- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-01
- Bylos Nr.
- 1A-256/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Albinas Bielskis (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- D. M., A. S.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2008 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir galutinė subendrinta bausmė D. M. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. S. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų;
- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti, tai yra:
D. M. 2009 m. liepos mėn., tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, neteisėtai, turėdamas tikslą ją parduoti, parsigabeno ne mažiau kaip 115,108 g, t. y. labai didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurį laikė ūkiniame pastate, esančiame sklype Nr. 166, sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone. 2009 m. rugpjūčio 10 d. D. M. , turėdamas tikslą tolimesniam laikymui perduoti dalį psichotropinės medžiagos A. S. , paprašė A. G. , kuriam apie pakete esančių miltelių sudėtį nebuvo žinoma, atgabenti paketą su minėtomis psichotropinėmis medžiagomis prie plento Klaipėda–Liepoja netoli įvažiavimo į sodininkų bendriją „Pakrantė“, Purmalių kaimo ribose, Klaipėdos rajone, ir perduoti A. S. , o likusią dalį paslėpti prie plento Klaipėda–Kretinga, ties Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono riba. 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 16.30 val., A. G. , vykdydamas D. M. nurodymą, dalį šios psichotropinės medžiagos – 109,296 g amfetamino – iš ūkinio pastato, esančio sklype Nr. 166, sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, atgabeno prie plento Klaipėda – Liepoja, netoli įvažiavimo į sodininkų bendriją „Pakrantė“, Purmalių kaimo ribose, Klaipėdos rajone, ir perdavė A. S. , o likusią dalį, t. y. ne mažiau kaip 5,812 g, amfetamino nugabeno ir paslėpė prie plento Klaipėda–Kretinga, ties Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono riba, kur, A. G. paslėpus minėtą medžiagą, ją D. M. laikė iki 2009-10-06.
A. S. nuteistas už tai, kad pasikėsino neteisėtai įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tai yra:
A. S. 2009 m. rugpjūčio 10 d., tikslus laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, susitarė su D. M. iš jo paimti saugojimui savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, amfetaminą. 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 16.30 val., A. G. , kuriam apie pakete esančių miltelių sudėtį nebuvo žinoma, D. M. nurodymu atvežus paketą su psichotropinėmis medžiagomis prie plento Klaipėda – Liepoja, netoli įvažiavimo į sodininkų bendriją „Pakrantė“, Purmalių kaimo ribose, Klaipėdos rajone, ir perdavus paketą A. S. , šis pasikėsino neteisėtai įgyti, gabenti ir laikyti 109,296 g, t. y. labai didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurį, gavęs per A. G. iš D. M. , automobiliu „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo parsigabenti ir laikyti savo gyvenamojoje vietoje, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi tą pačią dieną 16.45 val. prie plento Klaipėda–Liepoja, netoli įvažiavimo į sodininkų bendriją „Pakrantė“, Purmalių kaimo ribose, Klaipėdos rajone, buvo sulaikytas policijos pareigūno, kuris automobilio apžiūros metu minėtą kiekį psichotropinės medžiagos rado ir paėmė.
Be to, A. S. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo, laikė, gabeno ir panaudojo fizinio asmens dokumentą, t. y.:
A. S. iki 2009 m. rugpjūčio 10 d., tikslus laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo R. K. vairuotojo pažymėjimą Nr. 50670455, kurį gabendamas laikė prie savęs automobilyje „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. apie 16.45 val., tai yra iki to laiko, kol automobilio patikrinimo metu prie plento Klaipėda–Liepoja, netoli įvažiavimo į sodininkų bendriją „Pakrantė“, Purmalių kaimo ribose, Klaipėdos rajone, neturėdamas teisėto pagrindo, pateikė policijos pareigūnui.
Nuteistasis D. M. savo apeliaciniame skunde teigia, jog su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu sutinka tik iš dalies. Jis neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su paskirtąja laisvės atėmimo bausme. Apelianto teigimu, būdamas įkalinimo įstaigoje, jis apmąstė savo nusikalstamą elgesį ir labai dėl jo gailisi. Teigia, jog nori kuo greičiau grįžti į laisvę, gyventi kartu su naujai sukurta šeima bei prisidėti prie savo nepilnamečių vaikų auklėjimo ir išlaikymo.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo atsižvelgti į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sušvelninti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis A. S. savo apeliaciniu skundu neginčija Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau nurodo, jog nuosprendį priėmęs teismas, kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, apelianto teigimu, už šį nusikaltimą paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijo neturėdamas tikslo jos platinti. Įgyti šias psichotropines medžiagas jo paprašė D. M. , kuris vėliau turėjo labai didelį kiekį amfetamino pasiimti iš apelianto. Kadangi A. S. tuo metu ir pats vartojo psichotropines medžiagas, todėl tikėjosi, jog tokiu būdu padėjęs D. M. , kaip atlygį gaus iš jo atitinkamą dalį šios psichotropinės medžiagos.
Nuteistasis A. S. teigia, jog ikiteisminiame tyrime parodymų nedavė todėl, kad yra jauno amžiaus, pirmą kartą teisiamas, todėl buvo pasimetęs ir nežinojo kaip elgtis susidūrus su policijos pareigūnais. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu apeliantas davė išsamius ir nuoširdžius parodymus, todėl prašo jo atžvilgiu pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Taip pat apeliantas prašo sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę atsižvelgiant į tai, kad jis yra jauno amžiaus, nori studijuoti, susirasti darbą ir sukurti šeimą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį, arba, pritaikius BK 62 straipsnį, sušvelninti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.
Teismo posėdyje dalyvavę nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų D. M. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų D. M. ir A. S. apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo D. M. apeliacinio skundo.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, kuri turi būti kiekvienu konkrečiu atveju vertinama visumoje, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taigi bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti konstitucinio teisingumo principo reikalavimus ir turinį, jog valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, ji turi būti teisinga.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje, pagal kurį teismas bausmę kaltininkui skiria baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. M. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir jų nepažeidė.
D. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, atsižvelgė į tai, kad D. M. padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, baigtas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas anksčiau teistas du kartus, kas rodo jo polinkį daryti nusikalstamas veikas. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino ir nuteistojo D. M. apeliaciniame skunde minimas aplinkybes – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei pripažino šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia. Byloje nenustatyta apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas D. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų, t.y. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė lygų minimaliai BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytai bausmei. Tai reiškia, kad apeliantui paskirtoji bausmė gali būti sušvelninta tik pritaikius BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos aplinkybės, duodančios pagrindą taikyti šiuos BK straipsnius nuteistojo D. M. atžvilgiu ir jais remiantis sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.
Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo.
Byloje esančiais duomenimis – nuteistųjų D. M. , A. S. , liudytojų S. B. , A. G. parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir fiksavimo protokolų duomenimis byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad apeliantas 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 16.30 val., Purmalių kaimo ribose, Klaipėdos rajone, padedant A. G. , pasikėsino iš D. M. įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį – 109, 296 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.
Nuteistasis A. S. apeliacinio skundo reikalavimą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį grindžia tuo, kad pasikėsindamas iš D. M. įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, neturėjo tikslo jos platinti. Teisėjų kolegija su šias apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas A. S. atžvilgiu pritaikytas tinkamai.
BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tai reiškia, kad šios BK specialiosios dalies straipsnio dispozicija suformuluota taip, jog tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nėra privalomas nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis, nulemiantis veikos kvalifikavimą pagal minėtą straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad A. S. pasikėsino įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šių trijų alternatyvių požymių nustatymo visiškai pakanka apelianto nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. S. nebuvo kaltinamas tuo, kad labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino pasikėsino įgyti, laikyti ir gabenti turėdamas tikslą ją platinti.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis A. S. prisipažino padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija ir šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas tris kartus (t. 2 b.l. 103, 106, 108). Šių apklausų metu A. S. kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti išsamesnius parodymus. Tuo tarpu apklaustas pirmosios instancijos teisme A. S. parodymus duoti sutiko ir kaltu prisipažino, paaiškindamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Tačiau toks A. S. prisipažinimas pirmosios instancijos teisme negali būti pripažįstamas savanorišku, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą, policijos pareigūnai buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių A. S. kaltę. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apeliantas nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, turėjusių reikšmę bylą išnagrinėti teisingai. Todėl, įvertinus A. S. prisipažinimo laiką, darytina išvada, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ne savo noru, o dėl byloje surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo pripažinti A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti apygardos teismo nuosprendžio ir bausmės skyrimo dalyje. Griežčiausia bausmė, kuri ir nulėmė galutinės subendrintos bausmės dydį, apeliantui paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Už šį labai sunkų nusikaltimą įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų. Priešingai nei teigiama A. S. apeliaciniame skunde, apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – kaltininką charakterizuojančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo rūšinį pavojingumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. S. iki šios nusikalstamos veikos nedirbo, anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka nebuvo. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir atsižvelgė į tai, kad ši apeliantui inkriminuota nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. A. S. pasikėsino neteisėtai disponuoti labai dideliu psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekiu. Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir nepilnamečių. Įvertinęs visas pirmiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas A. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų, t.y. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė lygų minimaliam šio BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytos bausmės dydžiui.
Nepagrįstu pripažįstamas ir apeliacinio skundo reikalavimas sušvelninti A. S. paskirtąją bausmę pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas.
BK 62 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, kai yra to paties straipsnio pirmoje ir antroje dalyse numatytos sąlygos. Taigi, taikyti šio straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, byloje nenustatytos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos sąlygos, duodančios pagrindą taikyti šio straipsnio nuostatas kaltininkui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų D. M. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.