Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. B. ir jo atstovui advokatui Algirdui Milašauskui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Panevėžio r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, buvęs Lietuvos Kariuomenės Karo policijos (duomenys neskelbtini), atsargos majoras, niekur nedirbantis, vedęs, gyvenantis SB (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 321 str., 228 str. 1 d., ir

M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Rusijoje, rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą, Lietuvos kariuomenės Karo policijos (duomenys neskelbtini) seržantas, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 321 str., 228 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. J., būdamas valstybės tarnautoju, eidamas Lietuvos Kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos (toliau - LK KP Šiaulių įgula) viršininko pareigas, viršydamas įgaliojimus, sulaužydamas 1991-12-05 duotą kario priesaiką Lietuvos valstybei sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, pažeisdamas 1998-05-05 LR Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 26 str. 1 d. reikalavimus laikytis įstatymų bei sąžiningai, tinkamai vykdyti tarnybos pareigas, 1998-10-22 LR Karo policijos įstatymo Nr. VIII-911 13 str. 1 d. 1 p., 4 p. reikalavimus vykdant tarnybines pareigas nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti sulaikytų ar pristatytų į karo policiją asmenų teises ir teisėtus interesus, Kariuomenės drausmės statuto, patvirtinto LR Kariuomenės drausmės statuto įstatymu Nr. VIII-1191, 14 str. 5, 6, 9 d. reikalavimus sulaikytus karius laikyti specialiai tam pritaikytoje patalpoje, karį sulaikyti, kol išnyks sulaikymo pagrindas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms, sulaikytiems kariams užtikrinti jų teises, teisėtus interesus ir sveikatos apsaugą, 2008 m. birželio 10 d. apie 18.30 val. mobiliojo ryšio telefonu kelio atkarpoje Panevėžys – Šiauliai, 1-ajame kilometre buvusiam LK KP Šiaulių įgulos Karo policijos skyriaus vyresniajam policininkui seržantui M. Z. davė aiškiai neteisėtą žodinį įsakymą dėl teisėto Karo policijos pareigūno reikalavimo duoti kelionės lapą Karo policijos pareigūnams nevykdymo sulaikyti Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vairuotoją jaunesnįjį seržantą G. B. ir pastarąjį pristatyti į LK KP Šiaulių įgulą, esančią Aerouosto g. 11 a, Šiauliuose, žinodamas, kad ten nėra įrengta reikalavimus atitinkančių sulaikymo patalpų, bei, nesant tam teisėto pagrindo ir būtinumo, laikyti sulaikytą karį iki 2008 m. birželio 11 d. ryto, tiksliau nenustatyto laiko, kol bus išsiaiškinta situacija su sulaikyto G. B. tiesioginiais vadais, dėl ko G. B. LK KP Šiaulių įgulos Karo policijos skyriaus vyresniojo policininko seržanto M. Z. buvo sulaikytas ir pristatytas į LK KP Šiaulių įgulą, esančią Aerouosto g. 11 a, Šiauliuose, kur neteisėtai buvo laikomas nuo 2008 m. birželio 10 d. maždaug 21 val. iki 2008 m. birželio 11 d. maždaug 8.30 val., ir tokiais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą nukentėjusiajam G. B. bei didelę žalą valstybei, kadangi buvo iškreiptos valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos kariuomenės Karo policijos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas Karo policijos prestižas.

Kaltinamasis M. Z., būdamas valstybės tarnautoju – Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos (toliau - LK KP Šiaulių įgula) Karo policijos skyriaus vyresniuoju karo policininku, pagal LK KP Šiaulių įgulos viršininko įsakymą „Dėl paros patrulio“ Nr. ŠT – 139, vykdydamas paros tarnybą ir eidamas patrulio vyresniojo pareigas, 2008 m. birželio 10 d. apie 18.30 val., kelio atkarpoje Panevėžys – Šiauliai, 1-ajame kilometre, viršydamas įgaliojimus, vykdydamas aiškiai neteisėtą LK KP Šiaulių įgulos viršininko V. J. įsakymą bei pažeisdamas reikalavimus, numatytus 1998-05-05 LR Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 26 str. 1 d., laikytis įstatymų bei sąžiningai, tinkamai vykdyti tarnybos pareigas, 1998-10-22 LR Karo policijos įstatymo Nr. VIII-911 13 str. 1 d. 1 p., 4 p. reikalavimus vykdant tarnybines pareigas nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti sulaikytų ar pristatytų į karo policiją asmenų teises ir teisėtus interesus, Kariuomenės drausmės statuto, patvirtinto LR Kariuomenės drausmės statuto įstatymu Nr. VIII-1191, 14 str. 5, 6, 9 d. reikalavimus, sulaikytus karius laikyti specialiai tam pritaikytoje patalpoje, karį sulaikyti, kol išnyks sulaikymo pagrindas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms, sulaikytiems kariams užtikrinti jų teises, teisėtus interesus ir sveikatos apsaugą, sulaikė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vairuotoją jaunesnįjį seržantą G. B., pristatė pastarąjį į LK KP Šiaulių įgulą, esančią Aerouosto g. 11 a, Šiauliuose, kur nėra įrengta reikalavimus atitinkančių sulaikymo patalpų, ir kur neteisėtai pastarąjį laikė nuo 2008 m. birželio 10 d. maždaug 21 val. iki 2008 m. birželio 11 d. maždaug 00 val. įgulos patalpose esančiame 301-ame kabinete, 2008 m. birželio 11 d. nuo maždaug 00 val. iki 6 val. prirakintą antrankiais prie radiatoriaus 309-ame kabinete ir 2008 m. birželio 11 d. nuo 6 val. iki maždaug 8.30 val. kitose įgulos patalpose, ir tokiais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą nukentėjusiajam G. B. bei didelę žalą valstybei, kadangi buvo iškreiptos valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos kariuomenės Karo policijos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas Karo policijos prestižas.

V. J. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad eidamas Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos (toliau-LK KP Šiaulių įgula) viršininko pareigas, 2008 m. birželio 10 d. apie 18.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, kelio atkarpoje Panevėžys – Šiauliai, 1-ajame kilometre, mobiliojo ryšio telefonu LK KP Šiaulių įgulos Karo policijos skyriaus vyresniajam policininkui seržantui M. Z. davė aiškiai neteisėtą žodinį įsakymą, verčiantį karį sulaužyti 1993-04-28 duotą kario priesaiką sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus bei pažeisti 1998-05-05 LR Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 26 str. 1 d. reikalavimus laikytis įstatymų bei sąžiningai, tinkamai vykdyti tarnybos pareigas, 1998-10-22 LR Karo policijos įstatymo Nr. VIII-911 13 str. 1 d. 1 p., 4 p. reikalavimus, vykdant tarnybines pareigas nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti sulaikytų ar pristatytų į karo policiją asmenų teises ir teisėtus interesus, Kariuomenės drausmės statuto, patvirtinto LR Kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymu Nr. VIII-1191 14 str. 5, 6, 9 d. reikalavimus, sulaikytus karius laikyti specialiai tam pritaikytoje patalpoje, karį sulaikyti, kol išnyks sulaikymo pagrindas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms, sulaikytiems kariams užtikrinti jų teises, teisėtus interesus ir sveikatos apsaugą, tai yra įsakymą dėl teisėto Karo policijos pareigūno reikalavimo duoti kelionės lapą Karo policijos pareigūnams nevykdymo sulaikyti ir pristatyti į LK KP Šiaulių įgulą, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vairuotoją jaunesnįjį seržantą G. B. ir laikyti jį sulaikytą iki 2008 m. birželio 11 d. ryto, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, kol jis išsiaiškins situaciją su sulaikyto G. B. tiesioginiais vadais, dėl ko atsirado sunkių padarinių – nukentėjusysis G. B. patyrė didelės 100 000 Lt neturtinės žalos bei padaryta žala valstybei, kadangi buvo iškreiptos valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos kariuomenės Karo policijos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas karo policijos prestižas, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 321 str.

M. Z. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad būdamas Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos (toliau-LK KP Šiaulių įgula) Karo policijos skyriaus vyresniuoju karo policininku, pagal LK KP Šiaulių įgulos viršininko įsakymą „Dėl paros patrulio“ Nr. ŠT – 139, vykdydamas paros tarnybą ir eidamas patrulio vyresniojo pareigas, 2008 m. birželio 10 d. apie 18.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, kelio atkarpoje Panevėžys – Šiauliai, 1-ajame kilometre, telefonu gavęs aiškiai neteisėtą LK KP Šiaulių įgulos viršininko V. J. įsakymą, verčiantį karį sulaužyti 1993-04-28 duotą kario priesaiką sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus bei pažeisti 1998-05-05 LR Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 26 str. 1 d. reikalavimus laikytis įstatymų bei sąžiningai, tinkamai vykdyti tarnybos pareigas, 1998-10-22 LR Karo policijos įstatymo Nr. VIII-911 13 str. 1 d. 1 p., 4 p. reikalavimus vykdant tarnybines pareigas nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti sulaikytų ar pristatytų į karo policiją asmenų teises ir teisėtus interesus, Kariuomenės drausmės statuto, patvirtinto LR Kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymu Nr. VIII-1191 14 str. 5, 6, 9 d. reikalavimus, sulaikytus karius laikyti specialiai tam pritaikytoje patalpoje, karį sulaikyti, kol išnyks sulaikymo pagrindas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms, sulaikytiems kariams užtikrinti jų teises, teisėtus interesus ir sveikatos apsaugą, tai yra gavęs LK KP Šiaulių įgulos viršininko V. J. aiškiai neteisėtą įsakymą dėl teisėto karo policijos pareigūno reikalavimo duoti kelionės lapą Karo policijos pareigūnams nevykdymo sulaikyti ir pristatyti į LK KP Šiaulių įgulą, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vairuotoją jaunesnįjį seržantą G. B. ir laikyti jį sulaikytą iki 2008 m. birželio 11 d. ryto, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, kol bus išsiaiškinta situacija su sulaikyto G. B. tiesioginiais vadais, jį vykdė – sulaikė ir pristatė į LK KP Šiaulių įgulą, esančią Aerouosto g. 11a, Šiauliuose, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vairuotoją jaunesnįjį seržantą G. B. ir laikė jį įgulos patalpose iki 2008 m. birželio 11 d. ryto, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, kol atvyko G. B. tiesioginis viršininkas, dėl ko atsirado sunkių padarinių – nukentėjusysis G. B. patyrė didelės 100 000 Lt neturtinės žalos bei padaryta didelė žala valstybei, kadangi buvo iškreiptos valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos kariuomenės Karo policijos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas Karo policijos prestižas, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 321 str.

Apklaustas kaltinamuoju teisiamajame posėdyje M. Z. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis yra Lietuvos kariuomenės karo policijos Šiaulių įgulos seržantas. 2008 m. birželio 10 d. jis buvo paskirtas patrulio vyresniuoju, o seržantas M. K. – patrulio nariu ir vairuotoju. Buvo gautas nurodymas sugriežtinti transporto priemonių patikrinimus ir, jei neužpildytas kelionės lapas, daryti atitinkamus įrašus. Prieš savaitę iki to įvykio jis buvo padaręs tokį įrašą viename kelionės lape ir buvo kalbama, jog jis sugadino kelionės lapą. Tą dieną jis nežinojo, jog savanorių pajėgose buvo duotas įsakymas neduoti į rankas kelionės lapo.

Apie 18 val. išvykdami iš Panevėžio, kur vykdė patruliavimą, pirmajame kilometre pastebėjo kariuomenės tarnybinį automobilį „Shevrolet“, prie kurio buvo prikabintas ir paruoštas tempimui automobilis „Audi 100“ be skiriamųjų ženklų, todėl jis pamanė, jog tai ne karinis automobilis. Jis priėjo prie „Shevrolet“ automobilio vairuotojo, kaip dabar žino, G. B., patikrinti dokumentus ir išsiaiškinti, ką pastarasis veikia po darbo valandų. Vairuotojas G. B. pateikė visus dokumentus – savo vairuotojo pažymėjimą, automobilio dokumentus, draudimo polisą. Paprašius pateikti kelionės lapą, G. B. kelionės lapą tik išskleidė ir parodė jam iš abiejų pusių. Tekstą jis perskaitė, bet paprašė paduoti kelionės lapą jam į rankas, nes norėjo įsitikinti, ar tinkamai dokumentas užpildytas. G. B. pasakė, kad gautas vado nurodymas neduoti kelionės lapo karo policininkams į rankas, tik jį parodyti, nes neseniai buvo sugadintas kelionės lapas. Tada jis G. B. pasakė eiti į jų automobilį ir parašyti paaiškinimą, kodėl kelionės lapas neduodamas į rankas. Jis negalėjo aiškintis, kodėl nukentėjusiojo vadas davė tokį nurodymą. Tokiu atveju jis turi informuoti savo viršininką. Jis tik norėjo paimti paaiškinimą, kad galėtų informuoti savo viršininką, o po to G. B. būtų buvęs paleistas. G. B. nesipriešino, pakluso ir atsisėdo į jų automobilį rašyti paaiškinimą. Tuo metu prasidėjo šurmulys, iš karto atsirado daug tos rinktinės puskarininkių, karininkų, kurie domėjosi, klausinėjo, kas ir kaip, ne visi prisistatinėjo. Jie (karo policininkai) neprivalo aiškintis kiekvienam, o tik informuoja padalinio vadą, budėtoją. Nukentėjusiajam pradėjus rašyti paaiškinimą, jis paskambino savo viršininkui majorui V. J., paaiškino, jog sulaikytas vairuotojas, kuris nepateikė kelionės lapo jiems į rankas. Majoras V. J. pasakė paimti paaiškinimą, išsiaiškinti. Jis vadui pasakė, jog paaiškinimas jau rašomas. Po to jis dar kartą paprašė G. B. parodyti kelionės lapą ir pastebėjo, kad kelionės lapas nepilnai užpildytas – nenurodyti spidometro parodymai galutinėje grafoje. G. B. kelionės lapo jam į rankas nedavė. Tuomet jis vėl paskambino majorui V. J., pasakė, kad yra tokia situacija. Majoras V. J. pasakė karį sulaikyti ir pristatyti į Šiaulių įgulą. Jis dar kartą paklausė majoro, ar tikrai reikia sulaikyti karį. Majoras V. J. pasakė, kad ryte atvyks tyrėjas ir viską išsiaiškins. Jis suprato, jog reikia sulaikyti vairuotoją iki ryto. Toliau kalbėdamas telefonu jis paklausė V. J., kokiu pagrindu sulaikyti vairuotoją. V. J. pasakė, kad už karo policininkų teisėtų reikalavimų nevykdymą. Baigęs pokalbį telefonu, jis pasakė nukentėjusiajam, kad pastarasis bus sulaikytas, ir pradėjo pildyti sulaikymo protokolą. Tuo metu į įvykio vietą atvyko ir nukentėjusiojo rinktinės vadas R. L., kuriam jis paaiškino, jog vairuotojas atsisakė pateikti kelionės lapą į rankas. R. L. atnešė karo policijos įstatymą, aiškino, už ką galima sulaikyti. Jis pasakė, jog gavo savo vado įsakymą, kurio nesvarstys ir jį vykdys. Pulkininkas leitenantas R. L. pasakė, kad viskas aišku, kažką dar pasakė G. B. ir išvažiavo. Tada jie baigė pildyti sulaikymo protokolą, surašė teisės pažeidimo protokolą. Sulaikymo pagrindo protokole nepažymėjo, nes jame nėra tokio pagrindo, kaip teisėto kario reikalavimo nevykdymas. Jis manė, kad nuvykęs į įgulą išsiaiškins, tyrėjas pasakys, kokį pagrindą nurodyti. Prieš važiuojant į Šiaulius, buvo paimti visi G. B. daiktai, pats nukentėjusysis buvo pasodintas automobilio gale už keleivio sėdynės, pastarajam už nugaros buvo uždėti antrankiai, nes yra tokie reikalavimai. G. B. nesipriešino, nebuvo jokių jo gestų ar judesių, kad bandytų bėgti. Pakeliui į Šiaulius jie buvo sustoję poilsio aikštelėje, kur nuėmus antrankius G. B. ėjo į tualetą, rūkė. Toliau važiuojant sulaikytajam rankos buvo surakintos priekyje, kad būtų patogiau. G. B. buvo informuotas, kad bus laikomas iki ryto, todėl pastarajam prašant Šiauliuose jie buvo sustoję prie parduotuvės, kur nukentėjusysis nusipirko maisto. Į parduotuvę jis vienas lydėjo nukentėjusįjį, kuriam atrankiai buvo nuimti.

Į Šiaulių įgulą jie atvyko apie 21 val., nuėmė G. B. antrankius ir visi nuėjo į karo policijos įgulos poilsio kambarį pastato trečiame aukšte, kur žiūrėjo televizorių, vakarieniavo. Vienas iš jų visą laiką buvo prie sulaikytojo. G. B. nebandė pabėgti, pastarasis turėjo galimybę paskambinti telefonu. G. B. su jais normaliai bendravo, niekuo nesiskundė, nesakė, kad blogai jaučiasi. Niekur sulaikytieji neregistruojami, tik apie kario sulaikymą buvo informuotas karo policijos budėtojas Vilniuje. Jis taip pat paskambino tyrėjui A. C. ir informavo, kad yra sulaikytas karys, kuris atsisakė duoti kelionės lapą. A. C. jis paaiškino, jog gavo vado įsakymą sulaikyti karį ir pristatyti į Šiaulius, kol tyrėjas ateis ir išsiaiškins. A. C. pasakė, kad pats paskambins V. J., o po to paskambins jiems. Apie sulaikymo teisėtumą su tyrėju jis nekalbėjo. Netrukus A. C. jam paskambino ir kažkaip nedrąsiai pasakė, kad yra toks nurodymas, kad reikia karį sulaikyti iki ryto. Jei A. C. būtų pasakęs, kad tai neteisėtas sulaikymas, jis būtų skambinęs V. J. ir aiškinęsis situaciją.

Apie 24 val. jie nuėjo į kitą poilsio kambarį, kur sulaikytąjį paguldė ant pripučiamo čiužinio, vieną nukentėjusiojo ranką prirakino prie radiatoriaus, o jis su M. K. miegojo lovose pakaitomis. Apie 6 val. ryto M. K. G. B. nuvedė į tualetą, karys parūkė, pavalgė pusryčius. Jam reikėjo parašyti ataskaitas, o M. K. stebėjo sulaikytąjį.

Ryte pradėjo rinktis kariškiai, atėjo A. C., V. J., nauja tarnyba. Kiek jam žinoma, niekas G. B. neapklausinėjo. Apie 8.30 val. atėjo M. K. ir pasakė, kad viršininko nurodymu reikia grąžinti G. B. daiktus. Jis suprato, kad sulaikymas baigiasi. Grąžino nukentėjusiajam daiktus. Atvyko kažkas iš Panevėžio rinktinės, nuėjo, pabuvo pas majorą V. J. ir paskui išsivežė G. B..

Specialiai pritaikytos sulaikymo patalpos Šiaulių įguloje nėra. Tokia patalpa yra Vilniuje, tačiau ten sulaikytųjų jie niekada nevežė, kartais veždavo į Šiaulių VPK areštinę ar į Šiaulių I PK. Šiuo atveju gavo įsakymą vežti į Šiaulius. Jis yra susipažinęs su karo policijos įstatymu ir kt. įstatymais, jam žinoma, kokiais atvejais ir kur galima laikyti sulaikytus asmenis. Tai žinojo ir gavęs V. J. nurodymą, tačiau jam nekilo minčių, kad vadas gali duoti neteisėtą įsakymą, nesvarstė apie įsakymo teisėtumą. Jei nebūtų duotas vado įsakymas, nebūtų sulaikę G. B., nes viskas buvo surašyta įvykio vietoje prie Panevėžio, jokių papildomų veiksmų atlikti nereikėjo, sulaikyti karį nebuvo pagrindo. G. B. padarė pažeidimą –karo policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, todėl būtų užtekę G. B. paaiškinimo. V. J. nesakė sulaikyti karį, kol bus išsiaiškintos aplinkybės, o liepė sulaikyti, pristatyti į Šiaulius, kol atvyks tyrėjas. Antrą kartą tai pakartojo griežtu tonu.

Kaltinamasis teigia, jog jis nepripažįsta savo kaltės, nesupranta, kodėl turėtų atsiprašyti, su pareikštu ieškiniu nesutinka. Jis privalo mokėti taikyti įstatymus, darbe savarankiškus sprendimus gali priimti, bet tai priklauso nuo situacijos. Karo policininkai gali savarankiškai sulaikyti asmenis. Drausmės statute nurodyta, kada sulaikyti galima ir jis turi žinoti sulaikymo pagrindus. Yra instrukcija, kada ką reikia informuoti apie įvykį. Sulaikant nukentėjusįjį jis nežinojo, kokį sulaikymo pagrindą nurodyti, tačiau buvo įsakymas, buvo nurodyta – teisėtų reikalavimų nevykdymas, nors tokio sulaikymo pagrindo nebuvo. Jie neprivalo maitinti sulaikytų asmenų. Yra parašyta, kad karys gali būti sulaikytas 24 valandoms tam skirtoje vietoje, kad reikia užtikrinti medicininę priežiūrą ir teisėtus reikalavimus. Šiaulių įguloje medicinos tarnybos nėra. Įvykio metu su kitu patruliu M. K. jis nesitarė, kaip elgtis. Ar M. K. girdėjo jo pokalbį su majoru V. J., nežino, tačiau iš jų telefono girdima, kas šnekama. M. K. žinojo, koks buvo duotas įsakymas.

Apklaustas kaltinamuoju teisiamajame posėdyje V. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2008 m. birželio 10 d. jis buvo karo policijos Šiaulių įgulos viršininku. Apie 18.30 val. jam paskambino patrulio vyresnysis M. Z. ir informavo, kad prie Panevėžio sustabdė karį, kuris atsisako vykdyti jo (M. Z.) reikalavimus ir neduoda kelionės lapo į rankas, motyvuodamas, kad taip įsakė viršininkai. Seržantui M. Z. jis pasakė išsiaiškinti, kas davė tokį nurodymą. Po to vėl jam paskambino M. Z. ir pasakė, kad karys nevykdo teisėtų reikalavimų ir kelionės lapas ne iki galo užpildytas. Tada jis pasakė M. Z. sulaikyti karį, vežti į Šiaulius ir išsiaiškinti, kas davė tokį nurodymą. Jis suprato, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, kad buvo atvykę daugiau karių. Norėjo, kad karo policininkai ir sulaikytas karys būtų atskirti nuo masės kitų karių, pasakė vežti į Šiaulius. M. Z. pritarė jo minčiai. Tuomet jis paskambino viršininkui V. Ž., perdavė tą pačią informaciją, kad sustabdytas karys nevykdo reikalavimų, sulaikomas ir vežamas į Šiaulius. V. Ž. pritarė jo veiksmams. Po to jis paskambino M. Z., paklausė, ar yra kas pasirūpins transportu. M. Z. jam nepasakė, kad rašomas paaiškinimas. Jei rašomas normalus paaiškinimas, nėra tikslo vežti. Jis suprato, kad karys atsisako vykdyti nurodymus, kad yra akivaizdus prieštaravimas karo policijai. Tarp jo ir M. Z. buvo laisvas pokalbis. Įsakymo nebuvo. Įsakymas buvo patruliuoti. Instrukcijoje yra numatyta, kad patrulis pats priima sprendimus. Pokalbio metu jis galėjo pasakyti, kad kitą rytą pats išsiaiškins su vadais. Galėjo pasakyti, ir kokiu pagrindu reikia sulaikyti karį. Jei būtų pats nuvykęs į vietą, išsiaiškinęs aplinkybes, tada būtų davęs kitokį įsakymą, būtų supratęs, kad nėra pagrindo sulaikyti karį. Pagal tą informaciją, kurią jis turėjo, tai būtų teisėtas įsakymas, o šiuo metu, kai žino įvykio aplinkybes, sulaikyti karį pagrindo nebuvo, įsakymas būtų neteisėtas.

Kaltinamojo nuomone, sulaikyti ir laikyti karių Šiauliuose negalima. Specialių kamerų nėra, nėra maitinimo, gydymo. Yra dalinių, kuriuose galima laikyti sulaikytuosius.

Pokalbio su A. C. jis neprisimena, galėjo būti pokalbis, tačiau dabar nepamena. Jis galėjo A. C. paaiškinti, kad M. Z. sulaikė karį, nes karys nevykdė nurodymo, ir kad karys atvežtas paimti paaiškinimą.

Kitą dieną nuvykęs į Šiaulių įgulą apie 7 val. jis nustebo pamatęs G. B.. Jam buvo keista, kad pastarasis taip ilgai ten buvo laikytas. Perskaitęs G. B. paaiškinimą, kuris buvo surašytas išvakarėse, davė nurodymą M. K. paleisti G. B.. Taip pat jis paskambino R. L., paprašė, kad atvyktų A. B. ir jam paaiškintų dėl nurodymo neduoti kelionės lapo karo policininkams į rankas ir parsivežti G. B.. Apie 11 val. atvyko A. B., parašė paaiškinimą, jie pasikalbėjo ir apie 12 val. išsivežė G. B.. Tik tą dieną sužinojo, kad į įvykio vietą buvo atvykę vadai.

Karo policininkams jis yra sakęs, kad jam skambintų, jei atsitinka kažkas nestandartinio. Kariai jam visada sakydavo, kad sulaikė tą ir tą, padarė tą ir tą. M. Z. jam pasakė, kad sulaikė karį ir tiek.

Jo parašytas tarnybinis pranešimas, jog jis nurodė sulaikyti karį, buvo lyg M. Z. veiksmų pateisinimas. Su tarnybinio patikrinimo išvada jis nesutiko, tačiau jos neskundė, nes niekada nieko neskundžia.

Akistatos tarp M. Z. ir V. J. metu M. Z. parodė, kad V. J. telefonu įsakymo forma jam liepė G. B. sulaikyti ir pristatyti į Šiaulių įgulą, laikyti iki ryto, kol atvyks A. C. ar jis. V. J. nesutiko su M. Z. parodymais ir paaiškino, jog jis rekomendacine forma nurodė M. Z. G. B. sulaikyti ir vežti į Šiaulių įgulą išsiaiškinimui, tačiau iki kurio laiko sulaikyti, jis nenurodė ir nedavė įsakymo sulaikyti G. B., kol atvyksiąs jis ar A. C. (t. 2, b. l. 105-107).

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. B. parodė, kad jis yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 rinktinės štabo aptarnavimo kuopos tiekimo ir transportavimo būrio transportavimo skyriaus vairuotojas. 2008 m. birželio 10 d. vykdydamas tarnybinę užduotį automobiliu „Chevrolet“ buvo išvykęs į mišką, kai jam paskambino jo tiesioginis viršininkas kuopininkas A. B. ir pasakė, kad neduotų kelionės lapo karo policininkams į rankas, o tik parodytų. Į dalinį jis grįžo po 17 val. ir ėjo tvarkyti kelionės lapo, užrašė, kiek kilometrų važiavo, bet paskambino skyriaus vadas Vaitonis ir pasakė vykti partempti tarnybinio automobilio „Audi 100“. Reikėjo važiuoti už Panevėžio keliu Panevėžys–Šiauliai link Berčiūnų. Į kelionės lapą parašė tik maršrutą Panevėžys–Berčiūnai, valandos nenurodė, nes skubėjo. Nuvykęs tuojau už Panevėžio miesto ribos, pamatė stovintį jų automobilį, vairuotoją P. M., su kuriuo kartu lygtai buvo ir G. P.. Jis apsisuko, prie savo automobilio prisikabino kitą automobilį ir ruošėsi važiuoti, kai kitoje kelio pusėje sustojo karo policijos automobilis. Prie jo priėjo M. Z. ir paprašė pateikti dokumentus. Jis pateikė teises, gal automobilio registracijos liudijimą, atvertė ir parodė kelionės lapo vieną ir kitą puses, pasakė, kad vykdo žodinį įsakymą nepateikti karo policininkams į rankas kelionės lapo. M. Z. turėjo matyti visus kelionės lapo įrašus. Kelionės lape buvo parašyti kilometrai, bet nebuvo galutinių spidometro parodymų. Kelionės lapą palikęs savo neužrakintame automobilyje, M. Z. nurodymu jis nuėjo į karo policijos automobilį, kuriame buvo M. K.. Karo policijos automobilyje jam buvo liepta parašyti paaiškinimą, kodėl neduoda kelionės lapo. Tada jis paskambino į dalinį, pranešė, kad jį tikrina karo policija, o vėliau jis dar paskambino A. G.. Tuo metu pro šalį važiavo jų puskarininkis L. G.. Paaiškinime jis nurodė, kad nepateikė kelionės lapo, nes turėjo žodinį įsakymą. Paaiškinimą jis atidavė karo policininkams. Tuo metu atvažiavo jų rinktinės vadas R. L., po to kuopos vadas A. G., jo pavaduotojas J. S.. Vadas R. L. bendravo su karo policininkais. M. Z. su kažkuo kalbėjo telefonu. Tų pokalbių jis negirdėjo. R. L. jam pasakė, kad reikės pasivažinėti iki Šiaulių, nes jo nepaleidžia. Įvykio vietoje buvo surašytas jo sulaikymo protokolas. Prieš vežant jį į Šiaulius jis paskambino žmonai, o po to iš jo buvo paimti visi daiktai. M. Z. jam antrankiais surakino už nugaros rankas, atsisėdo šalia jo. Jis neprieštaravo, nesipriešino, nebandė bėgti, pakluso visiems karo policininkų nurodymams. Važiuojant į Šiaulius jie kalbėjosi normaliai, nebuvo jokių konfliktų. Pakeliui sustojus jam buvo leista nueiti į tualetą, parūkyti. Toliau važiuojant jam vėl buvo uždėti antrankiai, bet jau priekyje. Jo prašymu Šiauliuose jam buvo leista nueiti į parduotuvę nusipirkti maisto. Parduotuvėje jis buvo be atrankių, tačiau kartu vaikščiojo karo policininkai ir jis jautėsi nejaukiai. Po to jam vėl buvo uždėti antrankiai ir jie nuvyko į Šiaulių įgulą. Buvo jau gal po 21 val. Poilsio kambaryje jie pavalgė, žiūrėjo futbolą, jis buvo palydėtas iki rūkyklos, tualeto. Šiaulių įguloje vienas jis nebuvo paliktas, daugiausiai su juo sėdėjo M. K., M. Z. vaikščiojo ir į kitas patalpas. Prie jo niekas nekalbėjo telefonu, tačiau jis girdėjo, kaip telefonas skambėjo kitame kabinete. Apie 24 val. jį nuvedė į kitą kambarį, liepė gultis ant pripučiamo čiužinio ir jo kairę ranką prirakino prie radiatoriaus. Jam paklausus, kodėl prirakino, M. Z. pasakė, kad taip reikia, tokios procedūros. Jis nesipriešino. Prieš miegą jam dar leido paskambinti į namus, pranešti, kad naktį nebegrįš. Patys karo policininkai atsigulė į lovas, duris užrakino. Naktį jis negalėjo užmigti, nesuprato, kodėl taip su juo elgiamasi. Rytą apie 6 val. jį palydėjo iki tualeto ir perėjo į polisio kambarį, kur pusryčiavo. Prieš 8 val. atvyko majoras V. J., paspaudė ranką, paklausė, kaip sekasi. Po 10–15 minučių jam buvo pasakyta, kad yra laisvas, kad gali pasiimti savo daiktus, ir kad jo turi atvykti pasiimti. Jokių procesinių veiksmų Šiauliuose su juo neatliko. Prieš pietus atvyko puskarininkis A. B., kuriam jis paaiškino, kad sulaikė jį už tai, jog nedavė kelionės lapo į rankas. A. B. gal valandą kalbėjosi su majoru V. J., o po to A. B. jį parvežė į dalinį, kur R. L. paleido jį namo ilsėtis. Kitą dieną jis dirbo, o atostogavo rugpjūčio mėnesį pagal grafiką.

Po to įvykio į medikus jis nesikreipė, fizinių sužalojimų jam nebuvo padaryta. Ieškinį palaiko, nes jį sulaikė neteisėtai, atskyrė nuo šeimos, kaip šunį vežė, prirakindami pažemino, einant į parduotuvę, vienas policininkas ėjo greta, kitas irgi šalia, jam atrodė, kad žmonės į jį žiūri, atrodė, kad jis nusikaltėlis, jautė gėdos jausmą, prieš draugus gėda. Po to jis naktimis pabusdavo, vaistų nevartojo, tačiau psichologė žmona daug padėjo. Moralinę skriaudą jaučia dėl sulaikymo būdo, dėl antrankių. Nė vienas neatsiprašė jo iki šiol.

Jis dalyvauja pratybose, kur stresinės situacijos sukuriamos, tačiau tokios situacijos pratybose nebuvo, ten kuriamos karo veiksmų situacijos. Reikalavimai karių sveikatai yra, ir psichinei ir fizinei jėgai. Medicininis patikrinimas būna kasmet, o kas penkis metus komisijoje būna psichologas. Komisijos sprendimo demobilizuoti jį nebuvo.

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis G. B. Karo policijos Šiaulių įgulos teritorijoje, adresu Aerouosto g. 11 a, Šiauliai, parodė pastatą bei kabinetus pastate, kur jis buvo laikomas nuo 2008 m. birželio 10 d. 21 val. – 2008 m. birželio 11 d. 11 val., parodė kambaryje vietą prie lango, kur jis per naktį antrankiais prirakintas prie radiatoriaus gulėjo ant čiužinio (t. 1., b. l. 43-49).

Liudytoja Ž. B. parodė, kad 2008 m. birželio 10 d. apie 19 val. jai paskambino vairuotoju krašto apsaugoje dirbantis vyras G. B. ir pasakė, kad yra sulaikytas ir bus vežamas į Šiaulius, minėjo, kad karo policininkams nedavė dokumento į rankas. Ji pati negalėjo vyrui prisiskambinti, nes nebuvo ryšio ar išjungtas telefonas. Apie 23 val. vyras vėl jai paskambino ir pasakė, kad yra Šiauliuose ir namo negrįš. Ji jautė, jog vyras buvo įsitempęs, bandė sulaikyti emocijas. Apie 9 val. ryto vyras dar kartą paskambino, pasakė, kad yra paleidžiamas, kad turi iš darbo atvykti jį (G. B.) parvežti. Vyras namo grįžo po pietų, buvo įsitempęs, sutrikęs, jautėsi pažemintas, buvo sudėtinga bendrauti. Vyras pasakojo, kad buvo sulaikytas, vežamas surakintas, iš pradžių nugaroje, kas sukėlė ir fizinius, ir dvasinius skausmus, miegojo ant čiužinio prirakintas prie radiatoriaus, o pareigūnai miegojo lovose toje pačioje patalpoje. G. B. sakė, kad pats buvo gavęs įsakymą neduoti kelionės lapo karo policininkams į rankas ir įsakymą turėjo vykdyti.

Liudytojos teigimu, ji pati yra psichologė ir labai ilgai šnekėdavosi su vyru, kai pastarasis vykdavo į apklausas, viską iš naujo analizuodavo. Vyrui buvo vėl tos pačios emocijos, nepilnavertiškumo jausmas, todėl ji teikė pagalbą. Pasikeitė vyro elgesys, pastarasis tapo dirglesnis, impulsyvesnis, ūmesnis, vengia draugų, stengiasi atsiriboti nuo išorinio pasaulio, nes paprastai kalbama apie darbą, sėkmę darbe. Vyrui bet kokia situacija sukelia tam tikras reakcijas, įtampą, o pastebėjus karo policiją, jam (G. B.) būdavo fizinės reakcijos – drebulys ir kt. Vyrui po įvykio buvo suteikta galimybė mėnesį pailsėti ir atsigauti. Į medikus vyras nesikreipė. Namuose gerdavo raminamas arbatas.

Liudytojas M. K. parodė, kad jis yra Šiaulių įgulos karo policijos skyriaus vyresnysis karo policininkas. 2008 m. birželio 10 d. kartu su taip pat vyresniuoju karo policininku seržantu M. Z., kuris tą dieną buvo paskirtas patrulio vyresniuoju, o jis vairuotoju, patruliavo automobiliu „Škoda Oktavia“ Panevėžio mieste, tikrino dalinius. Apie 18 val. baigiantis tarnybos laikui važiavo į Šiaulius, kai 1 km už Panevėžio pastebėjo karinį automobilį „Chevrolet“, prie kurio lanksčia jungtimi buvo prikabintas civilinis automobilis „Audi 100“ be skiriamųjų ženklų. Jie sustojo ir patrulio vyresnysis M. Z. nuėjo tikrinti. Po kokių 5–10 minučių M. Z. grįžo su vairuotoju G. B. į jų automobilį. Kiek pamena, jokio pokalbio dar nebuvo, nes iš karto privažiavo civilinis automobilis ir išlipo puskarininkis L. G., kuris pasikalbėjo su išlipusiu iš automobilio M. Z. ir nuvažiavo. Grįžęs į automobilį M. Z. paskambino viršininkui majorui V. J. pranešti, kad sustabdė automobilį, patikrino dokumentus, bet vairuotojas nedavė kelionės lapo. Jis suprato, kad M. Z. prašė dokumentų, tačiau vairuotojas nedavė kelionės lapo. Pokalbis vyko automobilyje telefonu „Nokia“ ir aiškiai girdėjosi. Jis girdėjo abiejų pašnekovų balsus. Pokalbio metu V. J. pasakė M. Z. paimti paaiškinimą, kodėl neduoda kelionės lapo. Tada M. Z. atsisuko į vairuotoją ir paprašė dar kartą duoti kelionės lapą. Vairuotojas paaiškino, kad savo vadų nurodymu negali duoti kelionės lapo į rankas karo policijos patruliams, ir tik parodė kelionės lapą vizualiai. Patrulio vyresnysis pastebėjo, kad kelionės lape nėra užpildytos visos grafos. Atsisukęs jis taip pat pamatė, kad nebuvo užrašyti automobilio spidometro parodymai. Jiems buvo duotas įsakymas paimti kelionės lapą ir padaryti jame įrašą. Tada M. Z. pakartojo V. J., kad vairuotojas jam neduoda kelionės lapo, o kelionės lapo gale nėra įrašų. V. J. nurodė sulaikyti vairuotoją ir pristatyti į Šiaulių įgulą, kur jis viską išsiaiškins atvykęs į darbą. Jis suprato, kad V. J. atvyks į įgulą ryte kitą dieną. Kiek pamena, apie tyrėją V. J. nieko nesakė. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė ir sakė teisybę, t. y. tai, kad V. J. liepė M. Z. laikyti G. B. iki ryto, kol tyrėjas A. C. ar jis (V. J.) ryte atėję viską išsiaiškins. M. Z. dar kartą pasitikslino, ar reikia karį sulaikyti ir viršininkas V. J. pakartojo, kad reikia, daugiau nieko neaiškino. Ar G. B. girdėjo V. J. žodžius, nežino, nes G. B. automobilyje rašė pasiaiškinimą. Po kurio laiko atvyko savanorių vadas pulkininkas leitenantas R. L., kuris paklausė, kas vyksta. Patrulio vyresnysis paaiškino, kad vairuotojas neduoda kelionės lapo, todėl bus sulaikomas. R. L. paklausus, kieno nurodymu vairuotojas sulaikomas, M. Z. paminėjo majorą V. J.. Pulkininkas leitenantas pasakė, kad jam viskas aišku, ir išvyko. G. B. ramiai reagavo į viską, vykdė visus nurodymus. Po to kitam vairuotojui buvo perduoti automobilio dokumentai – draudimas, automobilio dokumentas, kelionės lapas, o iš G. B. paimti daiktai ir pasakyta, kad paskambintų šeimos nariams, praneštų, kad yra vežamas į Šiaulius. Patrulio vyresnysis persėdo į automobilio galą, uždėjo sulaikytajam už nugaros antrankius ir jie nuvažiavo į Šiaulius. Į Šiaulių įgulą jie nuvyko apie 20 val. Šiaulių įguloje nėra nei sulaikymo patalpų, nei atvežtų asmenų registracijos žurnalų. Jie negali vežti sulaikytųjų ten, kur nėra sulaikymo patalpų, tačiau tada vykdė vado nurodymą. Vakarieniavo kabinete trise, žiūrėjo televizorių. Patrulio vyresnysis kartais išeidavo į kitą kabinetą, pildė teisės pažeidimo protokolą, o jis likdavo su G. B.. Po 24 val. jie nuėjo į poilsio kambarį, kur buvo dvi lovos ir pripučiamas čiužinys, kurį patrulio vyresnysis padėjo ant žemės prie radiatoriaus, pasakė G. B. atsigulti ir pastarojo kairę ranką prirakino prie radiatoriaus. Jis mano, jog prirakino tam, kad nepadarytų žalos sau ir aplinkiniams. Jo manymu, G. B. nebuvo pavojingas, elgėsi ramiai ir nesipriešino prirakinamas. 6 val. ryto G. B. buvo atrakintas, jie papusryčiavo, o 7 val. atvažiavo V. J., kuris pasisveikino, paklausė, kaip sekasi, ir išėjo į savo kabinetą. Apie 7.30 val. atėjo kitos pamainos žmonės ir jis išėjo perduoti automobilį. M. Z. pasiliko su G. B.. Grįžęs rado G. B. tame pačiame kabinete. Vėl užėjo V. J., kurio G. B. paklausė, kada galės pasiimti daiktus. Jis nuėjo pasakyti M. Z., kad sulaikytajam grąžintų daiktus.

Liudytojo teigimu, G. B. nedavė kelionės lapo – nevykdė karo policijos patrulio įsakymo. Mano, kad už reikalavimo nevykdymą galima buvo surašyti protokolą ir būtų to užtekę. Sulaikyti asmenis galima, kai asmuo daro nusižengimą ar akivaizdų teisės pažeidimą. Ant sulaikymo lapo yra nurodyti sulaikymo pagrindai. Jis nemano, kad G. B. sulaikymo pagrindai buvo, nes pagal sulaikymo protokolą neatitiko nei vienas punktas. Jis nežino, kas įrašyta G. B. sulaikymo protokole. M. Z., kiek žino, nepažymėjo protokole G. B. sulaikymo pagrindo. Jie turi teisę patys sulaikyti asmenį, nebūtina derinti su vadu. Jei jis būtų buvęs patrulio vyresnysis, nebūtų G. B. sulaikęs, tačiau jei būtų gavęs V. J. nurodymą, būtų sulaikęs, nes privaloma įvykdyti įsakymą. Kai būna pažeidimas, paimamas paaiškinimas ir dažniausiai to užtenka. Jis dirba dvejus metus ir jam nebuvo tokio atvejo, kad būtų ką nors sulaikęs. Su juo M. Z. nesitarė, kaip elgtis. Sulaikytųjų apklausą atlieka tyrėjas. Ar tyrėjas A. C. buvo informuotas apie sulaikymą, negali pasakyti. Patrulio vyresnysis iš to kabineto, kur jie buvo, tyrėjui neskambino, tačiau galėjo skambinti iš kito kabineto.

Liudytojas R. L. parodė, kad 2008 m. birželio 10 d. jis buvo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 rinktinės vadas. Dabar yra atsargos pulkininkas leitenantas. Tą dieną po 17 val. jam į namus paskambino rinktinės budėtojas ir pasakė, kad karo policija netoli Panevėžio sulaikė jų rinktinės automobilį ir vairuotoją G. B.. Nuvykęs pats aiškintis situacijos, kelyje Šiauliai–Panevėžys kairėje kelio pusėje rado du jų automobilius „Chevrolet“ ir „Audi“. Kitoje kelio pusėje buvo karo policijos automobilis „Škoda“ ir du karo policininkai, vienas iš jų kaltinamasis M. Z.. Taip pat buvo G. B., kitos mašinos vairuotojas P. M., kuopos vadas A. G., jo pavaduotojas vyr. leitenantas J. S.. Jis iš karto nuėjo prie karo policijos automobilio, kuriame ant galinės sėdynės sėdėjo G. B.. Kažkuris iš karo policininkų jam pasakė, kad karys nevykdo jų teisėtų reikalavimų, paaiškino, kad G. B. nerodo kelionės lapo, todėl sulaikomas ir vežamas į karo policijos skyrių Šiauliuose. Karo policininkai nurodė, kad gavo tokį nurodymą iš viršininko, kurio pavardės nepasakė, ir kad turi vykdyti įsakymus. Nenorėdamas konfliktinės situacijos, jis pasakė G. B., kad važiuotų, nes anksčiau jau buvo konfliktas su karo policijos vadais. G. B. nesipriešino ir jam sakė, jog karo policininkams nedavė į rankas kelionės lapo, tik parodė, nes buvo toks nurodymas – neduoti į rankas kelionės lapo.

Kitą dieną jis sužinojo, kad G. B. buvo paleistas be jokių pretenzijų. Grįžęs iš Šiaulių G. B. buvo beveik nemiegojęs, sakė, kad jam (G. B.) buvo šokas, kad buvo prirakintas prie radiatoriaus. Atlikus tarnybinį patikrinimą A. G. ar G. B. veiksmuose pažeidimų nenustatyta.

Liudytojas J. S. parodė, kad jis yra Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 rinktinės Štabo ir aptarnavimo kuopos vado pavaduotojas. G. B. yra jo pavaldinys. 2008 m. birželio 10 d. po darbo budėtojas paskambino jam ir pranešė, kad G. B. sustabdė karo policija. Tada su kuopos vadu A. G. nuvyko prie Panevėžio ribos, kelyje Šiauliai–Panevėžys, kur jau buvo ir su karo policininkais bendravo R. L.. Buvo jų rinktinės mašina, o G. B. sėdėjo karo policijos mašinoje. R. L. jiems pasakė, kad G. B. sustabdytas, nes karo policininkams nedavė į rankas kelionės lapo, nes A. G. buvo davęs tokį nurodymą. Taip pat pasakė, kad nieko neišeina padaryti, kad G. B. sulaikomas ir išvežamas. Jis suprato, kad karo policininkai gavo savo viršininko įsakymą.

Liudytojas A. G. parodė, kad jis yra Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių 5 rinktinės kuopos vadas. Jis buvo nurodęs kuopininkui A. B. informuoti vairuotojus, kad pastarieji neduotų karo policininkams į rankas kelionės lapų, o tik parodytų, kadangi karo policininkai buvo sugadinę kelionės lapą. 2008 m. birželio 10 d. jau po tarnybos jam paskambino vairuotojas G. B. ir informavo, kad už Panevėžio yra sulaikytas karo policijos, nes parodė visus dokumentus, tačiau kelionės lapo į rankas nedavė. Tada jis paskambino rinktinės vadui R. L.. Jis pats kartu su J. S. nuvyko į įvykio vietą, kur jau buvo R. L., sustabdytas G. B. ir iš karo policijos M. Z. bei M. K., su kuriais kalbėjosi R. L.. Po to vadas pasakė, kad karo policininkai vykdo savo užduotis ir vadų nurodymus, o jam liepė nuvykti į štabą ir informuoti budėtoją, kad sulaikytas G. B.. Jam nesakė, kad G. B. laikys per naktį, tik pasakė, kad sulaiko, veš į Šiaulius. Jis iš įvykio vietos išvažiavo anksčiau, nei išvyko karo policija. Ar viskas kelionės lape buvo užpildyta, nežino, G. B. vykdė tarnybinę užduotį partempti sugedusį automobilį. Nurodymas neduoti kelionės lapo karo policininkams į rankas neprieštarauja Kariuomenės vado 2008-01-08 įsakymui Nr. B-12. Mano, jog vietoje buvo galima viską išsiaiškinti, nes asmenybė buvo žinoma, karys rodė dokumentus, rašė tarnybinį paaiškinimą, o vadai būtų išsiaiškinę. Ar karo policija žinojo apie jų nurodymą neduoti kelionės lapo į rankas, jis negali pasakyti. Kitą dieną G. B. buvo pavargęs, nervingas, nemiegojęs ir jam paaiškino, kad buvo sulaikytas, kad iš jo buvo atimtas telefonas, žetonas, piniginė, kad buvo prirakintas prie radiatoriaus.

Liudytojas A. B. parodė, kad prieš pusantrų metų, galėjo būti 2008 m. birželio 10 d., jis dirbo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos penktosios rinktinės štabo ir aptarnavimo kuopos kuopininku, kai po 17 val. jam paskambino budėtojas ir pranešė, kad karo policija kelio atkarpoje Panevėžys-Šiauliai sulaikė vairuotoją G. B.. Jis pats į įvykio vietą nevyko. Vadas kapitonas A. G. buvo davęs žodinį nurodymą, kad vairuotojai į rankas karo policijai neduotų kelionės lapo, o tik parodytų, nes karo policijos pareigūnai buvo sugadinę kelionės lapą padarydami jame įrašus bei pribraukydami. Tai jis buvo perdavęs vairuotojams, taip pat ir G. B.. Ar 2008 m. buvo aukštesnių vadų įsakymas dėl kelionės lapų, nepamena. 2008 m. birželio 11 d. rytą kuopos vadas A. G. jam pasakė, kad jų vairuotojas yra sulaikytas karo policijos Šiaulių skyriuje ir kad reikia nuvažiuoti ir parsivežti vairuotoją. Nuvykęs į Šiaulius, jis kalbėjosi su G. B., kuris jam papasakojo, jog buvo sulaikytas dėl nepateikto kelionės lapo, kad buvo nepatogiai prirakintas prie radiatoriaus. G. B. buvo sutrikęs, susinervinęs. Jis taip pat kalbėjosi ir su Šiaulių įgulos viršininku majoru V. J., kuris yra buvęs jo bataliono vadas. V. J. jam sakė, kad G. B. nusižengė karo policijai. G. B. jis pažįsta seniai, tai – stropus, sąžiningas karys, nedarantis pažeidimų.

Liudytojas P. M. parodė, kad 2008 m. birželio 10 d. apie 17-18 val. jam vykstant iš Šiaulių į Panevėžį, likus 1 km. iki Panevėžio, sugedo jo vairuojamas tarnybinis automobilis „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Kartu su juo važiavo G. P., kuris informavo budėtoją ar štabą, kad atvažiuotų partempti. Atvažiavo G. B. tarnybiniu automobiliu „Chevrolet“. Jiems ruošiantis automobilį tempti, kitoje kelio pusėje sustojo karo policija. Vienas karo policininkas M. Z. priėjo prie „Chevrolet“ mašinos ir nusivedė G. B. į savo mašiną, kurioje buvo vairuotojas. G. P. nuėjo aiškintis, kas vyksta, tačiau grįžęs pasakė, kad jam nieko nepaaiškino. Prie jo karo policininkai net nebuvo priėję. Tuo metu pro šalį važiavo vyr. puskarininkis L. G., kuris sustojo ir taip pat nuėjo prie karo policijos automobilio. Buvo atvykę ir rinktinės vadas R. L. bei J. S. su A. G.. Jo automobilį partempė kitas vėliau atvažiavęs vairuotojas. Tos dienos ryte jis buvo išvykęs ir nebuvo gavęs įsakymo neduoti kelionės lapo. Jis toks pat vairuotojas, kaip G. B. ir privalo vykdyti karo policijos nurodymus, pateikti dokumentus. Teises, techninės apžiūros dokumentus, krovinio dokumentus privalo pateikti karo policininkams, o ar kelionės lapą privalo pateikti, nežino. Po įvykio G. B. jautėsi įžeistas, sužlugdytas, pažemintas.

Liudytojas G. P. parodė, kad jis yra Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos penktosios rinktinės štabo SD skyriaus žvalgybos karininkas. 2008 m. birželio 10 d. važiavo tarnybos reikalais su P. M. į Šiaulius. Grįžtant po 17 val. sugedo automobilis, todėl buvo iškviesta kita mašina partempti jų automobilį. Automobiliu „Chevrolet“ atvažiavo vairuotojas G. B.. Ruošiantis tempti jų automobilį, privažiavo karo policijos automobilis ir sustojo kitoje kelio pusėje. Vienas karo policininkas M. Z. išlipo iš savo automobilio ir nuėjo prie G. B., kurį nusivedė iki savo mašinos. Tuo metu pro šalį važiavo L. G., sustojo. Jis su L. G. nuėjo prie karo policininkų pasiteirauti, kas vyksta. Karo policininkai jiems tik pasakė, kad vadovybė bus informuota, ir nesakė, jog G. B. sulaiko. M. Z. kalbėjo telefonu. G. B. nesipriešino, nebandė pabėgti. Jį išvežė pažįstamas, vadų tuo metu dar nebuvo.

Liudytojas L. G. parodė, kad 2008 m. birželio 10 d. grįždamas iš darbo kelyje Panevėžys–Šiauliai pamatė stovintį kariuomenės transportą, kitoje pusėje – karo policijos automobilį. Tuo metu M. Z. per kelią vedėsi vairuotoją G. B.. Jis suprato, kad gali būti konfliktinė situacija, nes dieną prieš tai buvo sugadintas kelionės lapas. Jis žinojo, kad bus atliekamas tarnybinis tyrimas dėl sugadinto kelionės lapo. Taip pat kalbėta, kad bus sprendimas neduoti karo policijai į rankas kelionės lapo. Sustojęs jis priėjo prie savo kolegų, leitenanto G. P., kurie nieko negalėjo paaiškinti. Tada jis nuėjo prie karo policijos automobilio išsiaiškinti situaciją, prisistatė. Seržantas sėdėjo vairuotojo vietoje. G. B. sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės, jo rankose buvo dokumentai, baltas lapas. G. B. pasakė, jog rašo pasiaiškinimą, sakė, kad turi dokumentus, rodė kelionės lapą. M. Z. jį pasikvietė, prisistatė, tačiau atsisakė suteikti informaciją, pasakydamas, jog tai ne jo (L. G.) reikalas, taip pat pasakė, kad jis trukdo vykdyti pareigas, kad jam gali būti taip pat, kaip jo vairuotojui. M. Z. pradėjo kalbėti telefonu ir jį ignoravo. G. P. tuo metu buvo kitoje kelio pusėje. Situacija buvo aiški, vairuotojas pateikė dokumentus, pražangos nebuvo, asmenybės aiškios. Su M. Z. kalbėti buvo beprasmiška. Jam M. Z. netiesiogiai pagrasino, todėl jis sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Jis galvojo, kad G. B. parašys paaiškinimą, tačiau nežinojo, kad sulaikys, nes net negalima buvo įsivaizduoti tokios situacijos. G. B. nesipriešino, rašė paaiškinimą, konfliktinės situacijos nebuvo. Negali pasakyti, ar M. Z. telefonu kalbėjo su V. J., lyg minėjo majorą, kalbėjo apie įvykį, dokumentus, mašinas. G. B. pažįsta maždaug 4 metus. G. B. labai ramus žmogus, viskas vyko aiškiai, paprastai, be konfliktų. Tarnyboje G. B. jis charakterizuotų pakankamai gerai. Dėl to įvykio G. B. buvo įžeistas, pasipiktinęs, kaip ir kiekvienas žmogus, nekaltai sulaikomas, vežamas kažkur. Kolektyve taip pat buvo didelis pasipiktinimas policijos veiksmais, kariuomenės vadais, kai smulkiausias žmogus paimamas su antrankiais. Jų organizacija – savanoriška krašto apsaugos tarnyba. Tai nesavarankiškas dalinys, priklauso kariuomenei ir karo policijos patrulio reikalavimai jiems privalomi vykdyti. G. B. turėjo vykdyti visus teisėtus reikalavimus. Dokumento pateikimas tai parodymas, kad turi, ir neprivalėjo pateikti, nes turėjo vadų nurodymą tik parodyti.

Liudytojas R. S. parodė, kad jis yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 rinktinės budėtojas. 2008 m. birželio 10 d. apie 17 val. M. Z. su dar vienu karo policininku buvo atvykęs jo patikrinti. Karo policininkams išvažiavus, netrukus jis gavo pranešimą, kad netoli Panevėžio sulaikytas jų vairuotojas G. B.. Apie tai jis pranešė į Vilnių bei štabo viršininkui ir rinktinės vadui. Tada paskambino G. B., kuris pasakė, jog yra sulaikytas ir negali šnekėti, jog bus vežamas į Šiaulius. Kai jis dar paskambino vėliau, po kokio pusvalandžio, G. B. telefonas buvo išjungtas. Po to apie 21–22 val. jis paskambino į karo policiją Šiauliuose. Atsiliepusio M. Z. jis klausė, ar karys nebus nuskriaustas, ar gaus valgyti. Jis bijojo, kad G. B. nepatalpintų į areštinę. M. Z. jam nepaaiškino, kodėl G. B. sulaikytas, tik suprato, kad G. B. negrįš iki ryto, kol karo policija neišsiaiškins.

Liudytojas A. C. parodė, kad dirba karo policijos Šiaulių įgulos ikiteisminio tyrimo grandies tyrėju. 2008 m. birželio 10 d. vakare, apie 22 val., jam paskambino M. Z. ir pasakė, kad Panevėžyje yra sustabdyta karinė transporto priemonė, kurią vairavęs karys tik parodė, tačiau nepateikė kelionės lapo, kuris buvo lyg netvarkingai užpildytas. M. Z. minėjo, kad kalbėjo su V. J. ir gavo nurodymą pristatyti karį į Šiaulius, klausė, ar tokiu atveju pradedamas tyrimas. M. Z. jis pasakė, jog jie turi užfiksuoti pažeidimą, jei kelionės lapas neužpildytas visiškai, kad užtenka tarnybinio pranešimo. Taip pat jis paaiškino, kad tai nėra ikiteisminis įvykis, nėra baudžiamosios atsakomybės, kad jie negali kario sulaikyti. Po to jis paskambino V. J., bet pastarasis neatsiliepė. Po 10 min. jam paskambino pats V. J., kuris jam pasakė, kad karys vairavo transporto priemonę ir nepateikė kelionės lapo karo policininkams. Jis paaiškino V. J., kad užtenka tik surašyti tarnybinius pranešimus ir perduoti medžiagą nustatyta tvarka, kad nebus pradėtas tyrimas, kad kario sulaikyti nereikia. V. J. sakė, kad karį reikia pristatyti į įgulą, išsiaiškinti aplinkybes, iškviesti kario vadus, kad jis geriau žino, kaip elgtis. V. J. taip pat sakė, jog kalbėjo su aukštesniu vadu V. Ž., tuo metu pavadavusiu vadą. Po tų žodžių jis nieko nebesakė, nes V. J. buvo viršininkas, gal geriau žinojo situaciją. Tuomet jis paskambino M. Z., kuriam paaiškino situaciją, teisiškai įvertino, pasakė, kad nesuprantamas dalykas, kam sulaikė karį. Jis suprato, jog karo policininkai vykdė įsakymą, kad buvo duoti nurodymai pristatyti karį, dar kažką padaryti. Iki tol visi patruliai elgdavosi teisingai.

Po įvykio paaiškėjo, kad į įvykio vietą buvo atvykęs ir rinktinės vadas, todėl buvo galima viską išspręsti vietoje. Taip pat vėliau jis sužinojo, kad G. B. buvo laikomas įgulos patalpose, kur negalima laikyti, nes nėra sąlygų, sužinojo, kad sulaikytasis buvo bendrame kambaryje su karo policininkais, kad nakties metu G. B. buvo prirakintas antrankiais, kas yra neteisėtas žmogaus laisvės suvaržymas.

Pirminė bylos medžiaga buvo pas jį, nes jam buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, ir tik po to medžiaga buvo perduota kitam karininkui. G. B. sulaikymo protokolo kopiją jis padarė nuo originalo, todėl nežino, kodėl dokumento kopijoje nėra pažymėtas sulaikymo pagrindas, o originale yra. Telefoninio pokalbio metu M. Z. jo neklausė dėl sulaikymo pagrindo.

Akistatos su V. J. metu liudytojas A. C. patvirtino, kad 2008 m. birželio 10 d. vėlai vakare telefonu kalbėjo su V. J., kuris jam pasakė, jog davė nurodymą M. Z. pristatyti karį į Šiaulių įgulą išsiaiškinimui, kodėl karys nepateikė kelionės lapo į rankas. Jis V. J. paaiškino, jog užtenka iš kario paimti paaiškinimą, nes tai nėra baudžiamasis nusižengimas, o tik drausmės pažeidimas, ir kariai gali patys vietoje išsiaiškinti. V. J. jam pasakė, kad jis (A. C.) atvažiuos kitą dieną ryte ir viską jie išsiaiškins (t. 2, b. l. 103-104).

Liudytojas V. Ž. parodė, kad jis yra Lietuvos kariuomenės karo policijos štabo viršininkas, o 2008 m. birželio 10 d. atliko karo policijos vado pareigas. Tą dieną po tarnybos laiko jam paskambino V. J., pasakė, kad yra pažeidimas, kad vairuotojas nepateikė kelionės lapo. Jis priėmė tą informaciją ir pasakė atsiųsti medžiagą. Ką jie ruošėsi daryti, nesiteiravo, jokių nurodymų, kaip elgtis, nedavė.

Kariuomenės vadas buvo išleidęs papildomą įsakymą sugriežtinti tarnybinio transporto kontrolę, ypatingai ne tarnybos metu ir ne tarnybos reikmėms, todėl karo policija kreipė į tai ypatingą dėmesį. Vairuotojas privalėjo pateikti kelionės lapą, parašyti paaiškinimą, ką veikė toje vietoje, nes jau buvo po 17 val., kad būtų užfiksuotas įvykis. Po to vairuotojas paleidžiamas, karo policija atsiunčia jiems medžiagą, o jie gali užklausti, ar teisingai buvo naudojama transporto priemonė, arba karo policija gali paprašyti pateikti transporto eksploatacijos planą. Nepateikus kelionės lapo reikėjo aiškintis aplinkybes. Sulaikymas yra tokiu atveju, kai yra drausmės pažeidimas, siekiant nutraukti drausmės pažeidimą. Karo policininkų veiksmai buvo teisėti. Turėjo teisę sulaikyti karį. Kaltinamiesiems buvo paskirtos drausminės nuobaudos už tai, kad nebuvo atliekami veiksmai sulaikius karį, kad pastarasis tik ryte buvo paleistas. Jo manymu, karo policininkai neatliko pareigų, turėjo išsiaiškinti aplinkybes, ką tas karys tuo metu ir toje vietoje veikė. Karo policijos sulaikytiems asmenims patalpinti specialiai tam pritaikytos patalpos yra Rukloje ir Vilniuje. Apklausiamas asmuo gali būti kabinete, tačiau neatliekant su kariu jokių veiksmų, pastarasis turi būti vežamas į sulaikymo patalpas. Šiauliuose negalėjo nukentėjusiojo G. B. laikyti per naktį. Jei į įvykio vietą buvo atvykę sulaikyto kario vadai ir karys parašė paaiškinimą, galėjo vietoje viską išsiaiškinti, tik reikėjo patikrinti, ar kelionės lapas teisingai įformintas. Buvo pagrindas sulaikyti nukentėjusįjį, nes pastarasis nepateikė kelionės lapo, tačiau negalėjo laikyti jo, neatlikdami jokių veiksmų. Yra patvirtinta karo policijos vado tvarka, yra nurodyta ir ministro trišimtajame įstatyme, kad kelionės lape atliekamos atžymos, o karo policijos vado tvarka nurodo, kokiu būdu tas atžymas daryti kelionės lape. Nukentėjusysis nevykdė karo policininko teisėto reikalavimo, nes privalėjo pateikti tai, kas reikalaujama. Pateikimas yra padavimas į rankas. Policininkas turi patikrinti visus parodymus, tada užrašoma, kad atitiko reikalavimus ar ne. Tai reikalinga tam, kad būtų įrodymas, jog buvo drausmės pažeidimas, kad karo policininkas įrodytų, ar viskas buvo tvarkinga, ar ne. Sulaikymo pagrindas išnyksta, kai surenkama medžiaga, kodėl transporto priemonė buvo toje vietoje ir ką veikė po darbo. Karo policininkas gali antrankius uždėti, jei turi pagrindo manyti, kad karys bandys bėgti, sužaloti save ar kitus. Jis toje situacijoje nebūtų sulaikęs kario.

Vado nurodymas traktuojamas kaip įsakymas. M. Z., jei nebūtų vykdęs vado nurodymo, galėjo gauti drausminę nuobaudą. Karys privalo atlikti nurodymą, jei tai nėra aiškiai nusikalstama veika ar prieštarauja LR nepriklausomybei. Gali įsakymo nevykdyti, jei supranta, kad tas įsakymas neteisėtas.

2008 m. birželio 9 d. Lietuvos Kariuomenės karo policijos Šiaulių įgulos viršininko įsakymu „Dėl paros patrulio“ seržantas M. Z. paskirtas patrulio vyresniuoju, o M. K. – patrulio nariu ir vairuotoju (t. 2, b. l. 17).

2008 m. liepos 3 d. V. J. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2008 m. birželio 10 d. 18.30 val. jis (V. J.) telefonu nurodė M. Z. sulaikyti KP patrulio nurodymų nevykdžiusį karį ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes, o, kadangi sulaikymas vyko po tarnybos valandų, karys buvo vežamas į KP ŠĮ pastovios dislokacijos vietą Šiauliuose (t. 1, b. l. 143).

2008 m. birželio 10 d. Teisės pažeidimo protokolo kopijoje nurodyta, kad dokumentų patikrinimo metu G. B. atsisakė duoti į rankas kelionės lapą, kurį tik parodė, t. y. atsisakė įvykdyti tesėtą reikalavimą. G. B. nesipriešino ir nebuvo agresyvus. Protokolą surašė M. Z. (t. 1, b. l. 15).

2008 m. birželio 10 d. Sulaikymo protokole (kopijoje), pateiktame priedu prie 2008-08-18 Lietuvos Kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos l. e. viršininko pareigas rašto, nurodyta, kad vadovaujantis LR karo policijos 13 str. 1 d. 3 p. sulaikytas KASP Vyčio 5-osios rinktinės ŠAK autotransporto būrio vairuotojas j. srž. G. B. įtariant, kad jis padarė teisės pažeidimą – nevykdė karo policininko reikalavimų. Sulaikymo pagrindas protokole nepažymėtas. Protokolą surašė Šiaulių įgulos vyresn. karo policininkas srž. M. Z. (t. 1, b. l. 16-17). Tame pačiame 2008 m. birželio 10 d. Sulaikymo protokole (originale), pateiktame priedu prie 2009-04-14 Lietuvos Kariuomenės Karo policijos vado rašto, pažymėtas G. B. sulaikymo pagrindas – atsisakymas vykdyti teisėtą vado (viršininko) reikalavimą nutraukti drausmės pažeidimą (t. 2, b. l. 24).

2008 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl Šiaulių įgulos“, patvirtintoje Lietuvos Kariuomenės karo policijos l. e. vado pareigas mjr. V. Ž., nurodyta, kad V. J., duodamas nurodymą sulaikyti G. B. ir laikyti jį iki ryto, viršijo savo kaip vado tarnybos įgaliojimus, o M. Z. nesiėmė priemonių, kad pasibaigus sulaikymo terminui sulaikytasis G. B. būtų paleistas bei nebūtų naudojami antrankiai pastarąjį laikant KP Šiaulių įgulos patalpose, nes tam būtinumo nebuvo, o ir teisinis pagrindas buvo išnykęs (t. 1, b. l. 165- 170).

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės ir Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų atliktų tarnybinių patikrinimų išvadose dėl kelionės lapų nedavimo karo policininkams į rankas nurodyta, kad ŠAK vado kpt. A. G., psk. A. B. ir j. srž. G. B. veiksmuose drausmės pažeidimo nenustatyta (t. 1, b. l. 177-178, 180-182).

Įrodymų analizė, vertinimas, kaltinamųjų veikos juridinė kvalifikacija

Baudžiamoji atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 321 str., kyla kariui, davusiam aiškiai neteisėtą įsakymą, ir taip pat kariui, kuris aiškiai neteisėtą įsakymą įvykdė, jei dėl to atsirado sunkių padarinių. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad tiek M. Z., tiek V. J. įvykio metu (2008-06-10 – 2008-06-11) atitiko Lietuvos Respublikos BK 321 str. numatytos nusikalstamos veikos specialiam subjektui keliamus reikalavimus (BK 330 str. 1 d.), nes tuo metu M. Z. ėjo Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos Karo policijos skyriaus vyresniojo karo policininko pareigas ir buvo tiesiogiai pavaldus V. J., kuris tuo metu buvo Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos viršininkas (t. 1, b. l. 197-200, t. 2, b. l. 1-4). Taigi, abu kaltinamieji buvo kariai.

Pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą Nr. VIII-723 (Žin., 1998, Nr. 49-1325) karys privalo vykdyti vado įsakymus. Tačiau niekas negali duoti kariui įsakymo, verčiančio karį sulaužyti priesaiką, aiškiai neteisėto įsakymo bei įsakymo, pažeidžiančio visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas. Neteisėtas įsakymas gali būti duodamas žodžiu, raštu, tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis. Vadas, davęs tokį įsakymą, ir karys, vykdęs neteisėtą įsakymą, atsako Kariuomenės drausmės statuto (Žin., 2006, Nr. 17-603) nustatyta tvarka, jei toks neteisėtas veikimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Tiek V. J., tiek M. Z. teisiamojo posėdžio metu pareiškė suprantantys, kuo yra kaltinami, tačiau savo kaltės, padarius Lietuvos Respublikos BK 321 str. numatytą nusikalstamą veiką, nepripažino. Kita vertus, M. Z. neneigia to, kad 2008 m. birželio 10 d. telefonu gavęs savo tiesioginio vado V. J. įsakymą sulaikyti nukentėjusįjį G. B., pristatyti pastarąjį į Karo policijos Šiaulių įgulos patalpas ir laikyti iki ryto, kol tyrėjas A. C. ar pats V. J. viską išsiaiškins, įsakymą vykdė – sulaikė nukentėjusįjį, žinodamas, kad Šiaulių įguloje, adresu Aerouosto g. 11a, Šiauliuose, nėra sulaikytų karių laikymui specialiai pritaikytų patalpų, pristatė G. B. į Šiaulių įgulą ir laikė jį įgulos patalpose iki kitos dienos ryto (2008-06-11). Tuo tarpu kaltinamasis V. J. aiškina, kad jis pasakė M. Z. sulaikyti karį, vežti į Šiaulius ir išsiaiškinti, kas vairuotojams davė nurodymą neduoti kelionės lapo karo policininkams į rankas, tačiau tai buvęs laisvas pokalbis, kurio metu jis nedavė įsakymo sulaikyti karį, nes instrukcijoje yra numatyta, kad patrulis pats priima sprendimus. Be to, kaltinamojo V. J. teigimu, kitą dieną ryte nuvykęs į Šiaulių įgulą jis nustebo pamatęs G. B. ir jam buvo keista, kad pastarasis taip ilgai ten buvo laikytas. Iš V. J. ir M. Z. parodymų taip pat aišku, jog klausimo sprendimą dėl G. B. sulaikymo įtakojo pastarojo elgesys, kuomet jis, vyresniajam karo policininkui M. Z. pareikalavus, atsisakė pastarajam pateikti kelionės lapą į rankas. Akivaizdu, kad šią situaciją M. Z. ir V. J. įvertino kaip teisėtų Karo policijos policininkų reikalavimų nevykdymą. Tą patį M. Z. nurodė sulaikytam nukentėjusiajam G. B. ir apie tokį karo policijos sprendimo motyvą patvirtino liudytojai R. L., A. G., A. B. ir M. K..

Kad V. J. įsakė sulaikyti G. B. ir laikyti pastarąjį iki kitos dienos ryto Šiaulių įgulos patalpose, tvirtina ne tik M. Z. ir kartu įvykio vietoje buvęs kitas karo policininkas liudytojas M. K.. Liudytoju apklaustas KASP Vyčio apygardos 5-os rinktinės budėtojas R. S. nurodo taip pat supratęs, kad vairuotojas G. B. iš sulaikymo bus paleistas tik kitą dieną (2008-06-11). Liudytojo, karo policijos Šiaulių įgulos ikiteisminio tyrimo grandies tyrėjo, A. C. teigimu, V. J. pats telefonu jam paaiškino, kad davė nurodymą sulaikyti G. B. ir pristatyti į Šiaulių įgulą, ir nekreipė dėmesio į jo (A. C.) aiškinimą, kad užtenka tik surašyti tarnybinius pranešimus ir perduoti medžiagą nustatyta tvarka, kad nebus pradėtas tyrimas, kad kario sulaikyti nereikia. Kad kaltinamasis M. Z. vykdė kaltinamojo V. J. nurodymą sulaikyti nukentėjusįjį G. B. ir vežti į Šiaulių įgulą, nurodo ir įvykio metu ėjęs Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 rinktinės vado pareigas liudytojas R. L., kuris paaiškino, jog įvykio vietoje kažkuris iš karo policininkų jam pasakė, kad karys nevykdo jų teisėtų reikalavimų – nerodo kelionės lapo, todėl, gavę nurodymą iš viršininko, karį sulaiko ir veža į karo policijos skyrių Šiauliuose.

Aptarti liudytojo A. C. bei kaltinamojo M. Z. parodymai sutampa ir su pastarųjų paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu atliktų akistatų su kaltinamuoju V. J. metu.

Įvertinęs šiuos bylos duomenis teismas sprendžia, kad kaltinamasis V. J., neigdamas savo kaltę dėl įsakymo sulaikyti nukentėjusįjį G. B. davimo kaltinamajam M. Z., siekia sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos Respublikos karo policijos įstatymas (1998 m. spalio 22 d. Nr. VIII-911) suteikia teisę karo policininkams stabdyti karinį transportą, tikrinti karinio transporto vairuotojų ir juos lydinčių pareigūnų asmens, transporto priemonių bei krovinių dokumentus, įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti asmenis, įtariamus padarius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą (14 str. 1 d. 2 p. 4 p.). Karo policininkas, kaip kiekvienas karys, davęs priesaiką, numatytą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme Nr. VIII-723 (Žin., 1998, Nr. 49-1325), privalo sąžiningai vykdyti savo vadų įsakymus, tačiau niekas negali kariui duoti aiškiai neteisėto įsakymo, o karys, konkrečiu atveju, karo policininkas, neturi vykdyti akivaizdžiai neteisėto įsakymo ir apie tokio įsakymo gavimą turi informuoti karo policijos vadovybę.

Aiškiai neteisėtu laikomas toks įsakymas, kuris akivaizdžiai prieštarauja galiojantiems teisės aktams, neatitinka nustatytos įsakymo formos, pažeidžia visuotinai pripažintus tarptautinius teisės principus bei normas. Karo policininkas, vykdęs aiškiai neteisėtą įsakymą nuo atsakomybės neatleidžiamas, o vadas (viršininkas), davęs tokį įsakymą, atsako Kariuomenės drausmės statuto nustatyta tvarka, jei tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Kariuomenės drausmės statuto 70 str.).

Pagal pareigines nuostatas Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos Karo policijos skyriaus vyresnysis karo policininkas M. Z. ir Lietuvos kariuomenės Karo policijos įgulos viršininkas V. J. privalo gerai žinoti ir mokėti taikyti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos, Valstybės tarnybos bei kitus įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Vienas iš teisės aktų, kuriuo grindžiama karo policijos veikla, yra Kariuomenės drausmės statutas (Žin., 2006, Nr. 17-603). Vadinasi, M. Z. ir V. J. privalėjo pastarąjį žinoti ir vadovautis juo vykdydami savo tarnybines funkcijas ir užduotis. Kariuomenės drausmės statuto 14 str. yra išdėstyti kario sulaikymo pagrindai ir sulaikytojo kario laikymo sąlygos. Iš kaltinamojo M. Z. 2008 m. birželio 10 d. surašyto nukentėjusiojo sulaikymo protokolo (t. 2, b. l. 24) ir teisės pažeidimo protokolo kopijos (t. 1, b. l. 15) matyti, kad G. B. buvo sulaikytas už tai, kad nevykdė karo policininko reikalavimo – paduoti į rankas kelionės lapą, nekreipdamas dėmesio į G. B. aiškinimą, jog pastarasis vykdo savo tiesioginio vado A. B. įsakymą. Liudytojas A. B. teigia, kad jis, vykdydamas savo tiesioginio vado A. G. žodinį nurodymą, iš tikrųjų davė tokį įsakymą vairuotojams, tame tarpe ir G. B.. Liudytojas A. G. patvirtino, kad buvo nurodęs kuopininkui A. B. informuoti vairuotojus, jog pastarieji neduotų karo policininkams į rankas kelionės lapų, be to, pats buvo atvykęs į įvykio vietą, kaip ir įvykio metu buvęs KASP Vyčio apygardos 5-os rinktinės vadu liudytojas R. L., kuris tikino karo policininkus M. Z. ir M. K., kad G. B. vykdo tarnybinę užduotį ir duotą įsakymą, tačiau pastarieji nurodė, kad vykdo savo vadų nurodymus, todėl sulaiko G. B.. Kad nukentėjusysis G. B. vykdė teisėtą savo tiesioginio vado A. B. įsakymą, neprieštaraujantį galiojantiems teisės aktams ir įsakymams, patvirtino ir KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės ir Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų atliktų tarnybinių patikrinimų išvados (t. 1, b. l. 177-178, 180-182). Remdamasis šiomis išvadomis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai nedetalizuoja, kokiu būdu kelionės lapas turi būti pateiktas patikrinti, t. y. nenustato, kad kelionės lapas būtinai turi būti perduotas tikrinančiajam į rankas. Todėl sprendžiama, jog kelionės lapas turi būti pateiktas tokiu būdu, kuris suteiktų galimybę karo policininkui susipažinti su kelionės lape užfiksuotais duomenimis. Nagrinėjamu atveju pats kaltinamasis M. Z. patvirtino, kad ir nepaėmęs G. B. jam rodomo kelionės lapo į savo rankas, kelionės lape esantį tekstą jis perskaitė bei pastebėjo, kad kelionės lapas nepilnai užpildytas – nenurodyti spidometro parodymai galutinėje grafoje.

Iš to, kas aptarta, akivaizdu, kad G. B. nedarė jokio akivaizdaus teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos, nepadarė ir jokio drausmės pažeidimo, tiesiog vykdė tarnybinę užduotį ir teisėtą savo tiesioginio vado A. B. įsakymą, todėl kario sulaikymo pagrindų, numatytų Kariuomenės drausmės statuto 14 str., nebuvo. Iš įvykių raidos aišku, kad M. Z. teisingai suvokė situaciją, suprato, jog pagrindų sulaikyti G. B. nėra. Liudytojas M. K., kaip ir M. Z., patvirtino, kad pastarasis įvykio dieną (2008-06-10) keletą kartų skambino savo vadui V. J., teiravosi, ar nukentėjusįjį sulaikyti tikrai būtina, ir kaltinamajam V. J. pakartotinai nurodžius, jog sulaikyti reikia, M. Z., visgi, įvykdė aiškiai neteisėtą vado įsakymą sulaikyti nukentėjusįjį iki kitos dienos ryto ir, nesant pagrindo, sulaikė G. B., laikė jį specialiai sulaikytų karių laikymui nepritaikytose patalpose – Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos tarnybinėse patalpose (t. 1, b. l. 11, 43-49) prirakintą antrankiais prie radiatoriaus vamzdžio iki 2008 m. birželio 11 d. ryto.

Aptarti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis V. J. aiškiai suvokė savo veiksmų esmę – buvo informuotas, kad G. B. vykdo tarnybinę užduotį ir savo vado įsakymą, žinojo, kad LK Karo policijos Šiaulių įguloje nėra sulaikytų karių laikymui specialiai pritaikytų patalpų, visgi, pavaldžiam karo policininkui M. Z. davė neteisėtą įsakymą sulaikyti nukentėjusįjį iki kitos dienos ryto, o kaltinamasis M. Z., suvokdamas, jog nėra pagrindo sulaikyti G. B., žinodamas, kad LK Karo policijos Šiaulių įguloje nėra sulaikytų karių laikymui specialiai pritaikytų patalpų, įvykdė aiškiai neteisėtą savo vado įsakymą.

Tokiu būdu teismas sprendžia, kad kaltinamieji V. J. ir M. Z. pažeidė kaltinime pagal Lietuvos Respublikos BK 321 str. nurodytus teisės aktus ir abu kaltinamieji savo veiksmais iš dalies įgyvendino minėtame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės – pavojingos veikos – požymius. Tačiau Lietuvos Respublikos BK 321 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, o tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį atsiranda tik tada, kai dėl aiškiai neteisėto įsakymo davimo, vertimo tokį įsakymą vykdyti ar jo vykdymo atsiranda sunkių padarinių. Vadinasi, pripažįstant asmenį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 321 str., būtina nustatyti ir kitus šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius – atsiradusius sunkius padarinius ir priežastinį ryšį tarp ankščiau minėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių.

Sunkūs padariniai, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra glaudžiai susiję su baudžiamojo įstatymo saugomomis vertybėmis. Nagrinėjamu atveju sunkūs padariniai yra žala baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei – krašto apsaugos tarnybai. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. B. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl jam nusikalstama veika padarytos 100000 Lt neturtinės žalos (t. 1, b. l. 31-32; t. 2, b. l. 155-159). Šiuo atveju nukentėjusiajam padaryta žala nesutampa su Lietuvos Respublikos BK 321 str. dispozicijoje nurodytais sunkiais padariniais, kurie, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, nulemia veikos kvalifikavimą. Nukentėjusiajam padarytos žalos dydis nulemia tik patį civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo dydį ir yra nustatinėjamas vertinant nukentėjusiojo patirtus fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimus – asmeniui nenaudingus poveikius. Tokiu būdu, formuojant V. J. ir M. Z. kaltinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 321 str., nepagrįstai kaip sunkūs padariniai buvo įvardyta nukentėjusiojo G. B. patirta 100000 Lt neturtinė žala.

Kaip jau buvo minėta, nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 321 str., sudėtis yra materialioji, todėl jo būtinas požymis yra padariniai, kurie pasireiškia dideliu pakenkimu karių tarpusavio pavaldumo bei statutiniams santykiams. Šie padariniai yra vertinamieji ir išreiškiami tokiais požymiais, kaip „sunkūs padariniai“. Baudžiamasis kodeksas šių požymių neaiškina, dar nėra suformuotos ir šios kategorijos baudžiamųjų bylų teismų praktikos, todėl „sunkių padarinių“ požymio vertinimas yra teismo diskrecija.

Pagal LR Kariuomenės drausmės statutą neteisėto įsakymo davimas (70 str.) ir neteisėto įsakymo vykdymas (71 str.) traktuojami, kaip šiurkštūs drausmės pažeidimai, tačiau tai nereiškia, kad savaime minėti pažeidimai sukelia sunkius padarinius. Teismo nuomone, dėl neteisėto įsakymo davimo ar dėl tokio įsakymo vykdymo sunkūs padariniai pagal Lietuvos Respublikos BK 321 str. atsiranda tuomet, kai minėtais veiksmais žeminamas kario vardas ir karo tarnybos autoritetas, kompromituojama, griaunamas pasitikėjimas krašto apsaugos sistema ir sukuriama tokia situacija, kuri sunkiai atkuriama ar net neatstatoma į pradinę normalią padėtį. Tokiais veiksmais paprastai padaroma ilgalaikė žala, lemianti rezonansinę reakciją visoje krašto apsaugos sistemoje, baudžiamojo įstatymo saugomam objektui – krašto apsaugos tarnybai.

Byloje surinkti ir ištirti įrodymai rodo, kad įvykis, kurio metu, kaip nustatyta, kaltinamasis V. J. davė pavaldžiam kariui kaltinamajam M. Z. neteisėtą įsakymą, o pastarasis šį įsakymą vykdė, kilo dėl elementaraus skirtingų karinių vienetų karių nesusikalbėjimo, kuomet M. Z., kaip karo policininkas, vykdė savo tarnybines pareigas, o nukentėjusysis G. B., kaip Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės karys, vykdė savo tarnybinę užduotį ir tiesioginio vado įsakymą. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tiriamas įvykis sukėlė rezonansinę reakciją visoje krašto apsaugos sistemoje ir kad dėl to atsirado sunkiai atstatomų, ilgalaikių, neigiamų padarinių krašto apsaugos tarnybai.

Tokiu būdu, nenustačius baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatyto būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio – sunkių padarinių, teismas daro išvadą, kad kaltinamieji V. J. ir M. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 321 str.

Tačiau, remiantis anksčiau aptartų faktinių bylos aplinkybių analize, yra aišku, kad kaltinamieji V. J. ir M. Z. atliko neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo G. B. atžvilgiu ir savo veiksmais padarė žalos ne tik fiziniam asmeniui, bet ir valstybei.

Kaip jau buvo minėta, V. J., eidamas Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos viršininko pareigas, būdamas valstybės tarnautoju (BK 230 str. 1 d.), pavaldžiam karo policininkui nurodė sulaikyti nukentėjusįjį G. B., nors suprato, jog nėra sulaikymo pagrindo, numatyto Kariuomenės drausmės statuto 14 str., žinojo, kad Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įguloje, adresu Aerouosto g. 11a, Šiauliuose, nėra sulaikyto kario laikymui specialiai pritaikytų patalpų, ir nurodė nepritaikytose patalpose laikyti G. B. iki kitos dienos ryto. Visus paminėtus neteisėtus nurodymus faktiškai įgyvendino V. J. pavaldus valstybės tarnautojas (BK 230 str. 1 d.), Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos vyresnysis policininkas M. Z., aiškiai suprasdamas, jog pagrindo sulaikyti G. B. nėra ir, be abejonės, žinodamas, kad specialiai pritaikytų patalpų sulaikyto kario laikymui Karo policijos Šiaulių įguloje taip pat nėra.

Konstatuodamas paminėtus faktus ir atkurdamas 2008 m. birželio 10 d. įvykio vietoje susiklosčiusią situaciją, teismas atkreipia dėmesį į betarpiškai įvykyje dalyvavusio kito Karo policijos Šaulių įgulos vyresniojo karo policininko M. K. liudijimą, kad susidariusioje situacijoje už karo policininko nurodymo paduoti į rankas kelionės lapą nevykdymą būtų pakakę surašyti protokolą, nes jokių sulaikymo pagrindų, numatytų Kariuomenės drausmės statute nebuvo, ir, jei jis būtų buvęs patrulio vyresniuoju, nebūtų sulaikęs G. B.. Kad tokioje situacijoje nebuvo pagrindo sulaikyti G. B., tvirtina ir Lietuvos kariuomenės Karo policijos Šiaulių įgulos ikiteisminio tyrimo grandies tyrėjas liudytojas A. C.. To neneigia ir patys kaltinamieji. Kaltinamasis M. Z. pripažįsta, kad G. B. sulaikyti ir vežti į Šiaulių įgulą nebuvo pagrindo, nes jau buvo surašyti visi reikiami dokumentai, tačiau jis vykdė savo vado įsakymą, kurio teisėtumo nesvarstė. O kaltinamasis V. J., nors ir neigia davęs įsakymą sulaikyti nukentėjusįjį, nurodo, jog pagal nustatytas įvykio aplinkybes, po to, kai nukentėjusysis parašė paaiškinimą, sulaikyti karį nebuvo pagrindo ir esant tokiai situacijai įsakymas sulaikyti karį būtų neteisėtas.

Be to, kad G. B. buvo sulaikytas be pagrindo ir neteisėtai laikomas specialiai sulaikytiems kariams nepritaikytoje patalpoje, pastarojo atžvilgiu kaltinamasis M. Z. neteisėtai naudojo spec. priemonę – antrankius. M. Z. neneigia, kad į Šiaulių įgulą G. B. vežė surakintą antrankiais ir kad Šiaulių įgulos poilsio kambaryje G. B. laikė prirakintą antrankiais prie radiatoriaus nuo 2008 m. birželio 10 d. 24 val. iki 2008 m. birželio 11 d. 6 val. ryto. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas M. K. ir nukentėjusysis G. B.. M. Z. savo kaltės dėl neteisėto antrankių naudojimo nepripažįsta ir tokius savo veiksmus teisina apeliuodamas į Karo policijos įstatyme reglamentuotas specialiųjų priemonių panaudojimo sąlygas (18 str.). Minėto įstatymo 18 str. 3 d. 3 p., 4 p. numatyta, jog antrankiai gali būti panaudoti lydint sulaikytuosius ir suimtuosius, o taip pat tuomet, kai asmuo savo pavojingais veiksmais gali padaryti žalą sau ar aplinkiniams. Tačiau tai nepaneigia M. Z. kaltės dėl neteisėtų veiksmų naudojant spec. priemonę nukentėjusiojo atžvilgiu, nes iš neteisės negali atsirasti teisė. Nustačius, jog G. B. buvo sulaikytas neteisėtai, antrankių panaudojimas jo atžvilgiu ir laikymas Šiaulių įgulos tam nepritaikytose patalpose traktuojamas vienareikšmiai, kaip neteisėtas kaltininko veikimas.

Ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis V. J., duodamas neteisėtus nurodymus, ir kaltinamasis M. Z., betarpiškai atlikdamas neteisėtus veiksmus, viršijo savo įgaliojimus. Kaltinamieji veikė ir atliko tokius veiksmus, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik Karo policijos įstatyme, Kariuomenės drausmės statute ir kituose teisės aktuose nustatytais atvejais.

Kaltinamieji V. J. ir M. Z., viršydami savo įgaliojimus, padarė neturtinio pobūdžio žalą ne tik nukentėjusiajam G. B., bet ir valstybei. Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo.

Įvertinęs visas nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas sprendžia, kad savo neteisėtais veiksmais kaltinamieji V. J. ir M. Z. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nukentėjusiojo G. B. teises ir laisves (Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas) ir iškreipdami valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos kariuomenės Karo policijos – funkcijų ir veiklos principus, sumenkino šios tarnybos autoritetą. Todėl jų padaryta žala Lietuvos Respublikos BK 228 str. ginamoms vertybėms – valstybei ir fiziniam asmeniui, šiuo atveju nukentėjusiajam G. B., laikoma didele žala. Šios didelės žalos patyrimo sąlyga buvo kaltinamųjų V. J. ir M. Z. neteisėti veiksmai viršijant savo įgaliojimus, kas nustatyta anksčiau jau aptartais bylos duomenimis, ir tai rodo priežastinį ryšį tarp kaltinamųjų padarytos veikos ir kilusių padarinių.

Piktnaudžiavimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad savo neteisėtu veikimu kaltinamieji būtų siekę padaryti didelę žalą valstybei ar nukentėjusiajam G. B.. Tačiau neabejotina, kad kaltinamieji V. J. ir M. Z., atsižvelgiant į jų užimamų tarnybinių pareigų pobūdį bei profesinę patirtį, atlikdami kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jų veikimo gali atsirasti minėtame įstatyme numatyti padariniai, ir nors ir nenorėjo tokių padarinių, sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. kaltinamieji veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.).

Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad kaltinamųjų V. J. ir M. Z. veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., požymiai.

Iš kaltinimų pašalinama perteklinė aplinkybė kaltinime – teiginys, kad G. B. LK KP Šiaulių įgulos patalpose, esančiose Aerouosto g. 11a, Šiauliuose, buvo laikomas „išnykus sulaikymo pagrindams“, kadangi, kaip jau konstatuota anksčiau, sulaikyti G. B. po to, kai įvykio vietoje prie Panevėžio buvo surašyti, kaltinamojo M. Z. teigimu, visi būtini dokumentai (nukentėjusiojo G. B. paaiškinimas, teisės pažeidimo protokolas) ir jokių papildomų veiksmų atlikti nereikėjo, sulaikyti karį apskritai nebuvo pagrindo. Be to, ir iš pačių ikiteisminiame tyrime suformuluotų kaltinimų turinio matyti, kad G. B. sulaikymas jau nuo pat sulaikymo momento buvo neteisėtas.

Iš kaltinimų V. J. bei M. Z. taip pat pašalinamas kaip nusikalstamos veikos padarinys nurodytas nukentėjusiajam G. B. padarytos neturtinės žalos dydis pinigine išraiška – 100000 Lt, kadangi tai nėra turtinės žalos dydis, o nukentėjusiajam G. B. padarytos neturtinio pobūdžio žalos, kuri anksčiau teismo nurodytais motyvais pripažįstama didele, piniginis įvertinimas yra svarbus tik sprendžiant civilinio ieškinio klausimą.

Kaltinime V. J. nurodyta, kad jis davė aiškiai neteisėtą žodinį įsakymą dėl teisėto Karo policijos pareigūno reikalavimo duoti kelionės lapą karo policijos pareigūnams nevykdymo. Kaltinime nekonkretizuota, kokiu būdu vykdyti šį reikalavimą. Teismo nuomone, ši kaltinimo aplinkybė neprieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi jau minėtame Lietuvos Respublikos Karo policijos įstatymo 14 straipsnyje (1998 m. spalio 22 d. Nr. VIII-911) bei įvykio metu galiojusiame Kariuomenės vado 2008 m. sausio 8 d. įsakyme Nr. V-12 „Dėl tarnybinių transporto priemonių naudojimo kontrolės“ (t. 1, b. l. 149) karo policininkams suteikiama teisė tikrinti transporto priemonių eksploatavimo pagrindimo dokumentus, tarp jų ir kelionės lapus, t. y. karo policininko reikalavimas pateikti kelionės lapą buvo teisėtas. O apie kelionės lapų pateikimo būdą, dėl kurio kilo skirtingų karinių vienetų karių konfliktas, bei nukentėjusiojo G. B. vykdyto savo vadų įsakymo neduoti kelionės lapų karo policininkams į rankas teisėtumą teismas jau pasisisakė anksčiau.

Kaltinimuose nurodyta, kad nukentėjusysis G. B. LK KP Šiaulių įgulos patalpose neteisėtai buvo laikomas iki 2008 m. birželio 11 d. apie 11.30 val. Remiantis kaltinamųjų M. Z. ir V. J., nukentėjusiojo G. B. bei liudytojo M. K. parodymais byloje nustatyta, jog nukentėjusysis G. B. iš sulaikymo buvo paleistas anksčiau, t. y. 2008 m. birželio 11 d. apie 8.30 val. Todėl teismas patikslina šią kaltinime nurodytą aplinkybę.

Ikiteisminio tyrimo metu V. J. ir M. Z. įtarimai buvo pareikšti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., ir pagal specialiąją normą – Lietuvos Respublikos BK 321 str. (kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis), abiejose įtarimuose objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, išskyrus padarinius, išdėstant iš esmės analogiškai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 33 punkte nurodyta, kad, jeigu piktnaudžiaujančio tarnyba valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmuose yra specialioje normoje numatyti nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams sudėties požymiai, veika kvalifikuojama pagal tą straipsnį, kuris nusikalstamos veikos sudėtį numato specialioje normoje. Nagrinėjamu atveju, kaip jau konstatuota anksčiau, kaltinamųjų V. J. ir M. Z. veikoje nenustatytas Lietuvos Respublikos BK 321 str. dispozicijoje numatytas būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis – sunkūs padariniai, todėl kaltinamųjų atsakomybė pagal specialiąją normą yra negalima.

Esant tokioms aplinkybėms kaltinamųjų V. J. ir M. Z. padarytą nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir 321 str., teismas kvalifikuoja pagal bendrąją normą – Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d.

Kaltinamųjų V. J. ir M. Z. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems V. J. ir M. Z. teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str., kuris reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Remdamasis minėto įstatymo nuostatomis teismas vertina ne tik kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikaltimo požymius, jų turinį bei pobūdį, bet ir kaltininkų asmenybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant šios bylos aplinkybes, teismas atsižvelgia ne tik į tai, kad kaltinamiesiems skiriamos bausmės atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgia ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai.

Parinkdamas bausmių rūšis bei dydžius kaltinamiesiems teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais bei Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatomis, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Teismas, vertindamas kaltinamųjų V. J. ir M. Z. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį, atsižvelgia į tai, kad jie padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.) veikdami netiesiogine tyčia.

Vertindamas kaltinamųjų asmenybes, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamieji V. J. ir M. Z. anksčiau neteisti (t. 2, b. l. 77, 115), Krašto apsaugos sistemos tarnyboje, kurioje jie tarnavo gan ilgą laiką (V. J. nuo 1991 metų, M. Z. nuo 1998 metų), iš esmės charakterizuojami teigiamai, nors M. Z. charakteristikoje nurodyta, kad jis kartais vadovaujasi emocijomis, būna impulsyvus, buvo baustas už tarnybinių įgaliojimų viršijimą 2 kartus (t. 2, b. l. 82, 120), byloje nenustatyta kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kaltinamasis V. J. galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 117). Šie duomenys leidžia spręsti, kad iki šio nusikaltimo padarymo kaltinamųjų antivisuomeninės nuostatos nebuvo susiformavusios ir kad yra pagrindas manyti, jog nusikaltimas padarytas atsitiktinai. Kartu teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nenustatyta kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o kaltinamasis M. Z. įvykio metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 78-79, 84).

Atsižvelgęs į išdėstytų aplinkybių, darančių įtaką kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, buvimą, minėtus kaltinamųjų asmenybes apibūdinančius duomenis, kartu įvertinęs ir byloje nustatytą aplinkybę, kad kaltinamojo V. J. įgaliojimų viršijimas iš dalies sąlygojo jo pavaldinio kaltinamojo M. Z. neteisėtą veikimą, teismas kaltinamajam V. J., kuris 2009 m. vasario 18 d. išleistas į atsargą (t. 2, b. l. 22), kaip nebeatliekančiam valstybės tarnautojo pareigų, kurias eidamas nusikalto, skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę – baudą, savo dydžiu žymiai mažesnę už įstatyme numatyą tokios bausmės, skiriamos už apysunkį nusikaltimą, vidurkį (BK 47 str. 3 d. 3 p.). Teismo nuomone, Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodyti bausmės tikslai kaltinamojo M. Z. atžvilgiu bus pasiekti, paskyrus jam švelniausią įstatymo sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę – atėmimą teisės tarnauti profesinėje karo tarnyboje Krašto apsaugos sistemos institucijose minimaliam laikotarpiui (BK 45 str. 2 d.).

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. B. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl jam nusikalstama veika padarytos 100000 Lt neturtinės žalos (t. 1, b. l. 31-32; t. 2, b. l. 155-159).

Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teisingos kompensacijos, kaip vieno iš esminių neturtinės žalos atlyginimo tikslų, nustatymo svarbą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kartu neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., o šio straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Teismas turi pasverti argumentus, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvus, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių, žalą padariusio asmens kaltės, jo turtinės padėties bei kitų turinčių reikšmės bylos aplinkybių. Teismas taip pat vadovaujasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam G. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais kaltinamųjų V. J. ir M. Z. veiksmais, kuriais jie pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas, o taip pat ir 1998 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 21 str. 3 d. nurodytas nukentėjusiojo G. B. teises ir laisves. Be to, minėto straipsnio 6 d. nustatyta, kad „Kiekvieno kario žmogaus orumas turi būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimo“. Todėl nukentėjusiojo G. B. neteisėtas sulaikymas ir laikymas sulaikymo reikalavimus neatitinkančiose patalpose prirakinus antrankiais prie radiatoriaus neabejotinai sukėlė nukentėjusiajam dvasinius išgyvenimus, kas turi būti atlyginta.

Kartu teismas įvertina ir neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinančius faktorius. Teismas atsižvelgia į išskirtinį nukentėjusiojo G. B. statusą, kadangi jam, kaip kariui, esančiam profesinėje tarnyboje nuo 1999 m. balandžio 1 d. (t. 2, b. l. 161), yra nustatyti padidinti fizinio pasirengimo, sveikatos būklės, taip pat ir psichinės sveikatos, bei psichologinio pasirengimo kriterijai. Todėl jo patirtas dvasinis sukrėtimas dėl nusikalstamų kaltinamųjų veiksmų neturėtų būti vertinimas kaip sunkus ar sukeliantis ilgalaikes, itin negatyvias pasekmes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po neteisėto sulaikymo nukentėjusiojo socialinis gyvenimas bei vykdoma veikla iš esmės nebuvo sutrikdyta, jis toliau vykdė savo pareigas ir tik birželio 11-15 dienomis jam buvo sudarytos sąlygos nevykdyti tiesioginių vairuotojo pareigų – nevairuoti transporto priemonių (t. 2, b. l. 165-167), o jo nurodytos pasekmės, kad iki šiol jis jaučia įtampą, pabunda naktimis, nepagrįstos jokiais medicininiais dokumentais.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Kaip jau minėta, kaltinamasis V. J. yra išleistas į atsargą, o kaltinamasis M. Z. dėl jam skiriamos bausmės nebeteks turimo darbo, kas įtakos ir jo turtinę padėtį.

Tokiu būdu, įvertinus visas bylos aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, teismo nuomone, nukentėjusiojo G. B. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo (100000 Lt) yra aiškiai per didelis ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų. Todėl tenkinamas tik iš dalies priteisiant nukentėjusiajam iš kaltinamųjų 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai. Šioje byloje kaltinamiesiems V. J. ir M. Z. bendrininkavimas neinkriminuojamas, todėl žalos atlyginimui jiems taikoma subsidiarinė atsakomybė ir nukentėjusiajam G. B. priteisiama iš kaltinamųjų po 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 p. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš byloje esančių dokumentų – pinigų priėmimo kvitų (t. 2, b. l. 173, t. 3, b. l. 99-100) – galima spręsti, kad už teisinę pagalbą – nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. atstovavimą (t. 2, b. l. 148) ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusysis G. B. advokatui sumokėjo 3475 Lt. Tokiu būdu, teismo nuomone, prašomos priteisti proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, todėl priteisiamos iš kaltinamųjų. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 3 d., minėtos proceso išlaidos priteisiamos lygiomis dalimis iš abiejų kaltinamų – po 1737,50 Lt.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-299, 301-305, 307 str. str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir jam paskirti

20 MGL (2600 Lt) baudą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – V. J. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią.

M. Z. (Z.) pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir jam paskirti atėmimą teisės tarnauti profesinėje karo tarnyboje Krašto apsaugos sistemos institucijose vieneriems metams.

Kardomąją priemonę – karinio dalinio vadovybės stebėjimą – M. Z. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią.

Iš V. J. ir M. Z. G. B. priteisti po 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš V. J. ir M. Z. G. B. priteisti po 1737,50 Lt išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.