- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- 2S-1667-555/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Evaldas Burzdikas, Jolita Cirulienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Kategorijos
- 82.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 82.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Jolitos Cirulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo V. K. pareiškimas nustatyti jam rūpybą ir paskirti rūpintoju V. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas jam nustatyti rūpybą ir paskirti rūpintoju jo sūnų V. K., gim. 1959 m., gyvenantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) . Pareiškime nurodė, kad yra gimęs 1927 m., jam neįgalumas nenustatytas, tačiau dėl savo amžiaus (83 m.) yra silpnos sveikatos, blogai mato, blogai girdi, susilpnėjusi atmintis, sunkiai vaikšto. Jam pačiam sunku tvarkyti visus reikalaus, įgyvendinti savo teises ir pareigas. Sunku pačiam nuvykti ir sumokėti už butą, rūpintis sveikata. Dėl pareiškėjo amžiaus jam reikalinga pastovi priežiūra ir rūpyba.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir globos ir rūpybos institucijos – Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus išvadoje nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas pats susitvarko namuose, nusiperka maisto produktų, sumoka mokesčius, skaito, bendrauja, rūpinasi bendruomenės problemomis ir aplinkos gerbūviu, ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nėra nenustatyti specialieji poreikiai (t.y. kompleksiškas asmens veiklos ir galimybių suvaržymas dėl sveikatos būklės, sąlygojantis specialiosios pagalbos priemonių taikymą), darė išvadą, kad rūpybos nustatymas nėra būtinas. Tačiau teismas, atsižvelgęs į garbų pareiškėjo amžių – 83 m., sprendė, kad rūpyba pareiškėjui gali būti nustatyta (CK 3.279 straipsnio 1 dalis). Nurodė, kad spręsdamas dėl rūpintojo paskyrimo, teismas turi įvertinti, ar šis asmuo atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus rūpintojui (globėjui) (CK 3.242 straipsnis, CPK 506 straipsnio 2 dalies 2 punktas), turi atsižvelgti į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma rūpyba ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes (CK 3.424 straipsnio 3 dalis). Teismas sprendė, jog aplinkybės dėl V. K. iškeltų ir nagrinėjamų 3 baudžiamųjų bylų yra kliūtis paskirti jį pareiškėjo rūpintoju (CK 3.242 straipsnio 3 dalis), todėl pareiškimas negali būti patenkintas. Nurodė, kad pareiškėjas turi kitą sūnų – V. K., gyvenantį Kaune, kuris taip pat rūpinasi savo tėvu, dalyvavo bylos nagrinėjime. Kadangi teismui išaiškinus pareiškėjui teisę pasirinkti rūpintoju kitą asmenį, pareiškėjas atsisakė, teismas nesprendė klausimo dėl kito rūpintojo paskyrimo. Teismas sprendė, kad pareiškimą atmetus dėl asmens netinkamumo būti rūpintoju, pareiškėjo interesai nebus pažeisti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėjui rūpybos nustatymas nėra būtinas, prieštarauja Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento socialinių reikalų skyriaus atstovės išvadai, kad jam rūpyba yra reikalinga ir būtina, ir teismas netinkamai pritaikė materialines teisės normas -3.279 straipsnio 2 dalį. Mano, kad tokia teismo išvada prieštarauja kitai teismo išvadai, kad rūpyba gali būti nustatyta, atsižvelgiant į pareiškėjo garbų amžių. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą paskirti V. K. jo – pareiškėjo, rūpintoju. Teigia, kad teismas nutartyje nurodė, kad skiriant asmenį rūpintoju turi būti atsižvelgta į jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma rūpyba, tačiau priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp jo – pareiškėjo ir sūnaus V. yra didesnis dvasinis ryšys, kad būtent sūnus V. sugeba geriau išspręsti visus klausimus ir padėti pareiškėjui įgyvendinti savo teises bei vykdyti pareigas. Apelianto nuomone, skiriant rūpintoją būtina atsižvelgti į pareiškėjo pageidavimą, nes ne teismui, o jam reikės būti ir bendrauti su savo rūpintoju. Taip pat mano, jog teismas nurodydamas, kad dėl iškeltų bylų sūnus V. negali būti rūpintoju, nors nėra jokio įsiteisėjusio nuosprendžio, pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi netiesiogiai sūnų V. pripažino kaltu, be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad moralinės V. savybės yra tinkamos būti rūpintoju.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiami veiksnaus asmens rūpybos nustatymo, rūpintojo paskyrimo klausimai. Atskirąjį skundą apeliantas iš esmės grindžia rūpintojo paskyrimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bei įrodymų vertinimo pažeidimais.
Pagal CK 3.297 straipsnio 1 dalį, CPK 509 straipsnio 1 dalį veiksniam asmeniui, kuris dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų, teismas pagal jo prašymą arba globos ir rūpybos institucijos ar prokuroro pareiškimą gali nustatyti rūpybą ir paskirti rūpintoją. Veiksnaus asmens pareiškime turi būti nurodyti rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo reikalingumo motyvai. Teismas, rengdamasis nagrinėti bylą, paveda globos ir rūpybos institucijai pateikti teismui bylai išnagrinėti būtinus duomenis. Globos ir rūpybos institucija pateikia teismui išvadą dėl rūpintojo paskyrimo reikalingumo bei dėl rūpintojo, kuris galėtų prižiūrėti ir tinkamai atstovauti veiksnaus asmens interesams, kandidatūros (CPK 506 straipsnis). Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas kuo tinkamiau įgyvendinti globos ir rūpybos instituto tikslą, nustatė globos ir rūpybos institucijai pareigą raštu pateikti teismui išvadą dėl rūpybos reikalingumo ir siūlomos rūpintojo kandidatūros. Ši išvada yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privaloma teismui (CPK 185 straipsnis), tačiau reikšminga, nes ją, atlikus tyrimą, pateikia specializuota institucija, kuri kontroliuoja ir prižiūri rūpintojų veiklą. Tačiau tik teismas sprendžia dėl rūpybos reikalingumo ir nurodyto kandidato paskyrimo rūpintoju.
Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad teismas padarė išvadą dėl pareiškėjui rūpybos reikalingumo – kad rūpybos nustatymas nėra būtinas, tačiau, atsižvelgiant į garbų pareiškėjo amžių, rūpyba gali būti nustatyta, priešingą Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento socialinių reikalų skyriaus atstovės išvadai - kad pareiškėjui rūpyba yra reikalinga ir būtina. Teisėjų kolegija su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka, nes Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento socialinių reikalų skyriaus išvadose dėl rūpybos nustatymo V. K. nurodė aplinkybes dėl rūpybos pareiškėjui reikalingumo ir prašė teismo sprendimą dėl rūpybos nustatymo V. K. priimti savo nuožiūra (b.l. 44), nagrinėjant bylą teismo posėdyje, nurodė, jog rūpyba nustatytina, tačiau baigiamosiose kalbose teismo prašė priimti sprendimą savo nuožiūra (b.l. 107-112), t.y. Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento socialinių reikalų skyrius nėra pateikęs išvados ir išreiškęs savo nuomonės, jog pareiškėjui V. K. yra reikalinga ir būtina rūpyba. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, sprendė, kad pareiškėjui rūpyba nėra būtina, tačiau, vadovaujantis CK 3.279 straipsnio 1 dalimi, gali būti nustatyta. Kadangi teismas darė išvadą, kad rūpintoju negali būti paskirtas pareiškėjo prašomas paskirti rūpintoju V. K. ir pareiškėjui atsisakius rūpintoju pasirinkti kitą asmenį, teismas pareiškimą atmetė.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė paskirti pareiškėjo rūpintoju V. K., netiesiogiai pripažindamas jį kaltu, pažeidė nekaltumo prezumpciją. CK 3.242 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skiriant asmenį globėju ar rūpintoju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa ar rūpyba, į globėjo ar rūpintojo pageidavimą bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Teismas, tik ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus ir papildomai rinktinus įrodymus, turėtų spręsti, ar pretenduojantis asmuo atitinka CK 3.242 straipsnio 3 dalyje rūpintojui keliamus reikalavimus ir yra skirtinas rūpintoju.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas (CPK 185 straipsnis), pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas svarstant V. K. moralines ir kitokias savybes, jo galimybę užtikrinti ir apsaugoti V. K. – asmens, kuriam gali būti nustatyta rūpyba, socialinius, ekonominius interesus, bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įvertino visus byloje pateiktus ir papildomai surinktus įrodymus, ir padarė išvadą, kad dėl iškeltų ir nagrinėjamų baudžiamųjų bylų, kuriose pareikšti kaltinimai V. K., pretenduojantis asmuo neatitinka CK 3.242 straipsnio 3 dalyje rūpintojui keliamų reikalavimų, todėl negali būti skirtinas V. K. rūpintoju. Su šia pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Atkreiptinas dėmesys, kad iš suinteresuoto asmens V. K. paaiškinimų teismo posėdžio metu seka, jog dėl baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir skelbtinų nuosprendžių jo atžvilgiu, rūpintoju ketinantis tapti asmuo pats nėra tvirtai įsitikinęs, jog galės tinkami rūpintis savo tėvu – V. K. (b.l. 109).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Keisti ar naikinti šios nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.