Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-06-03 · Administracinė byla Nr. I-225-739/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-03
Bylos Nr.
I-225-739/2013
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00057-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
AB „Lietuvos draudimas“
Atsakovas
Utenos, Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos
Advokatai
Renaldas Baliūtis
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.I-225-739/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00057-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 74 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 3 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui Renaldui Baliūčiui,

atsakovo Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, atstovei A. V.-M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 3066Lt Lt žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas( 83-85,107-110,122b.l.) Pareiškėjo atstovas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2011-08-27 Utenos raj. Šileikių k., važiuojant nuo Aušros k. link Tirmūnų automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas A. M., įvažiavo į kelyje buvusią duobę ir buvo apgadintas. Kadangi automobilis buvo draustas kelių transporto priemonių draudimu AB “Lietuvos draudimas”, tai pareiškėjas šį įvykį pripažino draudiminiu ir draudėjui išmokėjo 3066 Lt draudimo išmoką dėl automobilio apgadinimo padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjas Civilinio kodekso( toliau- CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Kadangi atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos prižiūrėti, taisyti bei saugiai organizuoti eismą Utenos rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelyje ir yra visos būtinos sąlygos viešajai atsakomybei taikyti, atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui žalą.Pareiškėjo atstovas prašo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko. Atsiliepime ir teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad Utenos rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelias, kuris byloje esančiame profiliuotų kelių sąraše yra pažymėtas numeriu Le-16 ir kuriame įvyko eismo įvykis, buvo profiliuotas 2011 metų birželio - liepos mėnesiais AB „Utenos melioracija“ pagal tarp atsakovo ir šios bendrovės sudarytą sutartį. AB „Utenos melioracija“ konkrečių kelių profiliavimo darbus atlieka pagal seniūnijos seniūno užsakymą, kurį senūnas teikia apžiūrėjęs seniūnijos teritorijoje esančius kelius. Atsakovas mano, kad pareiškėjo nurodytas eismo įvykis įvyko dėl to, jog kelyje duobes padarė nenustatyta didelių gabaritų transporto priemonė, kurios valdytojas yra atsakingas už dėl to padarytą žalą. Be to, atsakovo atstovė mano, kad automobilio AUDI A3 valst.Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas nebuvo atsargus, nepasirinko saugaus greičio, išvažiavo į priepriešinę eismo juostą ir dėl to įvažiavo į ten buvusią duobę. Atstovė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad AUDI A3 markės automobilis valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis AUDI A3) pagal tarp pareiškėjo (draudiko) ir I. M.( draudėjo) 2010-09-28 sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį buvo apdraustas transporto priemonių draudimu nuo nelaimingų atsitikimu akcinėje bendrovėje “Lietuvos draudimas”(10-11 b.l.). Draudimo apsauga galiojo nuo 2010-09-28 iki 2011-09-27. Iš bylos rašytinių įrodymų( 12-15, 16 17b.l.) ir liudytojų A. M. bei Ž. G. parodymų nustatyta, kad 2011-08-27 apie 5 val. Utenos rajone Šileikių kaime vietinės reikšmės žvyruotame kelyje važiuojant nuo Aušros kaimo link Tirmūnų A. M. vairuojamas automobilis AUDI A3 įvažiavo į kelyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta. Taip pat iš liudytojų parodymų ir bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad po eismo įvykio paaiškėjo, jog automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią duobę, buvo apgadinta kairės pusės automobilio vairo traukė, tiltas ir pakaba(12-15,17-19,60 b.l.). Pareiškėjas nustatė, kad dėl eismo įvykio metu padarytų automobilio apgadinimų draudėjui buvo padaryta turtinė žala ir šiai žalai atlyginti draudėjui išmokėjo 3066Lt dydžio draudimo išmoką(19-27b.l.).

Šioje administracinėje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui dėl išmokėtos draudimo išmokos patirtą 3066 Lt žalą. Kadangi draudėjui jau yra išmokėta draudimo išmoka, bylos išsprendimas nei jo, nei automobilį vairavusio asmens teisėms ir pareigoms neturės įtakos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs administracinių teismų praktiką, kurioje(pvz.,žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikomasi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ir savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Vadovaujantis minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Utenos rajono savivaldybė turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas šioje byloje turi įrodyti, kad atsakovas šios pareigos nevykdė, tai yra, kad savivaldybės institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai - tai veikimas arba neveikimas , tačiau abiem atvejais jie turi būti neteisėti - prieštarauti teisės aktų nuostatoms. Taip pat pareiškėjas turi įrodyti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos. Šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012, 2012m. gruodžio 31d. nutartį administracinėje byloje Nr.A858 – 2968/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz,. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Byloje nustatyta ir dėl to tarp šalių ginčo nėra, kad 2011-08-27 apie 5 val. Utenos rajone Šileikių kaime vietinės reikšmės kelyje važiuojant nuo Aušros kaimo link Tirmūnų A. M. vairuojamas automobilis AUDI A3 įvažiavo į kelyje esančią duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta. Iš bylos rašytinių įrodymų, atsakovo atstovės paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas vykdydamas teisės aktais jam priskirtą kelių priežiūros funkciją byloje reikšmingu laikotarpiu , tai yra 2011-06-22 buvo sudaręs darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. S6-13 su AB „Utenos melioracija“ dėl vietinės reikšmės viešųjų kelių profiliavimo Leliūnų seniūnijoje ir nustatęs techninius reikalavimus atliekant kelių priežiūros darbus ( 64-68 b.l.).Vietinės reikšmės keliai turėjo būti profiliuojami pagal seniūno užsakymą, o atlikus darbus pateikiamas seniūnijos seniūno pasirašytas profiliuotų kelių sąrašas. Atsakovo atstovės atsikirtimus, kad byloje aktuali kelio atkarpa buvo tinkamai prižiūrima patvirtina byloje esantys 2011 metų liepos mėnesį atliktų darbų pridavimo aktas bei Utenos rajono Leliūnų seniūnijos vietinės reikšmės viešųjų kelių profiliuotų 2011 metų birželio - liepos mėn.sąrašas(bylai aktuali kelio atkarpa Nr. Le-16 Šileikiai – Gučiavietė). Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir atsakovo atstovės prašymu į teismo posėdį kviesto( 109 b.l.) liudytojo A. M. parodymai, kuriais liudytojas patvirtino, kad byloje aktualus kelio ruožas yra labai retai važinėjamas, o liudytojas juo važiuoja nuolatos. 2011m. rugpjūčio 26 dieną vakare, tai yra eismo įvykio išvakarėse, kelyje jokių duobių nebuvo ir jis buvo tinkamas transporto eismui. Taip pat liudytojas parodė, kad duobė, į kurią įvažiavo jo vairuojamas automobilis AUDI A3, buvo padaryta naktį iš 2011-08-26 į 2011-08-27 į kelią įvažiavus stambių gabaritų transporto priemonei. Liudytojas nurodė, kad naktį ūkininkai pjovė javus, o jo vairuojamas automobilis į po nakties kelyje atsiradusią duobę kairiuoju ratu įvažiavo dar neprašvitus, tai yra 2011-08-27 5 val ryto. A. M. parodymus patvirtino ir liudytojas Ž. G., byloje aptariamu laikotarpiu dirbęs policijos pareigūnu ir vykęs į eismo įvykio vietą bei kartu su kitu policijos pareigūnu sudaręs eismo įvykio schemą, kurioje pažymėta eismo įvykį sukėlusi duobė kelyje( 14-15 bl.l.). Liudytojas teismo posėdyje patvirtino, kad ši ir kitos greta kelyje buvusios duobės buvo padarytos mechaniškai stambių gabaritų transporto priemone. Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad duobės kelyje atsiradimas nėra susijęs su atsakovo neteisėtais veiksmais ar neveikimu vykdant kelių priežiūros funkcijas. Kadangi duobė padaryta naktį, todėl iki eismo įvykio, kuris įvyko 5 val. ryto, Utenos rajono savivaldybės administracijos darbuotojai objektyviai negalėjo žinoti apie kelyje atsiradusią duobę bei imtis priemonių duobės likvidavimui ir užtikrinti, kad pavojinga eismo saugumui vieta būtų aptverta ar kitaip pažymėta. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Dėl nustatytų bylos aplinkybių teismas daro išvadą, kad pareiškėjas byloje neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos. Todėl byloje nenustatytos visos būtinos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti sąlygos. Kadangi atsakovas tuo pačiu yra byloje aptariamo vietinės reikšmės žvyruotos dangos kelio savininkas, kuriam pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį gali būti taikoma kelio savininko atsakomybė, byloje nustatytos žalos atsiradimo aplinkybės teismo vertinamos kaip nenugalimos jėgos pasekmė, nes duobė kelyje buvo padaryta naktį iš 2011-08-26 į 2011-08-27 stambių gabaritų transporto priemonės, nesant jokios galimybės 2011-08-27 5 val ryto išvengti ar numatyti šio fakto bei žalos padarymo.Todėl šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas atsakovui netaikyti civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti( CK 6.253 straipsnio 1,2 dalys, 6.270 straipsnio 1 dalis ).

Nors atsakovas kėlė ir automobilio AUDI A3 valst.Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo neatsargumo, saugaus greičio nepasirinkimo, išvažiavimo į priepriešinę eismo juostą klausimus, tačiau byloje esantys įrodymai šių aplinkybių nepatvirtino. 2011-09-14 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus komisaro inspektoriaus D.L. nutarimu buvo nustatyta , kad vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių ir jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo požymių( 16 b.l.). Byloje nebuvo nustatyta, kad automobilio vairuotojas viršijo ar pasirinko nesaugų greitį, o jo vairuojamo automobilio kairio rato įvažiavimas į kelio duobę, kuri pagal eismo įvykio schemą buvo keletą centimetrų kairiau kelio vidurio, nesudaro pagrindo konstatuoti didelio vairuotojo neatsargumo.

Esant nustatytoms bylos aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu , teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė