teismas vertina, jog policijos pareigūnai veikė taip kaip numatyta teisės aktuose, t. y. Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei BPK 140 straipsnio 1 dalyje.

ABTĮ 57 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai.

Taigi, teismas, įvertinęs šioje byloje esančius įrodymus ir bylos dalyvių paaiškinimus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti policijos pareigūnų M. R. ir A. J. neteisėti veiksmai sulaikant pareiškėją. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. pareigūnams M. R. ir A. J. (duomenys neskelbtini), sustabdžius pareiškėjo vairuojamą automobilį bei vėliau jį sulaikius ir pristačius į Vilniaus AVPK, policijos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Įvertinus policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą jų atitikties specialiųjų policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aspektu yra pagrindas daryti išvadą, kad policijos pareigūnai M. R. ir A. J. nepiktnaudžiavo Policijos įstatymo 21, 22, 25, 27 straipsniuose reglamentuotais policijos pareigūnų įgaliojimais, teisėmis ir pareigomis, nepažeidė Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo nuostatų.

Taigi teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytus policijos pareigūnų veiksmus, įrodymus byloje ir remdamasis kitų kompetentingų institucijų įsiteisėjusiais sprendimais ir tyrimais dėl minėtų veiksmų, nenustatė neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, o nenustačius šiuo aspektu policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą negali būti tenkinamas (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog sulaikymo metu patyrė fizinį skausmą ir daugelį nubrozdinimų rankų bei nugaros srityje bei nepatogumus, apžiūros metu buvo konstatuoti pareiškėjo kūno sužalojimai. Tačiau kaip jau buvo minėta, byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, dėl ko policijos pareigūnai jo atžvilgiu panaudojo jėgą, siekdami jį sulaikyti, uždėti antrankius. Be to, nors apžiūros metu buvo konstatuoti pareiškėjo kūno sužalojimai, tačiau vėlgi, iš pareiškėjo elgesio veiksmų sulaikymo metu matyti, kad jis neleido pareigūnams užlaužti rankų jam už nugaros bei jį pargriauti, tuo tikslu įtempdamas rankas ir visą kūną, siekdamas ištraukti rankas iš pareigūnų rankų. Įrašų medžiaga patvirtina, kad kontakto metu policijos pareigūnas M. R. dešinės rankos dilbis buvo atsidūręs tarp sulenktos ir įtemptos pareiškėjo kairės rankos, kontaktavo su jo kaire alkūne, ko pasekoje visi trys asmenys nukrito ant asfalto. Kaip matyti, minėti pareiškėjo kūno sužalojimai (dvi kraujosrūvos (mėlynės) ant rankų, įdrėskimas) buvo nulemti tik jo paties veiksmų, t. y. jei pareiškėjas būtų nesipriešinęs, policijos pareigūnai nebūtų bandę jam uždėti antrankių. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog 2020 m. rugpjūčio 20 d. į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole nurodyta, jog pareiškėjui nustatyti sužalojimai: įdrėskimas ir dvi kraujosrūvos (mėlynės), kitų sužalojimų pareiškėjui nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog patyrė gėdos jausmą Vilniaus miesto gyventojų akivaizdoje, kadangi viskas vyko viduryje gatvės, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus ir pan., tačiau teismo įsitikinimu, minėti pareiškėjo išgyvenimai buvo nulemti jo paties neteisėtų veiksmų (pareiškėjas vairavo tramsporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones bei vėliau nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams). Pareiškėjui pasirinkus tokį elgesio variantą kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Kitaip tariant, jo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nulėmusiu proporcingų prievartos priemonių jo atžvilgiu panaudojimą.

Be kita ko, pareiškėjas į bylą pateikė 2021 m. rugsėjo 23 d., 2021 m. spalio 21 d., 2022 m. liepos 29 d., 2023 m. vasario 10 d. elektroninius receptus vaisto/medicininės pagalbos priemonės išdavimui, tačiau vėlgi pats sulaikymas įvyko dar 2020 m. rugpjūčio 20 d., todėl teismui nėra pagrindo susieti šių aplinkybių, t. y., kad šių vaistų vartojimas buvo nulemtas išimtinai dėl 2020 m. rugpjūčio 20 d. įvykių, kadangi pirmasis elektroninis receptas vaisto/medicininės pagalbos priemonės išdavimui buvo išrašytas praėjus daugiau vienerių metų laikotarpiui po minėto įvykio. Be to, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad tam tikrus raminamuosius vaistus jis gėrė dar prieš minimą įvykį.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Vilniaus AVPK neteisėti veiksmai, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto t. y. nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad Vilniaus AVPK pareigūnai veikė kaip nors priešingai nei juos įpareigoja veikti teisės aktai. Todėl vien tik abstraktūs pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu pripažintini neturtinės žalos faktą. Nenustačius būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pažymėtina, kad šalis turi teisę į išlaidų atlyginimą tik tokiu atveju, kai jos naudai yra priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis), todėl šiuo atveju šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.